Suomiai I

Tai istorija ne tiek apie Suomiją, kiek apie žmones ir save. Perspėju – ji ypač ilga.

==========================================================
PIRMA DALIS
==========================================================

Likus kiek daugiau nei parai iki Naujųjų Metų išvakarių (2009 gruodžio 30 d., 21:00) įlipau į autobusą, įsitaisiau priešpriešpaskutinėje eilėje ir nusistačiau žadintuvą 5:30.

—

Autobusas pajudėjo iš Vilniaus. Buvo vos vos žemiau nulio, ir už lango laukai apnešti lengvu sniegeliu.

Po devynių valandų važiavimo, vartaliojimosi ir voliojimosi ant kėdžių įvairiausiomis pozomis, įvairiomis kūno dalimis remiantis į įvairius kampus ir niekaip neužmiegant, o galiausiai bekiurksant atmerktomis akimis ir bespoksant pro langą, už kurio laukus pamažu keičia miškai, ploną sniego sluoksnelį keičia vis storesnis, kelio ženkluose lietuvių kalbą pakeičia latvių, o latvių kalbą pakeičia estų, ir kažkaip pradeda aiškėti, kad man baisoka, nes lendu šaltyn ir tamsyn, taigi, po devynių valandų tokio važiavimo, 6 valandą ryto išlipau Talino uoste.

Buvo paskutinė 2009 metų diena.

—

Šaltoka. Jei Vilniuje buvo -1, tai čia turbūt kokie -7.

Jau nebebaisu, baimė liko autobuse. Dabar ima žiovulys ir dar kažkoks neaiškus jausmas.

“Viking Line“ kasoje nusiperku bilietą į keltą. Su bilietu laukiu prie vartų. Kai atsidaro vartai, lipu laiptais paskui rusus. Tada paskui tuos rusus einu ilgos žarnos vidumi. Žarna prijungta prie kelto šono. Įeinu į kelto vidų. Toliau paskui rusus. Priekyje jų skuba svarbi rusakalbė bobulė. Paskui ją ir eina ta banda rusakalbių, ir aš kažkodėl kartu. Nežinau kodėl. Atrodo taip, lyg jie žinotų, kur eina. Bobulė tiesiu taikymu nubėga prie kavinės. Ten už stiklinių vitrinų su sumuštiniais ir pyragėliais stovi simpatiškas bičas. Bobulė priskrenta prie jo:

– Labas labas! Štai ir tu! Aš tau skambinau! Aš gi nežinojau, ar tu šiandien dirbi?

Bičui kažkaip nesmagu, jis stovi ir linksi galva ir bando šypsotis, o akys bėgioja į šonus. O mano akys bėgioja po tas vitrinas, po sumuštinius, pyragiukus… bet jie tokie maži, o jų kainos tokios didelės… Gal tiek to…

Palieku rusus ir klaidžioju po milžinišką keltą. Aukštas, kitas, trečias. Kylu aukštyn. Kajučių aukštas. Prie laiptų kabo švieslentė su orų prognoze: Helsinkyje šiandien bus -10 laipsnių. Kylu dar aukščiau. Dar vienas kajučių aukštas. O tada viršus, o viršuje durys į denį. Išlendu pro tas duris. Denyje prisnigta ir slidu. Nučiuožiu iki krašto, įsitveriu turėklą. Labai bijau pakraščių (net jeigu su turėklais). Bet užtat galiu matyti, kaip nuo kelto šono atsiskiria žarna, kaip keltas atsiskiria nuo uosto pakraščių, ir kaip Talinas ima tolti. Aplinkui daug juodo vandens.

Matyt, fizinis pokytis, toks kaip, pavyzdžiui, atsiskyrimas nuo vieno kranto, kelionė juodu vandeniu ir išlipimas kitame krante, sukelia ir kažkokius psichinius pokyčius. Tarsi dalis tavęs nemoka plaukti ir lieka anam krante, o ta dalis, kuri lengvesnė, persikelia kartu. Tokiu būdu į naują krantą išlipa šiek tiek nauja mano asmenybė, nebe tokia suslėgta ir nebe tokia susivyniojusi, o netgi pradariusi dureles ir iškišus galvą bežiūrinti, kas gi čia toliau bus. Tai kol kas vienintelė mano sugalvota teorija, galinti paaiškinti tai, kas vyko toliau.

Grįžtant prie plaukimo proceso, atsimenu, kad beveik visą tą mano asmenybės virsmą aš pramiegojau, tiesiog ant minkštasuolio, apsikabinusi kuprinę ir apsiklojusi striuke. Kai prabudau, jau buvo prašvitę, jūra buvo apledėjusi. Vėl išėjau į denį, nučiuožiau iki turėklų ir stebėjau, kaip artėja Helsinkis ir kaip ledas supasi ir susitrina į košę tarp laivo borto ir uosto krašto.

==========================================================
ANTRA DALIS
==========================================================

Paskutinę 2009 metų dieną, 10:30, pro žarną iš laivo nusileidau į Helsinkį.

Helsinkis buvo vaiskus ir girgždantis. -10 laipsnių. Po truputį vis šalčiau ir šalčiau.

Leidausi apžiūrėti miesto. Išsitraukiau Helsinkio žemėlapį, ant kurio buvau susidėjus keletą raudonų taškų. Pirmas taškas – legendinis gay-friendly bariukas “Lost & Found“, dienos metu uždarytas, atsidarys aštuntą vakaro. Leidausi jo ieškoti.

Po pusvalandžio sustojau prie vienos sankryžos. Išsitraukiau žemėlapį, išsilanksčiau, pasukiojau, ir ėmiau stebeilytis prisikišusi arčiau, nes blogai matėsi gatvės pavadinimas. Periferiniu regėjimu užfiksavau prie manęs besiartinančią figūrą. Pakėliau galvą nuo žemėlapio. Priešais mane stovėjo mažutė moterytė, ir, žiūrėdama man į akis, paklausė:
– Are you lost?
Aš akimirką pasimečiau, tada dar kartą pasižiūrėjau į žemėlapį, tada apsidairiau, perskaičiau gatvės pavadinimą, ir atsakiau:
– No thanks. I am found.
Buvau teisingoje gatvėje. Čia pat, už kampo, buvo “Lost & Found“.

Kitas raudonas taškas žemėlapyje – hetero-friendly gėjų klubas “DTM“, irgi dieną neveikia, atsidaro dešimtą vakare. “DTM“ buvo vos šimto metrų atstumu nuo “Lost & Found“.

Dar valandėlę paslankiojus, susiradau dar porą barų, kuriuose galėsiu pakiurksoti ir pasišildyti Naujametę naktį, jeigu kas.

Tai ir buvo visas mano Naujųjų Metų planas. Kuris buvo beveik tolygus planui “kas bus, tas“. Tokio plano nebuvimo tada siekiau pasąmoningai, ir man atrodė, kad aš tiesiog tingiu pasiruošti šventei, bet vėliau susipratau, kad iš tikrųjų tai buvo teisingas nesąmoningas pasirinkimas, kuriuo išjungiau monologo režimą ir įjungiau dialogą su aplinka.

Reikalas tas, kad daugybė žmonių, įskaitant ir mane, nuolat gyvena monologo režimu. Žmogus susiplanuoja, ką veiks, žmogus įsivaizduoja, kas turi įvykti. Žmogus žino, ko nori. Žmogus iš aplinkos ir iš kitų žmonių tikisi konkrečių dalykų, ir mintyse yra susidėliojęs, ką jis atsakys ir kaip sureaguos. Toks žmogus yra pusaklis ir nukreipęs pats save siauru tuneliu link savo tikslo. Maža to, kad šituo siauru tuneliu praeina visa darbo diena, bet šitoks žmogus išlieka ir laisvalaikiu, ir net kelionėje. Žmogus žino, kur važiuoja, žmogus žino, ko nori (pamatyti senamiestį, pagulėti pliaže), žmogus numato, ką veiks (rytoj į tą ekskursiją, poryt į aną). Žmogus galvoja, kad turi būti gerai, turi būti smagu, turi būti geras aptarnavimas ir saulėtas oras. Žmogus su lūkesčiais – monologo žmogus.

