Kerštas komforto zonoms

Perkėliau savo laptopą, antrą monitorių, pernešiau milijoną popierių ir dar milijoną išmečiau, perkrausčiau kojines, tapkes ir minkštus žaislus. Phew! Na štai, dabar sėdžiu prie kito darbo stalo. Persikrausčiau ne tik aš, bet ir visa komanda: dabar visi šeši (įskaitant ir mane) sėdi atskirame kambaryje.

Bežiūrint į visiškai pasikeitusį darbo kabinetą, užplūdo palengvėjimas, dėl to, kad pagaliau tai įvyko, po kelių mėnesių trynimosi, tampymosi ir derybų. Ir dar užplūdo pasitikėjimas savo jėgomis – dėl to, kad dėl viso šito daugiausia kalta buvau aš. Keista: juk čia viso labo per pusvalandį atliktas daiktų sunešiojimas, o prieš tai padariau pokyčių didesnių ir svarbesnių… bet anie didesni pokyčiai – visi abstraktūs, o šitas – fizinis ir konkretus, matomas ir apčiuopiamas, ir būtent šitas fizinis apčiuopiamumas pagaliau duoda jausmą, kad štai: aš padariau, aš! Padariau, pabaigiau, užbaigiau, žiūrėkit, va, matot? Tirpau nuosavame pasitenkinime savo reikšmingumu, kad pavyko padaryti POKYTĮ. Netgi buvo ne taip svarbu, ar tikrai pavyko suderinti visų interesus (žinau – nepavyko), ar tikrai rezultatas bus puikus (tuo dar nesu 100% tikra). Svarbiausia buvo tai, kad įvyko POKYTIS.

O dar svarbiau, ir dar maloniau, buvo tai, kad pavyko sunaikinti DVI KOMFORTO ZONAS.

Mat, kiekviename kabinetuke yra po dvi komfortiškas darbo vietas, kuriose galima būti nematomam, matyti visus kitus, ir žiūrėti pro langą. Dauguma įmonių turi tokių darbo vietų, dėl kurių vyksta neoficiali kova. Pati esu tokioj sėdėjusi. Tikrai malonu sėdėti. Ir labai nemalonu ją prarasti. O iš aplinkinių – labai nemalonu ją atimti. Saugantis nemalonumų, situacija užšaldoma. O dėl užšaldytų komforto zonų kartu užšąla ir dalis aplinkos. Viskas juda, kruta, keičiasi, bet tik tolėliau nuo komforto zonų.

Labai panašus dalykas vyksta gyvenime, kuomet žmonės atranda, kur jiems saugu ir šilta. Jie ten įsitaiso ir sako: “atradau savo vietą“. Tai požiūrio reikalas.. Mano požiūriu, šitas žmogus įstrigo. Dar nebūtų taip pikta dėl tų kitų žmonių, juk visi turi teisę rinktis, kada ir kur įstrigti, bet šiek tiek pikta dėl to, kad tuos įstrigusius tenka apeiti, arba dėl jų sustoti aklavietėje. O labiausiai pikta dėl to, kad pati kažkada buvau įstrigusi, ir ne tik pati nesumojau išsijudinti iš vietos, bet ir ilgą laiką neatsirado nė vieno, pabandžiusio mane iš ten išjudinti, išspirti. PRIŽADINTI. Dabar gaila prarastų metų ir pikta ant komforto zonų, įsiurbiančių žmones.

Todėl dabar, kai komanda persikrausčiusi perstumdė stalus taip, kad nebeliko nė vienos patogiai atsiribojusios darbo vietos, užplūdo didžiulis pasitenkinimas ir dėl to, kad aš, … ne, mes! mes, visa komanda kartu, simboliškai atkeršijome komforto zonoms, panaikindami net dvi iš jų.

Tokia tad pergalinga šiandien diena, ir tokia didinga ši komandinio keršto valanda. Ak. 🙂

Reklama

2 Komentaras

Filed under gyvenimas

2 responses to “Kerštas komforto zonoms

  1. DedeLiosha

    ar tikrai “mes“? 😉

    • Manau, kad “mes“. Aš jų požiūrį į komforto zonas žinau. Jie patys padarė pirmąjį žingsnį iš savo komforto zonų, sutikdami prisijungti prie pilotinio projekto, kurio sėkme niekas (įskaitant juos pačius) netikėjo.

      Beje, neblogas būdas atrinkti drąsiausius žmones, kviečiant į beviltiškus projektus 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s