Suomiai III: ekstravertas

Tai istorija apie tą vienintelį suomį ekstravertą, gyvenantį Suomijos šiaurėje, už poliarinio rato (ne, aš nekalbu apie jokį Kalėdų Senelį). Pabaiga bus liūdnoka. Enjoy.

—

Vidurnaktį pabudau nuo šalčio. Šonas, kuris buvo viršuje, buvo labai sušalęs, o šonas, kuris gulėjo ant žemės, buvo visiškai sušalęs. Saulė jau buvo visai žemai, tik per sprindį virš miško, ir pūtė stiprus vėjas. Išrėpliojau iš miegmaišio.

Kairė ranka (ta, kur sušalus visiškai) nenorėjo judėti. Dešine susivyniojau daiktus ir patraukiau link kempingo tualeto. Ten atsisukau karštą vandenį ir pakišau po juo rankas.

Reikėjo pergalvoti strategiją. Dar liko dvi naktys (įskaitant šią), kurias reikėjo kažkaip kažkur praleisti, kol mane apnakvindins festivalio organizatoriai. Miegoti naktimis, pasirodo, per šalta. Bet užtat dieną pliažiuke ant smėliuko nusnūdau visai jaukiai. Vadinasi, miegoti reikia dieną, o judėti – naktį. Vis tiek poliarinė diena, taigi visą naktį šviečia saulė.

Pagal naująją strategiją, šią naktį reikėjo kur nors praslampinėti, o sulaukus dienos – kur nors numigti. Taigi, patraukiau į miestelį slampinėti.

Tiltu kirtau upę, paėjau pagrindine gatve ir praėjau kažkokį barą, iš kurio sklido muzika. Patraukiau skersai miestelio iki kitos upės kranto (miestelis yra santakoje). Tyloje dar gana ilgai buvo girdėti baro muzika. Galiausiai ji nuslopo, o aš priėjau upės pakrantę ir ėmiau dairytis galimos nakvynės vietos ateičiai, bet niekaip negalėjau išsirinkti, nes žemė buvo kažkokia nelygi ir drėgna.

Po poros valandų grįžau atgal iki miestelio centro, ir supratau, kad jau nebepaeinu, o jei prisėdu – nebepakeliu savo kuprinės nuo žemės. O priešaky – dar visa naktis…

Ir tada ryžausi užeiti į tą barą. Man pasisekė – susiradau tuščią stalą. Viduj buvo fantastiškai šilta. Pasidėjau daiktus ir ėmiau stebėti suomius. Baro kampe buvo šokių aikštelė, joje vyko diskoteka. Suomiai šoko ir dainavo karaoke (suomiškai). Pasibaigus dainai, prie mikrofono stodavo koks kitas suomis. Kai kurie suomiai jau buvo tiek girti, kad nesugebėdavo normaliai dainuoti.

Taip prakiurksojau bare dar porą valandų, ir čia barmenas sumirksėjo šviesomis. Suomiai pradėjo skirstytis. Tai mane labai nuliūdino, mat buvo dar tik pusė keturių ryto. Sunkiai užsikėliau kuprinę ant kėdės, nuo kėdės ant peties, iš po stalo susigraibiau savo miegmaišį, ir čia man nuo baro pamojo kažkoks suomis. Pasižiūrėjau į jį abejodama. Jis toliau mojo prieiti, ir mano mintyse žybtelėjo nedidelė viltis..

Priėjau prie suomio ir paaiškinau, kad suomiškai nekalbu. Suomis, savo ruožtu, nekalbėjo angliškai. Tiesa, buvau truputėlį pramokus suomių kalbos ir supratau kai kuriuos žodžius, todėl supratau, kad jis vardu Toivo, ir kad jis klausia, iš kur aš čia ir kodėl aš čia. Aš lėtai dėliojau suomiškus žodžius:
– Iš Lietuvos. Filmų festivalis. Savanorė. Dirbsiu.
Toivo parodė į mano miegmaišį, kažką suburbuliavo suomiškai, suglaudė delnus ir pridėjo prie ausies, palenkęs galvą. Aha! Jis apie nakvynę! Mano viltis tikriausiai pasiteisins. Dar kartą jį įvertinau: žemesnis už mane, smulkesnis, ir apie 60 metų. Atrodo draugiškas. Nepavojingas. Palinksėjau jam galva. Jis vėl pridėjo suglaustus delnus prie ausies ir pirštu parodė sau į krūtinę. Aš dar kartą palinksėjau galva.

Taip aš pirmą kartą gyvenime kelionės metu radau nakvynę pas vietinį gyventoją.

