Suomiai II: klonas

Jau ne pirmas kartas, kai aš pernelyg optimistiškai įvertinu savo fizines galimybes. Ir tada irgi pagalvojau: kaip nors! Naktį numigsiu autobuse, ryte iš autobuso tiesiai į darbą, iki pietų pabaigsiu prezentaciją, po pietų atskaitysiu pranešimuką, datempsiu iki darbo pabaigos, ir eisiu miegot. Kas, kad puikiai žinojau – autobuse Talinas-Vilnius man praktiškai niekada nepavyksta užmigti. Bet taip norėjau likti Helsinky dar bent vieną dieną, kad nusprendžiau grįžti ne su visais, mašinoj, o vėliau, naktiniu autobusu.

O autobuse radau kloną, kuris tapo viena iš keisčiausių mano gyvenime patirčių. Bet apie viską iš eilės.

Taigi, sekmadienį vakare visi išvažiavo su mašina, o aš likau dar vienai dienai. Visą dieną pravaikščiojau po Helsinkį, persikėliau į Taliną, praslampinėjau Taline dar porą valandų. Nusivariau nuo kojų. Ir gerai – autobuse lengviau užmigsiu, pagalvojau.

Bet iš karto užmigti nepavyko. Žiovavau, sukinėjausi, galva sviro, bet jos patogiai atremti nebuvo kur, ir miegas laikėsi kažkur rankos atstumu nuo manęs. Apžiūrinėjau keleivius. Toj pačioj eilėj, kaip ir aš, tik kitoj autobuso pusėj, sėdėjo labai charakteringas bičas, tipinis backpacker‘is: milžiniška kuprinė, bomžiški drabužiai, ilgi plaukai. Turbūt koks estas, nes šviesiaplaukis ir toks aukštas, kad savo kėdėje telpa tik atsisėdęs įstrižai. Estas skaitė knygą. Aš susiraičiau per abi sėdynes ir pabandžiau užmigt.

Autobusas sustojo ir krestelėjo, kažkas praeidamas brūkštelėjo man per kojas. Išsivyniojau, atsisėdau. Pro autobuso langą matėsi, kad kai kurie keleiviai stoviniuoja lauke ir rūko. Mano kaimynas estas taip pat rūkė lauke. Pasižiūrėjau į jo vietą – jo knyga gulėjo užvožta ant kuprinės. Pavadinimas buvo suomiškas. Čia mane pagavo smalsumas – negi jis suomis? Paėmiau knygą, pasižiūrėjau į tekstą. Nugi tikrai suomių kalba. Miegai išlakstė.

Padėjau knygą atgal ant kuprinės, ir atitraukdama ranką pastebėjau, kad suomis koridorium jau grįžta į savo vietą. Ir, aišku, jis matė, kad lindau prie jo daiktų. Išnaudojau progą užkalbint (angliškai, aišku):
– Ar tu suomis?
– Na, ne visai, pusiau švedas, pusiau suomis.
Mintyse susiraukiau – švedai manęs nedomina…
– Nors daugiau suomis, nes suomijoj užaugau.
Gerai, užskaitysiu, mintyse pagalvojau, ir klausiau toliau:
– Kur važiuoji? Į Vilnių?
– Nežinau…
– Kaip tai?
– Kol kas į Vilnių, o tada kur nors toliau. Nežinau kur. Gal į Europos pietus. Gal į Graikiją. Gal Turkiją. Nesvarbu.
Suomis mane pradėjo dominti.
– O kuriam laikui važiuoji?
– Nežinau… Gal dviem savaitėm, gal dviem mėnesiam, gal dviem metam. Kaip išeis, taip.
– O betgi koks nors apribojimas yra? Pavyzdžiui, finansinis?
– Ne… Suomija man moka bedarbystės pašalpą, kurios Europoj visai užteks gyventi. Be to, galiu susirasti kokio nors darbo, aš gaminu iš medžio visokius dalykus, tada galėsiu ilgam likti. Be to, turiu palapinę, miegmaišį, puodą, jeigu ką.

