Kokio chrieno aš į tą Suomiją važiavau

Viskas yra vienas, o visi yra kiekvienas. Bėgau nuo žmonių pas arklius, nuo arklių prie darbo, per darbą vėl į žmones ir per žmones į arklius. Bėgau bėgau ir atbėgau iš esmės ten pat. O kaip čia taip nutiko – galima paaiškinti Vėjo pavyzdžiu.

Buvo tokie laikai, kai Vėjas buvo jaunesnis ir pasiutesnis, ir buvo laikotarpis, kai daugiau jo joti nebuvo kur, tik į laukus. Taip ir išjodavau, aš, nepatyrusi raitelė, ant šviežio, nepravaikyto arklio. Aš sąžiningai laikydavau pavadį, galvodama, kad taip išlaikysiu jo dėmesį. Įsikibdavau į pavadį, Vėjui pasibaidžius šuns, ir nesupratingai susiraukdavau: pro tą šunį mes eidavom kiekvieną (!) kartą. Tas pats su šiukšliadėže, atliekų krūva, šieno krūvom. Niekaip nesuprasdavau, kam reikia šokinėt į šoną nuo objektų ir subjektų, matytų po trisdešimt šešis kartus prieš tai. Mes juos ir matydavom, ir prie jų sustodavom, ir aš duodavau Vėjui visus tuos objektus ir subjektus uostyti. Įsitikindavau, kad jis apsiprato ir suprato, kad tai tik šieno krūva, ir daugiau nieko. Ji negyva, ji nejuda, ji nėra alkana ir neėda arklių. Rodos, pavykdavo Vėją įtikinti, ir jis atsidusęs įbesdavo nosį į šieną ir imdavo jį ėsti. Ir štai kitą kartą, išjojus į laukus, Vėjas vėl tų krūvų pasibaidydavo.

Vieną tokią dieną, kai Vėjas buvo neramesnis negu paprastai, ir aš jaučiau, kad sėdžiu ant uždelsto veikimo bombos, įjojau į tą nelaimingą lauką su keliom šieno krūvom, ir ėmiau sukti ratus ir aštuoniukes aplinkui tas krūvas. Aš turėjau tikslą joti aplinkui jas tol, kol Vėjas apsiramins ir atsipalaiduos. Stengiausi ir ramiai sėdėti (tiek, kiek tada sugebėjau), ir ramiai laikyti pavadį (irgi pagal tuometinius netobulus įgūdžius), ir pati būti rami, ir sukau ratą po rato, ratą po rato… Vėjas atsipalaiduoti nesiruošė. Kėlė galvą, nešė į šonus nuo tų krūvų, skubėjo.. Ot kvailas arklys – galvojau sau. Ko gi čia bijoti? Gniauždama susierzinimą, sėmiau paskutinius kantrybės rezervus ir toliau sukau tą trisdešimt šeštą ratą, kovodama su Vėju dėl mūsų judėjimo trajektorijos.

Ir ties eiline šieno krūva Vėjas pakilo į zovadą ir ėmė neštis. Iš pradžių galvojau – kur gi jis nusineš, ir bandžiau nusukti į didelį ratą, bet permečiau savo svorį per daug į vidinę pusę, prispaudžiau vidinę koją, ir Vėjas, aišku, nusinešė tiesiai pirmyn, ir tiesiai link griovio – va tada atėjo mano eilė pradėti bijoti. Aš užsukau pavadžiu, bet nepadėjo: dabar prieš save mačiau paklaikusią arklio akį ir vis tą patį griovį.
O tada – neatsimenu, ką aš padariau, ir ką padarė Vėjas, bet Vėjas iš po manęs dingo, o aš skridau per galvą į priekį, kūlvirsčiu. Rankose vis dar sąžiningai laikiau pavadį, ir jau beskrisdama išmąsčiau, kad pavadžio jokiu būdu nereikia paleisti – namo pėsčiom grįžti toli, taigi trūks plyš pavadį laikysiu, net jei teks vilktis iš paskos.
Nusileidau per galvą ant nugaros, pavadys rankose trūktelėjo ir atsipalaidavo. Pasižiūrėjau – mano rankose buvo pavadys, žąslai ir pusė kamanų. O Vėjas skuto tolyn. Nuskuto iki griovio, stabtelėjo, pasileido išilgai jo, rado išėjimą pro griovį į kitą lauko pusę ir nurūko, žvengdamas ir plasnodamas karčiais ir balnakilpėm.

