Odensė

Tai vienuolikos metų senumo istorija apie miestą, vardu ODENSĖ. Tai ypatingas miestas, galima sakyti, užkeiktas.

Bet apie viską iš eilės.

Tada, prieš vienuolika metų, studijavau Danijoje, ir gyvenau mažam Danijos miestely, vardu Roskildė. Savaitgaliais mėgdavau pakeliauti, ir pasižymėjau ypatingai apytiksliu bei optimistiniu kelionių planavimu, kuris negalėdavo baigtis niekaip kitaip, kaip tik nuotykiais.

Aš atsiversdavau Danijos žemėlapį ir besdavau pirštu į ką nors geografiškai įdomaus. Tada pridėdavau liniuotę – vienas centimetras atitiko dešimt kilometrų – ir, dažniausiai apie tai niekam nepranešusi, pasiimdavau iš Audriaus Posochovo skolintą miegmaišį (palapinės neturėjau), ir išeidavau pėsčiomis arba išvažiuodavau dviračiu.

Ir kiekvieną savaitgalį man norėjosi nuvažiuoti vis toliau.

Praėjusį savaitgalį kaip tik buvau grįžusi iš kelionės dviračiu, kurios metu buvau suplanavusi nuvažiuoti 190 kilometrų per dvi dienas. Nuvažiavusi 95 kilometrus į vieną pusę, supratau, kad ten nerasiu kur nakvoti, kad ten karinė bazė ir smirdinti jūra, ir kad aš pamiršau visą savo maistą namie. Ir tą pačią dieną parvažiavau atgal, dar 95 kilometrus. Iš viso per vieną dieną – 190 kilometrų.

Po to, man rodos, visą sekmadienį gulėjau lovoje, bet užtat supratau atradusi važiavimo dviračiu išvermės paslaptį. Paslaptis paprasta: mynimui reikia išnaudoti tik tiek energijos, kiek ji suspėja atsinaujinti. Pedalų nereikia spausti jėga – reikia tik permesti daugiau svorio tai ant kairės, tai ant dešinės kojos. Kylant į kalniuką, jokiu būdu nepradėti minti stipriau, o tik pamažinti pavarą. Vairas turi būti pakeltas aukštai, ir sėdėti reikia beveik vertikaliai, kad nepavargtų rankos. Tokiu būdu, dviratis važiuoja lėtai, apie 14-15 km/h, tačiau taip galima važiuoti daugybę valandų iš eilės. Tiesa, po kažkelintos valandos nulipęs nuo dviračio jau nebegali paeiti, tačiau užlipęs atgal – dar gali važiuoti, ir važiuoti, ir važiuoti.

Taigi, praeitą savaitgalį supratusi, kad per dieną galiu nuvažiuoti du šimtus kilometrų, dabar Danijos žemėlapį įvertinau nauju žvilgsniu. Dešimties centimetrų spindulys aplinkui Roskildę jau nebebuvo riba.

Na, o kadangi praktiškai visa sala, kurioje gyvenau, tilpo į dešimties centimetrų spindulį, tai reiškė, kad reikia važiuoti į kitą salą!

Štai ten ir buvo ODENSĖ – kaimyninėje saloje, vakarų pusėje. Ji man iškart patiko, nes joje buvo kažkas geografiškai.. natūralaus. Ne tas žodis, bet kaip tą paaiškinti? Dabar, atsivertusi Google Maps, matau, koks tas miesto ir salos derinys geografiškai dailus, kaip tas miestas tobulai įsodintas apvalainoje saloje – ne visai per vidurį, bet ir ne prie krašto, o ant vienintelės įlankos smaigalio. Sala nedidukė, o miestas gana didelis ir pagal dydį be konkurencijos, ir dėl to atrodo, kad visa sala egzistuoja dėl šio miesto, ir visi keliai saloje sueina į Odensę. Kaip kraujagyslės.

Taigi, Odensė turėjo būti mano maršrute.

O kadangi aš nemėgstu grįžinėti tuo pačiu keliu, suplanavau grįžti pro kitas dvi salas. Planuojamas maršrutas atrodė štai taip:

odense

Pamatavus šį atstumą su liniuote (juk Google Maps prieš vienuolika metų nebuvo) gavau beveik 400 kilometrų. Tiesa, jūra einančius kilometrus įveikčiau traukiniais ir keltais, bet vis dėlto dviems dienoms to buvo per daug, ir nusprendžiau paskirti tris dienas: penktadienį nueiti tik į rytines paskaitas, o iš praktinių užsiėmimų pabėgti ir išvažiuoti į Odensę.

