Devuški metrostroja

Vėlų vėlų Kūčių vakarą, beveik jau vidurnaktį, parvairuoju iš Vilniaus ir sustoju prie arklidės. Tiksliau, beveik prie pat, nes bijau užsodinti savo mašinuką ant to apledėjusio sniego kalno, kuris prie pat arklidės durų. Išlipu į balą, nušlepsiu iki durų. Lempa, kuri turėtų užsidegti nuo judesio, neužsidega. Kol pasišviesdama mobiliaku krapštau šlapią spyną, nuo stogo varva man ant galvos.

Kai įeinu, arkliai sugugena, aš jiems išdalinu kibirus su avižom. Koridoriuj stovi poponais uždengtas kubilas, kuriame laikom vandenį, užkamšytą, kad neužšaltų. Pasižiūriu – dar yra vandens. Įpilu arkliams, arkliai išgeria jį beveik visą. Hmm, rytoj ryte reikėtų atvežti kelis kibirus vandens su mašinuku iš dvaro.

Bet kai, pasakius arkliams labanakt, ir nuvairavus iki posūkio, stabtelėjau, kad žibintų šviesoje įvertinčiau kelią, suabejojau, ar apskritai aš su savo mašinuku iki to dvaro pravažiuosiu. Bet, gerai įsibėgėjus, kodėl gi ir ne? Daug vietos įsibėgėti nėra, bet kažkur iki 30 km/h įmanoma, taikau kad būtų ne į duobes, bet ratai nuslysta nuo apledėjusių kraštų, mašinukas nusmunka į vėžes, sminga žemyn, į viršų pašoka fontanas ir aplieja priekinį stiklą, dugnas gauna smūgį, bet mašinukas tuojau pat iššoka iš duobių, ir, praradęs pusę greičio, nušokuoja per likusias mažesnes duobes iki dvaro. Man paaiškėja, kad jeigu rytoj su mašinuku vešiu kibirus vandens, kad ir puspilnius, tai aš liksiu šlapia nuo galvos iki kojų, o arkliai liks negėrę. Hm, reiktų kaip nors atšildyti užšalusius vamzdžius.

Sustoju, užgesinu variklį, išlipu į balą. Pirma nutįsiu iki kambario kuprinę su savo daiktais ir maišą su kūčiukais, tada vėl nusileidžiu iki mašinuko ir ištraukiu radiatorių. Radiatorių tai tempiu, tai stumiu (jis turi šiokius tokius ratukus), kai kur užnešu laiptais, ir galiausiai įvelku į vonios kambarį. Taip pat vonios kambaryje įjungiu šildomas grindis. Šita patalpa nedidelė, išlaikyti šilumą bus nesunku. O kai vonioje bus šilta, bus galima pakęsti ir plius devynis laipsnius kituose kambariuose.

Kambaryje po visiškai sudžiūvusia ir beveik visus spyglius numetusia eglute randu kvadratinę dėžutę, susuktą į žalią užuolaidos gabalą ir perrištą oranžine juostele. Tai man. Nuvynioju užuolaidą. Atpažįstu dėžutę – tai dėžutė nuo stalinio šviestuvo. Atidarau ją. Iš vidaus pabyra pjuvenos. Kyšo popieriaus kraštelis. Imu už to kraštelio, ištraukiu popierių, išlankstau. O jame didžiulėmis raidėmis parašyta:

DVORŽAKAS

Ir žemiau mažomis raidėmis – kad Aušra man dovanoja Dvoržaką, kad aš jo negalėsiu parduoti, bet galėsiu perdovanoti, ir Aušros parašas.

Akimirkai užmiršau plius devynis laipsnius, užšalusį arklidės vandenį ir šlapias kojas.

===

Rytas. Kalėdos. Pusryčiams kūčiukai. Visur šlapia, dar šlapiau negu vakar, be to, lyja. Kelias iki arklidės pats šlapiausias pasaulyje, arklidės stogas tirpsta ir varva tiesiai man už apykaklės, kol krapštau šlapią spyną. Paduodu arkliams avižų (kai duodu kibirą Dvoržakui, patapšnoju jį ir informuoju, kad dabar jis yra mano), o vat vanduo kubile baigėsi, o iš kraniuko nebėga. Kaip ironiška – viskas aplinkui taip šlapia, o vandens arklidėje nėra! Bet aptvare yra milžiniška bala, arkliai iš jos atsigers… Paleidžiu arklius į aptvarą (vėl patapšnoju Dvoržaką), patikrinu ar el. piemuo veikia. Neveikia. Och kad jį kur… šlepsiu ir tikrinu visus kritinius taškus, visus sujungimus ir prijungimus, gal kažkur kažkas atsikabino. Ne, niekas niekur, o kas po žeme – nesimato. Reikėtų vietoj to laido, kuris eina po žeme palei arklidės sieną, nutiesti naują laidą. Nusprendžiu tą darbą padaryti po visų kitų. Pirmiausia valau visus gardus, užbarstau mėšlu tą vietą, kur užkastas vandens vamzdis, tada privežu šieno, tris kitkas, dar tris ir dar tris, prikamšau šieno maišus, sukabinu juos garduose, tada arbatinuku prisemiu vandens iš balos, užvirinu, nešu pro lauką į kitą arklidės galą, atkapstau vandens vamzdį, statau po juo kibirą, pilu į tą kibirą karštą vandenį, tada dar prisemiu iš balos ir užvirinu, vėl pilu į kibirą, ir dar vieną arbatinuką, ir dar vieną, kraniuką su kibiru uždangstau kad šiluma liktų viduj, tą patį kartoju su tuo kraniuku, kuris yra netoli arklių gardų. Aplinkui tiek daug vandens, kad aš praktiškai visą laiką mirkstu – ant manęs garuoja iš arbatinukų ir kibirų, pirštinės drėksta nuo kiekvieno prisilietimo prie bet kokio objekto, ant galvos lyja, striukė permirkus, rankogaliai šlapi, džinsai šlapi, kišenės šlapios (nes į jas dedu šlapius raktus ir šlapią mobiliaką, kuriuo pasišviečiu tamsiuose kampuose). Ir po striuke, jaučiu, kad esu šlapia nuo prakaito. Vienintelės kojos sausos, nes batus šiandien gerus apsiaviau.

Dar liko pataisyti el. piemenį. Susirenku reikiamus įrankius, išjungiu el. piemenį, ir nušlepsiu palei arklidės šoną. Štai jis, tasai sujungimas, kur laiduką reikia nukirpti, ir vietoj jo prijungti naują. Žiūriu į tą sujungimą, kuris yra prie pat arklidės sienos, ir dar žiūriu į vandenį, kuris lygiagrečiomis srovelėmis varva nuo stogo, kuriuo nuteka lietus ir tirpstantis sniegas. Susidaro tokios vandens grotelės, pusantros pėdos atstumu nuo sienos. Jeigu nepučia vėjas. O jei papučia, tos vandens grotelės plaikstosi ir laisto sieną. Hmmm…. gal geriau rytoj? Bet jei iki rytojaus arkliai iš aptvaro išeis?.. arba jei rytoj dar labiau lis?.. Susikaupiu ir palendu po stogo atbraila, prisiploju prie sienos kiek tik galiu, ir karpau tuos laidelius, nuvalau varinius siūliukus, suvynioju galiukus, žiebtuvėliu kaitinu plastikinį vamzdelį, kuris kaisdamas susitraukia, o ant žiebtuvėlio varva vanduo nuo stogo, ir ne tik ant žiebtuvėlio, bet ir man ant galvos, už apykaklės, ant nugaros, ant užpakalio ir kojų… Kai sutvarkau šičia, reikia visa tai pakartoti penkiasdešimčia metrų kairiau, analogiškomis sąlygomis. Bet po viso to el. piemuo pradeda veikti. Aleliuja!

Galiausiai grįžtu namo, kambariuose plius devyni, užtat vonioj kokie dvidešimt du. Išsimaudau, persirengiu, grįžtu į kambarį, prigriebiu kompą po pažasčia, kėdę į ranką, ir atgal į vonią. Vonios kambarys – beveik universali patalpa. Čia ir bevielis internetas pasiekia, ir kėdę va pasistačiau, yra ir kur arbatą pasidėti, taip pat yra visi kiti žmogui reikalingi daiktai, tokie kaip kriauklė, vonia, unitazas. Nebent pavalgyti į virtuvę reikia išeiti. Bet kadangi pietums – kūčiukai, tai jų maišelį galima atsinešti ir pasidėti vonioje, ant spintutės, greta arbatos.

Kai geriau pagalvoju, tai praktiškai kiekvieną savaitgalį jaučiuosi besanti kaip štai šita moteris:

Galiu iškasti duobę, užkasti griovį, sukalti vartus ir aruodą, sujungti laidus, išmėžti dvi tonas mėšlo, šakėmis nuo aukšto nukrauti šešias priekabas supelijusio šieno, o Aušra, be viso to paties, gali dar ir iškrauti priekabą pjuvenų ir po viso to dar prajoti tris arklius. Ir šiaip, Aušra turi pagrindo jaustis kaip šita moteris ne tik savaitgaliais, o praktiškai kiekvieną dieną.

Tai štai tokios mes moterys.

Vis dažniau susimąstau, kad ne pro šalį man būtų koks nors vyriškis. Bet ne baltarankis kompiuterastas, o tvirtas normalus ūkininkas, kuris kartais galėtų prilaikyti mano kalamos lentos galą, paduoti kastuvą, palaikyti kompaniją nešiojant šieno kitkas. Idealu būtų, jeigu mokėtų vairuoti traktorių. Jeigu galėtų man paaiškinti, kodėl mano prijungiamos lempos kiekvieną kartą sudega. O dar jeigu mokėtų parvesti man arklį iš ganyklos, tai amžinai jam priklausyčiau! Galėčiau nors kartkartėmis, nors trupučiuką pasijausti moterimi! Bet, kai geriau pagalvoju, o ką aš pati šitam ūkininkui galėčiau duoti, nebūdama moterimi? Tai yra, būdama tokia moterimi, kaip šitam paveiksliuke? Galėčiau nebent kokią dėžę sukalti, kokį griovį iškasti? Skylę išgręžti? Leisti pajodinėti?.. Parodyti, kaip kompas įsijungia? Moteriški darbai, tokie kaip valgio gaminimas, grindų plovimas ir skalbimas, mane domina dar mažiau, negu griovių kasimas… Tai kam aš tada tam ūkininkui reikalinga? Ek… kaip apgailėtina…

Kaip viskas liūdna ir šlapia, šlapia ir liūdna, ir vienintelis dalykas, kuris mane per šias Kalėdas šildo, yra tos pabirusios ant stalo pjuvenos, tarp kurių guli popieriaus lapelis su užrašu:

DVORŽAKAS

Reklama

3 Komentaras

Filed under arkliai, gyvenimas

3 responses to “Devuški metrostroja

  1. Styga

    Gražu, jausminga. Ir aš panašiai jaučiuosi, apie vyrą ūkininką ne kartą esu pasvajojus:)))

  2. linaskranauskas

    bet tai gi dar praeitam poste rašei, kaip tavo vyras atsisakė padėt su arklio kastravimu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s