Kaltė

Vieną gražią dieną su žmogumi, kurį čia pavadinsiu INTJ, sugalvojom nuvažiuoti belenkur.

Mašinoj pavartę žemėlapį, per porą minučių apsisprendėm važiuoti į apendicito pavidalo Lietuvos iškyšulį – tą kur įsispraudęs į Baltarusijos žemes. Be tikslo. Grynai šiaip.

Po valandos, jau prie pat įvažiavimo į apendicitą, teko sustoti prie policijos posto, kur pareigūnas pavartė mūsų dokumentus, ir paklausė, ar mes važiuojam į Norviliškių pilį? Aš pavarčiau akis, sumykiau kad ne, ir jis mus paleido važiuot.

INTJ pajudėjo, o aš susimąsčiau. Norviliškės? Pilis? Kodėl jis klausė? Kas ten vyksta? Ir čia mūsų “grynai šiaip“ kelionė įgavo konkretų tikslą – išsiaiškinti, kas vyksta Norviliškių pilyje.

Paskambinau į 118 ir išsiaiškinau tris dalykus:
1) kad Norviliškių pilyje kasmet vyksta festivalis Be2Gether,
2) kad tas festivalis vyksta tikrai ne šiandien, o gerokai vėliau, po Joninių,
3) ir kaip nuvažiuoti iki pilies.

Ir, aišku, nuvažiavom iki pilies. Prisiparkavom ir nukulniavom pasižiūrėti.

Pilyje iš tikrųjų kažkas vyko. Ne, ne Be2Gether. Labiau panėšėjo į kažkokį privatų vakarėlį. Priešais pilį, kalvos papėdėje, vyko komandinės varžybos. Pilis buvo apstatyta kolonėlėm, iš kurių į visas puses grojo popsas. Vaikštinėjo žmonės, dalis jų su “DSV“ marškinėliais, kiti ant drabužių užsiklijavę lapelius su vardais ir ženklais “LT“, “LV“, “EE“… Pasigavau vieną su ženklu “LT“ ir plastikine alaus stikline rankoje. Paklausiau, kas čia vyksta. Žmogelis paaiškino, kad tai tarptautinės kompanijos vakarėlis. Susirinkę lietuviai, latviai, estai, rusai, baltarusai. O pilyje, viršuje, yra maisto. Eikit, sakė, paragaukit. Vis tiek niekas nesupras, kad jūs čia ne savi. Niekas čia nieko nepažįsta.

Mes su INTJ susižvalgėm, ir patraukėm į pilį, užkilom laiptais į viršų, išėjom į lauką kitoje pusėje. Ten stovėjo stalai su bulvėm ir kibinais. Nežinau kaip INTJ, bet aš greitai primyniau savo sąžinę, kuri tespėjo tik silpnai cyptelėti, ir išsirinkau bulvę ir kibiną. Su dar vis šiltu maistu nukulniavom į pilies balkoną, kur iš viršaus galėjom stebėti visą vakarėlį.

Balsas iš kolonėlių kvietė tai vienos, tai kitos šalies komandą. Tai vienos, tai kitos šalies atstovai, po šešis sulipę ant dviejų pripučiamų slidžių-laivelių, krypavo zigzagais. INTJ iš karto pastebėjo būrelį seksualių baltarusaičių raudonom maikutėm ir skrybėlaitėm. Aš iš karto pastebėjau po balkonu stoviniuojančius pusnuogius estus su rankšluostukais, besiruošiančius į pirtį. O tada mes abu užsižiūrėjom į truputį tolėliau vykstantį veiksmą: nedideliam prūdukyje plaukiojo trys permatomi burbulai, o kiekvieno burbulo viduje vartaliojosi po žmogų. Karts nuo karto vieną burbulą ištraukdavo iš vandens, iš burbulo ištraukdavo žmogų, ir įkišdavo naują žmogų. Po kurio laiko mūsų susidomėjimas šia veikla nugalėjo tingulį, ir mes, palikę patogias stebėtojų pozicijas, nusileidom iš pilies balkono iki pat prūduko.

