Man nereikia jūsų kritikos

Kartą mano buvusi trenerė, pakviesta teisėjauti vieno žirgyno kieminėse varžybose, sumąstė inovaciją: visas varžybas nufilmuoti, o po varžybų kartu su visais dalyviais peržiūrėti įrašą, ir kiekvieną raitelį pakomentuoti: kokias jis daro klaidas ir ką jam reikėtų daryti kitaip. Na, varžybos kaip varžybos, o štai ta peržiūra ir komentavimas įsirėžė man į atmintį kaip aštrus žmogiškosios prigimties pavyzdys.

Tuojau papasakosiu.

Tai buvo dailiojo jojimo varžybos, nejojantiems paaiškinu: tokia rungtis, kur svarbu raitelio ir žirgo harmonija, kokybiškas ir gražus judesys, žirgas turi būti atsipalaidavęs ir paklusnus, o schema (maršrutas) sujota tiksliai taip, kaip nurodyta varžybų užduotyje.

Taigi, po varžybų dalyvės ir teisėjos susirinko kambariuke su televizorium ir ėmė prijunginėti kamerą. Raitelės čia pat surengė dar vienas – kuklumo – varžybas: “Jau aš kaip baisiai sujojau, siaubas!“, “O aš tai visai grybą pjoviau“, “O aš kiek klaidų pridariau, tai šakės“.

Tačiau įdomiausia pasidarė tada, kai trenerė prijungė kamerą, paleido įrašą ir pradėjo komentuoti. “Tavo žirgas buvo labai įsitempęs“, sakė trenerė, o raitelė, ką tik menkinusi savo pasiekimus, staiga įjungdavo gynybą: “Jis visai nebuvo įsitempęs, tiesiog taip atrodo iš šono“. “Tu per daug tempei pavadį“, bandė aiškinti trenerė, į ką raitelė vėl apsigindavo: “Turėjau taip daryti, nes jis norėjo pabėgti iš aikštelės, aš jį laikiau!“ “Reikėjo atleisti pavadį ir atsipalaiduoti, niekur jis nebūtų bėgęs“, tikino trenerė, bet raitelė nenusileido: “Tikrai būtų pabėgęs, aš vos nulaikiau“… Kokios bebūtų vardijamos klaidos, raitelės teisindavosi, kad negalėjo daryti kitaip, negu padarė, versdavo kaltę savo žirgams, susiklosčiusioms aplinkybėms ir net vėjo šlamėjimui medžiuose. Nė viena raitelė nepaklausė: “O ką aš dar blogai dariau?“ “O kaip atrodė iš šono?“ “O kodėl taip atrodė?“ “Ir kaip man kitą kartą varžybose daryti, kad taip nebebūtų?“

Realiai, joms kritikos nereikėjo. Joms reikėjo pagyrimo, pritarimo, pateisinimo. Todėl jos ir kuklinosi iš pat pradžių – kad trenerė nuramintų, pasakytų: “ne ne, tu tikrai ne pati blogiausia, tu jojai geriau, nei tau atrodo“. Tačiau trenerė taip nesakė, ji tiesiog rodė klaidas ir aiškino priežastis, o kaip tik to raitelės ir nenorėjo, taigi ta peržiūra su aptarimu pavirto absurdišku spektakliu, kur vieni kaltino, o kiti teisinosi.

Kodėl tuomet visi pradžioje taip plojo katučių – valio valio, bus peržiūra ir aptarimas? Kodėl tada nė vienas nepasakė tiesiai šviesiai tai, ką galvojo: “nuuu, jeigu mane pagirsite, tai gerai, bet jeigu bus kritika, tai nenoriu“. Kam reikėjo apsimetinėti, kad visi taip norim kritikos, tada jos laukti meldžiantis, kad tik mažiau blogo būtų pasakyta, ir menkinti patiems save, tikintis sušvelninti būsimą smūgį, o tada, kai kritika jau ateina, gūžtis ir gintis?