Toivo kažkam paskambino, ir už keliolikos minučių prie baro sustojo mašina, kurią vairavo visiškai nekalbus suomis, nepasakęs man nei labas, nei, kai jau nuvežė mus abudu už miestelio iki suomio namų, viso gero.

Mes su Toivo išlipom iš mašinos prie jo namo. Jis atrakino duris ir, kažką vėl maldamas suomiškai, palydėjo mane iki svetainės, kur mostelėjo į tamsiai raudoną odinę sofą. Truputį per trumpą, kad galėčiau ištiesti kojas, bet užtat pačią minkščiausią sofą pasaulyje, garbės žodis! Pliumptelėjau ir susmigau į ją… Iš paskutinių jėgų išsivyniojau miegmaišį, užsiklojau juo, ir nulūžau…

Ryte pro miegus supratau, kad svetainėje kuičiasi Toivo. Jis įjungė televizorių, susirado ir į grotuvą įkišo kažkokį DVD diską, tuomet televizoriuje kažką išsirinko iš kažkokio sąrašo, ir įjungė. Svetainę užliejo muzika. Toivo nuo kilimo pakėlė mikrofoną, ir, kai televizoriuje pradėjo bėgti žodžiai, uždainavo.

Man miegai išlakstė, ir aš atsisėdau sofoje. Nesupratau, kas vyksta, ir kaip taip gali būti. Aš – nakvoju – pas vietinį suomį – kurį radau vietinėj diskotekoj – ir – maža to – jis iš ryto – dainuoja karaoke – suomiškai? Pasitryniau akis. Toivo giedojo į mikrofoną stipriu ir gražiu balsu, kartais žvilgteldamas į mane. Nuslinkau ant kilimo, prie jo, ir pradėjau vartalioti DVD dėžutes su dainų pavadinimais. Toivo keitė dainas, vieną po kitos, aš žiūrėjau, kurias jis išsirenka. Vienos dainos žodžiai buvo pakankamai pažįstami, kad suprasčiau, jog ji apie vienišumą. Surezgiau suomiškai klausimą:
– Čia apie tave?
Jis dainuodamas palinksėjo galva.

Pusryčiams Toivo ištraukė maisto, o aš išsitraukiau žodyną. Toivo nuolat linksmai suomiškai kažką balbatavo, ir kai kreipdavosi į mane, pasitikslindavau kaip skamba koks nežinomas žodis, ir įnikdavau į tą žodyną. Toivo tuo tarpu iš manęs kikendavo. Tada sumąstydavau, ką atsakyti, suregzdavau pusę sakinio (jis vėl kikendavo), užstrigdavau nežinodama kaip toliau pasakyti, vėl įbesdavau nosį į žodyną, ir, kai iškilmingai ištardavau surastą žodį, Toivo pradėdavo kvatotis susiėmęs už pilvo.

Pavalgius nusprendžiau traukti į miestelį, ir Toivo pasisiūlė pavežti. Pavežęs iki centro, pasiūlė grįžti pas jį nakvoti. Pasakiau “galbūt“. Nors ir minkšta miegoti, ir smagu bendrauti buvo, bet jaučiausi šiek tiek skolinga, ir nenorėjau “įsiskolinti“ dar labiau. Bet kitų idėjų, kaip praleisti likusią naktį, neturėjau. Mano strategija dieną miegoti ir naktį judėti sugriuvo, kadangi buvo akivaizdu: dabar dienos metu neužmigsiu, o iki nakties vėl pavargsiu tiek, kad jos ant kojų neištversiu. Todėl visai palengvėjo, kai vakare, apie šeštą valandą, iš gatvės man papypsėjo mašina, ir aš atsisukus pamačiau Toivo, iš lango mojantį lipti vidun.

Vėl nuvažiavom į jo namus. Toivo atsinešė krūvą nuotraukų albumų, ir rodė man daug vietovių ir daug žmonių – štai jo vasarnamis, štai kitas vasarnamis. Štai šeima – žmona ir daug vaikų. Broliai, seserys. Draugai. Klausinėjau, ką jie dabar veikia. Pasirodo, žmona mirusi, vaikai išsivažinėję. Vienas sūnus netoliese, į šiaurę nuo miestelio, plauna auksą. Prisiminiau šįryt jo dainuotą dainą apie vienišumą.