Taigi, penktadienį jau prieš pietus iš paskaitų dingau, ir su tuo nepakartojamu virpuliuku širdyje, šviečiant saulutei, numyniau dviratį į vakarus.

Priartėjusi prie jūros, nuėjau pirkti traukinio bilieto, ir, nors iš pradžių planavau traukiniu tik kirsti jūrą ir išlipti kitame krante, nesusilaikiusi suplojau dvigubai didesnę sumą ir nusipirkau bilietą iki pat Odensės – taip jau norėjau greičiau į ją patekti.

Traukinys kirto jūrą 20-ies kilometrų ilgio tiltu, vietomis pasinerdamas į tunelį, ir nuropojo į vakarus.

Artėdamas prie Odensės, traukinys įvažiavo į debesuotą zoną, ir traukinių stotyje išlipau į apsiniaukusį, žvarboką miestą. Kad apniukusiu oru būtų lengviau orientuotis, reikėjo didelio Odensės žemėlapio, kadangi maniškiame Danijos žemėlapyje Odensė tebuvo centimetro dydžio dėmė su keliom gatvėm.

Numyniau į centrą, ketinau susirasti turizmo informacijos centrą, kuriuose paprastai nemokamai dalina vietinius žemėlapius, bet tik atsirėmiau į užrakintas duris. Turizmo informacijos centras dirbo iki keturių, o buvo jau pusė penkių. Likau be žemėlapio. Taip pat tada, prieš vienuolika metų, neturėjau ne tik telefono su GPS’u, bet ir paties telefono.

Ir dar vienas niuansas: tuomet, prieš vienuolika metų, aš labai bijojau žmonių, ir paklausti kelio pas nepažįstamąjį man buvo didžiausias išbandymas.

Laimei, aš turiu gerą orientaciją, ir sugebu gaudytis be žemėlapių ir be žmonių. Ir aš jau žinojau, kur yra stotis ir kur yra centras, taip pat žinojau, kad iš traukinio išlipau į dešinę pusę, ir veidu į centrą, o traukinys atvažiavo iš rytų. Vadinasi, kai ateis metas važiuoti į salos pietus – turėsiu grįžti iki stoties, kirsti ją ir važiuoti tolyn, ieškodama nuorodų į Svendborgą.

O dabar galėjau atsipūsti – klestelti ant suoliuko ir apsidaryti. Odensė – ne tik žemėlapyje gerai atrodantis miestas, tai ir iš tikrųjų gražus miestas, turintis kažką “kurortiško“, kažkokią saikingai dekoratyvią architektūrą ir netgi dailesnius nei paprastai šaligatvius.

Bet kažkaip vis dėlto buvo niūroka.

Praeiviai penktadienio vakarą iš darbo skubėjo namo. Dauguma parduotuvių jau buvo uždarytos, likusios kaip tik užsidarinėjo (buvo penkta vakaro) – pardavėjai rakino duris, nuleidinėjo metalines žaliuzes.

Pradėjo silpnai lynoti, pasidarė šaltoka, ir aš supratau, kad nežinau, ką čia dar veikti. Nusprendžiau sėsti ant dviračio, šiek tiek pasimalti po centrą, ir traukti atgal link stoties ir už stoties, į pietus, link Svendborgo – miestelio salos pietuose.

Taigi, apsukus ratą, grįžau į stotį, radau kelią į kitą stoties pusę, ir nuvažiavau tolyn. Važiavau, važiavau, pagal kelio ženklus į Svendborgo pusę, ir atvažiavau atgal į stotį.

Aš tada nesupratau, kaip tai įvyko – tikriausiai netyčia, ir pabandžiau dar kartą. Vėl apvažiavau stotį, patraukiau į pietus, palei nuorodas į Svendborgą, ir vėl atvažiavau į tą pačią stotį.

Tai mane suglumino, ir aš išsitraukiau žemėlapį. Žemėlapyje nepamačiau nieko naujo: geležinkelio linija, stotis, miesto ribas žyminti dėmė, keli gatvių pavadinimai. Paslėpiau žemėlapį ir dar kartą kirtau stotį, šį kartą – kitoje vietoje. Dabar jau myniau kitais keliais, žiūrėjau į kitus kelio ženklus. Po kelių posūkių ir kelių kilometrų privažiavau… taip, tą pačią. Odensės traukinių stotį.

