Šuo

Šlapiai snieguotas vasario vidurys. Skambutis, šeštadienį, 8 valandą ryto.

Ranka sugraibė telefoną, viena akis prasiplėšė pasižiūrėti, kas skambina.

Aš: “Labas, Dovile…”

Telefonas: “Labas, atsiprašau kad pažadinau, bet labai reikia pagalbos, čia šuo, sužeistas, kraujuoja, gal partrenktas, gal sumuštas.. Be antkaklio, turbūt benamis, bet jis nepastovi, reikia nuvežti pas veterinarą, aš neturiu mašinos, aš važiavau troleibusu į darbą, kaip visada, žiūriu – šuo, jam blogai, reikia padėti… aš neturiu mašinos, ar galėtum padėti jį nuvežti? Prašau… aš už viską sumokėsiu…”

Aš apie benamių arba sužeistų gyvūnų gelbėjimą turiu savo nuomonę, skeptišką. Bet Dovilė man buvo svarbi, jai reikėjo padėti.

9 valandą ryto jau buvau su savo mašinuku industrinėj Vilniaus daly. Pastebėjau Dovilę, laukiančią manęs palei kelią. Ten buvo galima įvažiuoti ir prisiparkuoti.

Kai išlipau iš mašinos, Dovilė nusivedė mane prie šuns. Tai buvo nemažas vilkšunis, rudai juodas, susivėlusiu, šlapiu nuo purvino sniego ir šiek tiek kruvinu kailiu. Jis buvo atsišliejęs į sieną, ir, mums artėjant, bandė slinkti šalin, bet neturėjo jėgų, tad tik susigūžė ir dar labiau prisispaudė prie sienos. Bet nebandė nei kąsti, nei urgzti.

Dovilė šokinėjo aplinkui jį, kartodama: vargšas šuo, vargšas šuo, kas taip galėjo su juo pasielgti, vargšas šuo, aš tikiuosi, kad jam niekas nelūžę, žiūrėk, čia yra kraujo, ir čia yra kraujo, vargšas šuo…

Aš paskambinau numeriu 118, ir sužinojau, kad šiandien dirba tik viena vienintelė didesnė veterinarijos klinika – juk šeštadienis. Dabar reikėjo šį šunį įnešti į mano mašiną.

Pasirausus bagažinėj, radau vieną užtiesalą, likusį ten nuo vasaros. Patiesiau jį ant galinės sėdynės, kad neišsipurvintų mašina. Užsidėjom pirštines – maža kokia liga jis serga – ir ėmėmės šuns.

Šuo bandė priešintis, tačiau silpnai. Sunkiausia jį buvo nešti dėl nemažo svorio, be to, jis buvo toks sustingęs, kad buvo sunku sutalpinti pro dureles į mašiną – visur kliuvo jo kojos. Galiausiai pavyko įgrūsti į mašiną, bet paguldėm kažkaip kreivai, mano patiesalas grūdimo metu susiraukšlėjo ir nusislinko į šoną, o pataisyti jau buvo labai sunku, nes pusiau sulindus į mašiną tokio šuns viena ranka jau nebepajudinsi.

Palikome jį gulėti taip, kaip išėjo, susėdom su Dovile į priekį, ir aš pasukau link klinikos. Šuo gulėjo ramiai.

Po pusvalandžio buvom vietoje. Vėl ėmėmės šuns – dabar reikėjo jį ištraukti. Viena iš vienos pusės stūmė, kita iš kitos traukė. Galiausiai silpnai besipriešinantis šuo atsidūrė lauke, mūsų rankose. Mano mašinos galinė sėdynė buvo purvina ir plaukuota.

Šiaip ne taip, padėdama Dovilei laikyti šunį, su koja užtrenkiau mašinos duris. Nunešėm jį iki durų, šiaip ne taip jas atsidarėm, pralindom ir nunešėm iki laukiamojo. Mums leido iš karto jį įnešti ir padėti ant stalo.