Ogi, kaip gi čia dabar imsi ir pasakysi: “nereik man kritikos“… Kaipgi taip! Juk mes privalom tobulėti, privalom kiekvienas varžybas sujoti vis geriau… Dar aštriau prievolė tobulėti ir keistis iškyla ne jojime, o darbe, ypač – IT sferoje, kur šlovė atitenka dinamiškiausiems, lanksčiausiems, greičiausiai prisitaikantiems! Jau nuo pat vaikystės patarlėmis ir pasakomis į mėsą įsirėžusi išmintis apie tai, kaip reikia mokytis iš klaidų, šiandien į kaulus įauga stiprinama lozungų, straipsnių ir bestselerių apie tai, kaip prisitaikyti prie kliento ir įsiteikti tikslinei auditorijai.

Bet čia kažko trūksta. Trūksta paaiškinimo, kodėl gi mums taip sunku tą kritiką priimti, kodėl užauga tos gynybinės sienos – juk ne specialiai jas statom.. Kodėl, galų gale, visa ta gyvenimo dinamika vieną dieną taip užpisa, kad norisi išeiti į mišką, užsidaryti vienkiemyje, ir žiūrėti pro langą, kaip vienas kitą keičia metų laikai ir kaip auga medžiai? Nemanau, kad užpisa patys pokyčiai. Manau, kad užpisa būtinybė juos vytis, prie jų taikytis, siurbti vis naujas žinias, tuoj pat pasenstančias, ir lankstytis prieš visus, kas tau aiškina daryti ne taip, o kitaip. O aš? Kam įdomu ne tai, kaip aš įtinku vartotojui, o tai, kas aš esu iš tikrųjų? Ir išvis – ar AŠ dar tebežinau, kas AŠ esu iš tikrųjų?

Štai ir gyvenu dvigubą gyvenimą. Viename sluoksnyje savo “aš“, apie kurį, tiesą pasakius, ničnieko nežinau, suvynioju į kamuoliuką, ir saugau nuo visko: nuo piktybinių skriaudikų, nuo konstruktyvios kritikos, ir nuo intymaus artimumo. Antrame sluoksnyje net trepsiu kojomis, kaip noriu įrodyti, kad aš tobulėju ir tobulėsiu visą gyvenimą, kad aš taisau trūkumus ir darau pažangą, ir aš uoliai linksiu galva kiekvienais metais, darbe, per mano pačios peržiūrą ir aptarimą: “taip taip, šitą trūkumą žinau ir bandau taisyti, o šito nežinojau, ačiū kad pastebėjote, reikės su tuo padirbėti, o kitais metais aš dar ketinu pasitaisyti ten ir ten, ir pavaryti štai taip ir šitaip“. Nes, jeigu nepalinksėsiu ir nepavarysiu, pinigų man neduos… Ir nesvarbu, kad kiekvienais metais nesikeičia nei užmojų platumas, nei trūkumų spektras – tai yra normalu… taip yra visiems… ir, jei jau visai sąžiningai, tai manau, kad ana pusė, kuri kritikuoja ir vardija trūkumus, pati bijo pokyčių! O taip… tave juk priėmė į darbą va tokį, koks esi, įstatė į tokią vietą, kurioje tinki ir patinki. Jeigu dabar staiga imtum keistis, labiausiai tikėtina, kad tik išgąsdintum visus aplinkinius ir sugriautum nusistovėjusią tvarką. Ir, neduok Dieve, keistis imtum visai ne į tą pusę, į kurią tau nurodyta! Todėl pokyčiai turi būti saikingi. Tam, kad jie būtų saikingi, šiukštu negalima imtis radikalių priemonių – jokių eksperimentų, jokių provokacijų, jokio griovimo. Užteks trūkumų sąrašiuko kartą per metus ir formalaus palinksėjimo galvomis. Tikimybė, kad žmogus pasikeis – du procentai, bet užtat neįvyks ir nieko baisaus.

Ne, nėra nieko blogo tame, kad mes turime gynybines reakcijas. Tai yra natūralu, įgimta. Tik vienas žmogus iš dešimties yra užsidegęs, o kiti devyni yra stabdžiai, ir aš nedrįstu užginčyti, kad šita proporcija yra neteisinga. Šita proporcija duota gamtos ir susiformavo evoliuciškai. Jeigu proporcija būtų priešinga, kurį laiką būtų labai linksma, bet anksčiau ar vėliau įvyktų kažkas nepataisomo. Ko gero, tos pirmykščių žmonių gentys, kur devyni iš dešimties buvo entuziastai, jau išmirė.