Aš tada Helsinky kažkokiu būdu ir nežinia kodėl įjungiau dialogo režimą. Ir nežinia kaip, bet man vis tik pavyko. Aš stovėjau gatvėje, žiūrėjau į žmones, ir nežinojau, kur toliau eisiu. Apsidairydavau aplinkui, be jokių minčių, ir atsirasdavo kažkoks gut-feelingas, o kojos pačios nunešdavo kuria nors gatve. Tas savotiškas plaukimo pasroviui jausmas man patiko, ir aš išmečiau iš galvos viską, kas galėjo jam sutrukdyti. Mečiau lauk visas logiškas mintis, tokias kaip “reikėtų eiti ta kryptimi, nes ten man pakeliui“, arba “jau vidurdienis, reiktų traukti į viešbutį“.

Jau vidurdienis! Susigriebiau, kad vis tik rimtai reiktų traukti viešbutį ir išsimiegoti prieš naujametę naktį. Ir, be to, reikia nusipirkti viešojo transporto bilietą. Išjungiau dreifavimo režimą, nuskubėjau link R-kiosko, nusipirkau trijų dienų bilietą, ir patraukiau link prieplaukos, vartydama bilietą rankose. Nuo kada jis galioja? Jokios datos ant jo nėra. Gal jį reikia aktyvuoti?

Kaip jį aktyvuoti ir išvis kaip juo naudotis, aš taip ir nesupratau. Atplaukė keltas, iš kelto plūstelėjo banda turistų ir pasklido miesto kryptimi, o į keltą iš prieplaukos sugužėjo kita pamaina turistų, ir aš kartu su visais. (Čia reikia paaiškinti, kad mes visi, aš ir banda turistų, plaukėm į Suomenliną. Turistai plaukė pažiūrėti salos, o aš plaukiau, nes ten buvo mano viešbutis.)

Nebuvau tikra, ar neplaukiu zuikiu, todėl kelte pradėjau sekioti vyrukui su geltona neonine liemene iš paskos, kol jis atkreipė į mane dėmesį, tada parodžiau savo bilietą. Jis mostelėjo ranka, tipo: “gerai!“, ir aš nuo jo atstojau, nusprendusi, kad gal ir iš tikrųjų gerai.

Keltas iki salos plaukė 15 minučių. Išėjau į denį, pamačiau ten dar vieną žmogų. Aš jį pakibinau, paprašau mane nufotografuoti. Įbrukau jam į rankas savo telefoną ir parodžiau kaip fotografuoti. Atsistojau denio gale, jis ilgai stovėjo nusitaikęs į mane mano telefonu, aš stengiausi nemirksėti, bet į akis pūtė šaltas vėjas, man pabiro ašaros. Tada žmogutis grąžino telefoną su manęs, pusiau prisimerkusios, apsiverkusios, susitaršiusios nuo vėjo, nuotrauka. Žmogutis grįžo prie tvorelės žiūrėti į jūrą, ir čia jį pakibino kažkokia porelė, kuri irgi paprašė nufotografuoti. Žmogutis nufotografavo, vėl grįžo į savo vietą, ir vėl tik tam, kad ateitų būrelis dieduliukų ir paprašytų juos nufotografuoti.

Ant denio vėjyje buvo žiauriai šalta, taigi palikau fotografavimu užsiėmusį žmogeliuką, pasislėpiau viduje, susirangiau ant suoliuko ir žiūrėjau pro langą, į sueižėjusį ledinį taką, į tolstantį Helsinkį, ir į artėjančią salą.

Viešbutyje mane paskyrė į kambarį Nr.1, kuriame man priklausė viena lova iš aštuonių. Kambaryje daugiau nieko nebuvo, bet iš svetimų daiktų buvo matyti, kad visos keturios apatinės lovos užimtos, o visos viršutinės keturios laisvos. Išsirinkau vieną viršutinę. Pasidėjau daiktus.

Iki Naujų Metų vakaro bebuvo likę kelios valandos, o aš nuo vakar nebuvau nei valgius, nei miegojus. Pagalvojus nusprendžiau negaišti laiko maisto paieškoms. Kuo daugiau spėsiu pamiegoti, tuo bus geriau. Užsikoriau viršun į savo lovą (ji belipant labai stipriai siūbavo), susivilkau užvalkalus ant patalynės, nusistačiau žadintuvą 18:00, ir nusmigau.

==========================================================
TREČIA DALIS
==========================================================

Paskutinę 2009 metų dieną, 18:00, už lango jau buvo naktis. Miego jau nebe taip trūko, užtat ėmė stipriai dominuoti alkis. Nusiprausiau po dušu, persirengiau, pasigražinau kiek tai buvo įmanoma. Į kambarį grįžo vienas iš mano kambariokų, kinas. Aš su juo susipažinau ir parodžiau savo transporto bilietą, bet jis nežinojo, kaip juo naudotis. Tada atsisveikinau (“pasimatysim kitąmet, iki“) ir išėjau link prieplaukos.

Keltu pasiekiau Helsinkį, pėsčiomis pasiekiau “Lost&Found“, užėjau vidun. Aštuntą valandą vakaro ten dar buvo visiškai tuščia. Prie baro paklausiau, ar jie turi maisto. Barmenas su kepurike pasakė, kad nelabai – va tik šitie ir šitie sumuštinukai. Jis parodė į lentyną. Už vieną sumuštinuką trys eurai. Įsmeigiau alkanas akis į mažyčius apvalius, apkeptus sumuštinukus, kiekvienas su balto sūrio blynuku ant viršaus, o tame sūryje įsikepusi pomidoro riekelė. Barmenas su kepuryte pasakė, kad parduos man du sumuštinius už vieno kainą. Aš palinksėjau galva, iškrapščiau tris eurus, ir nusinešiau prie stalo šiltus, kvepiančius sumuštinius. Nugalėjau norą sudėti juos vieną ant kito ir nuryti vienu kąsniu, ir ėmiau knebinėti šakute, dairydamasi aplinkui. Tuščia dar. Vienas kitas žmogus. Ir čia užėjo porelė jau įsilinksminusių būtybių, viena iš jų tikrai mergina, o kita (ar kitas?) – neaiškios lyties. Jie nusipirko šampaną kibiriukyje su ledu ir įsitaisė prie staliuko netoli manęs, tarpusavyje kalbėdamiesi suomiškai.

Pabaigusi savo skaniausius pasaulyje sumuštinukus, dar kartą nuėjau prie baro, ir kai į mane dėmesį atkreipė kitas barmenas (su barzdike), paklausiau, kur gėrimų meniu. Jis atsakė, kad toks meniu neegzistuoja, bet jis man gali supilti ko tik aš panorėsiu. Aš panorėjau ko nors suomiško, bet dar nebaisiai alkoholinio. Barmenas su barzdike pasitarė su barmenu su kepurike ir pasiūlė kokteiliuką, kuris vadinasi Sniego Karalienė. Aš palinksėjau galva. Jis man mikliai supylė tą kokteiliuką, baltą kaip sniegas ir su putele, ir su raudona vyšnaite ant stiklinės kraštelio. Siurbtelėjus paragauti, supratau, kad tai skaniausias daiktas, kokį tik kada nors esu gėrus. Grįžau su kokteiliu prie savo stalo.