Pasidarė nesmagu. Oras vėso, lynojo, ir aš prisiminiau vieną seniai skaitytą knygą pavadinimu “Užkeiktas miestas“. Tai Romualdo Lankausko romanas, kurio veikėjas patenka į miestą, iš kurio nebegali išvažiuoti. Skaičiau tą knygą taip seniai, kad niekaip negalėjau atsiminti, ar pavyko jam iš to miesto pabėgti, ar ne. Prisiminiau tik tą kraupoką jausmą, kurį kėlė knyga, ir kurį dabar man pradėjo kelti Odensė.

Jau nebegalėdama nusikratyti nerimo, vėl išsitraukiau žemėlapį, ir su juo patraukiau į Odensės centrą, ieškodama mieste tų gatvių pavadinimų, kurias mačiau ant žemėlapio.

Jų niekur nebuvo.

Negi šitas miestas iš tikrųjų manęs neišleis, pagalvojau, bet nepasidaviau, ir sumaniau dar vieną strategiją: važiuoti turistiniais dviračių takais. Visą Daniją raizgo specialūs turistiniai dviračių takai, pažymėti ženklais su gėlytės piešinuku. Jų Danijoje pakankamai, bet ne per daug, ir kartą tokį radus, pasiklysti sunku, nes jis retai kur išsišakoja. Kaip tik tokį taką buvau mačiusi mieste. Aš jį vėl susiradau, pasukau juo į pietų pusę, kirtau geležinkelio bėgius, ir važiavau, važiavau, važiavau.

Pradėjo temti. Važiavau vis tuštėjančiomis gyvenamųjų namų gatvėmis, ieškodama nuorodų į Svendborgą.

Jų nebuvo.

Užtat buvo nuorodos į Bogensę. Pažiūrėjau į žemėlapį, ir radau Bogensę… salos šiaurėje. Aš važiavau į priešingą pusę!

Tada aš pati apsisukau, ir grįžau atgal į Odensės traukinių stotį. Jau buvo tamsu. Sėdėjau stoty, ir buvo bloga ir baisu.

Aš susikaupiau, ir, nepaisydama savo bendravimo su nepažįstamais baimės, ištuštėjusioje stotyje pradėjau dairytis žmonių. Neseniai buvo atvažiavęs traukinys, nuo jo tolo keletas figūrų. Pasivijau porelę siauraakių, ir pradėjau klausti, kaip nuvažiuoti į Svendborgą. Porelė manes nesuprato – jie nekalbėjo angliškai. Sutrikusi juos palikau, ir nuskubėjau prie dar vieno žmogaus – balto. Pradėjau kalbinti jį, bet jis irgi nekalbėjo angliškai! Tada nusprendžiau daugiau su niekuo nekalbėti.

Net man pačiai dabar keista, kaip gali taip būti – kaip tas pats žmogus, kuris išvažiuoja nežinia kur, be draugų, be telefono, be palapinės, be pinigų (kurių specialiai ėmiau mažai, kad per daug neišleisčiau), ir dėl to visiškai nesijaudina, kaip tas pats žmogus gali paniškai bijoti užkalbinti praeivį? Na, bet visi turi savo problemų, o aš turėjau savų. Nežinau, kodėl. Turbūt sunki vaikystė 🙂 , kaip ir visų žioplų vaikučių, kurie skaito daug knygų ir nesigaudo socialinėse situacijose. Net nugyvenus trisdešimt metų, šitas socialinis nepakankamumas dingo tik iš dalies, o tada man buvo dvidešimt, ir tada aš pasirinkau verčiau sukti panikoje ratus po Odensę vis naujais ir naujais keliais, nei prieiti prie dar vieno žmogaus.

Ir sukau aš panikoje ratus, nelabai jau žiūrėdama, kur važiuoju. Buvo jau tamsu, lijo, miestas buvo tuščias. Pamiršusi visą savo ištvermingo važiavimo metodiką, sukau pedalus stipriai, ir važiavau greitai, veidu į lietų. Strategija vis dėlto tame važiavime buvo – aš sukau ratus aplinkui miestą, taikydamasi juos didinti ir didinti, kol, kaip nors, atsiras koks nors kelias į reikalingą pusę.