Kas man iš tikrųjų nepatinka, tai tas melo burbulas – melo kitiems ir melo sau. Man nepatinka tie sluoksniai, kurių yra begalė: sakom viena, galvojam kita, darom trečia, o iš tikrųjų norim kažko ketvirto, ko jau ir patys nei suprantam, nei – tuo labiau – mokam pasakyti kitiems.

Aš noriu žinoti, kas aš esu ir ko aš noriu, noriu daryti tiksliai tai, ko noriu, ir – galiausiai – pareikšti apie tai visiems. Trept.

Taigi, pradėsiu aš nuo to, kad aš jūsų kritikos nenoriu. Nenoriu, kad aiškintumėt, kas manyje yra trūkumas, ir kas ne. Apie tai spręst man pačiai. Trept. Nenoriu, kad man sakytumėt: “Tau reikia… tu turėtum…“ Apie mano poreikius jūs nieko nežinot, jie užkasti kažkur pas mane, giliai viduje, ir man dar kasti ir kasti. Neblaškykit. Trept.

Bet yra ir kai kas, ko aš noriu. Aš noriu įžvalgų. Noriu, kad pasakytumėt apie mane tai, ko aš pati nematau. Noriu, kad pasakytumėt, ką galvojat, kai mane matot/skaitot. Kokios kyla mintys ir emocijos. Kokios teigiamos ir kokios neigiamos. Aš turėsiu omeny. Aš skaitau visus komentarus (bepigu, kai jų būna kokie penki iš viso). Ir taip, man įdomu, be galo, tai išgirsti.. Bet aš lygiai taip pat noriu be sąžinės graužimo atsirinkti, kas man svarbu ir kas ne. Įsidėti į galvą tai, kas sutampa su mano pasirinkta judėjimo gyvenimu kryptimi (arba, ekstra atveju, koreguoja ją į geresnę pusę), ir išmesti tai, kas trukdo.

Trept trept.

Ačiū.

Reklama

28 Komentaras

Filed under arkliai, gyvenimas

28 responses to “Man nereikia jūsų kritikos

  1. Regimantas

    O šis geras subjektyviai 🙂

    Tiesa, nuvarytus arklius nušauna anksčiau ar vėliau. Tiek valstybė, tiek kompanija, tiek šeima.. tai geriau kai jie nenusivaro.

  2. Slaptas gerbėjas

    Labas, turi žavų sugebėjimą įžvelgti tai, kas tikra savo gyvenimiškose patirtyse. Iš istorijos su trenere pasirinkai trepsėti. Kodėl? Juk galėjai pasirinkti ir išmintingą trenerės požiūrį – juk tokių auklėtinių reakcijų ji matė ne vieną. Ji parodė klaidas, o jūs vaikai rinkitės.

    Susidarė įspūdis, kad tu fragmentuoji save (tas “aš“ emocijų vatoje, tas kitas ekstravertiškas “aš“ darbe). Tada susirandi trečią tašką, kraipai galvą ir draskai šašus, oi, kokia aš neintegrali. Randi tame vidinį konfliktą, jį gilini ir maištauji.

    Išmintis yra vienalytė, harmoninga, gebandi priimti save, kitus, aplinką ir įvykius tokius, kokie jie yra. Emocijos ir išgyvenimai nesi tu. Jei atsisveikintum su visu šituo balaganu, liktų tik meilė sau. Kai išbandysi visus trepsėjimus ir pavargsi, greičiausiai rasi vieną ar kitą kelią į paprastą tiesą – aš myliu save ir priimu tokį, koks esu.

    Priimk komentarą kaip nuoširdų palinkėjimą. Man tikrai įdomus tavo kelias į save.

