Pasauliai II

Visa tai bus gana nuobodu, ir kuo toliau – tuo nuobodžiau ir tuo asmeniškiau. Todėl, jei jūsų nedomina nei žmogaus-žirgo santykiai, anei mano asmenybė, galite neskaityti.

Pamažu skęsdama klampiame žirgininkystės liūne, vis dažniau susimąstydavau apie tai, kodėl kai kurie žmonės užsiima su arkliais. Žmonės užsiima daugeliu nereikalingų dalykų, ir dažniausiai atsakymas paprastas – užsiima, nes patinka. Ir – svarbi smulkmena – nes ne tik patinka, bet ir yra nesunkiai prieinama, patogu, nes gaunamas malonumas yra vertas sugaištamo laiko ir išleidžiamų pinigų. Keli vakarai su smagia knyga yra verti dvidešimties litų. Kinas vertas penkiolikos. Gitara gal ir nemažai kainuoja, bet pinigus atiduodi vieną kartą. O jei aptingai arba pritrūkai laiko – pastatei ją į kampą ir užsiimi reikalingais reikalais. Taip, žinau, yra ir brangesnių užsiėmimų: slidinėti, sklandyti, skraidyti. Bet kainą atperka kaifo dozė. O jei neatperka – nebekartoji.

Bet… kodėl žmonės joja žirgus? Užduodavau sau tokį klausimą, žiūrėdama, kaip trenerė kolioja mergaitę, visą išraudusią ir niekaip neišsispaudžiančią arklio į platesnę risčią. Žiūrėdama, kaip kita raitelė, apsiputojusi ne mažiau už savo žirgą, trauko pavadžiu, tuo pat metu subedusi pentinus. Žiūrėdama, kaip iš po manęs netikėtai dingsta mano arklys, kaip man į veidą ima artėti šlapia pernykštė žolė, kaip žemė apvažiuoja mane per viršų ir trenkia į nugarą, o tada palydėdama žvilgsniu tolstantį nuosavo keturkojo užpakalį. Rankose – suplėšytos kamanos, aplinkui – laukai (namo grįžti teks pėsčiomis), širdyje – apmaudas. Ką ten jojimas! To paties klausimo savęs klausdavau, sunkiai atsitiesdama po šešto karučio su mėšlu, važiuodama autobusu pas sergantį arklį penktą valandą ryto, kasdama N-ąją duobę ganyklos stulpui, nusitraukdama mėšliną batą ir atsargiai trindama sustirusią pėdą, baltą nuo šalčio ir su milžiniška mėlyne nuo pasagos. Kodėl žmonės perka žirgus, kuriems po to išleidžia pusę atlyginimo (kiekvieną mėnesį!) ir paskiria tiek laiko, kiek yra tolygu daugmaž pusei etato? Ir kiek procentų iš tos pusės etato sudaro iš tiesų malonus laiko praleidimas? A) dvidešimt? B) dešimt? C) du? Sąžiningas žirgininkas, kritiškai vertinantis savo jojimą (toks kaip aš), tai yra, suvokiantis, kad per visą tą malimosi balne valandą štai tos trisdešimt sekundžių buvo kažkas panašaus į kokybišką susiliejimą su žirgo kūnu, rinksis C. Ir dauguma žirgininkų, nesvarbu, ar sąžiningų, ar ne, į naujokėlio klausimą forume “gal man vertėtų nusipirkti arkliuką?“ visiškai sąžiningai mes supuvusį pomidorą ir papasakos apie karučius su mėšlu, arklių ligas ir atlyginimo dingimo problematiką.