Buvo jau gana vėlu, galbūt dešimta vakaro, ir pamenu, kad įkyriai lindo mintis pernakvoti Odensėje, po kokiu nors viaduku, kur neužlytų lietus, bet aš tas mintis vijau šalin, nes man atrodė, kad jei aš liksiu vienai nakvynei, tai liksiu Odensėje amžinai, kaip tas užkeikto miesto herojus. Aš jau per daug bijojau Odensės, kad likčiau nakvoti. Miegantis žmogus pažeidžiamas… Galbūt atsibudusi nerasiu dviračio, galbūt nerasiu visų likusių pinigų ir dokumentų, arba – mane kaip bomžę supakuos danų policija, kurioje, aišku, niekas nekalbės angliškai. Ir pirmadienį kursiokai nesulauks manęs paskaitose, o už pusmečio tėvai nesulauks manęs Vilniuje! Vaje…

Netikiu nei prietarais, nei dievais, nei mistika, bet, išsigandę žmonės tiki bet kuo.. Ir aš patikėjau, kad Odensė yra gyvas organizmas, kuris nusprendė mane pasilikti sau.

Taigi, energingai myniau pedalus nepažįstamom gatvėm, bijodama ir sustot. Viena tokia gatvė buvo itin plati, su keliom juostom, matyt – viena iš pagrindinių. Įsižiūrėjau į jos pavadinimą – nepamenu, ar ant namų, ar ant kelio ženklų, – ir jis man pasirodė matytas. Sustojau, išsitraukiau žemėlapį, ir iš tiesų: vienos iš tų kelių gatvių, buvusių ant mano žemėlapio, pavadinimas sutapo su šia gatve, o ir pati gatvė buvo kaip tik pietinėje Odensės pusėje.

Apėmė palengvėjimas!

Tiksliau, tik pusė palengvėjimo. Tai, kad važiuoju reikalinga gatve, dar nereiškė, kad pavyks išvažiuoti iš Odensės. Galbūt, pavyzdžiui, važiuoju ne į tą pusę, arba šita gatvė pasibaigs, ir aš važinėsiu ja pirmyn atgal, bet nežinosiu, kaip iš šitos gatvės pasukti į pietus. Reikėjo rasti sankryžą su kita didele gatve, pažymėta mano žemėlapyje.

Toliau myniau dar energingiau, dabar jau su viltimi. Kažkurioje sankryžoje kertančios gatvės pavadinimas sutapo su vienu iš pavadinimų ant mano žemėlapio, ir tai buvo kaip tik ta gatvė, į kurią man reikėjo pasukti, norint važiuoti į Svendborgą.

Kai pasukau į tą gatvę, vis dar šiek tiek bijojau, kad ji nuves mane atgal į miestą, į stotį, ir visiškai nusiraminau tik tada, kai privažiavau dar vieną didelę sankryžą, galutinai patvirtinusią, kad važiuoju teisinga kryptimi, ir kad Odensė tuoj liks už nugaros.

Ir tada, už kokių dvidešimties metrų – bet garbės žodis, iš karto, vos tik supratau, kad iš Odensės išvažiuoju, taigi – pravažiavusi apie dvidešimt metrų, pastebėjau, kad ant dviračio tako tiesiai prieš mane, baloje, guli peršlapęs popiergalis, panašus į žemėlapį. Nulipau jo paimti, ir tikrai – tai buvo didelis ir detalus Odensės žemėlapis.

Nu ačiū, Odense! – pagalvojau.

Išsilanksčiau žemėlapį, ir patyrinėjus supratau, kur buvo mano klaida, o klaidą aš padariau vos išlipus iš traukinio. Kažin kodėl man tada pasirodė, kad išlipau iš traukinio į dešinę pusę – tai yra, veidu į šiaurę, o iš tikrųjų išlipau kairėn, veidu į pietus. Tad visą laiką aš galvojau, kad pietūs yra šiaurė, o šiaurė yra pietūs, ir kai kirsdavau stotį, galvodama, kad važiuoju į pietus, iš tikrųjų važiuodavau į šiaurę, o nuorodos į Svendborgą mane apsukdavo atgal, ir taip aš grįždavau į stotį.

Žemėlapį pasilikau, kaip atsisveikinimo dovaną nuo Odensės.

Reklama

5 Komentaras

Filed under gyvenimas

5 responses to “Odensė

  1. “O dabar galėjau atsipūsti – klestelti ant suoliuko ir apsidaryti.“
    nu jo kas ir belieka su tokiomis kelionemis.. tik apsidaryti 🙂

    Tu tarytum sv motina Teresa, kuri svetimas nuodemes kanciomis ant dviracio atpirkinejo 😉

  2. zzz

    Užkeikta ta Odensė, vienasyk betranzuodamas visai dienai buvau prie jos strigęs likus 140 km iki Kopenhagos. Pernakvojau krumynuose, o tada baigėsi vanduo, tie keli sausainiai kuriuos turėjau, tada paaiškėjo, kad kortelė blokuota, o iš pinigų tik keletas eurų… ech, bet paleido mane šis miestas! 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s