Čia nuo kaimyninio stalo, prie kurio sėdėjo tos dvi būtybės su šampanu kibiriukyje, pakilo ta būtybė, kuri tikrai buvo moteriškos lyties, ir priėjo prie manęs. Pakvietė prisijungti prie jų. Aš palinksėjau galva ir persikrausčiau prie jų staliuko. Jie išsiaiškino, kas aš ir iš kur aš, o aš išsiaiškinau, kad mergina yra švedė, o neaiškioji būtybė yra suomis. Jie klausė, kur aš švęsiu Naujus ir kur nakvosiu. Paaiškėjo, kad jie neturi kur nakvoti. Na, taip, mano viešbutyje yra laisvų vietų, bet naktį registratūra ten neveiks. Švedukė nusiminė ir užsivertė šampano butelį. Suomiukas jau ir taip buvo girtas. Na, pagalvojau, tai pasikvietėt mane su viltim susirasti vietą nakvynei? Na, ką padarysi. Daviau jiems paragauti savo Sniego Karalienės, o jie man šliūkštelėjo šampano. Švedukė jau sunkiai bepataikė į taurę ir aš vos spėjau pasitraukti, kad nekliūtų mano džinsams. Suomiukas buvo lieknas, minkštų manierų, ir vis skundėsi, kad turbūt yra negražus. Bet man jis patiko: toks be galo juokingas ir nuoširdus. Aš įteikiau švedei savo telefoną ir paprašau, kad nufotografuotų mane su tuo suomiu. Pozuodami apsikabinom, ir aš negalėjau nepastebėt, kaip švelniai jis mane apsivijo – minkštai kaip šilkinis rankšluostis. Tada jie pranešė, kad Naujuosius ketina sutikti “DTM’e“, ir pasiūlė man eiti kartu. Aš entuziastingai palinksėjau galva.

Yra toks filmas “Yes Man“ su Jim Carrey. Nediskutuojant apie tai, ar tai geras filmas, ar ne, atkreipsiu dėmesį tik į pagrindinę idėją: strategiją visiems ir viskam sakyti “taip“. Berods tada dar nebuvau mačius šito filmo, o gal ir mačiau, bet pridėjus ranką prie širdies prisiekiu, kad nekopijavau Jimo Carrey, tiesiog įsijungė toks režimas, kaip jau minėjau anksčiau, – dialogo režimas. Dialogo režimui būtina sąlyga – budriai ištemptos akys ir plačiai atmerktos ausys, žiūrėjimas žmonėms į akis ir entuziastingas linksėjimas galva į bet kokį pasiūlymą.

Sulaukę 22 valandos, išėjom iš “Losto“, jie užsirūkė, atkišo cigaretę ir man. Prie DTM’o buvo išsirikiavusi ilga eilė, kurią teko atstovėti vis labiau šąlančiame ore. Suomiukas buvo girtas ir pasimetęs, o švedukė sudirgusi, ir apskritai jinai abejojo, ar juos į DTM įleis – dėl amžiaus cenzo.

Ir iš tikrųjų, kai atėjo mūsų eilė, ir kai švedukė su suomiuku atkišo savo ID korteles, apsauga pasakė “ne“. Tada atkišau savo ID aš. Apsauga man mostelėjo įeiti. Aš dar pastovėjau žiūrėdama, kaip švedukė ir suomiukas aiškinosi su apsauga. Tada pajudėjau link durų. Viduje blykčiojo šviesos ir bumbseno bumčikas. Atsigręžiau į tuodu, jie vis dar aiškinosi su apsauga ir į mane net nežiūrėjo. Pasiekusi tarpdurį, atsigręžiau paskutinį kartą, galutinai įsitikinau, kad jiems nesvarbu, ar aš su jais, ar ne, ir įėjau į vidų. Susimokėjau, gavau gėlytės antspaudą ant rankos, rūbinėj pasikabinau striukę (gauvau numerėli su laimingu numeriu “66“) ir patraukiau apžiūrėti klubo.

Kartais taip būna, kad pradedi grimzti aplinkoj, ir mintys nustoja suktis savarankiškai, jas suka garsai ir spalvos. Daug šviesos ir blizgesio, ir bumčikas, toks kuris eina nuo visų sienų ir per širdį. Ir bičiukai, bičiukai, daug bičiukų, visokių: tvirtų kietų vyrukų, kaulėtų plastiškų būtybių, su nublizgintais raumenukais ir militaristinėmis kelnytėmis, glotniai lieknų ir su karoliukais ant kaklo ir rankų, plikai skustų ir su auskarais nosyse antakiuose lūpose, paslėpusių akis po juodais pusilgiais plaukais, su tinkliukais ir su skarelėmis, su aptemptomis maikutėmis ir pusnuogių, ir net visiškai normalių, kurių neatskirsi nuo paprasto vyruko. Ir tie bičiukai kartu su kitais bičiukais. Ir mergičkos, dauguma apsirengusios juodai. Mergičkos su mergičkom. Su šukuosenom, makijažais, pėdkelnytėm. Viena kita nužiūri mane, o aš susivėlusi, su džinsais, kerzais ir mėlyna maike. Prie bariuko paprašau ko nors suomiško, barmenė paklapsi akim ir supila degtinę su pienu. Imu tą degtinę su pienu, einu tarp stalų, lipu laiptais, suku ratus, darosi visai smagu, norisi judėti. Dvi šokių aikštelės, po vieną kiekvienam aukšte. Kiti jau po truputį šoka. Daugiausia mergičkos su mergičkom, kai kur bičiukai su bičiukais. Kai kurie po vieną. Viena mergička tiesiog stovi ištiesus rankas į šonus ir kaip užsukta jomis mojuoja, ir visą laiką vienodai. Prie stalų pririštos puokštės helio pripūstų balionų. Kai tokį balioną palieti, jauti, kaip jis vibruoja muzikai į taktą.

Pabaigiu savo degtinę su pienu, bet jaučiu, kad man dar truputį trūksta. Išeinu į lauką, nubėgu iki “Losto“, ten barmeno su kepurike paprašau supilti ką nors paprasto ir pakankamai alkoholinio. Padovanoju jam 10 litų banknotą. Išmaukiu gėrimą. Bėgu atgal iki DTM. Pagalvojusi atiduodu savo batus į rūbinę, juos pakabina ant pakabos nr.66. Einu šokti be batų.

Kai daugiau išgeri, tai atrodo, kad muzika pagarsėja. Paprastas bumčikas, lengva pasigaut ritmą ir užsimiršt. Strypčioju kol uždūstu, tada nubėgu iki baro. Pasibaigus fantazijai, prašau tiesiog tekilos, ir atgal iki aikštelės. Žmonių ten jau daug. Šviesų, garso ir žmonių grūsty net nepajaučiu, kaip priartėja 12 valanda. Didžėjus suskaičiuoja nuo dešimt iki vieno, tada viskas pokšteli, iš viršaus pabyra spalvoti popieriukai. Muzika tęsiasi, dar garsiau, arba man tik atrodo, kad garsiau.

