Laiškas personalo vadovei

> Sveiki, kolegos,
> Renku atsiliepimus apie Juliją. Prašau parašykite savo nuomonę.
[…]
> ar laiku įvykdė užduotis? ar greitai dirba? ar nepalieka klaidų?
> Įvertinkite kolegos patikimumą balais:
> 3 – visiškai pasitikiu, 2 – kartais nepasitikiu, 1 – dažniausiai nepasitikiu
> Įvertinkite ją kaip komandos narę: Kaip sekasi bendrauti? Teigiamos/neigiamos savybės.
> Kita (galbūt norite ką nors papildomai paminėti arba palinkėti).

MANO ATSILIEPIMAS

Na štai jau darbai baigėsi ir visi išėjo namo. Ir Julija taip pat. Galiu ramiai prisėsti ir parašyti.

Taigi, apie Juliją. Julija yra gera darbuotoja, gabi dizainerė. Dirba gerai… produktyviai… kas čia dar. Gražiai nupiešia. Ir pati graži visai. Moka nupiešti taip, kad būtų labai Usable! Gerai sutaria su visais. Beveik. Su manim gerai sutaria. Net labai… Kas dar… Gerai šiaip viskas. Tai va. Jooo… Ai, kaip komandos narė. A, taip, jinai visiems patinka. Ji labai miela. Meili. Atsakinga. Švelni. Bet apie tai jau nebūtina turbūt rašyti? Nu tai va. Tiek. Aš nežinau… Nors. Turiu aš čia tokių minčių, bet tai jau nebe visai darbinė sfera. Tai gal geriau būtų ir nesakyti. Minutėlę, nueisiu kavos. Kažkaip sunku kalbėti. Tai yra, rašyti.

Įsipyliau vandens, nes pagalvojau, kad kavos bus per daug šiandien.

Blemba! Būtent, kad aš turiu ką pasakyti… Ir tau, kaip personalo vadovei, kaip tam žmogui, pas kurį visi traukiam su savo bėdom, galiu visiškai atvirai… Tik kad nežinau kaip išsireikšti. Šiuo metu mano galvoj sėdi daug kažko, kam aš niekaip negaliu suteikti formos, o kadangi negaliu suteikti formos, tai niekaip negaliu suprasti, kas gi tai yra. Aš nesuprantu, ką aš apskritai jaučiu žmonėms. Ar jie man patinka, ar ne? Jeigu patinka arba nepatinka, tai už ką? Aš nebeskirstau savybių į geras ir blogas. Pradedu nebesuprasti, kur yra stiprybės, o kur silpnybės, ir kurios iš jų nekaltos, o kurios piktybinės. Jeigu išvis poelgius galima skirstyti į nekaltus ir piktybinius. Kartais man atrodo, kad visi kvaili ir negeri, ir aš visų nekenčiu. Nors gal ta neapykanta yra iš serijos “neskanios vynuogės“? Kitais kartais man jų gaila. Dar kitą kartą aš noriu tų žmonių, NORIU, morališkai, ir kartais ne tik. Kai noriu, tai jie man patinka. Kai aš jiems patinku, aš jų nenoriu. Tada vėl nekenčiu. Randu krūvas trūkumų. Atšalu, pamirštu juos. Randu kitus. Tada tie kiti pamiršta mane pirmi. Aš jais nusiviliu. Nieko iš jų nebesitikiu. O širdy iš tikrųjų vis tiek tikiuosi. Bet suprantu, kad tikėtis nėra ko. Ir kad šiaip, tikėtis nesveika. Ir vis tiek, jie man įdomūs.. Einu, bendrauju, vien dėl eksperimento. Aišku, tas “eksperimentas“ turi gilesnę ir ne tokią jau nekaltą motyvaciją, bet vis tiek pavadinsiu “eksperimentu“. Kartu matau, kad dauguma visai kitokie, negu aš, ir aš juos gal ir galiu suprasti teoriškai, bet praktiškai tie kitokie manęs nedomina. Matyt, aš žmonėse tiesiog ieškau savęs. Ir tuo pat metu pastebiu, kad jie manyje irgi ieško savęs. Matau, kokia aš jiems patogi, kadangi aš juos krapštinėju, analizuoju, ir apie juos kalbu, ir taip jie pamato dalį savęs. Ir realiai tik todėl jiems reikia manęs. O aš kabinuosi į tą jų poreikį ir panaudoju savo sugebėjimą kapstytis po žmonių dūšias tam, kad apturėčiau tą netvirtą ryšį su žmonėmis, paremtą abipuse informacine nauda arba moraliniu/fiziniu paglostymu, ir nutrūksiantį tuojau pat, kai nė vieno komponento nebeliks, arba išliksiantį vien beprasmio inertiško prisirišimo pavidalu. Realiai, manęs neapleidžia jausmas, kad absoliučiai visi žmonės, ir aš taip pat, kiekvienas esam įmauti į žmogaus dydžio prezervatyvą, pro kurį ir susikalbam, ir susiliečiam, žodžiu, visaip kaip santykiaujam vieni su kitais, ir jau esam prie to pripratę ir tai pamėgę… bet…

Atsiprašau, einu į myting roomą pažiūrėti pro langą.

Valentinas buvo palikęs įjungtą projektorių, aš jį surinkau ir sudėjau į tašioką.

