Bandau pateikt tam tikrą nuotaiką

Trečia para vis iš tų pačių rytų pučia stiprus ir žvarbus vėjas. Važiuoju į dvarą, sėdžiu savo mašinuke ir šildausi pečiuku, visai gerai, tik gūsiai mano lengvutį mašinuką blaško po kelią, vis reik pataisyt vairu.

Kas kartą vis mažiau pastebiu, kad važiuoju ištisus 120 km. Išvažiuoju iš Vilniaus, susimąstau kokia nors tema (šį kartą galvojau apie psichoterapijos grupes), ir dar nebaigusi jos apmąstyti, atsiduriu jau palei ganyklą.

Prie ganyklos išlipau pasisveikinti su arkliais ir pasižiūrėti, ar visiems gerai laikosi gūnios, ar neatsisegė/nenuplyšo kur nors kas nors. Išlipu ir susigūžiu, įtraukiu rankas į rankoves, po kojom plakasi žalia žolė, guldoma prie žemės, vietom apšarmojusi. Man už nugaros plakasi mano šalikas. Pribėga arkliai, jie atrodo linksmi, akys ir kaklai blizga ryškioj saulėj, jų uodegos irgi plakasi jiems aplink kojas, gūnių kampai plėvesuoja. Vienas po kito jie kyšteli nosis į plastmasinį kubilą su vandeniu, bet tuoj pakelia galvas. Nueinu patikrinti, o ten ledas. Įkišu koją ir kulnu bandau jį pramušti. Jis neprasimuša, tik vos vos įsimina į kubilą, ir pro kraštus ištryškęs vanduo vos milimetriuku padengia ledą. Apsisuku, risčiuoju iki mašinos, plaukus užpučia ant akių, prieš nosį vejasi šalikas, įsmunku į mašiną, skubiai uždarau dureles, apsisuku keliu atgal, ir nuvažiuoju iki vietinės parduotuvėlės. Nuo mašinos skubu iki parduotuvės durų, prie parduotuvės stovi diedonas ir dviratis. Įsmunku į parduotuvę, lentynoj susirandu arbatinuką. Jis čia vienintelis. Imu jį, nešuosi prie kasininkės, sumoku 25 lt ir 42 ct, tada išlendu iš parduotuvės ir skubu iki mašinos, prie parduotuvės vis dar stovi dviratis ir diedonas. Važiuoju atgal, pravažiuoju ganyklą, privažiuoju prie arklidės. Vėl išlendu iš mašinos, arbatinukas po pažasčia, stingstančiais pirštais perrinkinėju raktus, randu reikiamą, kišu į spyną, o spyna, aišku, užšalusi, raktas nesisuka. Ištraukiu raktą, padaužau spyną, bandau dar kartą, raktas pasisuka, bet spyna neatšoka. Ištraukiu raktą, gerai trinkteliu per spyną, ir ji atšoka. Trukteliu duris į save, vėjo gūsis išplešia man jas iš rankų ir plačiai atlapoja. Viduje traukia skersvėjai, stogas barška. Arbatinuko pagrindą prijungiu prie ilgintuvo, arbatinuką pripilu vandens, pastatau ir įjungiu. Einu užmaišyt arkliam grūdų. Iš avižų aruodo skubiai išbėga pelė ir slepiasi plyšyje. Semiu avižas, pilu į tris kibirus. Ant viršaus užpilu kviečių sėlenų, miežių, pagalvojus visiem trim užpilu kumeliukų pašaro – vienas iš trijų kibirų atiteks kumelei su kumeliuku, o kitiems šitas pašaras bus kaip bonusas. Viską sumaišau, užpilu vandeniu (laimei, arklidėj jis vis dar neužšalo), dar kartą sumaišau. Dedu kibirus vieną ant kito, nešu visus tris į mašiną, pirštai tų kibirų jau nebejaučia. Dar spėju pripilt porą kibirų vandens, tada užverda arbatinukas, aš jį nuimu ir įspraudžiu mašinoj tarp kibirų, kad neapvirstų.

Sėdu ir važiuoju iki ganyklos. Ech, mano mažytė ištikimoji mašinytė, pagal sumanymą skirta važinėti mieste, iš kiemo į kiemą, o realybėje – tikra mano darbinė mašina, su kuria vežioju viską: pašarus, vandenį, kalkes, pjuvenas, šieną, veislinius katinus, bomžaujančius šunis, malkas, balnus, pobalnius… To pasekoje viduje pilna visko – smėlio, medžio dulkių, šapų, plaukų, kvapų, taip pat nuo sūpavimosi išsipila vanduo, pakeleiviai sėdasi ant drėgnų sėdynių, o ir patys sugeba bevalgydami išterlioti saloną įvairiausiais maisto produktais… Išorėje ne ką geriau – nudrėkstas rato diskas, vietomis aukšto slėgio prietaisu netyčiom nuskustas lakas, viskas aptaškyta purvu nuo balų.

Su teliūskuojančiais kibirais privažiuoju ganyklą, pirmiausia čiumpu arbatinuką ir nubėgus iki kubilo užpilu ant ledo. Viskas garuoja, palei kraštus ledas tirpsta. Atnešu abu kibirus vandens ir supilu. Paviršiuje lieka plūduriuoti neištirpęs ledo skritulys. Atbėga Vėjas, sudėtom lūpytėm spusteli skritulį, ledas panyra giliau, vėjas godžiai siurbia. Atšokuoja ir Fokusas, veja Vėją šalin, pripuola siurbti pats. Tada nueinu iki mašinos ir atnešu kibirus su grūdais.

Mano kambaryje irgi šalta. Ir virtuvėje taip pat. Susigūžus verdu sau makaronus. Kažkaip mes visada arklius šeriam geriau nei valgom pačios. Ir vitaminų arkliams perkam, o sau – niekada. Ir katinus maitinam neblogai – mėsytėm, kepenėlėm, žuvytėm. Stoviu ir žiūriu į puodą, kur vandenyje dar nuo vakar plaukioja trys žuvytės, visos kažkodėl be uodegų. Plaukioja ir žiūri. Katinai jas ėda, tada lipa ant kelių ir burzgia. O pelių negaudo. O pelių tai yra! Ir ne bet kur, o šaldytuve. Vakar išsiaiškinom, kad šaldytuve yra skylė, ir supratom, kodėl visos lentynėlės… apkakotos… 😦

zuvytes

Reklama

4 Komentaras

Filed under arkliai, gyvenimas

4 responses to “Bandau pateikt tam tikrą nuotaiką

  1. shyna

    Ar dar ilgam užteks entuziazmo?

    O gal jau parsivežei Vėją kur arčiau savęs?

  2. Do

    Jau galėtum pabandyti pateikti naują nuotaiką…:)

  3. Shyna: Vėjas jau dvare, tai savaitgaliais labai arti, o darbo dienom labai toli 🙂 O entuziazmas daiktas nepastovus…

    Do: turi omeny pačią paskutinę nuotaiką? 😀 Aš irgi norėčiau perteikti, bet ją reikia susieti su kuo nors iš realaus pasaulio, ir kol kas neturiu su kuo…

  4. Do

    Jo, pačią naujausią… Laukiam, laukiam 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s