Kaip Nerimi mano stogas nuplaukė

Apie pirmą nakties pradėjo lįsti mintys apie tai, kaip viskas netikra, nerealu ir išvis neegzistuoja. “Iš kur tokios mintys?“ – pagalvojau, ir staiga tapo nepaprastai aišku, kad man važiuoja stogas, kad mano psichika nestabili, ir tik lieka neaišku, ar taip yra tik šiuo momentu, kai nedamiegu ir dirbu naktim, ar ir šiaip.

Ta mano dalis, kurią aplankė aiškumas, kurį laiką iš šono stebėjo tą mano dalį, kuriai viskas atrodė netikra, ir galiausiai nusprendė, kad reikia atidėti darbus ir eiti namo pamiegoti.

Kai išėjau į lauką, supratau, kad yra atvirkščiai: čia aš esu praktiškai neegzistuojanti, o pasaulis nepaprastai tikras ir didelis. Patalpoje žmogui lengva nepastebėti savo menkumo. Lauke – sunkiau, bet įmanoma – visi ryte einantys į darbą moka nieko nematyti, kol neatsitrenkia į sunkvežimį. Bet kai naktį eini iš darbo, pasaulis stulbina sustingusiu žavesiu…

Ir namie ne miegot nuėjau, o pasidėjau daiktus ir išėjau pabėgiot. Kas, kad snigo.

Bėgte/eite iki Neries, palei Nerį, tada iki tilto, per tiltą, vėl palei Nerį. Tada sustojau apsidairyti ir apstulbau. Nebesnigo ir nebuvo nei vėjo anei praktiškai jokio judesio. Tik šviesoforai darė:
– Mirkt, mirkt, mirkt…
O vėliava ant Gedimino pilies darė:
– Šlept, šlept, šlept…
Ir viskas. Daugiau NIEKO.
BET! Tuo pat metu, čia pat, už poros metrų nuo manęs, slinko milžiniška, nevaldoma masė vandens. To judesio gylis ir mastas mane pribloškė. Miestas, dieną toks reikšmingas, dabar tik silpnai mirksėjo šviesoforais ir šlepsėjo vėliava, o upė slinko, slenka, ir slinks… ir dieną, ir naktį… ir ji tokia… plati! O svarbiausia – ji tokia ILGA!

Pritrenkta to suvokimo, staiga supratau, kas čia negerai: ogi tai, kad upė slenka beveik be garso! Įsiklausiau. Iš už Gedo pilies girdėjosi pastovus gaudimas, kaip skrendančio lėktuvo. O upė skleidė tik tylius:
– Šlerpt… Plept… Šliurpt…
– Tss…
– Aš čia tik šiaip, pro šalį plaukiu…
– Nėr manęs, nesigirdi…
– Nesimato…
Neris maskavosi po atspindžiais. Veidrodiniu paviršium ji man rodė vertikaliai paflipintą ir pablurintą Vilnių, lyg būtų sumąsčius kažką blogo ir dabar užsidengus veidą.

Ir ji man pasirodė kaip ilgas, klaikus, šlerpsintis guminis gyvūnas. Netgi kilo noras patikrinti, ar tikrai guminis: nušokti ant vandens paviršiaus ir pašokinėti.

Durne tu. Tau negerai. Eik namo. Ir jei kada būsi under influence, prie vandens geriau neik.

Patraukiau namo. Ir mane vėl nupurtė, kai supratau, kad Neris lyg tyčia juda pėsčio žmogaus greičiu, ir ledo gabaliukai šliaužia man iš paskos. Ir aš pradėjau bėgt.

Reklama

Komentarų: 1

Filed under gyvenimas

One response to “Kaip Nerimi mano stogas nuplaukė

  1. šita istorija man daug labiau patiko gyvai pasakota.
    joje buvo tas niekaip neatkuriamas raidėmis “BLEEEEET..“ suvokus upės tikrąją užmaskuotą prigimtį 😉

    šiandien, kai su Jurga nusprendėme negrįžt į ofisą, ir kiekviena patraukėme į skirtingas gatvės puses, aš suvokiau, kad visai neturiu grynų. Ir kaip tyčia pro mane pavažiavo net du man tinkantys auobusai. O tai reiškė pusvalandžio laukimą net jei greitai rasčiau bankomatą. Todėl nuo Vingio ėjau pėsčiom.
    Ir ėjau pro Lazdynų tiltą.
    Sustojau (rizikavau, kad kas pamanys, kad šoksiu) pažiūrėt, kaip atrodo tas klastingas guminis gyvūnas.
    Žinai, ne pirmą nakties ji tyli. Arba jos visai nesigirdi, kai srautas mašinų daro “ūūūūūū hūūūūū ūūūūhmmūūū“. Juda visa savo mase visai be jokio garso. “BLEEEEET..“!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s