Taigi, kodėl žmonės perka ir joja žirgus? Variantas “nes patinka“ jau atkrito (žr. aukščiau). Žiūrėdavau aš į žirgininkus, ir bandydavau suprasti gilesnę, ne taip akivaizdžiai matomą elgesio motyvaciją. Na, gal ir ne taip akivaizdžiai, bet ji vis tik yra matoma. Matau aš ją pas mergaičiukes, kurios pina žirgui kasytes, derina pobalnio, bintų ir ausinuko spalvas, bučiuoja snukutį, – tai ta pati motyvacija, su kuria vaikas ima žaisliuką arba kačiuką. Matau ir pas suaugusias merginas ir moteris, kurios išperka nupiepusį arkliuką iš blogo šeimininko, ir gydo, tepa, atšėrinėja, masažuoja.. Panaši motyvacija pas vaiko motiną. Motyvacija trykšta ir iš raitelio, kuris tramdo nepaklusnų žirgą. Vieni raiteliai geriau motyvuojasi, kai jų niekas nemato – paslapčiom uždrožę arkliui su šakėm ir taip suvaldę už save daug didesnį padarą, jie trumpam atgauna seniai prarastą arba niekada nebuvusį savivertės jausmą. Kitus raitelius labiau motyvuoja auditorija, ir būtent prie stebėtojų jiems labiausiai patinka išsėdėt kokį ožį, piestą, o tada užsukti pavadžiu ir nubaust steku. Jei arklys nenusiteikęs ožiuotis, labiau motyvuotas raitelis specialiai susmeigs pentiną. O raitelis su lėtine tokio pobūdžio patologija savo žirgą nejučiom, nesąmoningai, bet sistemingai ugdys kaip nesuvaldomą isteriką. Bet nebūtina turėti isteriką savo savivertei pakelti. Dažnai pakanka vien tik galimybės ištarti: “aš turiu arklį..“ Ne, geriau – “Aš turiu žirgą“. Dar ne. “Aš turiu Nuosavą Žirgą“. Jau geriau. “Nuosavą Sportinį Žirgą“. Puiku. O išvis tobula, jei Tu Pats Sėdi ant Nuosavo Žirgo, geriau jei didesnio ir juodesnio, ir jei tu su gražia jojimo apranga, puikiais batais ir gero raitelio atributais, pavyzdžiui, pentinais, laužtukais, o dar jei ne tiesiog sėdi, o esi judesyje, sutelktoje risčioje arba – dar geriau – zovadoje, ir Tavo Žirgas jau sukaitęs, blizgantis nuo prakaito, ant jo snukio, tarp kojų, po odinėm inventoriaus detalėm – baltos putos, Žirgas šnopuoja, jo judesys laisvas ir galingas, jo kojos užgriebia gerą gabalą erdvės, žemė sudunda, raumuo subanguoja.. ech, žirgai – tai be galo seksualu! Ir jei tai taip seksualu žiūrovui, ką bekalbėti apie raitelį? Raitelį, kuris sėdi ant to Žirgo, liečia jį vidine blauzdų ir šlaunų puse, jaučia kiekvieną jo nugaros virpesėlį užpakaliu, o rankomis, per pavadį ir žąslus, jaučia arklio burną. Šitas raitelis fiziškai visiškai priklausomas nuo Žirgo ir kartu Žirgas visiškai priklausomas nuo raitelio, valdomas jo klubų kryptelėjimo ir pirščiukų krustelėjimo. Tai ne tik fizinė priklausomybė – ir emocinė lygiai taip pat. Su jokiu kitu gyvūnu nėra tokio artimo, fiziškai ir psichiškai intymaus kontakto. Net tarp žmonių sunku įsivaizduoti štai tokio lygio kontaktą, kuris nebūtų seksas. Šokiai? Gal..

Taigi, ką aš noriu tuo pasakyti? Daugmaž tą, kad jei dėl sekso, savivertės pakėlimo, arba tiesiog iš motiniško instinkto, žmogus pasiruošęs ilgai stengtis, daug vargti, ir dar daugiau paaukoti, tai lygiai taip pat dėl tų trisdešimties sekundžių trukmės momentų žirgininkas pasiruošęs vežti šeštą karutį mėšlo ir atiduoti eilinį tūkstantį litų. Tiesiog yra didžiulis emocijų ir poreikių, kuriuos tenkiname pasinaudodami žirgais, spektras. Pats didžiausias, kokį tik gali duoti gyvūnas.

Štai tokias išvadas pasidariau prieš… kokius porą metų. Bet tai reiškė, kad ir man mano Nuosavas Žirgas yra ne kas kita, kaip žaislas, statuso rodiklis, globotinis ir vergas viename gyvūniškame asmenyje. O aš tiesiog tenkinu savo poreikius. Nea, reikėjo sugalvoti kažką dar… kažką geresnio… galvojau, galvojau, ir sugalvojau. Dabar prie viso to sąrašo galiu pridurti, kad užvis svarbiausias momentas yra tas, kad žirgas man buvo psichodelinis narkotikas, o aš tiesiog svaiginausi.