Kai nuotraukos pasibaigė, Toivo pasiūlė pakurti pirtelę ir išsimaudyti. Aš, jau trečia para kelyje, šitam pasiūlymui atsispirti nesugebėjau, nors ir žinojau, kad suomiai į pirtį eina visai nuogi, ir iš Toivo akių mačiau, kad jis ne tik lįs kartu su manim į pirtį, bet dar ir juoksis iš mano maudimuko. Taip ir buvo: Toivo (visiškai nuogas, aišku) atsisėdo prisispaudęs prie manęs (pirtis buvo visai mažytė, vienvietė) ir kikendamas timptelėjo mano maudimuko petnešėlę. Aš tai sutoleravau, nes ir taip jau jaučiausi skolinga.

Po pirties vis dar nebuvo vėlu – apie aštunta valanda vakaro, ir Toivo pateikė dar vieną pasiūlymą: nuvažiuoti su juo į jo vasarnamį. Tai jau buvo visai rimta, ir aš dvejojau, ar sutikti. Bet skambėjo nepaprastai viliojančiai – su vietiniu suomiu aplankyti vietinį vasarnamį! Išsiaiškinau detales: vasarnamis už 50 km nuo miestelio, ten pabūtume porą valandų ir nakvoti grįžtume čia. Kelias minutes gromuliavau pasiūlymą, galiausiai smalsumas nugalėjo, ir aš jį priėmiau.

Toivo akivaizdžiai nudžiugo ir, paaiškinęs kažką apie mašiną, išbėgo iš namo. Suglumau: kokia dar mašina? Juk jis turi mašiną, štai kieme stovi. Už dešimties minučių jis grįžo už visureigio vairo. Kam jam visureigis? – pagalvojau. Na, bet įsėdau, ir mes pajudėjom.

Ir neilgai trukus supratau, kam jam visureigis. Tik apie pusę kelio važiavom asfaltu, o tuomet nusukom į žvyrkelį. Žvyrkelyje Toivo nė kiek nesumažino greičio, o posūkius išimdavo beveik su praslydimu. Dar už gero gabalo kelio nuo žvyrkelio nusukom į miško kelią, ir, man rodos, greitis nesumažėjo nė ten. Toivo spaudė kaip beprotis, visureigis šokčiojo nelygumais, pasvirdavo posūkiuose, o aš pastebėjau, kad Toivo vis žvilgčioja į mane. Aha! – susipratau: jis nori mane pagąsdinti. Bet aš sėdėjau visiškai rami, nepaisant to, kad prieš kiekvieną posūkį įsivaizduodavau, kaip mes nulekiam nuo kelio ir rėžiamės į kamieną arba akmenį. Rami išlikau net tada, kai priekyje pamačiau nemažą duobę kelyje, bet kai mes prie jos priartėjom beveik nemažindami greičio tiek, kad jau pasidarė aišku, kad mes į ją smigsim, nesusilaikiusi ištiesiau abi rankas į priekį ir garsiai įkvėpiau: “aaa!“. Mūsų Toyota priekiu smigtelėjo žemyn, tada tuojau pat iššoko iš duobės (aš beveik stuktelėjau galva į lubas), ir kuo normaliausiai nuvažiavo toliau, tik dabar aš sėdėjau didelėm akim, o Toivo kvatojosi visa gerkle, viena ranka laikydamas vairą, o kita rodydamas į mane pirštu ir pats sau kartodamas mano “aaa!“.

Netrukus mes iš miško kelio išsukom į kažkokią beveik bekelę – proskyną, kurioje matėsi giliai įsirėžusios vėžės. Toje vietoje buvo klampu, ir Toivo pagaliau pradėjo važiuoti lėtai. Kuo toliau, tuo labiau jo visureigis klimpo, poroje vietų net sustojo, tada Toivo pajunginėdavo kažkokią papildomą pavarų svirtį, pavažiuodavo pirmyn-atgal, ir vėl išjudėdavo.

Dingtelėjo mintis, kad esam tiek toli nuo miestelio, jog užklimpę pėsčiom tikrai negrįšim. Išsitraukiau iš kišenės telefoną – jis rodė, kad ryšio čia nėra. Kai eilinį kartą Toyota pradėjo sunkiai judėti purve, pasakiau Toivo:
– Einam pėsčiom.
Toivo sustojo, pasižiūrėjo į kelią priekyje, pasižiūrėjo atgal, pagalvojo, ir linktelėjo.

Išlipę dar kokį kilometrą klampojom drėgnu keliu, apeidami balas, tuomet perbridom upelį, ant kurio kranto stovėjo pirtelė. Pakilę šlaitu į viršų, pagaliau priėjom nediduką medinį namelį – paprastutį, vieno kambario, be vandentiekio ir be elektros. Kol Toivo užkūrinėjo židinį, aš rausiausi žodyne, ir pagaliau radau reikiamą žodį. Ir pasakiau Toivo:
– Tu esi beprotis!
Toivo pratrūko nesuvaldomai kvatotis, kartodamas: “Beprotis! Beprotis! Beprotis!“. Jis buvo akivaizdžiai patenkintas.