Kažkuriuo momentu pasijaučiu baisiai viena šitoj krūvoj žmonių, o tada pradeda klijuotis kažkoks bičiukas, apie kurį, manau, pasakoti nereikia. Tai ne plačiajai publikai, taigi greit prascrollinam veiksmą, kaip aš bandau su juo šokti ir man nesigauna, nes nerandu bendro ritmo, ir susikalbu irgi prastai, nes jis kalba prancūziškai, o angliškai moka tik keletą žodžių. Prascrollinam momentą, kur jis perka man gėrimą, ir po to dar antrą, o aš neprieštarauju, nes pagalvoju, kad nors tiek iš jo naudos bus, taip sakant, pinigų sutaupysiu. Tada greit išcenzūruojam tą momentą, kur aš su juo išeinu parūkyt, ir jis išsitraukia joint’ą ir jau net neminiu, kad aš taip pat trukteliu kartelį. Taip pat išbraukiam pasakojimą apie tai, kaip jis man pasiūlo nueiti kartu su juo iki jo viešbučio. Čia verta minėti tik tai, kuo dar galiu pasididžiuoti – kaip aš atsisakiau šito be galo viliojančio pasiūlymo. Va taip. Iki šiol, nuo pat išlipimo į Helsinkį, daugiau nieko neveikiau, kaip tik linksėjau galva ir pritardavau viskam, ką man pakuždėdavo smalsumas arba pasiūlydavo kiti žmonės. Ir še tau, imu ir atsisakau. Na, bet paguodžiau save tuo, kad šitas tipas net ne suomis, vadinasi, neįdomus ir ne Helsinkio dalis.
Taigi, grįžtam prie normalaus pasakojimo be cenzūros, nuo tos vietos, kur mes grįžtam į “DTM“, ir jisai patraukia ieškoti kitos mergos, o aš pasikabinu striukę, tik batų šį kartą nebekabinu (nes aikštelėje jau buvo pabirę stiklų ir papilta gėrimų), ir einu toliau šokti.

O tada, o tada… mane pakibina mergička suomė su geltona maike (kai visos kitos aplinkui juodos), ir pakviečia pašokti. Aš entuziastingai palinksiu galva, mes šokam, ir aš neatsistebiu, kokia jinai minkšta, lengva, švelni, kaip jinai, vos tik man pagalvojus, kad reiktų prisitraukt arčiau, ir vos krustelėjus pirštų galiukais, iš tikrųjų prisislenka arčiau, kaip man lengva prisitaikyti prie jos, ir kaip ji prisitaiko prie manęs, kaip jinai šnekasi su manim be žodžių, ir net be ryškių veiksmų, bet kaip aiškiai ir kartu subtiliai, drąsiai ir kartu kukliai, paprastai ir kartu nepaprastai. Aš visiškai pamirštu visus ir viską, ir stumiu į šoną mintis apie paskutinį keltą į salą, kuris tuoj tuoj išplauks, ir jeigu aš dabar neatplėšiu savęs nuo šitos suomės ir neišbėgsiu į prieplauką, tai užsidarius barui turėsiu nežinia kiek laukti šaltyje rytinio kelto. Taip kažkur nakties šaltyje išplaukia paskutinis mano keltas, o aš toliau siūbuoju susikabinus su suome, ir mane visai džiugina tokia va du tūkstačiai dešimtųjų sausio pirmoji.

==========================================================
KETVIRTA DALIS
==========================================================

Apie trečią valandą nakties suomė, su kuria šokau, pareiškė norą eiti namo miegoti. Aš pareiškiau norą ją palydėti. Suomė palinksėjo galva.

Nuo DTM iki suomės namų (Kallio rajone, prie bažnyčios) reikėjo eiti apie pusvalandį. Ėjom ir šnekėjomės. Truputį apie ją. Truputį apie mane. Apie moters identitetą, orientaciją ir moterų santykius su moterimis. Neiškenčiau neaplenkusi ir žirginės temos, kuri baigėsi tuo, kad prie eilinio mieste pasitaikiusio žemėlapio mes stovėjom ir tyrinėjom Helsinkio priemiesčius, o jinai rodė apytikslę žirgyno, kuriame ji kažkada jojo, vietą. Stovėti buvo per šalta – pajudėjom toliau. Vis pagalvodavau, kas ten man į batą įkrito? Kažkas vis čiuožinėjo pade. Lyg kokia virvutė, bet ne, ne toks jausmas. Gal kokia raukšlė? Ne, irgi nepanašu. Nusprendžiau pažiūrėti vėliau.

Atsiminiau savo nelaimingą transporto bilietą, išsitraukiau ir parodžiau suomei. Bet ir ji nežinojo, kaip šituo daiktu naudotis. Paaiškino, kad tokią sistemą visai neseniai įvedė, prieš mėnesį. Styrančiais pirštais sugrūdau bilietą atgal į piniginę, o piniginę atgal į užpakalinę džinsų kišenę.

Pusę keturių mes jau stovėjom prie jos namo, abi sušalusios. Lauke minus penkiolika. Jinai pasiūlė man užeiti į vidų sušilti, mat suprato, kad man dar ilgai laukti kelto į viešbutį. Užlipom iki šešto aukšto – lifto nebuvo, kadangi namas senos statybos. Kambariukas buvo nedidelis, bet užtat lubos aukštos, ir lova buvo įrengta palubėje, poros metrų aukštyje.

Kiurksojau prie staliuko, žiūrėjau pro langą ir galvojau, kaip čia taip netikėtai Naujųjų Metų naktis baigiasi. Jeigu tada būčiau žinojus, kad suomiai nepratę kitų žmonių vestis į svečius, būčiau pasijautus dar labiau pamaloninta.

Ketvirtą valandą ryto pasijaučiau pakankamai sušilusi, o suomė ėmė vis dažniau žiovauti, taigi pakilau eiti. Ji mane apkabino, aš nejučia sukikenau. Suomė paklausė:
– Ką?
– Nieko… Tik prieš važiuojant į Helsinkį, skaičiau, kad Suomijoj apkabinimas tolygus seksualinėms glamonėms (in Finland hugging is reserved for sexual foreplay)…
– Haha… nesąmonė… O tavo plaukai tokie natūraliai?
– Raudoni nenatūraliai, o garbanoti natūraliai.
Suomė pataršė mano plaukus ir dar kartą apkabino.

Išėjusi į lauką, vėl pajaučiau, kad bate kažkas yra, bet aš, besiglėbesčiuodama su suome, visai pamiršau pažiūrėti, kas.

Ėjimas ėmė darytis nebepakeliamas. Miego ir maisto trūkumas ėmė trauktis į antrą planą prieš nuovargio perteklių, skaudančias kojas ir stuburą (man visada streikuoja stuburas po kelių valandų vaikščiojimo).

4:30 val. pasiekiau prieplauką. Patraukiau link švieslentės su informacija. Artimiausias keltas 6:20. Vadinasi, iki kelto 1 valanda ir 50 minučių. Pasukau link namuko, skirto žmonėms, laukiantiems kelto. Truktelėjau duris. Užrakintos. Fffff… Prisėdau ant vamzdžio. Prisėdus nustojo skaudėti stuburą. Ištiesiau pavargusias kojas. Užsimaukšlinau kapišoną. Nosies nebuvo kur slėpti, nes šaliką pamečiau kažkur DTM’e. Sėdėjau ir nejudėjau. O kadangi nejudėjau, jau po kelių minučių pajaučiau šaltį. Pirma pradėjo šiurpti oda. Po keliolikos minučių pradėjo stingti kaulai. Į prieplauką atėjo kažkoks suomis, praėjo pro mane, permetė žvilgsniu, lygtai kažką tarstelėjo, aš pro kapišoną neišgirdau, ir nuėjo kažkur tolėliau. Dar po kelių minučių pradėjau drebėti, vis labiau. Atsistojau, apėjau aplinkui namuką. Suomis stovėjo atsirėmęs į turėklus ir žiūrėjo į jūrą. Nuėjau iki žemėlapio. Tada iki švieslentės. Dar pusantros valandos laukti. Tada vėl iki žemėlapio. Mano stuburas pyko, kojos sunkėjo, bet už viską blogiau buvo šaltis. Kad sušilčiau, patraukiau tolyn nuo prieplaukos, palei krantą iki terminalo, kuriame švartuojasi Tallink Silja laivai. Apėjau didžiulį ratą, vienoj vietoj išbridau per pusnį, užsikoriau stulpu, perlipau tvorą. Pasidarė šilčiau.