Psichodelinės medžiagos yra klasifikuojamos kaip medžiagos, kurių pagrindinis poveikis yra paaštrinti arba sustiprinti mąstymo procesus. Pagal Aldous Huxley, šios medžiagos veikia „išjungdamos“ blokatorius smegenyse, kurie atsakingi už nesvarbios, neesminės informacijos filtravimą, siekiant išlaikyti efektyvų, stabilų, kad ir lėtesnį smegenų darbą. Paveiktos psichodelikų smegenys tiesiog „užtvindomos“ informacija. Psichodelikų iššaukta būsena vertinama labai skirtingai, dvejopai. Daugiausia manoma, kad taip aktyvinama smegenų veikla ir pasiekiamas laikinas labai padidintas sąmoningumas, tartum pakartojamas pabudimas iš miego į dar aktyvesnę būseną. http://lt.wikipedia.org/wiki/Haliucinogenai

Esmė ta, kad visą gyvenimą aš buvau mąstantis žmogus: geri pažymiai, gabumai tiksliesiems ir netiksliesiems mokslams, licėjus, universitetas, geras darbas prie kompo, galiu argumentuotai paaiškinti kodėl horoskopai nesąmonė, galiu parašyti dviejų pirštų storio ataskaitą apie sistemos patogumą naudoti, žodžiu, loginės minties proto bokštas. Visą gyvenimą manyje buvo lavinama loginė mintis, ir tam buvo skiriama didžioji dienos dalis nuo pat mokyklos laikų, o ir dabar 8 valandas per dieną pinigėlius man užkalinėja jau gerai ištreniruota loginė mintis.

Kadangi loginė mintis buvo vienintelis lavinamas dalykas, natūralu, kad visas mano pasaulis, kuriame gyvenau, buvo minčių, faktų, argumentų pasaulis. Emocijų pasaulis buvo paliktas nekontroliuojamai savieigai, nuvairavo į griovį ir ten įstrigo. Apie kitų pasaulių egzistavimą apskritai užmiršau.

Kol nepradėjau joti.

Kai pradėjau joti, visų pirma, supratau, kad esu kerėpla. Dar – kad pas mane pusiausvyros nerasta, juosmuo nelankstus, pečiai įtempti, ir taip toliau. Maža to, nerandu dermės su arkliu judesyje – jis juda sau, o aš – sau. Bandžiau suprasti, kame čia kampas. Pradėjau žiūrėti į kitus žmones. Pasirodo, vienas vaikšto gražiai, o kitas – kaip zombis. Anksčiau į tai nekreipdavau dėmesio… Pradėjau stebėti, kaip žmogus prisiliečia. Anksčiau, būdama beveik monogamiška, nelabai turėjau ką palyginti tarpusavyje, o jei ir turėjau – neteikiau tam reikšmės. Dabar paaiškėjo, kad žmonės per fizinio jutimo prizmę be galo skirtingi. Net kasdieniniai arba netyčiniai prisilietimai, ir net kontaktas per atstumą labai įvairus. Vienas prisilies kažkaip kietai, ir dar užkabins su alkūne, o kitas (dažniau – kita 🙂 ) – atsargiai ir lengvai. Vienas nuolat kliūva už daiktų, eidamas šalia nustumia nuo šaligatvio, įsibrauna į asmeninę erdvę, o kitas, atvirkščiai, jaučia aplinką ir savo užimamą erdvę toje aplinkoje, jis išlaviruoja, apeina, jeigu pajudi į jo erdvę – jis pasitrauks, jei tu atsitrauki – jis pasislinks arčiau. Tąsiau, maigiau ir stebėjau savo katiną, kaip jis reaguoja, kaip ir kur eina, kur pasitraukia ir kur prisiglaudžia. Aišku, bandžiau viską ir su arkliais – galų gale, pagrindinė arklio kalba – tai kūno kalba. Jie gi vienas su kitu būtent taip ir susišneka, ir jei pavyksta su arkliu užmegzti kūnišką dialogą – fantastika! Žodžiu, pradėjo vertis vartai į naują pasaulį.

Po kurio laiko suvokiau, kad norint užmegzti dialogą su arkliu (ir ne tik su arkliu) kūno kalba, loginę mintį reikia sukrauti į karutį ir išvežti kartu su mėšlu. Vis tiek jos niekam nereikia. Maža to, jinai trukdo. Loginis dialogas veikia principu – aš pasakiau – tu pagalvojai ir atsakei – aš pagalvojau ir atsakiau – ir t.t. Kūniškame dialoge su arkliu galvojimo nėra, o tarp klausimo ir atsakymo neturi būti jokio tarpo. Tik pradėk galvoti – pradėsi vėluoti, ir dialogas nutrūks.