Suomis mane kaip reikiant sudomino – kad taip man su juo dar pašnekėt! Bet nežinojau, ko klausti, ir nepatogu buvo šnekėti sėdint priešingose autobuso pusėse. Ir be to, aš niekada, niekada nerodau iniciatyvos bendravime. Ir tada, aš padariau kažką, ko niekada niekada nedarau. Pasakiau:
– O galima, aš čia prie tavęs persėsiu, ir tu pasakosi, o aš klausysiuos?
– Oi, žinoma, galima…

Ir suomis sukruto traukti daiktus nuo sėdynės, esančios šalia jo, ir slėpti po kėde, po savo kojom, ir viršun ant lentynos. Oi ką aš padariau, galvojau, žiūrėdama, kaip jis, dvimetrinis padaras su didžiuliu kiekiu daiktų, bando susipakuoti mažoje autobuso kėdėje ir šalia dar padaryti vietos man. Bet kas pasakyta, tas pasakyta.

Taigi, aš atsisėdau prie suomio, ir jis pradėjo šnekėti. Šnekėti apie viską iš eilės, apie savo amatą, apie savo keliones, apie suomiją, apie medžius. Ir ėmė darytis keistas dalykas, ko dar niekada niekada man nėra buvę – aš ėmiau suprasti, kad jis kalba taip, kaip aš galvoju. Sutapo ne tik nuomonės apie daugelį dalykų, bet ir pati minties eiga, jos reiškimo stilius, parenkami žodžiai. Bet man tai tebuvo mintys, aš jas mintiju, bet neišsakau, o jei išsakau – dažnai dar papildomai apformuluoju, apkarpau, prisitaikau prie pašnekovų. O iš šito žmogaus pylėsi mano mintys, tokios kokios jos yra, ir tokia forma, kokia jos užgimė. Tai buvo iš esmės jo monologas, aš tik linksėjau galva, mesteldavau klausimą, arba pasufleruodavau žodį (angliškai jis mokėjo kiek prasčiau už mane).

– Tai kaip matau, mėgsti keliauti vienas? – klausiau.
– Nu taip… Taigi kaip ir tu gi irgi viena važiuoji. Man taip labiau patinka.
– Jo, tada matai aplinką..
– Taip taip, kur kas geriau matai, kas aplinkui vyksta, kur kas lengviau ją… kaip tas žodis…
– Priimi.
– Taip, priimi, ir kiekvieną sekundę gali rinktis kitą kelią, pasielgti netikėtai, daug lengviau susipažinti su žmonėm, vat ir mes susipažinom, kadangi juos priimi, kaip aplinkos dalį.
– Ir jie tave priima.
– Taip, lengviau nei saviškius, nes tu keliauji, nes dabar esi, o rytoj nebūsi, jokių įsipareigojimų, laikina – vadinasi galima, nėra laiko pyktis, ir tada skubi toliau, kol draugai dar nepažinti ir neprarasti…

Aš linksėjau galvą, jis dažniausiai viską pasakydavo greičiau, nei aš suspėdavau pridurti. Išsiaiškinau, kad jis važiuoja net ne iš Helsinkio, o iš Turku, ir tada papasakojau savo istoriją, kaip aš išvažiavau iš Helsinkio. Nupasakojau, kaip sugebėjau pirmadienį ryte susitepti krūvą sumuštinių, o tada tvarkydama kambarį išmečiau visas šiukšles, visą nebereikalingą maistą, kurio neketinau imti, ir už kompaniją neapsižiūrėjus išmečiau ir visus ką tik suteptus sumuštinius. Ir kad jų nėra, supratau tik po pietų, kai išalkau. Atsisegiau kuprinę, žiūriu – nėr. Ir tada atmintyje nusipiešė vaizdas, kaip aš imu nuo stalo maišelį su sumuštiniais ir sviedžiu į šiukšliadėžę, tuo metu mąstydama apie kažką kitą. Penkias minutes keikiu save, nes tokia arba panaši istorija, kuomet aš maistą pamirštu, pametu, arba išmetu, kartojasi nuolat, kiekvieną kartą, ir ypač – kai esu tokiame brangiame mieste kaip Helsinkis. Jokių kitų daiktų niekada nepametu, bet maistą – nuolat, ir nuolat lieku alkana, ir po to kaip benamė puolu prie bet kokio maisto, kurį man atiduoda geri žmonės. Suomis juokiasi iš šitos istorijos ir susilenkęs krapštosi kuprinėj po sėdyne, kol ištraukia beformį maišelį, kurį išvyniojus, pasklinda obuolių pyrago kvapas.