Iš arti stebėti irgi buvo įdomu: vieną ir tą patį žmogų per labai trumpą laiką galėjai pamatyti įvairiausiais rakursais ir įvairiausiose pozose. Žmonės bandydavo atsistoti, griūdavo, virsdavo kūlvirsčiais, galiausiai stabilizuodavosi įsispyrę į jogos šuns pozą (rankos ir kojos į žemę, užpakalis į dangų), arba pavargę išsidrėbdavo ir tiesiog supdavosi. INTJ laidė juokelius apie merginas, švysčiojančias įvairiomis kūno dalimis ir užsivertusiomis maikutėmis, o aš kikenau ir tuo tarpu galvojau, kad… visai norėčiau pabandyti. Vėl cyptelėjo sąžinė: pora kibinų gal ir smulkmena, bet naudotis pramoga, už kurią sumokėjo įmonė, kuriai aš neuždirbau nė cento, tarsi ir nepridera… Burbulų kompanijos atstovas, lietuvis oranžine maike, aptarnaujantis visą šį reikalą, ištraukė vieną burbulą, atsegė užtrauktuką, išleido orą ir išlaipino merginą, įlaipino kitą merginą, užtraukė ant jos storą celofaną, užsegė, į vidų įkišo žarną, pučiančią orą. Burbulas kilo, apvalėjo, mergina jau galėjo atsitiesti, o tada ir atsistoti. Tada ji savo burbule ėmė leistis nuo kranto žemyn į vandenį, o burbulų kompanijos atstovas prilaikė burbulą. Aišku, kai ji pabandė nuo akmens tvarkingai atsistoti ant vandens, ji prarado pusiausvyrą ir nugriuvo burbule, o burbulas pūkštelėjo į prūdą ir nuplaukė.

Kai pamačiau, kad burbulų kompanijos atstovas traukia į krantą kitą burbulą, paskubėjau nusispirti sportbačius ir atsistoti taip, kad visiems būtų aišku, jog aš čia sekanti. Įlindau į subliuškusį celofaną, palaukiau kol jis tapo standžiu burbulu, ir nusiridenau į vandenį. Pabandžiau atsistoti, nuvirtau. Dar pabandžiau, dar parvirtau. Bandžiau klauptis, stotis, ropoti. Verčiausi per galvą ir ant galvos. Iš kišenių išbyrėjo visi centai ir mobiliakas. Vėl stojausi, ant keturių, ant trijų, ant dviejų. Ant galvos. Galiausiai uždusus nuvirtau ir supausi aukštielninka. Pro burbulą spigino saulė. Viduje darėsi tvanku. Sandarus burbulas rasojo iš vidaus. Tai galėtų būti tikras klaustrofobiko košmaras. Jeigu kas nors tokiame burbule užsegtų, įmestų į vandenį ir pamirštų ištraukti, ir reikėtų išsikrapštyti, kol nesibaigė oras. O kaip išsikrapštyti, neturint nieko aštraus? Tokio nesuimsi, nepraplėši. Tiesa, yra užtrauktukas. Bet jis išorėje, būtų sunku atsegti. Tik pribėgtų vandens, ir nuskęstum susipainiojęs celofane.

Po kurio laiko burbulą išbandė ir INTJ, o tada patraukėm atgal į pilį. Kaip ir anksčiau, niekas į mus nekreipė dėmesio, o popsas iš kolonėlių, nuo kurio buvo neįmanoma pasislėpti, pradėjo užknisti.

Ant stalo su maistu buvo naujai atneštų kibinų ir kompoto.

Paskutinį kartą užkandę nemokamo maisto (sąžinė nudelbė akis į grindis ir nieko nebepasakė), išvažiavom atgal į Vilnių.