Toivo išsitraukė pieno, dešrelių, kartu apkepėm jas židinyje ir pavalgėm šnekėdamiesi. Išsiaiškinau, kad jam čia priklauso 200 hektarų miško, artimiausias kaimynas yra už 10 kilometrų, antras kaimynas – už 20 kilometrų. Šitame vasarnamyje jis su šeima leisdavo vasaras.

Prieš vidurnaktį, kai saulė jau buvo žemai, o šešėliai ilgi, Toivo nusprendė važiuoti namo.

Nuklampojom atgal iki Toyotos, Toivo kažkaip sugebėjo ją apsukti, ir parvažiavom atgal. Lėčiau ir ramiau, nei važiavom į priekį.

Namie, pavargus nuo įspūdžių, patraukiau link sofos, bet čia Toivo timptelėjo mane už alkūnės ir vėl kažką pasiūlė, modamas į savo kambarį. Žodyno nereikėjo – dar iš poros sakinių supratau, kad jis man siūlo miegot jo lovoje. Aš kategoriškai atsisakiau ir vienareikšmiškai patraukiau link sofos. Toivo paniurzgėjo ir dingo savo kambary.

Ryte pabudau nuo to, kad ant mano sofos klestelėjo Toivo. Prasimerkiau. Toivo klausė, kaip aš miegojau.
– Labai gerai, – pasakiau.
– O aš – ne! Todėl, kad aš miegojau vienas! – kai norėjo, šitas suomis galėjo parinkti labai paprastus žodžius, ir aš viską supratau.
Išsirangiau iš po Toivo ir atsisėdau sofoje. Džiaugiausi, kad taip ir miegojau su visais drabužiais. Toivo atsikėlė ir nuėjo į virtuvę, o aš į vonią valytis dantų.

Nusprendžiau nepusryčiaut. Grįžau į svetainę ir ėmiau rinkti savo daiktus į kuprinę. Čia svetainėje pasirodė Toivo, ir klausė, ar aš jau išeinu.
– Taip, – pasakiau.
Tada Toivo, kažką greitakalbe šnekėdamas suomiškai, paskubom priėjo prie manęs ir kažkaip negrabiai apkabino. Aš tuo metu turėjau kažkokį daiktą vienoj rankoj. Toivo visas drebėjo, gal netgi kūkčiojo. Kita, laisvąja, ranka, aš jį irgi apkabinau. Toivo pasidėjo galvą man ant peties ir apkabino dar stipriau. Iš jo greito suomiško murmuliavimo aiškiai supratau žodį “vienišas“, kartojamą daug kartų. Man buvo jo gaila.

Taip ir stovėjom, aš tapšnojau jam nugarą savo laisvąja ranka ir nežinojau, ką daryti. Po kelių minučių man pradėjo nusibosti. Dar po minutėlės jis pradėjo mane kažkaip įtartinai gniaužyti, ir aš paskubėjau išsinerti iš jo kibaus glėbio.

Nenorėjau į jį žiūrėt, visa susikaupiau į daiktų pakavimą. Toivo dingo iš kambario.

Kai su visais daiktais susiradau jį ir atsisveikinau, jis dar pasiūlė pavežti iki miestelio. Atsisakyti būtų buvę visai grubu. Aš sutikau.

Toivo nuvežė mane iki pagrindinio kelio, nuo kurio iki miestelio jau buvo visai netoli. Ten sustojo. Man buvo ir jo gaila, ir nepatogu kažkaip. Toks “servisas“ iš jo pusės: dvi nakvynės, karaoke, maistas, pirtis ir safaris po Laplandijos miškus iki vasarnamio. O aš jam ką? Taip, pabuvau žaisliuku, iš kurio galima buvo smagiai pasijuokti. Ir viskas. Apsisprendus ir įkvėpus, pasilenkiau pakštelt jam į žandą, jis atkišo lūpas ir mikliai įsisiurbė man nė nespėjus susiprasti. Mintyse atsidusau ir padovanojau jam tą laižiaką. Nebuvo blogai. Netgi normaliai. Bet tas išsiilgimo, troškulio jausmas.. tai buvo blogiausia.

Atsisveikinom ir išėjau dirbti savanore į Midnight Sun Film Festival, tai buvo 2010 metais.