Dovilė užbombardavo veterinarą klausimais: “Kaip jis? Ar jis gyvens? Ar jam viskas gerai? Ar jam niekas nelūžę? Ar galite jam padėti? Vargšas šuo, vargšas šuo…”

Aš žiūrėjau į veterinarą, veterinaras žiūrėjo į Dovilę, o jo akyse aš skaičiau mintį, panašią į kažką tokio: “Taaaip, gailestingasis žmogus numeris trys šimtai keturioliktas, vargšas šuo numeris tūkstantis du šimtai penkiasdešimtas. Dabar aš tiesiog darysiu savo darbą…”

Veterinaras ramiai apžiūrėjo šunį ir paaiškino: šuo kokių aštuonerių metų amžiaus, lūžių nėra, akivaizdžių sužeidimų nėra, tik apibrozdinimai. Neaišku, kodėl jis toks silpnas, galbūt nuo alkio, šalčio, arba amžiaus. Norint nustatyti, reikia atlikti tyrimus. Dovilė paklausė – kokius tyrimus? Veterinaras išvardino tyrimus ir pasakė kainą – iš viso apie 50 litų. Dovilė, žinoma, sutiko.

Netrukus tyrimai buvo atlikti. Veterinaras trumpai pasakė – su kepenim ir inkstais prastai. Visa kita gerai. Dovilė pasidomėjo – ar įmanoma šunį išgydyti? Veterinaras atsakė: galbūt ir įmanoma, bet tada reikėtų lašelinės, po porą valandų per dieną, ir taip – kelias dienas. Už vieną dieną – 100 litų.

Čia Dovilė akimirką sudvejojo… Žinojau, kad nėra ji tokia turtinga. Bet kaip gi ji dabar galėjo nesutikti? Gelbėjimo misija jau pradėta…

Ir Dovilė, žinoma, sutiko statyti lašelines.

Netrukus virš šuns stalo pakibo lašelinė, o mes su Dovile pradėjom galvoti, ką daryti toliau. Kitaip tariant, kur dėti šunį, kol jį gydys? Klinikoje jis pasilikti negali: klinika užsidaro. Pas mane neišeina: aš turiu katiną. Pas Dovilę tuo labiau neišeina: ji turi keturis katinus ir vieną šunį (teisingai – visi išgelbėti). O šiam šuniui reikalingos karantino sąlygos.

Sprendimas pasipainiojo čia pat, klinikoje ant vieno stalo, ant kurio buvo paberta vizitinių kortelių. Tai buvo organizacijos “Lesė” kortelės. Paskambinom jiems: pasirodo, tai gyvūnų prieglauda, galinti priimti nemokamai ir suteikti karantino sąlygas – reikia tik jiems šunį nuvežti.

Lašelinė kapsėjo dvi valandas. Į lašelinės pabaigą šuo atrodė truputėlį atsigavęs, ir Dovilė, tai matydama, taip pat nušvito. Veterinaras atjungė visus vamzdelius ir padėjo mums pakelti šunį nuo stalo. Dviese su Dovile išnešėm jį į lauką ir sustojom prie mano mašinos.

Dabar reikėjo ją atsirakinti ir atidaryti dureles, taigi, aš paleidau šunį ir ėmiau ieškoti kišenėje mašinos raktelių. Dovilei šunį laikyti buvo per sunku, ir jinai pastatė jį ant žemės. Šuo atsistojo ant visų keturių, ir Dovilė nudžiugo:

“Žiūrėk, žiūrėk! Jis gali pats stovėti!”

Šuo svyruodamas žengė kelis žingsnius, ir Dovilė nušvito dar labiau:

“Žiūrėk! Jis eina!”

Šuo toliau ėjo, o Dovilė, trykšdama džiaugsmu, sekė iš paskos, vis kartodama: “Žiūrėk! Žiūrėk!”. Šuo dar truputėlį paspartino žingsnį, kitą akimirką jau lindo pro skylę tvoroje į kiemą ir skubiu žingsniu klibinkščiavo link kitos skylės, esančios tvoroje priešingoje pusėje.