Tik vėliau, kai truputį daugiau pradėjau raukti apie arklius, ir išmokau į juos įsijausti, pradėjau suprasti, kaip čia yra. Tai tik ant sąsiuvinio viršelio piešiami šuoliuojantys arkliai su užrašais “laisvas kaip žirgas“. Iš tikrųjų joks kitas gyvūnas tiek nevergauja, kaip žirgas. Dauguma naminių gyvūnų, nors ir būna uždaryti, bet bent jau iš esmės nėra verčiami nieko daryti – karvės ėda ir duoda pieną, kiaulės ėda ir tingi. Papūgos savo natūraliu elgesiu linksmina savininkus. Net šuo, kuris vienas iš nedaugelio gyvūnų atlieka kažkokias užduotis, tą daro palyginus savanoriškai. Palyginus su žirgu, kuris apmautas visu rinkiniu priemonių, padedančių raiteliui išgauti iš to žirgo tai, ko jis nori; su žirgu, kurio vienintelis ginklas yra greitos kojos, esminis problemų sprendimo būdas – pabėgimas nuo plėšrūno, o pagrindinis poreikis – turėti galimybę bet kada pašokti ir bėgti, tačiau kuris nuo mažens mokomas būti pririštas, ir ant kurio sėda raitelis, savo septyniasdešimčia kilogramų sutrikdantis visą balansą, o kartu su papildomomis priemonėmis atimantis ir galimybę bet kada pabėgti. Ir tas “laisvas žirgas“ stovi garde, o kai nestovi garde – bėga tiksliai ta kryptimi, tiksliai tokiu greičiu ir tiksliai taip laikydamas galvą, kaip nori jo raitelis.

Ir štai tas arklys, su dar ne visai užgniaužtu laisvės poreikiu, bėga su raiteliu ant kupros, su kamanom ant galvos, ir bėga jau trisdešimt šeštą, o gal ir trys šimtai šešiasdešimt šeštą ratą, diena iš dienos vis toje pačioje mažoje aikštelėje. O bėgti sunku, svoris ant kupros makaluojasi ir neprisiderina. O stengtis reikia – svoris ant kupros reikalauja, bėgti tiksliai tokiu aliūru, tiksliai tokia trajektorija, ir galvą laikyti tiksliai šitaip. O galbūt ir balnas netinka, spaudžia, ir pavarža kiek per stipriai priveržta, ir žąslai per maži. Jeigu su raiteliu nepasisekė, tai pavadys nuolat trūkčios, ir pentinai vis baksnos, o jei ypač nepasisekė – trūkčios ir baksnos nenuspėjamu metu ir neaišku už ką. Ir šitam arkliui, nors tai ir kasdienybė, ir lyg jau ir reikėtų priprasti, bet jam negerai, jis taip nenori. Jis galbūt nujaučia, kad taip neturi būti, kad visa tai yra problema, ir senovinis arkliškas instinktas sufleruoja pagrindinį arklio kovos su problema būdą – pabėgti nuo problemos. Tik…. kas ta problema? Juk ši diena – tokia pati kaip ir visos kitos, trisdešimt šeštas ratas toks pats kaip trisdešimt penktas, ir jei arklys nebėgo nuo problemų vakar, tai kodėl reikia bėgti šiandien? Kas pasikeitė? Kur pretekstas?

Ir tada prasideda preteksto paieška – nesąmoningai ieškomas objektas, kurio būtų galima pasibaidyti. Kadangi aplinka šiandien tokia pati kaip vakar, ir tokia pati kaip užvakar, ir visi objektai jau po trisdešimt šešis kartus matyti, arkliui lieka trys keliai – surasti tai, kas dar nematyta, arba sulaukti netikėto garso, arba, blogiausiu atveju – apsimesti, kad tą šiukšliadėžę jis mato ne trisdešimt šeštą, o pirmą kartą gyvenime.