Pakeliui į Vilnių mano idėja buvo užsukti į vieną sodybą, į kurią kelias buvo ne itin geras. Ir mano idėja buvo palikti mašiną ir eiti pėsčiom, bet gavau oficialų leidimą ir prašymą važiuoti toliau. Ir pravažiavau kuo puikiausiai, bet kai jau galėjau sustoti, pavažiavau dar porą metrų, paskutiniame metre smuktelėjau į duobę ir minkštai, bet nemaloniai šlumštelėjau mašinos priekiu per žemę.
O po to, apsisukus važiuoti atgal ir paaiškėjus, kad mašinos priekis varva, gavau oficialų atleidimą nuo savo kaltės. Su kuo iš esmės sutikau, nes juk mano idėja buvo mašiną palikti ten, kur kelias dar buvo geras. Bet, kita vertus, mano idėja buvo čia atvažiuoti. Ir mano idėja nuvažiuoti paskutinius du metrus. Pakeliui vis nevalingai nagrinėjausi galimas savo kaltės priežastis ir visus sudėtinius tos kaltės elementus. Kodėl aš juos nagrinėjausi, jei buvau gavusi oficialų atleidimą? Ogi todėl, kad tas atleidimas buvo beviltiškai paviršiutiniškai oficialus, toks plonas ir permatomas… Per daug plonas, kad sulaikytų spinduliavimą: “Tai tu kalta! Tai vis tu!“ Tokio tipo spinduliavimą nesunku atpažinti: žiūrint į žmogų, jauti, kad degina, o kai nusisuki į langą – palengvėja. Aš nieko nesakiau, nes aiškinimasis būtų buvęs beviltiškas užsiėmimas. INTJ kaži ar būtų pakeitęs oficialią versiją. Ir net pripažinęs, kad pyksta, kaži ar būtų sutikęs, kad pyktis nukreiptas būtent į mane. Aš ir pati nebuvau tikra, ar aš tiesiog tapau tuo katinu, kurį paspiria vien dėl to kad jis netinkamu momentu pasipainiojo po kojomis, ar vis tik aš esu katinas, kurį spiria kryptingai, mat jis, pavyzdžiui, prišiko į batus.
Kai ties Vilniumi išaiškėjo, kad mašinos priekis ne varva, o teka, spinduliavimas tapo radioaktyvus, apie ką galėjau suprasti iš to, kaip man sunku buvo pakelti akis ir apskritai kvėpuoti. Ar gali tokio stiprumo spinduliavimą sukelti vien tik sugebėjimas prakiurdyti mašiną? Mane graužė įtarimas, kad ne. Kad čia kažkuo dėtas ir mano sugebėjimas įlįsti žmogui į dūšią. Kuris, aišku, nėra priežastis to, kad dabar mašina teka upeliu, bet kuris tampa daugikliu, kai nuotaika subjūra.

Taip jau karts nuo karto nutinka, kad įlendu žmonėms į dūšią, ar, tiksliau, jie patys atidaro man duris, pajutę kad gali būti išklausyti. Taigi, visi nori būti išgirsti, ir daugumai trūksta tokio žmogaus, kuris tiesiog klausytų, suprastų ir neteistų. Man paskutiniai trys punktai ir savaime visada neblogai gaudavosi, o su laiku dar pastebėjau, kad juos įmanoma tobulinti – yra kažkokių sunkiai pajuntamų ir dar sunkiau paaiškinamų būdų, kuriais ant kaktos galima užsirašyti “aš tave priimu“, tą užrašą žmonės instinktyviai įskaito ir natūraliai atsilapoja. Jei žmogus neproblematiškas, durys atidaromos, po to atsisveikinus tvarkingai uždaromos, ir pačiais geriausiais atvejais tau įteikiamas rakčiukas nuo durų. Problematiškais atvejais, pavyzdžiui, iš atsilapojusių durų išlenda ranka, griebia tave už pakarpos ir traukia į vidų, ir tu siaubingai išsigąsti, kad viduje tave suvalgys ar kaip nors kitaip suvartos, tada stengiesi ištrūkti, kažkur ties slenksčiu apykaklė plyšta, naudojiesi proga ir mauni lauk, beužsitrenkiančios durys vos nepriveria kojos… Kiti žmonės, atvirkščiai, kartą atsilapoję ir viską parodę, patys nusprendžia kad užteks, pendeliu į šikną spiria tave lauk, o duris vėl sandariai uždaro ir užrakina. Tu nebesi neutralus klausytojas, tu tampi sudėtiniu komponentu, o ypatingai sunkiais atvejais tu tampi priežastimi. Ypač – jei davei patarimų.