    PS: šitas kai kam užrodė kelią http://www.laimingi.lt/tikras-tikejimas-savimi-ir-stiprybe

    Dideli tau linkėjimai

  3. DoDo

    Ha haaa…. (ne-įžvalga)

  4. Bet yra ir kai kas, ko aš noriu. Aš noriu įžvalgų. Noriu, kad pasakytumėt apie mane tai, ko aš pati nematau. Noriu, kad pasakytumėt, ką galvojat, kai mane matot/skaitot. Kokios kyla mintys ir emocijos. Kokios teigiamos ir kokios neigiamos. Aš turėsiu omeny. A

    Tai einame pietų? 🙂

  5. Gebėjimas suteikti žmogui grįžtamąjį ryšį yra labai svarbus bet kurioje gyvenimiškoje srityje. Džiugi žinia yra tai, kad šis gebėjimas nėra įgimtas, o yra gan nesudėtingai išugdomas.

    Trenerė, nežinojo specifinių technikų, kaip tai teisingai atlikti. Todėl daugiau pakenkė nei pagelbėjo.

    Žmonės tokį įgūdį ugdo ir net viešojo kalbėjimo klubuose rengia specialias vertintojų varžytuves, kur keletas vertintojų vertina vieną ir tą pačią kalbą.
    Esminis gero vertinimo principas vadinamas „sumuštinio“ principu. T.y. pirma pagiriama, kas buvo labai gerai. tada nušviečiama pora tobulintinų momentų, o galiausiai vėl pastebint tai, kokiomis geromis savybėmis vienas ar kitas veiksmas pasižymėjo.
    Tobulintinos vietos parodomos ne kaip kažkas, kas buvo blogai, bet perteikiant tai kaip vietas, kuriose profesionalai darytų kiek kitaip. T.y. nekaltini žmogaus, kad jis padarė kažką ne taip, o tiesiog pasakai, ką profesionalai darytų kitaip.

    Esmė ta pati, forma kita, bet rezultatas visiškai priešingas. Kritikos atveju žmogus kaip su lazda per galva gauna, o “sumuštinio“ atveju – paskatinamas.

    • Iškelčiau klausimą ar visada treneris / instruktorius privalo savo pastabas suvynioti į vatą? Mes taip rūpinamės kad individas nepajustų jokių neigiamų emocijų kad sukuriame alergišką bet kam visuomenę. Aš iš savo praktikos galiu pastebėti kad įvairiose srityse dažnai yra populiarūs instruktoriai kurie nėra reiklūs, moko nesudėtingų dalykų ir pastoviai giria savo mokinius. Prekė gerai parduodama, tik ta prekė yra šlamštas.
      Žinoma, su „sumuštiniais“ galima efektyviau pakišti kritiką, bet vietoje trenerės apmokymo gal sveikiau būtų siekti kad žmogus kaip mokinys mokėtų planuoti savo mokslus, gebėtų realiai vertinti savo esamus pasiekimus bei jais didžiuotis, tačiau ir sveikai reaguotų į pataisymus.

  6. 1) pirmas komentaras priminė, kad reiktų pažiūrėti šitą (čia į playlist’ą) http://www.imdb.com/title/tt0065088/

    2) o čia jau labiau į temą: kai pradedi aiškinti žmonėms ko tau reikia ir ko nereikia, tai skatini paviršutiniškumą. Įsivaizduok, kad aš perskaitau tavo taisykles, nuoširdžiai susikemšu į galvą ir pradedu akylai cenzūruoti ką tau sakau…

    3) dėl gynybinių reakcijų: ogi kaip šauksi, taip ir atsilieps. Jei kritikuojamas žmogus jaučia, kad jį nori sudirbti, tai jis ginasi. Jeigu jaučia, kad jam nori padėti, tai priima.

    • 2) nesupratau, paaiškink.

      3) nesutinku: yra kategorija žmonių, kurie ginasi ir nuo pagalbos. Ir net labai plati kategorija.

      • 2) dauguma kritikos iš tiesų yra emocinio pobūdžio ir daugiau pasako apie kritikuojančio būseną negu apie tą žmogų, kuriam ji skirta. Taigi normaliu atveju aš tikiuosi, kad žmogus neims per daug į plaučius. Jeigu įvedi taisykles, tai pradėčiau parintis “hmm, o tai čia jau kritika, ar įžvalga? o tai gal čia aš tiesiog piktas?“. Na ir galų gale tiesiog nieko nesakyčiau 🙂

        3) ginasi, nes jiems pagalbos tokia forma, kokia kiši, nereikia. Vienok jei suteiki jiems tai, ko iš tiesų reikia, tada ir kritiką priima labiau entuziastingai.