– Va imk, išvaizda čia nebelabai, bet valgyti galima…

Dar ištraukia sau skardinę alaus, o man skardinę „Long Drink“.

Šitaip bešnekant, bevalgant ir begeriant, užkliuvo žvilgsnis už elektroninio laikrodžio autobuso priekyje. 01:00. Sakau:
– Pirma nakties.
– Gal tau reiktų pamiegot?
– Jo, man rytoj.. tai yra, šiandien ryte į darbą, pabaigti prezentaciją, ir po pietų tą prezentaciją rodyti. Sunki diena bus.
– Jo, man irgi.. aš ne tik šitą, bet ir praeitą naktį nemiegojau, važiavau į Helsinkį.
– Ajai… Tai tau tikrai reikia pamiegot..
– Bet man tai nieko, aš dar nelabai noriu miego, bet tau gal reikia.
– Ne nu aš tai kaip nors, bet tau irgi reikia.
– Nu, kažkaip.. jo…
– Nu tai aš.. einu į savo vietą… ar.. ?
– Jo.. nu kaip nori, nes sakau, man tai…
– Nežinau… nu gerai… labanakt.
Ir aš staigiai atsistojau, peršokau į kitą autobuso pusę, ir įsitaisiau prie lango.
– Labanakt.

Žiūrėjau į pilnatį, kuri kabojo už lango, tiesiai priešais, ir miegas visiškai neėmė. Nu bet gal bent jau jis pamiegos. Jergutėliau, kaip keista, galvojau. Radau žmogų, kuris galvoja kaip mano klonas. NEJAUGI JIS TOKS PATS, KAIP AŠ?

Autobusas lingavo, pilnatis žibino, miegas neėmė. Po kokios valandos išgirdau:
– Ei!
Atsisukau. Suomis manęs paklausė:
– Tau išeina užmigt?
– Nea.
– Tai ateik dar pašnekėsim.
Tuoj pat peršokau atgal į jo pusę, jis vėl susispaudė, kad aš tilpčiau, ir pokalbis liejosi toliau…