Davei patarimą – vadinasi, tapai potencialiu kandidatu, ant kurio gali būti uždėta atsakomybė už pasekmes. Čia vėlgi daug kas priklauso nuo žmogaus – jei savarankiškas ir neproblematiškas, visa, ką gavo iš tavęs, jis integruos į savo nepriklausomą sprendimų priėmimo procesą, kuriame jokių kitų žmonių atsakomybės nėra įpainiota. Na o problematiško žmogaus sprendimų priėmimo procese norom nenorom įveliami ir kiti…

Jausmas būti įveltam – nekoks.. Bet kas gi tas įvėlimas? Tai juk ryšio su žmonėmis forma. Ir bene pati populiariausia. Aplinkui pilna vienaip ar kitaip, nenorom įveltų ir savo noru įklimpusių žmonių, kuriems reikia vienas kito, kurie priklausomi vienas nuo kito ir negali vienas be kito. Kurie supynę savo sprendimų priėmimo procesus į vieną neskaidrų procesą su neapibrėžtu atsakomybių pasidalijimu, dėl ko ta atsakomybė verčiama tai ant vieno, tai ant kito. Ir kiekvienam tos susipynusios nesąmonės dalyviui tai yra ne tik kančia, bet ir patogumas: juk jei tavo sprendimo priėmimo procese dalyvavo kažkas kitas, vadinasi, tas kažkas kitas ir bus kaltas, jei nepasiseks. Kitas patogumas – gali nieko neveikti, nesistengti, gyventi taip kaip gyveni, o aplinkiniams pasiteisinti, kad juk vis tiek negali nieko pakeisti, nes: [ir čia išvardinami kaltieji]. Kaltųjų paieška – esminis beveik kiekvieno žmogaus gyvenimo elementas, tolygus maisto paieškai. Kalti visi, o populiariausi kaltininkai – sutuoktinis, mažiau už tave dirbantis kolega, darbdavys, seimas, na ir, aišku, krizė…

Taigi, šį savaitgalį jaučiausi siaubingai. Ir dėl to kaltas buvo, aišku, INTJ. 🙂

Reklama

6 Komentaras

Filed under gyvenimas

6 responses to “Kaltė

  1. nu tu ir prirašytoja 🙂 istorija apie norviliškes tai jėga, nors tuos burbulus jau ne vienoj vietoj buvau matęs, juk nidoj net būna, vaikai ritinėjasi. iš “kompanijų“ nulaužt bent šiek tiek maisto yra tiesiog didvyriška. bet turiu prisipažint, prasidėjus psichologizmams pertekliniams, akys man jau išsiliejo 🙂

  2. Ta prasme… apsiverkei? hehe 😀 😀 😀

  3. Dabar susigooglins tave ta kompanija ir nuchargins ir už kibinus, ir už kompotą, ir už burbulus 😉
    Arba karmiškai jau nuchargino su mašina..

    Dar apie kaltuosius pamiršai paminėti visus tuos atvejus, kai sau visa kaltė prisiimama. Kartais net akivaizdžiai be priežasties. Gal pusiausvyrai palaikyti (“kalti visi kiti, kai iš tikrųjų kaltas aš“ prieš “kaltas aš kai iš tikrųjų kalta aplinka“)?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s