Kai grįžau iki prieplaukos, laukti buvo likę tik 20 minučių.

Namuko viduje sėdėjo tas pats suomis. Vadinasi, namukas atrakintas. Užėjau, sudribau ant suolelio, nusibraukiau nuo galvos kapišoną, atsidusau kaip septyniasdešimt metų nugyvenęs žmogus. Porą minučių pasėdėjau, ir vėl atsiminiau savo neaišku kaip veikiantį transporto bilietą. Galėčiau paklausti šito suomio, dingtelėjo mintis. Bet jis sakys, va gi kampe stovi anas daiktas su skaičiukais, tam ir skirtas, kvailele užsieniete. Ne, pirma reikėjo pačiai pabandyti. Išsitraukiau bilietą, nuėjau prie kampe stovinčio daikto, ir ėmiau mojuoti savo bilietu aplink tą daiktą, ir arčiau, ir toliau, ir prie ekraniuko, ir žemiau. Jokios reakcijos. Tada jau atsisukau į suomį, ištiesiu jam tą bilietą, ir paklausiau, “gal žinote kaip šituo naudotis“? Jis atsistojo, paėmė iš manęs bilietą, prikišo prie kampe stovinčio daikto ir ramiai palaikė porą sekundžių. Ant daikto užsidegė lemputė, ir ekraniuke atsirando užrašas, kad bilietas galioja nuo sausio 1 dienos, 6:05 val. Man pasidarė juokinga, mat dabar jau buvo akivaizdu, kad vakar visą dieną plaukiojau zuikiu. Visaip širdingai padėkojau ir pasisukau eiti atgal prie suolo, o suomis lygtai sukosi į mano pusę, žengė vieną žingsnį link manęs, bet tada vis tik pasisuko link tos vietos, kur sėdėjo prieš tai. Tuo momentu aš dar neatsisėdus apsisukau ir atsisukau į suomį. Jis iš karto vėl pasisuko į mane, o kai aš pasižiūrėjau tiesiai į jį, lyg norėčiau dar ko paklausti, jis priėjo ir atsisėdo šalia. Paklausė, iš kur aš. Pasiūliau atspėti. Gana greitai atspėjo, kad iš Lietuvos. Nustebau, kad jis tokią šalį žino. Paaiškino, kad yra ten buvęs – Klaipėdoje ir Kaune. Paklausiau, ko jis plaukia į salą. Atsakė, kad ten gyvena. Paklausiau, kodėl. Visaip mąstė, tada atsakė, kad tai ypatinga vieta gyventi. Atplaukė keltas. Kartu ėjom į keltą, aš išsirinkau suolą, jis atsisėdo priešais. Paklausė apie ekonominę situaciją Lietuvoje. Atsakiau, ir paklausiau apie ekonominę situaciją Suomijoje. Tada jis paklausė apie atlyginimus Lietuvoje, o aš apie atlyginimus Suomijoje. Bestebėdama šitą žmogų, pamiršau nuovargį. Prieš klausdamas jis truputį pamąsydavo. Klausdamas pasilenkdavo arčiau, o kai aš atsakydavau, pasilenkdavo dar truputį arčiau ir stengdavosi išgirsti. Išgirdęs, atsitraukdavo ir patylėdavo. Patylėjęs kartais dar pasitikslindavo. Arba patylėdavo kiek ilgiau, ir paklausdavo dar ko nors. Aš, kadangi neturiu sugebėjimo palaikyti pokalbio be pertraukų (ypač su nepažįstamais žmonėmis), elgiausi praktiškai taip pat. Tylėdavau ir galvodavau, ko čia paklausus. Kol galvodavau, atsilošdavau atgal ir pasižiūrėdavau pro langą. Tada akies kraštu matydavau, kad jis tarsi patrauktas virvute lenkiasi artyn, sugalvojęs naują klausimą. Tada aš irgi pasilenkdavau ir prikišdavau ausį.

Jau artėjant prie salos, jis paklausė:
– Ką veiksi rytoj?
– Eisiu važinėti autobusais. Noriu nuvažiuoti į konkrečią vietą. Tam ir pirkau tą bilietą.
Suomis atsitraukė ir pusę minutės patylėjo. Keltas sudrebėjo, dunkstelėjo porą kartų, ir sustojo prišvartuotas prie kranto. Suomis atsistojo eiti, tik dar atsisuko į mane ir paklausė:
– Gal nori rytoj susitikti?
Aš pasižiūrėjau į jį, pagalvojau, ir palinksėjau galva.
Išėjom iš kelto ir patraukėm tolyn nuo prieplaukėlės. Suomis tylėjo. Beeidamas vėl atsisuko į mane ir paklausė:
– Kada norėtum susitikti, dieną ar vakare?
Pasakiau, kad vakare. Ėjom toliau, ir aš galvojau – o kaip jis mane susiras, bent jau telefono numerio paklaustų, ar ką. Mes dar šiek tiek patylėjom, ir tada aš neiškenčiau:
– Tai jeigu nori susitikti, užsirašyk mano telefono numerį.
– O, tu turi telefoną?
– Taip.
– Gerai.
Jis išsitraukė savo telefoną ir sumaigė mano diktuojamą numerį. Tada dar skambtelėjo man, kad ir aš turėčiau telefoną.
Prie kelio atšakos atsisveikinom, ir aš nuskubėjau į viešbutį, o jis nuėjo keliu tolyn, kažkur link savo namų. Viešbutyje radau visus savo keturis kambariokus, taikiai miegančius lovytėse. Nusivilkau striukę, kuri, būdama sušalusi, garsiai šlamėjo, kad ir kaip aš stengiausi rengtis tyliai. Atsiminiau, kad iš bato reikia išsitraukti šiukšlę, kuri jau kelintą valandą čiuožinėja po mano padu. Ir ištraukiau… rūbinės numerėlį iš DTM, numeris 66. Suėmė juokas, aš susikikenau į saują.

Į savo lovą lipau taip atsargiai, kaip tik galėjau, bet vis tiek jinai siaubingai girgždėjo ir svyravo, ir mano kambariokė apačioje prabudo. O tada padėjau galvą ant pagalvės ir nusmigau.

==========================================================
PENKTA DALIS
==========================================================

Kai sausio pirmosios rytą.. tai yra, dieną, išsikrapščiau iš lovos, visi mano kambariokai jau buvo prabudę ir tyrinėjo Lonely Planet knygutes, užsigerdami jas arbata. Aš nulipau nuo lovos, jausdamasi ganėtinai pagiriota, ir susipažinau su jais. Neskaitant kino, kurį jau pažinojau, buvo dvi tailandietės, Londone studijuojančios Bibliją, ir vienas italas. Visi jie Naujuosius taikiai pramiegojo lovytėse. Viena iš tailandiečių iš virtuvės parnešė pašildytų spurgų, ir kai aš užuodžiau jų kvapą – vos nenualpau, kokia buvau alkana.. Tailandietė pasiūlė man vieną spurgą, kurios aš atsisakiau ir visiškai nuoširdžiai paaiškinau priežastį:
– Geriau jau nueisiu į parduotuvę, nes pradėjus valgyt pirmą spurgą, nesustosiu kol nesuvalgysiu penkiolikos, o jūs tiek neturit.
– Kiek? Penkiolika? Turim!
Ir tailandietė nubėgo šildyti daugiau spurgų.
Jos draugė atkišo man bandelių ir šokolado. Italas turėjo mandarinų, į kuriuos aš irgi labai varvinau seilę, bet jis man jų net nepasiūlė. Ryškiai aš buvau ne jo skonio.