Liejosi tas pokalbis visą naktį, istorija po istorijos, ir man po truputį pradėjo aiškėti suomio asmenybės paveikslas, ir įspūdį „o dieve, nejaugi jis toks pats, kaip aš?“ pradėjo keisti kitas įspūdis: „o dieve, NEJAUGI AŠ TOKIA, KAIP JIS?“ Šitas antrasis įspūdis nuo pirmojo skyrėsi iš esmės tuo, kad pirmasis reiškė malonų nustebimą, o antrajame jau buvo siaubo priemaišų. „Mano klonas“ – dar silpnai pasakyta. Tai buvo ne visai klonas. Tai nebuvo veidrodinis mano atspindys. Tai buvo mano asmenybės dalis, ta kuri nenuspėjama ir impulsyvi, ir ta kuri pas mane uždaryta, suvyniota ir nutylėta, ir ta dalis tarytum būtų iš manęs išimta, tarytum nuo jos būtų nuimti stabdžiai ir filtrai, tuomet ji būtų padauginta iš penkiolikos, realizuota gyvo žmogaus pavidalu ir pasodinta štai čia šalia manęs, šitame autobuse. Tai, ką aš nutylėdavau, jis pasakydavo negalvodamas. Tai, ką jis pasakydavo negalvodamas, kitą sekundę aš atrasdavau kažkur savyje. Ir štai, šis mano „selektyvus klonas“, pavadinkime taip, pasakojo istoriją po istorijos, ir po kiekvienos istorijos imdavo aiškėti, kas tai per žmogus, ir mane pradėjo imti siaubas, ne tiek dėl to, kad žmonės gali būti tokie (nes būna dar ir ne tokie), kiek dėl to, kad AŠ GALIU BŪTI TOKIA! Tokia keista ir nestabili, tokia be vietos, ir be noro turėti vietą, nuolatiniam bėgime ir eksperimente! Iki to momento mane šita mano asmenybės dalis visai žavėjo, bet štai šalia sėdėjo žmogus, tos mano dalies įsikūnijimas, turėjęs problemų su mokslais, vaikų namais, narkotikais ir policija, ir dar dievai žino, ar neturėjęs nieko bendro su psichiatrine ligonine! Gal tai, kad mano gyvenimas plius minus tvarkingas, kad mokslai pabaigti ir darbas tvarkoj, yra tik tų mano stabdžių ir filtrų nuopelnas?

Po truputį pradėjau įsisamonint, kokios geros ir reikalingos tokios žmogaus savybės, kaip pareigingumas, paklusnumas, nuolankumas, kaltė ir gėda, prisitaikėliškumas ir net bandos jausmas. Be viso to, nebūtų ir visuomenės. Tokiems, kaip šitas suomis – ne vieta visuomenėj. Jam vieta kažkur Europoj, pageidautina – kiekvieną dieną vis kitur.

Ta naktim autobuse mano bendravimas su juo dar nesibaigė. Paryčiais jis man papasakojo apie savotišką keliautojų strategiją ieškant nuotykių – pavyzdžiui, iš traukinio išlipti ne paskutinėj stotelėj, o priešpaskutinėj. Aš nusijuokiau ir pasiūliau jam lipti ne Vilniaus stoty, o Fabijoniškėse, mat aš ten išlipsiu. Pasiūliau juokais, bet nujaučiau, kad toks žmogus, kaip šitas, ims ir sutiks. Ir jis sutiko. Išlipom abudu Fabijoniškėse, ir atsimenu, kad buvo siaubingai šalta, ir mes abu stovėjom, ir aš į jį žiūrėjau, ir galvojau – nu ir ką man dabar su juo daryti? Su tokiu, dvi naktis nemiegojusiu, pavargusiu, sušalusiu.. Kur man jį dėt? Pas save namo įleist neketinau, tuo labiau kad tuo metu gyvenau pas mamą ir nenorėjau jos gąsdint partįsdama namo septintą ryto neaiškų bomžą. Ir tuo labiau, kad už valandos man reikėjo būti darbe.

Radau jam Fabijoniškėse motelį, geri šeimininkai įleido nelaukę 12 valandos. Tik tada aš paklausiau jo vardo, o jis – mano. Apsikeitėm telefonais.

– Nu va, dabar turi mano telefoną. Galėsi paskambint, jeigu tik norėsi.
Suomis akivaizdžiai nujautė, kad išlipus iš autobuso mane apniko abejonės, kurių galų aš čia jį išsilaipinau.
– Jo, jeigu norėsiu. Jeigu neskambinsiu, tu manęs ir neberasi.
– Taigi, neberasiu. Daugiau nieko apie tave nežinau.
– Taigi. Tik vardą ir telefoną.
– Ir jeigu nekelsi ragelio, tai viskas.
– Tai nežinau. Gal ir paskambinsiu.
– Tai žiūrėk kaip gausis.
– Jo, vakare žinosiu.
– Gerai, aš lauksiu, kada sužinosi.
– Ok.

