Man visuomet palengvėja, kai tenka dirbti su programuotojais ar testuotojais iš Rytų Europos. Turim ofisus visame pasaulyje, bet būtent su tais trimis, kurie yra Rytų Europoje, man dirbti maloniausia: su lenkais, vengrais ir rumunais. Ir tai ne vien tik mano nuomonė, kolegos anglai sako tą patį – rytų europiečiai dirba greitai ir kokybiškai, tiksliai pagal reikalavimus, bet ne aklai, o mąstydami ir pasiklausdami tavęs, bei įdėdami nuo savęs kūrybiškumo.
Kurį laiką netgi didžiavausi prieš anglus, kad esu viena iš tų nuostabių rytų europiečių, bet paskui supratau, ką anglai iš tikrųjų apie juos galvoja…
O anglai galvoja štai taip.
Jeigu jau tie rytų europiečiai tokie puikūs darbininkai, tai tegul jie ten sau ir dirba, o mes čia užsiimsim kur kas įdomesniais ir svarbesniais dalykais: politika, santykiais, intrigomis, strategijomis… Tiesą sakant, su tais rytų europiečiais mums nuobodu, nei užuominų jie nesupranta, nei juokelių negaudo. Todėl pačius įdomiausius darbus mes vis dėlto surizikuojame atiduoti mūsų Paryžiaus ofisui. Jie dirba kokybiškai, bet absoliučiai nenuspėjamai: padaro per vėlai ir paprastai visiškai ne taip kaip reikėjo, o savaip, ir dar ginčijasi, kad taip geriau. Bet juk tame ir smagumas, pasiginčyti, pakariauti, apsikeisti vienas už kitą gudresniais ėjimais. Be to, kas gali būti geresnio už dažną važinėjimą darbo reikalais į Paryžių, ypač jeigu kompanija apmoka visas išlaidas, įskaitant ir maistą ištaigingoj Paryžiaus ofiso valgykloj, kur pietums galima užsisakyti vyno. Komandiruotės į Rytų Europą ne tokios malonios. Gdynioj žiemą sninga, Budapešte tai šalta tai karšta, o Bukareštas kažkoks apšepęs.
Sakot, švaistom kompanijos pinigus? Na ir kas. Anglija, tai ne Rytų Europa, įmonės čia sukaupusios daug kapitalo ir turi solidžių ryšių. Niekam per daug nerūpi, kad projektai neatitinka lūkesčių, tęsiasi dešimtmečius, žlunga… Tai netgi beveik normalu.
O ką daryti, jeigu tam tikras Projektas X, kurį šiuo metu darom kartu su prancūzais, iš tiesų labai svarbus? Ką, jeigu jį iš tikrųjų būtinai būtinai reikia padaryti greitai ir gerai? Ir jeigu nepadarysim, tai nutiks pats baisiausias dalykas, koks tik gali nutikti… paaukštinimą gaus kas nors kitas!
Tokiu atveju, reikia Projektą X gelbėti. Reikia paimti iš prancūzų ir atiduoti vengrams. Ne, pala, čia tik iš rytų europiečių galima gerus projektus atiminėti, jie vis tiek nesupranta kas vyksta. O prancūzai ne tik viską supras, bet dar ir įsižeis, o įsižeidę sužlugdys mums projektą iš piktumo.
Taip negalima, reikia kitaip. Štai pavyzdžiui taip: prancūzams nieko nesakysim, tegul sau toliau daro Projektą X. Tuo tarpu, vengrams duosim tą patį projektą. Tik, aišku, pavadinsim jį kitaip, pavyzdžiui, Projektas Y, ir aprašysim kitais žodžiais, kad niekas nesuprastų, kad čia tas pats.
Taigi, vengrai darys projektą Y (o juk mes žinom kad Y=X), padarys laiku, kokybiškai ir tiksliai taip kaip reikia. Jeigu būsim apdairūs, tai tik projekto pridavimo metu prancūzai pagaliau supras, kas čia nutiko, bet jau bus vėlu. Jie pyks ir putos, ir mūsų nekęs, bet kartu ir gerbs už tai, kad mes juos pergudravom. Pyktį jie nuleis ant vengrų, vargšams vengrams ilgai užtruks išsiaiškinti, kodėl jie baudžiami už gerai padarytą darbą.
Kad vengrai per daug nenusimintų, mes jiems viešai paplosim ir nusiųsim įrėmintą atviruką su padėka. Mes patys viešai jokių nuopelnų sau neprisiimsim, nes anglams pridera kuklumas. Bet užtat mes gausim bonusą ir paaukštinimą.
Už meistriškai išspręstą situaciją.
ž-ežere 
hehe… 🙂 o taip!