—

Lauke buvo šalta ir sausa. Minus septyniolika. Sniegas girgždėjo, o kvėpavimas garavo. Įlipau į keltą, iš kelto persėdau į tramvajų, iš tramvajaus į metro, o iš metro į autobusą, kuris suko didžiulį ratą aplink visus Helsinkio priemiesčius, nuo vienos miesto pusės per šiaurę ir iki kitos. Aš sėdėjau prisiplojus prie lango ir žiūrėjau, kaip gyvena suomiai. O gyvena suomiai gražiuose namuose ir daugiabučiuose, tarp apsnigtų eglių ir pušų, tarsi ir miške, bet tarsi ir civilizuotai, parkai lyg ir laukiniai, bet takai tvarkingai nuvalyti. Vieną po kito skaičiavau suomius, kurie tais nuvalytais takais žingsniavo pasiramstydami kažkokiom lazdom – tartum šliuožtų su slidėm, tik be slidžių.

Už valandėlės privažiavau tikslą, o tikslas buvo nuvykti adresu Tekniikantie 12 ir pasižiūrėti, kas ten yra. Radau milžinišką “Technopolio“ pastatą miške (!), o prie pat pastato – aptvarą (!) su dviem sportiniais (!) žirgais (!), kurie, pamatę manę, sužviegė ir pradėjo bėgioti pasispardydami. Mane apėmė begalinis džiaugsmas, aš raitojausi džinsus ir klampojau link jų, kol įklimpau pusnyje iki juosmens, o tada išsitraukus mobilų telefoną skubėjau juos fotografuoti tirštėjančioj vakaro prietemoj.

Iš tos laimės, kad pamačiau du (!) sportinius (!) žirgus (!), aš be galo susigraudinau ir vos neapsiverkiau. Parašiau daug SMS savo draugei, kuri visada išlaiko blaivų protą, ir dabar jinai man parekomendavo neverkti tokiame šaltyje. Tada parašiau SMS vakar sutiktam suomiui ir susitariau su juo vakarop susitikti.

Į viešbutį vėl parsivilkau alkana, o parduotuvė ir vėl jau buvo uždaryta. Kambariokų, kurie būtų galėję mane pamaitinti, nebuvo. Bet ant stalo stovėjo jų maišas su maistu, ir aš labai atsargiai paėmiau iš jo tiek, kad maisto sumažėjimas nebūtų labai pastebimas: vieną mandarinuką, vieną sausainuką ir vieną šokolado gabaliuką.

—

SMS’ais suomiui išreiškiau pageidavimą nueiti ten, kur eina pavalgyti normalus vietinis helsinkietis. Ir kai kelte susitikau suomį, jis mane informavo, kad eisim valgyti kebabų.

Nuplaukę iki Helsinkio, žygiavom per miestą ir po truputį šnekėjom. Jis manęs vėl paklausė apie ekonominę situaciją Lietuvoje, apie atlyginimus. Aš jam atsakiau, kartu galvodama, ar jam čia su atmintim kažkas, ar ką. Tada jis papasakojo, kuo dirba, o dirba jis pasieniečiu jūroje.

Kebabinėj suomis lyg ir pasisiūlė sumokėti už mane, bet čia aš nusistebėjau:
– Taigi suomės pačios susimoka, ar ne?
– Nu… Taip… Tada galim mokėti pakaitom: aš tau nupirksiu kebabą, o tu man paskui – alaus.
– Gerai.

Pavalgę traukėm toliau, liftu užvažiavom į aukštą pastatą, nuo jo dairėmės po miestą. Tada dar kiek paėjėję nusėdom paprastam bariukyje su sunkia muzika ir gerėm alų. Alus buvo panašus į lietuvišką, tik bokalai kitokie.

Sėdėjom ant baro kėdžių prie palangės, atsisukę į stiklinę sieną, pro kurią matėsi gatvė, gatve vaikščiojo žmonės. Pusė žmonių ejo į kairę pusę, kita pusė – į dešinę. Po minutėlės suomis pasilenkdavo ko nors paklausti arba ką nors pasakyti. Dar po minutės ką nors pasakydavau aš. Dar už poros minučių vėl pasisakydavo jisai. Man buvo gerai. Aš spėjau ir pasiklausyti, ir pasisakyti, ir pamedituoti, ir alaus išgerti. Ir patyrinėti tuos apsimuturiavusius pavidalus, gatve žygiuojančius į kairę ir į dešinę. O norėdama turbūt būčiau spėjusi ir nusnūsti.

Suomis atsistojo eiti į WC, nulipo nuo kėdės ir nueidamas trumpai padėjo ranką man ant peties. Sau nusistebėjau, koks šis gestas jam gavosi natūralus, toks lyg tarp kitko, absoliučiai neutraliai draugiškas, bet kartu ir nekasdieniškai malonus.

Ir aš tada rimtai susimąsčiau, o ką gi jis galvoja, ir kam jam išvis reikėjo su manim susitikti. Man tai buvo pramoga pasitampyti po miestą su vietiniu suomiu, o jam? Spėliojau, ar suomiai turi susidarę stereotipą apie lengvai prieinamas lietuvaites, ar ne. Tuomet turėjau įtarimą, kad jie apie lietuvaites kažką žino, ir tik vėliau, apklausinėjus krūvą suomių, supratau, kad apie lietuvius jie išvis beveik jokios nuomonės neturi, išskyrus vos juntamą simpatiją šaliai, savo padėtimi ir likimu kažkuo panašiai į pačią Suomiją. Bet tada, tame bare, man kirbėjo kažkoks įtarimas, kad jis būtinai turėtų kažko iš manęs norėti, ir aš nesupratau, kodėl nejaučiu iš jo absoliučiai jokio anei seksualinio spaudimo, anei net flirto pėdsakų. Jis su manim kalbėjo kaip su sena pažįstama, ir net paliesdavo kaip draugę – tarkim, patapšnodavo per petį. Tik kad, fizinio jutimo požiūriu, tas patapšnojimas paveikdavo taip maloniai, kad aš pirmą kartą gyvenime jaučiausi visai neblogai, tapšnojama nepažįstamo žmogaus. Tuo labiau – vyresnio už save (spėjau, kad jam apie keturiasdešimt).

Susimąsčiau, kad galbūt, jeigu suomės pačios moka už save ir net atidarinėja vyrams duris, tai galbūt jos pačios juos ir tempiasi į lovą, ir galbūt todėl vyrai nėra išmokyti daryti seksualinio spaudimo. Galbūt, mąsčiau, dabar turėtų būti mano eilė, – ir taip pagalvojusi, siaubingai susigėdau pati savęs. Ir išvis, pagalvojau, mano kambaryje aštuonios lovos ir keturi kambariokai, tai kur ten dabar… Be to, priminiau sau, aš niekada, niekada neužsiimu atsitiktinėm pažintim. Ir iš tikrųjų, negalėjau suprasti, kas man atsitiko: prieš kelis metus pusmetį pragyvenau Danijoj, ir niekada nei danas manęs užkalbino, nei aš dano, o ir noro juos kalbinti nebuvo. O Helsinkyje prabuvau tik kiek daugiau nei parą, o jau susidūriau su krūva žmonių. Net atmetus švedus ir prancūzus (juos atmečiau be gailesčio), ir suskaičiavus vien tik suomius, gavosi trys žmonės. Ir net labai simpatiški žmonės! Na ir kas, kad tik vienas iš jų buvo tradicinės orientacijos, ir tik viena buvo mano amžiaus. Užtat net du iš jų buvo negirti, ir visi trys mokėjo nuostabiai šiltai apkabinti!..

Suomis mane informavo, kad už valandos turės susitikti su draugais, o su manim norėtų dar susitikti rytoj. Paėmėm dar po vieną alaus. Suomis paklausė:
– Kada išvažiuoji?
– Poryt, keltu.
– Ar jau turi bilietą?
– Ne, neturiu.
Suomis vėl nutilo. Sėdėjom, žiūrėjom abu pro langą į snieguotus praeivius, pusė iš jų ėjo į kairę, pusė į dešinę.