Mes su Dovile metėmės bėgti aplinkui tvorą. Kai apibėgom, šuo jau buvo toli, tarp blokinių namų. Jis skubinosi palei namų sienas ir slėpėsi už jų kampų. Nubėgom iš paskos, sekdamos pėdsakais sniege. Galiausiai pėdsakai nuvedė po vieno namo balkonu, buvusiu taip žemai, kad mums teko po juo lįsti keturiomis. Traukti šunį buvo dar sunkiau – dabar jis priešinosi su didesne jėga. Kai pagaliau jį ištraukėm, abi buvom ne tik purvinos ir plaukuotos, bet dar ir šlapios nuo sniego.

Šuo priešinosi nešamas visą kelią atgal, ir tik vėl sugrūstas į mašiną, jis nusiramino, o mes su Dovile atsikvėpėm.

Netrukus nuvežėm jį į “Lesę”, kur vėl ištraukėm, tik jau nebenešėm, o pusiau stumdamos, pusiau traukdamos, įstūmėm jį į “Lesės” namą. Pirmame namo aukšte buvo išrikiuoti narvai, daugiausia su katėm. Čia pat matėsi laiptai į rūsį. Prisistatęs “Lesės” savanoris parodė mums į laiptus: apačioje karantino zona, kur ir laikysime šunį.

Įtaisėme šunį rūsyje, savanoris atnešė šuniui patiesalų, padėjo dubenėlį maisto ir vandens. Paglostėm jį ir palikom.

Nuvežiau Dovilę namo. Susitarėm rytoj ryte vėl susitikti ir vėl nuvežti šunį į kliniką, kitam lašelinių seansui. Dovilė verkė.

Kitą dieną, sekmadienį, mes su Dovile susitikom “Lesėje”. Šuo, lyginant su vakar diena, atrodė truputėlį geriau, bet neypatingai. O Dovilė, lyginant su vakar, atrodė blogiau. Ji dabar jau rūpinosi dėl lašelinių kainos – dar pora tokių gydymo seansų, ir ji bankrote. O jei reikės ne dviejų dienų? Jei reikės dviejų savaičių?

O poros savaičių galėjo prireikti. Šuo maisto nelietė, vandens beveik negėrė. Stovėti jis galėjo, bet pats nesistojo, tik gulėjo, padėjęs galvą ant priekinės letenos. Buvo apsišlapinęs po savim. Man atrodė, kad jis tiesiog nori numirti. Dovilė, bandžiusi padėti, dabar atsidūrė spąstuose – ji nuo pat pradžių rodė entuziastingos gelbėtojos pavyzdį, tokios, kuriai gyvybė svarbiau už pinigus, ir štai paaiškėjo, kad šuo išgyvens, tik – viena smulkmena – tai bus brangu. Geroji Dovilė susidūrė su dilema: gyvybė ar pinigai? Pinigų pas ją nėra, bet jeigu ji šuns nebegelbės – visą gyvenimą jausis kalta.

Prisėdom pirmam namo aukšte, prie narvų su katėmis. Dovilė sėdėjo tyli. Rankose turėjo nosinę, jau šlapią.

Iki tol buvau tik pasyvi padėjėja, visai kaip tas veterinaras.  Tiesiog dariau tai, ką reikėjo: nuvežti, nunešti, paskambinti. Nemoralizavau ir nedalyvavau jokiame sprendimų priėmime. Bet dabar atėjo laikas įsikišti. Ir aš pasakiau:

“Jį reikia užmigdyti”.

Dovilė pasižiūrėjo į mane ir iš karto pravirko, pro ašaras kartodama: “Bet kodėl, kodėl…”

Aš vardinau: “Todėl, kad tau pirmadienį į darbą, man irgi, vežioti jo į kliniką niekas negalės. Šuo senas. Gydymas bus brangus. Rūpintis darbo dienomis juo niekas negalės. Išlaikyti irgi niekas negalės…“ Vardinau tol, kol jinai iš po savo nosinės ištarė “Gerai”, ir tuoj pat apsiverkė dar labiau, garsiai.

Kol ji verkė, aš vėl paskambinau 118, ir išsiaiškinau, ką daryti su negyvais šunimis. Pasirodo, juos reikia vežti į “Grindą”, kur jų kūnai utilizuojami. Paskambinau į “Grindą”:

“Ar galime jums šiandien atvežti šunį utilizuoti?”

“Nuu.. galite”

“O jūs tik utilizuojate, ar ir migdote?”