Taigi, jis bėga neramiai, budriai, ausys kraiposi į šonus, raumenys įsitempę – bet kokia smulkmena jiems gali suveikti kaip starto šūvis. Galiausiai, iš krūmo purptelėjus žvirbliui, arklys pritūpia ir startuoja iš vietos. Įsijungia esminis arklio problemų sprendimo būdas, instinktas, aptraukiantis akis ir smegenis, – bėgti! Ir arklys bėga, bėga nežiūrėdamas kur, nes tai, nuo ko jis bėga, jam svarbiau už visus tuos griovius priešaky. Tik vargšas arklys nesuvokia, kad tikrasis jo problemų šaltinis – jo raitelis – niekur nedingsta, jis toliau sėdi jam ant kupros! Net jeigu raitelis nusivožė ir arklys kuriam laikui tapo laisvuoju sąsiuvinio viršelio įsikūnijimu palaidais karčiais ir balankilpėm – vis tiek jis bėgti neturi kur. Bus tvora arba kelias, arba kiti žmonės. Galų gale, kiekvienas arklys anksčiau ar vėliau grįš namo į arklidę, o ten jo lauks raitelis. Ir bausmė – jeigu su raiteliu nepasisekė.

Visa tai patyriau ne tik būdama raiteliu, bet ir – savotiškai – būdama “arkliu“. Viskas yra tas pats, visi yra kiekvienas, ir arklys irgi yra žmogus, o žmogus yra arklys. Kaip ir arklys, žmogus dėvi kamanas, žąslus, balną ir net kojų apsaugas. Kaip ir arklys, žmogus dirba kad pragyventų, gyvena aptvare, bendrauja su savo aptvaro draugais. Kaip ir arklys, žmogus yra jojamas, ir taip prie to pripratęs, kad tai jau tapę norma. Žmogus tam, kaip ir arklys, neprieštarauja ir netgi pats renkasi tokį gyvenimo būdą, kaip ir arklys, anksčiau ar vėliau vis tiek grįžtantis į savo gardą, mat jis ten užaugęs ir pripratęs ten ėsti.

Ir, lygiai taip pat, kaip arklys, žmogus turi ne visai užgniaužtą laisvės poreikį. Žmogui vis tik veržia skolos, spaudžia įsipareigojimai, niekaip netinka gyvenamoji vieta. Užknisa tie patys veidai, nusibodę darbai. Trys šimtai šešiasdešimt šeštą kartą grūdantis pro tą patį piką tuo pačiu maršrutu į tą patį ofisą, atrodo, turėtum jau nebekreipti į tai dėmesio, bet tave nervina. Atrodo – juk viskas ne ką blogiau, nei pas kitus, ir viskas taip, kaip priklauso, bet kažko viduj formuojasi nerimo kamuolys, įsitempia raumenys, ir pradeda erzinti iš pažiūros nekalti dalykai. Niekas nesupranta, ko tu čia raukaisi, ir tu pats nesupranti. Bet imi įtemptai stebėti aplinką ir kažko laukti. Sukeli isteriją dėl kokio niekalo. Su kuo nors apsipyksti, tave nusodina viską logiškai paaiškinę. Ir tu supranti, kad panikuoji dėl nesąmonių, bet tada – nutikus eilinei nesąmonei, tik šiek tiek didesnei negu paprastai – ir ypač jeigu tavęs laiku neprilaikė pavadžiu – imi ir rauni iš vietos, o jau kai rauni – kaip kad žino kiekvienas raitelis – pavadys stabdomosios galios praktiškai netenka. Visi stovi išsižioję, nes nesupranta, kas tau atsitiko, o tu leki, išpūstom akim, tiesiai per tvoras ir griovius, ir pats nežinai kur! Kažkur, nesvarbu kur, kad tik toliau nuo jojimo aikštelės. Leki kartu su visu tuo bagažu, kurį turi – balnu, kamanom, apsaugom, ir mirtinai persigandusiu raiteliu. Galbūt kažkur pakeliui pavadys nutrūksta, galbūt raitelis nusivožia arba net nušoka pats, ir tu leki visame gražume! Žvengdamas ir dėdamas tiek energijos ir entuziazmo, kiek dar niekas nėra matęs! Nors imk ir dėk pats save ant sąsiuvinio viršelio!..