Už valandos pakilom, ir čia aš supratau, kad esu girta. Nusistebėjau, kodėl nuo dviejų alaus sugebėjau prisigerti labiau, nei vakar nuo sniego karalienės, šampano, tekilos, degtinės su pienu, redbulio su degtine, degtinės su kažkuo, ir kažko su kažkuo…

Nukulniavom iki sankryžos, kur suomis parodė, į kurią pusę prieplauka, ir priminė, kad susitiksim rytoj vakare. Aš linkau eiti, bet jis dar mane pasigavo ir apkabino atsisveikinimui. Labai maloniai.

Eidama link prieplaukos, vis labiau girtėjau, kelte sėdėjau girta, išlipusi iš kelto pasijaučiau dar girtesnė, į viešbutį parėjau zigzagais, pakeliui į savo kambarį prisėdau prie kompiuterio ir parašiau į Facebook’ą apie tai, kokia esu girta, kambaryje informavau savo kambariokes Biblijos tyrinėtojas, kad esu girta, užsikabarojau ant lovos ir nusmigau.

==========================================================
ŠEŠTA (PASKUTINĖ) DALIS
==========================================================

Sausio 2 dieną atsibudau šeštą valandą ryto.

Depresija.

Dabar, kai praėjo jau pusė metų, galiu pasakyti, kad depresijos laikotarpiai buvo dėsningi, kartodavosi kiekvieną kartą nuvažiavus į Suomiją arba vos parvažiavus iš jos, ir modelis kiekvieną kartą būdavo toks pats: po intensyvaus emocinio krūvio ir bendravimo viskas grįždavo į įprastas vėžes, kai šventės baigdavosi, žmonės išsivaikščiodavo savo reikalais, o aš likdavau viena, ir jau po kelių valandų tokios “vienatvės“ (iš tikrųjų tai buvo ne vienatvė, o neutrali kasdieninė būsena, bet po emocinio pakilimo mano vertinta kaip kritimas) man prasidėdavo lomkės. Tuo pat metu ir norėdavosi pabūt atskirai, ir trūkdavo bendravimo – kalbėti su žmonėm, matyti žmones, veikti bet ką ir su bet kuo. Šitie du norai kiekvieną kartą susipjaudavo taip stipriai, kad sukeldavo galvaskaudžius, numušdavo imunitetą, o elgesį padarydavo neprognozuojamu man pačiai.

Gali būti, kad tų juodų laikotarpių aš nesąmoningai laukiau ir ieškojau, ir kad jie man buvo reikalingi taip pat, kaip ir aktyvaus bendravimo laikotarpiai. Ir visai gali būti, kad Suomija mane ir patraukė šito kontrasto galimybėmis – ten aš jo radau tiek, kiek man reikėjo, ir dar daugiau.

Taigi, prieky manęs laukė depresyvi diena, ir aš jos irgi laukiau, tik ryte dar to nežinojau.

Taigi, atsibudau šeštą valandą ryto, o taip įvyksta tik tada, kai man rimtai kas nors negerai. Miego nesinorėjo, ir aš tamsoje atsargiai nulipau nuo lovos, nusprendusi eiti apžiūrėti salos, kurioje gyvenau jau trečia diena. Apsirengti nereikėjo, nes vakar grįžusi girta taip ir nenusirengiau. Lauke buvo naktis, ir nuo lango žemyn slinko šalta oro masė. Matėsi, kad lauke pučia vėjas.

Apsirengiau striukę, skarą užsivyniojau iki nosies, užsimaukšlinau kailines pirštines, ir užsitraukiau kapišoną ant galvos. Salos žemėlapio neėmiau, nes a) su kailinėm pirštinėm nepatogu jį nešiotis ir žiūrinėti, b) buvo tamsu, c) be žemėlapio įdomiau. Nuo pasiklydimo pakankamai gerai saugo strategija “visą laiką sukti į dešinę“.

Ir, aišku, aš pasiklydau. Po pusvalandžio slankiojimo iš salos į salą, pradėjo stingti riešai (šiluma nutekėjo sujungimais tarp rankovių ir piršinių), apledėjo kapišono kailiukas, ir supratau, kad reikia eiti namo, bet atsistojusi prie eilinio tilto aš jo neatpažinau ir nebesupratau, kurioje saloje aš esu ir į kurią salą šituo tiltu pateksiu. Visur buvo tamsiai baltas sniegas, iš sniego kilo juodos sienos, ant sienų juodos patrankos, į visas puses šakojosi apytamsiai takai ir nematomi laiptai, iš pusnių kyšojo dviračių siluetai. Patraukiau tiltu, dairydamasi žemėlapio, bet prieš vėją žiūrėti buvo sunku, reikėjo gaudyti kapišoną, byrėjo ašaros. Riešai jau sunkiai lankstėsi. Pusiau šonu, pusiau atbulom, bridau pati nežinojau kur (taisyklės “visą laiką į dešinę“ nebesilaikiau, nes norėjau ne eiti toliau, o grįžti atgal).
Kai pamačiau žemėlapį, pripuoliau ir ėmiau ieškoti taško “You are here“. Neradau. Peržiūrėjau visą žemėlapį dar kartą, nuo viršaus iki apačios, ir dar kartą. Taško nebuvo. Ėjau toliau, prilaikydama kapišoną, kol dingtelėjo išganinga mintis: reikia eiti į švyturį! Mano viešbutis buvo saloje su švyturiu. O švyturys, žinoma, matėsi puikiai. Susigėdau pati savęs ir patraukiau namo.

Sugebėjau prasivalkioti po salas iki 8 val. ryto, taigi jau veikė parduotuvė. Nusipirkau bandelių, parėjau į viešbutį. Prisėdau prie kompiuterio, nuo Facebook sienos nutryniau savo vakarykštį įrašą apie tai, kokia aš girta, grįžau į kambarį ir užmigau.

Atsibudau vidury dienos, buvo jau šviesu.

Nusinešiau bandeles į virtuvę, pasišildžiau jas mikrobanginėj ir pasidariau arbatos. Bevalgydama kalbėjau su tailandiete, ir stebėjausi, kokia ji kitokia. Iš tailandietės sklido ne atskiri žodžiai, o vientisa daina. Viskas, ką ji sakė, turėjo įžangą, vidurį ir pabaigą, ir sklandžiai susijungdavo su tuo, ką ji sakydavo toliau. Tylos pauzių nebuvo – ji viską užpildė kalbėjimu. Net jei ji nesakė nieko reikšmingo, iš jos vis tiek sklisdavo koks nors garsas su intonacija, ji rodydavo kokį nors gestą arba veido išraišką, ir būdavo visa susikoncentravusi į pašnekovą.
Mano atmintyje gyvai stovėjo vakarykštis bendravimas su suomiu. Atsiminiau, kaip jis retkarčiais ko nors paklausdavo, ir tada atsitraukdavo, atsiminiau tas ilgas pauzes, trumpus sakinius, ir atsiminiau, kaip man vakar visa tai natūraliai prilipo, nors aš anksčiau niekada nemėgau pauzių pokalbiuose su nepažįstamais žmonėm. Taigi, dabar stebėjau meistriškai čiulbančią tailandietę, o pati anei niekaip negalėjau į tokį pokalbį sklandžiai įsiterpti. Mano trumpos kapotos frazės, ar, pavyzdžiui, “yes“ arba “no“, kažkaip net nutraukdavo pokalbio siūlą, kurį tailandietė vėl meistriškai sumegzdavo, pagaudama mano ištartą “no“ ir nutęsdama “oooooh“, tada sklandžiai įjungdama “yeeeeeees, and by the way…….“ ir taip tęsdama be pabaigos.