      • kaaažkaip mes norim vienas kitą sudirbti, man taip atrodo.

      • bdhjksdhghasdg

        pritariu tiek del 2), tiek del 3)
        apskritai: taisykliu perteklius labai apsunkina gyvenima.
        to priesingybe galima imti mum zinomus agile metodus 🙂 simple rules -> simple, komfortable, effective work. zmones kazkaip pamego per daug save apsunkint visokiom taisyklem, normom ir t.t. : nedaryk to, nedaryk ano, daryk taip, daryk kitaip. taip ir norisi pasakyt.. blet, trept trept, nereik tu taisykliu tiek daug!
        netgi tuos zymiuosis ’10 Dievo isakymu’, galima butu pakeisti pora paprastu aprepianciu viska:
        a) elkis su kitais taip kaip noretum jog su tavim elgtusi
        b) neskaudink kitu
        c) .. veliau sugalvosiu 🙂
        o kad jau ziurint is programauotojo puses, programos irgi optimizuojamos, iseities kodas paprastinamas, trumpinamas, neprarandant prasmes ir funkcionalumo, tad kodel to paties negalima daryti su gyvenimo taisyklemis? 🙂

  7. Renata

    Vika, o kokių Tu ugnelių savy turi (tą, jau slapto gerbėjo įvardintą maištavimo ugnelę jau pastebėjau)?

  8. apsisikimas..
    skaiciau tavo egzistencialistinius bezdalus pietaudamas ir pusiaukelej padusau sekdamas sokinejancia minty. Ir baik keiktis. Fuij kaka!

    Kritika sunkiai virskinama tada kai ja zarsto tau antipatiski/antiautoritetiski zmones. Sveika kritika is trenerio ar kito kokio galo sensejais nesvarbu susukta i vata ar ne, reiksmes neturi, yra sveikintina. Jei negali priimti trenerio kritikos tai gal reiktu susimastyti apie trenerio keitima? Arba dar sveika kartais nusileisti ant zemes. Kritika geriau girdesi 😉

    Klausyk tu vis verki, skundiesi ir vel verki.. O buna pas tave kitaip? Trept.

  9. Galima ir aš pasakysiu savo įžvalgą? O gal tiesiog pabarstysiu mintis, emocijas ir pažersiu emocinio pobūdžio kritikos.
    Įrašą komentuoti dabar nemadinga, todėl pakomentuosiu komentatorius 😉
    Ar man tik atrodo ar dauguma komentatorių nesuprato apie ką pats įrašas? Ar čia aš nebesupratau nes:
    >to slaptas gerbėjas: Man visai neatrodė, kad zezere turi ką nors bendro su trenerės situacija (ne ją kritikavo) ir nieko ji nesirinko. Ji tiesiog papasakojo akivaizdų kritikos pavyzdį.
    “Emocijos ir išgyvenimai nesi tu“ – o kas tada? Žinoma ne vien tai, bet emocijų ir išgyvenimų nubraukimas ir padarymas “visų“ – bejausmiais ir tiesiog laimingais-išmintingais yra just “plain stupid“. Nemanai, kad emocijos, jausmai yra svarbi kiekvieno individo dalis ir jas reikia reikšti? Filosofijos apie nušvitusius ir išmintingus žmones mane ypač nervina, nes dauguma iš jų labiau paskendę iliuzijose apie savo “išmintį“ ir “laimę“ nei tie kiti, kurie “kraipo galvą ir drasko šašus“. 😉

    >to sapranavicius: Paskutiniu metu verslo ir visuose kituose sluoksniuose “kišamas“ concept’as, kad reikia visą kritiką sušvelninti, adaptuoti ir pan. Darželyje, mokykloje, darbe. Kalbama apie tai, kad stresas blogai, reikia rasti individualų-švelnų metodą kiekvienam, nekeliant jokių blogų emocijų. Bet visas mūsų gyvenimas – vienas didelis stresorius. Pažiūrėk kokie stresuoti žvėrys gamtoje ir nieko gyvi… arba ne 🙂 O gyvi tie – kurie išmoko pamoką teisingai ir sureagavo į stresorių gerai. Pritariu jago ir manau, reikia mokyti sakyti kritiką ir mokyti ją priimti ir darytis išvadas, o ne jos vengti.