Taigi, pratęsiant apie prezervatyvus, aš juk matau, kad beveik visi, net ir tie vedę/ištekėję/pasigimdę, yra vieniši, jiems trūksta ryšio su kitais žmonėmis, jie aktyviai ieško arba pasyviai laukia to ryšio, ir logiškai jie turėtų vienas kitą rasti, nes kiekvienas žmogus yra vienas paklausos ir vienas pasiūlos vienetas, taigi pasaulyje yra milžiniškas kiekis paklausos ir pasiūlos visai geru santykiu – po lygiai. Bet kažkas ne taip. O tas “ne taip“ ir yra tie prezervatyvai, kurių yra bemaž tiek pat, kiek žmonių vienetų, ir kurie puikiai atlieka savo funkciją, saugodami žmones nuo sąlyčio su žmonėmis. Ir aš ne visai suprantu, ar tie prezervatyvai yra ties kojom taip užraukti, kad jų neįmanoma nusiimti, ar juos lyg ir galima būtų nusiimti, bet niekas taip nedaro, nes – juk žinoma – be prezervatyvo nesaugu.

O dabar, grįžtant prie Julijos. Atrodytų, aš čia labai nukrypau ne į temą, bet realiai visos šios mintys susijusios ir su Julija, nes Julija yra puikus viso to pavyzdys, taip sakant, iliustracija. Ne, ne todėl, kad asocijuotųsi būtent su prezervatyvais, ta mintis man kilo visai netikėtai, jau berašant aną ilgąją pastraipą, bet dėl to, kad Julija, ar, tiksliau, Julijos projekcija mano galvoje, iliustruoja visus tuos vidinius prieštaravimus – ir tuos, kuriuos matau žmonėse, ir tuos, kuriuos patiriu aš, kai matau žmones. Ji iliustruoja gerų ir blogų (nekaltų ir piktybiškų) savybių rinkinio paradoksą, ji iliustruoja tuos, kurių aš noriu, ir tuos, iš kurių aš nieko nebesitikiu, tuos, kuriuose matau save ir kurie save mato manyje, tuos kuriems aš patinku, bet tos priežastys, dėl kurių patinku, manęs nedžiugina, ir tuos kurie man patinka, bet tos priežastys, dėl kurių jie man patinka, manęs taip pat nedžiugina… Julija iliustruoja visus tuos, su kuriais mano santykis lyg ir potencialiai galėtų būti artimas, bet realiai tėra eksperimentinis…

Iš tikrųjų, aš vis dar turiu ką pasakyti. Bet… kažkas man neleidžia. Toks didelis ir permatomas. Spėk kas. Cha cha… Tiek to… Gal šituo nevykusiu juoku ir nepavyks gražiai užglaistyti nepavykusios pabaigos, bet kita vertus, būtent tokia nevykusi pabaiga yra puiki viso to iliustracija…

Tai tiek apie Juliją.

Tiesa, pamiršau paminėti. Julijos patikimumą vertinčiau aukščiausiu balu – 3. Kaip visada.

Viktorija

Reklama

10 Komentaras

Filed under gyvenimas

10 responses to “Laiškas personalo vadovei

  1. Tavo reviewas man yra vertingiausias. Kaip visada.

  2. DoDo

    Ech, ne visiems dundukams pavyksta įsikirsti į mintį, ypač kai nėra paralelių su arklija… 🙂

  3. Idomu, ir kodel zmones mano, kad vienatve yra blogai? Lyg kazkas juos itikino, kad tai yra kazkas baisaus ir zmogus butinai turi buti salia kitu, kad negirdetu to siaubingo ryksmo: as vienisas ir to bijau. O kodel zmogus bijo likti vienas? Likti vienas – ir tuo metu susidurti su paciu savimi. Pamatyti save tikra… Ir jei nuo to susitikimo nemirsi is soko… galesi eiti pas kitus zmones be to aprasytojo prezervatyvo, nes nebebus ko bijoti. Bus rysys su svarbiausiu zmogum – su savimi. O nuo jo mazytes siuleles prie kitu zmoniu… Kitaip nezinau, kaip imanoma.

      • DedeLiosha

        o aš manau, kad būdamas vienas savęs nepamatysi. reikia veidrodžio. netgi filosofijos ir dzeno reikia mokytis pas kažką – o tai jau santykiai.
        o dar būna taip, kad svarbiausias žmogus nesi pats.

  4. 10 iš 10.

    Siųsk VKlasei. Paims.
    Ir rašyk daugiau – Tau puikiai sekasi.

  5. bdhjksdhghasdg

    Niekad nemaciau naudos is tokio ‘prezervatyvo’ apie kuri rasei, is logines puses – papildomi ap(si)ribojimai nenesantys naudos, tik zala dazniausiai. Na gal ir yra papildoma saugumo iliuzija nuo to. Iliuzija…
    O zmogaus buvimas vedusiu/istekejusiu/vienu/bla bla tikrai neuzpildo tustumos zmogaus viduje, kuria galima pavadinti – noras buti ‘glostomu’, t.y. poreikis bendrauti niekur nedingsta. Apskritai tas poreikis, bendrauti/buti isgirstam/kad kas isklausytu, niekada nepalieka zmogaus, taip ir norisi prideti viena citata is skaitytos knygos ‘neglostomas stuburas islinksta’.

    p.s.mes(zmones) gyvenimui, esam patys kaip eksperimentas. nors tas zodis eksperimentas man nepatinka.. kvepia dirbtinumu/nenaturalumu ir tuo paciu netiksliais rezultatais.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s