Ir jis nuėjo miegot, o aš – į darbą. Užbaigiau prezentaciją. Parodžiau ją. Prišnekėjau visokių dalykų. Supykdžiau kai kuriuos kolegas. Į vakarą pavargau kaip reikiant. Ir parašiau žinutę suomiui, su pasiūlymu pasivaikščiot. Jis atrašė atgal, su pasiūlymu nusipirkti vyno ir praleisti vakarą jo viešbučio kambary. Jei taip būtų parašęs bet kas kitas, būčiau pradėjusi įtarinėti, bet čia rašė suomių tautos atstovas. Jeigu suomis nerašo „ateik su manim permiegot“, vadinasi, jis ir nenori su tavim permiegot. Be to, šito žmogaus visos mintys kaip ant delno. Slaptų minčių nėra.

Taigi, užsipirkom vyno, ir praleidom vakarą, beklausydami muzikos, beplepėdami, ir bežiūrinėdami viską, ką jis turėjo savo kompe. Apie vidurnaktį abu buvom girti, aš visiškai lūžau iš nuovargio, ir man akys jau merkėsi, o jis, taip pat apgirtęs, pradėjo reikšti savo abejones dėl mano ir jo statuso. Kalbėjo, kad aš jam patinku, bet jis nenori niekur įklimpt, nes nenori nieko prarast. Kalbėjo, kad nebėra toks narkomanas, kaip anksčiau, kad dabar jis stabilesnis žmogus, ir kažkada susitvarkys gyvenimą. Kalbėjo, kad nežino, kiek laiko čia užsibus, gal dieną, gal savaitę, o gal mėnesį. Tik ne mėnesį – sakiau aš jam, ir pridūriau, kad ir jis man patinka. Taip taip, paaiškinau, šiuo metu jis yra mano mėgstamiausias suomis. Prašiau, kad pasiliktų dar truputį. Jis toliau kalbėjo apie save, pridurdamas, kad dar niekas nežino apie jį tiek daug, kiek aš. Jo žodžiai vijosi vienas kitą, kliuvo vienas už kito. Aš linksėjau galva, mano galva sviro žemyn.

Apie antrą nakties pasakiau labanakt, apkabinau ir išėjau. Nuslinkau koridorium, laiptais, link lauko durų, ir ten į jas taip ir atsirėmiau. Jos buvo užrakintos. Priėjo budinti darbuotoja, ėmė jas rakinti. Aš jos atsiprašiau:
– Oi, nepykit, užsibuvau… pas jus turbūt negalima svečiams taip ilgai būti…
– Na, ką jūs, mes gi suprantam, – pasakė moteriškė ir mirktelėjo man viena akim.

Kitą dieną (jau buvo trečiadienis), gavau iš jo žinutę, kad nusipirko bilietus į Varšuvą šį vakarą. Norėtų susitikt, kai baigsiu darbą.

Vakare nuėjom alaus. Jis lyg ir norėjo atsiprašyt, kad išvažiuoja. Bet man tai buvo visiškai suprantama. Aš jo vietoj daryčiau lygiai taip pat. Kam strigti apsiniaukusioj Lietuvoj, kai priešais – visa Europa! Ką ten Europa, visas pasaulis! Ir jis vėl kalbėjo, labai daug kalbėjo apie tai, kur galėtų nuvažiuoti. Svarstė tarp Ukrainos ir Mongolijos, svajojo apie Afriką ir galiausiai nusisvajojo iki Brazilijos ir JAV, nepamiršdamas paminėti, kad grįš ir į Lietuvą. Aš juokiaus, o pati sau galvojau, kad nenustebčiau, jei jis atsidurtų ne Brazilijoj, o policijos nuovadoj arba psichiatrinėj ligoninėj, ir niekada nebegrįžtų.

Kol kas dar negrįžo.

Reklama

3 Komentaras

Filed under gyvenimas, Suomija

3 responses to “Suomiai II: klonas

  1. Arklio turėtoja

    Super 🙂

  2. nesvarbu

    O kur dingo naujos istorijos? Ar tik mano kompiuteryje jų neberodo? 😦

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s