    >to Tamagochi: Zezere neįveda taisyklių, ji pasako aiškiai ir paprastai ko ji norėtų ir ko tikisi bendraudama su kitais. O kaip kiekvienas supranta (ar nesupranta) yra Your very personal problem 😉 Jei kalbėdamas su kitais pats negali pasakyti ar kritikuoji žmogų todėl, kad esi piktas, c’mon ar tikrai čia ne tavo problema? Tiesiog paklausk savęs prieš kalbėdamas… Ką tu nori pasakyti ir kokia tavo kalbėjimo prasmė? Ar ji iš viso yra, ar tiesiog nori išlieti emocines nuoskaudas. Jei taip, tai tiesiai gali žmogui ir pasakyti, kodėl ir už ką pyksti. Manau tikrai bus daug aiškiau visoms pusėms.

    Dar norėjau daug visko parašyti, tačiau baisiai aptingau ir noriu namo. Darbas penktadienį po pietų… blet blet 😉
    (Čia buvo paskutinis atsakymas į Gadas komentarą. Keiksmažodžiai yra normalių žmonių kalbos dalis, svarbu, kad jie būtų ne bet kur. O cenzūra tikrai yra “Fuij kaka“. :)~

    Tiek. Visiems geros nuotaikos, puikaus penktadienio. … ir trept 😉

    • Dėkuj, “nežinau“. aš pati nebuvau apie tai pagalvojus, kol neparašei…

    • Beje, aš vis tik galvoju, kad aš suprantu tą “emocijos ir išgyvenimai nesi tu“. Tas “tu“ yra kažkas giliau negu emocijos ir išgyvenimai. Man taip atrodo. Emocijos ir išgyvenimai tai daugiau reakcija į aplinką, tas sluoksnis, kuriuo žmogus su ta aplinka susiliečia. Bet po tuo sluoksniu irgi kažkas yra.

  10. re

    Mes labai seniai bendravome, tad negaliu visko teisingai įvertinti.
    Ne visi tavo gyvenimo sprendimai man yra suprantami, bet juk kiekvienas žmogus gyvena savo gyvenimą…
    Tu rašai, kaip visuomet, puikiai. Turbūt visada ilgėsiuos tų senų gerų laikų praleistų drauge, tavo laiškų ir kitokių dalykų…
    Bet šiaip, kiek pastaruoju metu rašai, tai jaučiasi, labai labai jaučiasi, kad esi pasimetusi.
    Pasakiau kažką…

    • Re, jo, aš irgi pasiilgstu.
      Tikiu kad atrodau kaip pasimetusi.
      Realiai kaip tik pradedu kažką pagaliau rasti. Apie ką anksčiau net neįtariau 🙂 Ir matyt ima siutas matant neatitikimus tarp tų naujų atradimų ir realybės 🙂

  11. DoDo

    “Prašydami“ kritikos žmonės nesąmoningai tikisi sulaukti TIK patvirtinimo, kad vistik jie teisūs ir viską darė teisingai. Turi būti nepaprastai stipri motyvacija tobulėti/mokytis ir/arba nepaprastai stipri pagarba tam asmeniui, kad būtų įmanoma priimti kritiką su dėkingumu ir be įsižeidimų ar noro gintis ir/arba šokt į akis su prieštaravimais. Išvada: nepersistenkit su kitų kritikavimu (net jei ir jūsų to prašo), geriau džiugiai pritarkite jų idėjoms (jei jos visiškai kardinaliai nesikerta su jūsų pasaulėžiūra) – ir būsite mylimi ir gerbiami.:)

  12. Pagaliau

    Trept… Pagaliau supratau kas su manim negerai. Trept.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s