“Migdom..”

“O kokiu būdu migdot?”

“Ta prasme?”

“Nu, ar humaniškai, neskausmingai?”

“Eeee… nuuu, kaip… nuu, jo…”

Kelias sekundes pagalvojau.

“Gal mes užmigdysim šunį pačios, o jums atvešim kūną”

“Gerai…”

Pasakiau Dovilei, kad dabar nuvešim šunį į kliniką užmigdyti, o tada vešim į “Grindą”. Atlikom eilinę šuns pakrovimo į mašiną procedūrą, tik šįkart jau be optimizmo.

Klinikoj šunį paguldė ant stalo, suleido vaistų, mes su Dovile susimokėjom už migdymą 70 litų ir prisėdom laukti. Po kurio laiko mums pasakė, kad galim jį neštis. Šuo atrodė taip pat, bet nešti jį buvo jau visiškai, visiškai kitas jausmas. Kiek jis anksčiau buvo sustingęs, tiek dabar – lankstus per visus sąnarius, ir ypač kaklą: galva aštriu kampu kabojo žemyn ir tabalavo nešant.

Bevažiuojant į “Grindą”, Dovilei baigėsi nosinės, ir aš iš vairuotojo durelių išgriebiau naują nosinių pakelį ir padaviau jai.

“Grindos” vartai buvo uždaryti – savaitgalis. Išlindo budintis darbuotojas ir atidarė mums vartus, aš įvairavau į kiemą. Išlipom iš mašinos. Atidariau dureles, darbuotojas pats ištraukė šuns kūną ir nunešė link pastato. Aš likau prie mašinos, o Dovilė – kad ją kur – nusekė jam iš paskos. Darbuotojas su šuns kūnu dingo už kažkokių durų, Dovilė įlindo ten pat… Netrukus išlindo, ir pusiau bėgte grįžo prie mašinos, vėl garsiai verkdama.

Dabar Dovilė atrodė blogiau nei bet kada, jinai kalbėjo, bet per kūkčiojimą vos buvo įmanoma suprasti: kažką apie kalną lavonų ir šalia to kalno sustatytus narvus su gyvais gyvūnais.

Vėl susėdom į mašiną, dabar beliko Dovilę nuvežti namo. Aš bukai tylėjau. Ir jaučiausi taip pat bukai… Ir tada supratau: reikia verkti kartu.

Tai nebuvo sunku. Atsiminiau paskutines dvi dienas. Atsiminiau tabaluojančią galvą. Atsiminiau dar kelias gyvūnų mirtis. Visada sakau, kad geriausias būdas supažindinti vaikus su mirtimi – tai pripirkti smulkių gyvūnėlių, kurie greitai ir dideliais kiekiais miršta nuo įvairių neatsargių veiksmų. Apsiverkiau. Dovilė tuoj pat ištiesė man naują nosinę iš to pakelio, kurį jai neseniai daviau.

Kai ėmiau iš jos nosinę, supratau, kad jinai jaučiasi jau geriau. Ji aprimo ir pradėjo kalbėti:

“Ačiū tau, kad atvažiavai. Žinojau, kad tu tikrai padėsi, todėl ir skambinau tau. Tu tikra draugė…”

Aš pasakiau:

“Tu pati man būtum padėjusi.”

Ir man pasirodė, kad jinai nusišypsojo.

Reklama

5 Komentaras

Filed under gyvenimas

5 responses to “Šuo

  1. gera istorija. ir dera su blogo viršeliu. šiaip mano galva, gyvūnai nebūna “benamiai“, mano nuomonė irgi skeptiška. ta visa manija su “naminiais“ gyvūnais gi ir sukuria jų “problemą“, t.y. galiausiai ir kančias.

  2. Graži istorija, gražiai parašyta.

  3. Donatas

    gera istorija

    ypač patiko geriausias būdas supažindinti vaikus su mirtimi…

    • o, taip. Po tapkėm pakliuvę žiurkėnai, stalčiais prispaustos papūgėlės, nusinuodijusios jūrų kiaulytės, neaišku nuo ko padvėsusios žuvytės, supuvę vėžliai…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s