Pavalgiusi išplaukiau į Helsinkį.

Depresija tęsėsi, kol kas vis dar kažkokiu sunkiai suvokiamu pavidalu.

Helsinkyje nuėjau į kiną – “Finnkino“. Išsirinkau vienintelį suomišką filmą, kuris vadinosi “Täällä Pohjantähden alla“. Perkant bilietą, kasininkė perspėjo, kad filmas be subtitrų. Aš palinksėjau galva.

Iki filmo turėjau dar valandą, ir tik todėl, garbės žodis, tik todėl nuėjau į prekybos centrą pasidairyti. Dauguma žmonių, kur benuvažiuotų, vis eina į parduotuves, vis perka. Tailandietės apsipirkinėjimams išskyrė visą dieną. Aš baisiausiai niekinu tokią veiklą, bet tada, kadangi nebuvo ką veikti ir buvo šalta, vis tik užėjau. Radau knygų parduotuvę, knygų parduotuvėje radau knygų apie arklius lentyną, ir joje užstrigau. Pamiršusi visus antišopingo principus, perrinkinėjau ir vartaliojau visas knygas po vieną. Galiausiai parduotuvės šiluma kažkaip priveikė: atsisagsčiau ir nusivyniojau šaliką, bet negalėjau nusikratyti blogo jausmo. Kai tik radau vieną, ypatingai gražią, suomišką knygą apie arklių ganyklas, čiupau ją, susimokėjau prie kasos, ir kuo greičiau moviau lauk. Šaltame ore palengvėjo.

O kine vėl buvo šilta ir sunku. Iš pradžių filmas dar buvo smagus. Nesuprasdama kalbos, bandžiau iš aktorių veidų nuspėti pokalbių esmę. Kartais aktorius ką nors pasakydavo, ir salė susijuokdavo. Bet pamažu spalvos tamsėjo, filmo nuotaika niūrėjo. Pasižiūrėjau, kiek laiko trunka filmas – ogi 3 valandas! Man darėsi karšta. Svarsčiau, ar dabar išeiti, ar užsispyrus sėdėti. Reikėjo rasti priežastį išeiti, taigi nusiunčiau SMS suomiui. Tikėjausi, kad jis atsakys, ir aš galėsiu eiti, bet jis neatsakė. Filmas tamsėjo, aktorių žvilgsniai sunkėjo, balsai piktėjo. Man pradėjo skaudėti galvą ir trūkti oro. Vis dar nebuvo atsakymo iš suomio, ir aš ant jo supykau. Žiūrėjau filmą toliau, kol iš to tvankumo ir sunkumo neištvėriau ir užmigau. Bet tada mane pažadino šaudymas ir trankymas – filme prasidėjo karas. Baltieji pjovė raudonuosius, aktoriai kraujavo ir mirė, man galva plyšo, atsakymo iš suomio nebuvo, aš pradėjau krimstis – gal jam visiškai dzin, ir jis nebenori manęs matyti.

Kai filme beveik visi išmirė ir jis baigėsi, iš salės išėjau pridusus, perkaitus ir tvirtai apraizgyta Depresijos, pasiekusios savo stipriausią fazę. Šaltyje fiziškai palengvėjo, bet, bendrai paėmus, jaučiausi siaubingai. Buvo jau tamsu. Grįžau į salą, kur eilinį kartą radau uždarytą parduotuvę (vėl liksiu be maisto). Buvo jau devinta valanda vakaro, o suomis vis dar nebuvo parašęs. Pasidarė aišku, kad nesusitiksim, o ryt ryte aš išplauksiu į Taliną.

Nusprendžiau eiti miegoti. Įvirtau į lovą, bet visą pusvalandį, nepaisant apybaisės savijautos ir nuovargio, negalėjau prisiversti užmigti. Slėgė situacijos kvailumas ir neužbaigtumas. Tada nusiunčiau dar vieną žinutę suomiui, parašiusi ten tik klaustuko simbolį. Tuoj pat gavau atsakymą su pasiūlymu susitikti saloj, kavinėj.

Kol radau tą kavinę, apvaikščiojau pusę salos. Tris kartus nuėjau klaidinga kryptimi, o kai vistik išsirinkau teisingą kryptį, sugebėjau praeiti pro šalį ir teko grįžti atgal.

Kai, jau sušalusi į ragą (lauke minus dvidešimt), susiradau kavinę, suomis jau buvo įpusėjęs savo bokalą alaus, ir jau buvo gerokai po dešimtos. O kavinė užsidaro vienuoliktą. Viltis dar ką nors šįvakar suvalgyti nepasiteisino – maisto jie jau nebepardavinėjo. Paėmiau arbatos. Suomis bendravo taip, kaip visada. Man, bešnekant su juo, galvaskaudis atlėgo ir šiaip palengvėjo. Apie ekonominę situaciją Lietuvoje jis jau nebeklausė. Bet eilinį kartą manęs paklausė:
– Kada išvažiuoji?
– Rytoj.
Suomis patylėjo minutėlę ir vėl paklausė:
– Ar jau turi bilietą?
– Ne.
Dar kelios minutės tylos, ir vėl jo klausimas:
– Ar tavo viešbutyje yra laisvų vietų?
– Taip.
Suomis nutilo ir įsistebeilijo į langą, gurkšnodamas alų. Aš sėdėjau, žiūrėjau, ir spėliojau, ką reiškia šitie klausimai, ir ką reiškia šita tyla po jų. Galvojau, kad jeigu jis pasiūlytų man dar dieną pasilikti, aš pasilikčiau. Ar tik dėl jo? Ne, ne tik dėl jo. Ir ne tik vienai dienai.

Vienuoliktą valandą barmenas kelis kartus greitai išjungė ir įjungė šviesas – ženklas nešdintis. Atsistojom, apsirengėm, išėjom.

Prie atsišakojimo link mano viešbučio stabtelėjom. Pagalvojau, kad daugiau šito suomio nepamatysiu. Suomis, tuo tarpu, tarstelėjo, kad susitiksim Vilniuje, pro kurį jis žada pavasarį keliauti. Aš palinksėjau, bet nepatikėjau. Nežinojau, kaip atsisveikinti. Stovėjau ir neradau žodžio. Pasvyravau ir pasisukiojau, neapsispręsdama, ar dabar ranką paspausti, ar kaip. Galiausiai nudelbiau akis ir nusisukau eit. Suomis taip pat pajudėjo, bet dar spėjo savo ranka nulydėt mane, paliesdamas petį. Visai maloniai.

Sausio 3 d. atsikėliau anksti ryte, susirinkau daiktus ir išėjau.

Į Taliną plaukiau Viking Line keltu. Pasidėjus daiktus, užkilau iki paties viršaus, išėjau į denį. Lauke buvo minus dvidešimt penki ir stiprus vėjas. Nučiuožiau iki turėklų. Įsikibus į juos, žiūrėjau, kaip palengva ima tolti Helsinkis. Helsinkis mažėjo, o vėjas stiprėjo. Viena ranka paleidau turėklą ir prispaudžiau kapišoną prie galvos. Jūra buvo apledėjusi kur kas daugiau, nei tada, kai aš atplaukiau.

Kelto maršrutas ėjo pro pat Suomenliną. Pirmą kartą žiūrėjau į salą nuo milžiniško kelto viršaus. Apačioj slinko salelės, maža prieplaukėlė, mažas viešbutukas ir maži takučiai, kurių vaizdas išsiliejo man apsižliumbus visame tame minus dvidešimt penkių laipsnių šaltyje, pučiant stipriam vėjui.

VISKAS.

P.S. Suomis į Vilnių vis tik atvažiavo. Bet tai atskira istorija, kurios neaprašinėsiu :]

Mano trofėjai: