Category Archives: arkliai

Man nereikia jūsų kritikos

Kartą mano buvusi trenerė, pakviesta teisėjauti vieno žirgyno kieminėse varžybose, sumąstė inovaciją: visas varžybas nufilmuoti, o po varžybų kartu su visais dalyviais peržiūrėti įrašą, ir kiekvieną raitelį pakomentuoti: kokias jis daro klaidas ir ką jam reikėtų daryti kitaip. Na, varžybos kaip varžybos, o štai ta peržiūra ir komentavimas įsirėžė man į atmintį kaip aštrus žmogiškosios prigimties pavyzdys.

Tuojau papasakosiu.
Skaityti toliau

28 Komentaras

Filed under arkliai, gyvenimas

Kokio chrieno aš į tą Suomiją važiavau

Viskas yra vienas, o visi yra kiekvienas. Bėgau nuo žmonių pas arklius, nuo arklių prie darbo, per darbą vėl į žmones ir per žmones į arklius. Bėgau bėgau ir atbėgau iš esmės ten pat. O kaip čia taip nutiko – galima paaiškinti Vėjo pavyzdžiu.

Buvo tokie laikai, kai Vėjas buvo jaunesnis ir pasiutesnis, ir buvo laikotarpis, kai daugiau jo joti nebuvo kur, tik į laukus. Taip ir išjodavau, aš, nepatyrusi raitelė, ant šviežio, nepravaikyto arklio. Skaityti toliau

13 Komentaras

Filed under arkliai, gyvenimas, Suomija

Pasauliai II

Visa tai bus gana nuobodu, ir kuo toliau – tuo nuobodžiau ir tuo asmeniškiau. Todėl, jei jūsų nedomina nei žmogaus-žirgo santykiai, anei mano asmenybė, galite neskaityti.
Skaityti toliau

8 Komentaras

Filed under arkliai, gyvenimas

Devuški metrostroja

Vėlų vėlų Kūčių vakarą, beveik jau vidurnaktį, parvairuoju iš Vilniaus ir sustoju prie arklidės. Tiksliau, beveik prie pat, nes bijau užsodinti savo mašinuką ant to apledėjusio sniego kalno, kuris prie pat arklidės durų. Išlipu į balą, nušlepsiu iki durų. Lempa, kuri turėtų užsidegti nuo judesio, neužsidega. Kol pasišviesdama mobiliaku krapštau šlapią spyną, nuo stogo varva man ant galvos.
Skaityti toliau

3 Komentaras

Filed under arkliai, gyvenimas

Bandau pateikt tam tikrą nuotaiką

Trečia para vis iš tų pačių rytų pučia stiprus ir žvarbus vėjas. Važiuoju į dvarą, sėdžiu savo mašinuke ir šildausi pečiuku, visai gerai, tik gūsiai mano lengvutį mašinuką blaško po kelią, vis reik pataisyt vairu.
Skaityti toliau

4 Komentaras

Filed under arkliai, gyvenimas

Dar kartą apie santykius

Dainava turi įprotį rujoti kas trys savaitės. Kartu su Dainava ganosi jos kumeliukas, Vėjas ir Fokusas. Nors Vėjas ir Fokusas – abu kastratai, bet kova dėl damos vis tiek vyksta… o kartais vyksta ir šis tas daugiau…
Skaityti toliau

2 Komentaras

Filed under arkliai

Treneris, kuris ėmė ir pasakė

Jau daugmaž lygiai metai prabėgo nuo to momento, kai man nutiko gana graudi istorija, dėl kurios iš esmės kaltas treneris iš Portugalijos – Cezaris. Šitų metinių proga vis tik nusprendžiau šią istoriją papasakoti, gal kam nors ji bus pamokanti.
Skaityti toliau

2 Komentaras

Filed under arkliai

153 km.

Ar žinote, kad vieno litro pakanka, kad pasaulis imtų suktis?
Ne, aš ne apie alkoholį… Nors, aišku, vieno litriuko alkoholio pilnai pakanka, kad pasaulis pradėtų ne tik suktis, bet ir stotis piestu, vanot per šonus, brozdint kelius ir delnus… Bet šį kartą aš apie kitą litriuką – tą, kuris po mašinos kapotu.
Skaityti toliau

Komentarų: 1

Filed under arkliai, gyvenimas

Kaip Vėjas Kairėnuose pūstelėjo (pačią pirmą dieną)

Šiaip iš tikrųjų tai buvo ne pati pirma, o antra diena, jei kaip pirmą dieną užskaitytume tą, kurią Vėjas buvo atvežtas į Kairėnus. Bet jis tik išlipo iš sunkvežimio, didžiai nustebęs apsidairė, ir buvo įvestas į savo naująjį gardą, kur ir prabuvo likusią dienos dalį. Todėl šita diena, mano manymu, buvo nevisavertė. O va kitą dieną….
Skaityti toliau

16 Komentaras

Filed under arkliai

Kaip vėjas į Kairėnus atpūtė

Aš jau turėjau planą.

Va: imu dviejų savaičių atostogas, tų atostogų pradžioje vežu Vėją į Kairėnus, ir ten kastruoju. Tada išnaudoju atostogas pooperaciniam Vėjo laikotarpiui – juk reiks vaikyt po du kartus per dieną, po porą valandų. Atostogų pradžią numačiau nuo atlyginimų gavimo dienos – kad turėčiau už ką veterinarui sumokėti… Nes po to, kai sumokėjau už Vėją, pinigų buvo likę apgailėtinai mažai.

Mano planas pradėjo klibėti nuo pat pradžios.
Skaityti toliau

14 Komentaras

Filed under arkliai

Kova su vėjo malūnais

Nors po tų dviejų kritimų Vėjas manęs daugiau nenumetė (bent jau kol jojau Riešėj), bet tiek to džiaugsmo ir tebuvo. O šiaip – Vėjas su manim nesiskaitė.
Skaityti toliau

17 Komentaras

Filed under arkliai

Prieš vėją nepapūsi II

Kaip žinia penktadienį Vėją išsinuomojau, šeštadienį jis nuo manęs pabėgo, o sekmadienį aš nuo jo nuskridau.

Sekanti treniruotė turėjo būti ketvirtadienį vakare, po darbo. Taip gavosi, kad Aušrelė nuvažiavo kartu, pasižiūrėti į treniruotę.

Aušrelė mus pafotografavo:

Ir mes visi trys nuėjom į maniežą. Iki trenerės atėjimo dar buvo laiko, taigi aš Vėją pavaikiau ant kordo. Kai ji atėjo, jau praktiškai galima buvo ant jo sėstis. Na, trenerė jį palaikė, aš užsėdau.
Skaityti toliau

4 Komentaras

Filed under arkliai

Prieš vėją nepapūsi

Kaip žinia, penktadienį išsinuomojau Vėją ir apturėjau šūdiną šeštadienį.

Na o sekmadienį buvau sutarus su trenere dėl treniruotės ant Vėjo. Taigi, sekmadienį vėl pasisėmiau optimizmo ir atvažiavau į žirgyną.
Skaityti toliau

18 Komentaras

Filed under arkliai

Gaudyk vėją laukuose

Taigis kaip žinia aš išsinuomojau Vėją. Tiksliau, Vėjo gardą. Ir parašu patvirtinau, kad prisiimu už Vėją pilną atsakomybę. Tai buvo penktadienis, berods.
Skaityti toliau

7 Komentaras

Filed under arkliai

Vėjai galvoje

Netrukus po pagaliau pavykusio join-up’o su Tempu, man galvon įsisuko Vėjas. Papasakosiu, kaip tai atsitiko.
Skaityti toliau

6 Komentaras

Filed under arkliai

Join-up’as

Kai vienas arklys bandoje išnaglėja, bandos vadas jį išvaro lauk. Ir neleidžia grįžti, veja tolyn. Vejamas naglasis arklys ima jaustis blogai, nes be bandos jis gyventi negali. O be to jau pavargo bėgti… Ir ima norėti sugrįžti. Bet vadas jam leis sugrįžti tik tada, kai jis atsiprašys. Taigi jo ausys pasisuka į vadą, jisai nuleidžia galvą, jo burna ima kramtyti… Visa poza parodo “ok ok tu mano vadas, darysiu kaip liepsi“… Tada vadas suminkštėja ir įleidžia nagląjį, kuris jau nebe naglas, atgal į bandą.
Skaityti toliau

4 Komentaras

Filed under arkliai

Arkliai ir Hansabankas

Užsimaniau Hansabanke susikurti kortelę su gražia nuotrauka. Ir kaip tik draugė, studijuojanti dailės akademijoje, buvo padariusi nerealiai gražių nuotraukų, kur aš ruošiu savo arklį jojimui. Štai mano mėgstamiausia:

Valau kanopas

Čia aš valau jam užpakalinę kanopą (būtina procedūra prieš ir po jojimo).

Šitą nuotrauką aš per sistemą užkėliau ant kortelės ir išsiunčiau bankui. Ant kortelės tai atrodė va taip:

Kortele

Galvojau, padarysiu draugei siurprizą, kai parodysiu kortelę.

Bet Hansabankas ją atmetė. Gavau tokį laišką:

Laiskas

Ten parašyta, kad šitas vaizdas menkina ir išjuokia kortelės vardą.

Ne iš karto supratau, kodėl. Paskui sugalvojau dvi versijas. Bet pabandykite paspėlioti, kol kas nesakysiu 🙂

7 Komentaras

Filed under arkliai, gyvenimas

Dėdės Algio tabūnas ir dėdės Rimo Sartulis

Niekaip negalėjau apsispręsti, ar čia dvi istorijos, ar viena. Bus viena, tik ilga.

DĖDĖ RIMAS

Dėdė Rimas, būdamas jau nežinau kažkelių metų, bet jau su žmona ir vaikais, nusprendė nusipirkti arklį. Dėdė Rimas yra nuostabus žmogus, kaip Eglė pasakė – “toks, kuriam norisi daryti gera“, ir užtat ji padėjo jam tą arklį rasti. Paieškojo iš pradžių vienur, paskui kitur, ir tada pasiūlė nuvažiuoti į dėdės Algio tabūną. Dėdės Algio tabūne arklių buvo daug, ir dėdė Rimas nežinojo, kurį imti. Tada dėdė Algis nuėjo ir atvedė vieną arklį. Ir pasakė, kad “čia bus tavo“. Arkliui buvo duotas laikinas “Sartulio“ vardas.
Skaityti toliau

7 Komentaras

Filed under arkliai

Eržiliokas Kapučinas

Žinantys žmonės atsargiai perspėja, kad “su eržilais reikia mokėti elgtis“. Dviejų jaunų eržiliukų šeimininkai, kuriuos pažįstu, sako, kad su jais reikia stiprių nervų ir greitos reakcijos. O Parelis tvirtina, kad eržilų šeimininkams reikia pasiekti trečią jo sistemos lygį. Žmonėms, kurie yra pirmame ir antrame lygyje, užsiimti galima tik su kumelėmis ir kastratais (aš dabar krapštausi pirmame). Be to, prieš man išsinuomojant Tempą, Tempo šeimininkas atsargiai davė man paskaityti straipsnį apie tai, kokie tie eržilai pavojingi. Taigi, su Tempu pradėjau atsargiai, bet greitai įsitikinau, kad nieko čia baisaus nėra. Tempą galėjau ramiai joti laukuose nors ir su kantarėliu.

Bet Kapučinas buvo kitoks.
Skaityti toliau

Komentarų: 1

Filed under arkliai

Kupolės ir Giedros bajeriai

Kupolė ir Giedra buvo pirmosios mano jojimo mokytojos, Nadios kumelės. Ant jų aš užsisėdau 2006 metų vasarą ir jojau penkis mėnesius. Iš viso buvo 29 treniruotės – 29 gryno jojimo valandos. Ir dar daugiau valandų – šukavimo, kanopų krapštymo, balnojimo, gardų valymo, kartais – vedžiojimo su užsodintais vaikučiais arba kitais mokiniais…
Skaityti toliau

13 Komentaras

Filed under arkliai

Užutrakis II (Kaip mes Tempo žiūrėti važiavom)

Vėlyvą 2006 metų rudenį paskleidžiau gandus apie tai, kad noriu išsinuomoti žirgą. Pradėjau nuo to, kad užsiminiau apie tai forume. Komentarai buvo neypatingai tolerantiški, bet į privatą atėjo pora pasiūlymų. Vieną atmečiau, kitą nusprendžiau pasižiūrėti. Apie tai atskira istorija – “Kaip mes važiavom žiūrėti Nuostabaus Ristūno“.
Skaityti toliau

14 Komentaras

Filed under arkliai

Spooky!

Šeštadienį vėl rezgiau didelius planus. Ir ne visi sužlugo! Pavyzdžiui, kelią iš Kairėnų botanikos sodo visgi radau. Tiesiog išlipau Kairėnų stotelėje, bet įėjau ne pro vartus, o truputį paėjau atgal ir miškeliu patekau į botanikos sodą 🙂 Mum ten bus patogu išjoti į platesnius laukus, o šiaip žmonėms ten būtų patogu patekti į sodą be bilieto 🙂
Skaityti toliau

2 Komentaras

Filed under arkliai

Dideli planai mėgsta bliukšti

Pakeliui į žirgyną teko išvysti egzotišką kombinaciją… Iki šiol tekdavo matyti ant kampo myžančius bomžus ir girtus nepastovinčius bomžus, o čia pamačiau myžantį nepastovintį bomžą. Turbūt panašiai atrodo žarna, atsukus stiprią srovę, kai ji ima rangytis ir taškyti vandenį į visas puses. Taigi, bomžas chaotiškai siūbavo ir perstatinėjo kojas, vos negriūdamas, o srovė tryško kažkur į viršų ir į visas puses. Apsilaistė pats ir aplaistė stotelę.
Skaityti toliau

3 Komentaras

Filed under arkliai

Užutrakis I (kaip mes Saturno žiūrėti važiavom)

Rudenį. 2006 lapkritį. Kaip tik buvo gražus auksinis ruduo.

Aušra grįžo iš Užutrakio žirgyno, kur žiūrėjo du parduodamus žirgelius. Vienas turėjo išvaržą, apie kitą jau nieko nebeatsimenu. Bet esmė ne šiuose dviejuose žirgeliuose. Kol juos žiūrėjo, Aušrai krito į akį juodas kumeliukas – jis parbėgo iš ganyklų į kiemą kartu su kitais žirgais, bet pats prie jų neliko, o šmurkštelėjo į arklides ir pasislėpė. Aušra pasidomėjo, kas čia toks. Jai pasakė, kad tai Saturnas. Aušra paklausė, ar jis neparduodamas. Jai atsakė, kad ne. Kiek vėliau Aušra dar kartą paklausė, ar jis tikrai tikrai neparduodamas, jai vėl atsakė, kad tikrai ne. Ir dar pripasakojo, kad Saturnas toks keistas, kartais žmones puola ir panašiai.
Tada Aušra parvažiavo, ir man viską papasakojo. Apie tuos du parduodamus žirgelius ir apie Saturną. Kai mes atsiplepėjom ir jau norėjom išsivaikštioti savais keliais, jai suskambo telefonas ir pranešė, kad Saturnas visgi parduodamas.

Buvo aišku – mes važiuosim į Užutrakį žiūrėti Saturno.
Skaityti toliau

10 Komentaras

Filed under arkliai

Vėl arkliški eksperimentai su romantika

Šį trečiadienį Tempui uždėjau tik kamanas. O balno nedėjau. Kodėl užsimaniau pajoti be balno? Na, visų pirma, sako, kad taip gerėja balansas (raitelio). Visų antra, Tempas neturi idealiai jam tinkančio balno. Vienas spaudžia pečius, kitas slysta į priekį, o dar vienas…. na, jis geras, bet svetimas ir labai brangus, tad biškį baisu dėti, nors leidimą ir turiu. Ir trečia, šiaip labai norėjosi.
Skaityti toliau

14 Komentaras

Filed under arkliai