Not to touch the earth, not to see the sun
Nothing left to do but run, run, run

The Doors

…taip leki iki pirmos tvoros, kurios nesugebi įveikti. Tada bėgi išilgai jos. Tada pavargsti. Tada arba kažkas atskuba tavęs gaudyti, arba tu pasuki atgal, nes daugiau nebėra kur eiti, o ir entuziazmas lėkti kažkaip baigėsi.

Taip ir roviau, pati negalėjau įvardyti kodėl, ir roviau jau ne pirmą kartą – prieš tai buvo dar keli atvejai gyvenime. Bet šitas – įspūdingiausias. Išvažiavau, atrodytų, be jokios logikos – į tamsą ir šaltį (taip, Suomiją), viena ir nežinodama kurių galų ten važiuoju. Grįžusi, nusprendžiau trauktis iš dvaro (!), palikau Aušrą vieną. Atidaviau jai atgal man per Kalėdas dovanotą kumeliuką, pareiškiau kad parduodu Vėją. Mečiau jojimą. Mečiau ir aikido, į kurį net įsivažiuoti normaliai nespėjau. Sukūliau mašiną. Išsikrausčiau gyventi viena.
Lygiagrečiai šalia viso šito lėkiau su pagreičiu: per aštuonis mėnesius į Suomiją išvažiavau keturis kartus, kibau į darbą, sudalyvavau keliose konferencijose, apsigyvenau centre, radau kelis naujus draugus ir nemažą dalį savęs pačios. Džiaugiausi savimi ir jaučiausi esanti verta to sąsiuvinio viršelio!

Ir štai visai neseniai supratau, kad be jojimo vis tik negaliu… grįžau prie jojimo treniruočių ir nusprendžiau pasilikti Vėją…

Reklama

13 Komentaras

Filed under arkliai, gyvenimas, Suomija

13 responses to “Kokio chrieno aš į tą Suomiją važiavau

  1. DoDo

    Ohoho, kokie viražai… Paskutiniai dėlionės gabaliukai sukrito į vietas, vaizdelis aiškus, tik ar ilgam? :))))))

  2. >> Džiaugiausi savimi ir jaučiausi esanti verta to sąsiuvinio viršelio!

    Super. Belieka palinkėti geros pusiausvyros, kai esi ant bangos 😉

  3. Puiki istorija. Ir džiugu, kad viskas laimingai baigėsi su tuo skrydžiu į griovį.

    Man teko tave pažinti būtent tuo “bėgimo“ periodu ir tai užsifiksavo kaip tikrasis veidas. Įdomu 🙂

    O dėl Suomijos – greičiausiai buvo ir daugiau priežasčių, kurių ir pati nelabai žinai. Pvz kodėl būtent ta šalis, o ne Norvegija, Italija ar Jamaika?

  4. Nepaprastai meistriškas, įdomus, nuoširdus ir įkvepiantis įrašas!
    Lenkiu galvą!

  5. Dovilyte

    Taip ir lakstom kaip voveriukai spec.rate, skirtame grauzikams, beda ta, kd tas ratas naturaliai neskirtas nei grauzikams, nei mums-zmonems….ale, bet, kazkaip, be jo gyvent
    ne(be)sigauna.

    Dziaugiuosi uz ve Vikte, tikrai dziaugiuos;)

  6. Ghe

    Aš taip visada ir bjaurėdavaus tais ironiškais sąsiuvinių viršeliais.

    • DoDo

      Na bet juk visas gyvenimas ir sukasi ratais/ciklais/spirale ar panašiomis figūromis, gal čia svarbiau, kaip kiekvienas žmogelis tame savo rate jaučiasi – ir kiek savo bėgimo/šliaužimo/ropojimo greitį pats reguliuoja… O pašokinėt per tvoras ir griovius – visada sveika 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s