Tai va. Skamba lyg ir nesudėtingai – reikia negalvoti. O praktikoje tai pasirodė besąs didysis menas. Kaip atjungti logiką, kuri bujojo praktiškai visą gyvenimą, kaip padaryti, kad signalas smegenyse šį kartą eitų ne įprastais keliais, o visai kitais? Ne, kokie dar kiti keliai, tų kitų kelių nėra! Tokiose smegenyse, kaip mano, visi keliai veda į loginę mintį.. Teko ieškoti signalams naujų praėjimų neįžengiamuose miškuose… Kiek metų reikia naujiems keliams išmindyti tokiose smegenyse, kaip mano? Tokiose, kurios jau peržengė tą amžiaus ribą, iki kurios dar formuojasi?… Teisingai, be galo daug. Liūdna ir abydna. Kažin ar kada nors galėsiu joti taip, kaip rašau sistemų tinkamumo naudoti ataskaitas…

Bet kad ir kaip ten būtų liūdna, o į mišką jau buvo įžengta. Paaiškėjo, kad, apart to pasaulio, kuriame gyvenau, yra kitokie pasauliai, apie kuriuos įmanoma sužinoti tik tada, kai imi gaudyti duomenis iš kitų receptorių, negu visada, ir praleidi patirtį kitu keliu, nei visada. Kad ir tos trisdešimt pavykusių sekundžių balne: regėjimas išsklaidytas, nežiūriu nė į vieną tašką konkrečiai ir 180 laipsnių kampu matau viską – nors ir neryškiai, bet viską vienu metu – tvora, siena, smėlis, pieva – visa tai sinchroniškai juda ratu, arklys po manim, vienu ritmu, mano rankos – arklio burna, mano šikna – jo nugara, arklys tai aš, o aš tai arklys, giliau įsėdu balne (vėl skamba kaip seksas, ar ne?), truputį lėčiau, biškutį apvaliau, ir štai pavyko pagaliau – arklys spiriasi po savim, ir sulig ta mintim – viskas išsisklaido ir mes nusimušam nuo ritmo… Dialogas baigėsi. Įspūdis liko. Įspūdis kažkokio kitokio pasaulio.

Pasauliai, pasauliai po pasaulių ir visa banda naujų pasaulių nešėsi per mano gyvenimą nuo pat tada, kai pradėjau joti. Gerai atsimenu, kaip man pasidarė nebeįdomu būti namie, eiti po darbo į parduotuvę apsipirkti ir rinktis vieną pieno pakelį iš penkių galimų, neįdomu buvo kviestis draugus į svečius ir po to sėdėti dvi valandas ir graužiant čipsus pliurpti vis apie tą patį – apie paskolas, kompus, būsto remontus… Neįdomu klausytis, kas kokį prikolą internete rado, arba kas ką suprogramino. Kas kokį naminį gyvūną nusipirko (nebent būtų nusipirkę arklį), ir kas ką pagimdė. Darbe pasidarė nebeįdomu, kuris prototipas geresnis ir kokios spalvos bus mygtukas. Mane traukė svaigintis: važiuoti pas arklius, mėžti gardus, pyktis ir draugauti su arkliais, joti ir kristi, grįžti namo su naujom mėlynėm ir nepakartojamais įspūdžiais. Vis rečiau rodžiausi namie, šeimos šventėse, galiausiai mano antra pusė mane praspyrė, o draugai pamiršo, ir netrukus buvo pakeisti naujais draugais – tokiais pat apsvaigusiais kaip aš.

Ir kuo ne narkotikas? Nauji pojūčiai, iš kurių toli gražu ne visi malonūs, nebesidomėjimas įprastine veikla, nutrūkę ryšiai su šeima ir draugais, ir visi pinigai, kurie neskiriami maistui, transportui ir komunalinėms paslaugoms, skiriami narkotikams. Dievaži, aš net nepirkdavau džinsų, jei žinojau, kad arkliui reikia kamanų… Vienu metu paprastai turiu vieną džinsų porą, iki kol jinai suplyšta (užtat turiu dvejas jojimo kelnes!). O jei su apranga pasidarydavo prastai, į Humaną eidavau tik iš bėdos – ten gi per brangu. Važiuodavau į Jonavos ūkininkų turgelį, kur vienas drabužis už vieną litą, brangesni – už du. O arkliukui žieminį paltą pirkau už tris šimtus. Va.

Ne, kartais aš susimąstydavau.. Kad malu šūdą ir kad bėgu nuo to, nuo ko nepabėgama… Ir kad mano pasirinkimas susiarklinti gyvenimą yra bėgimas nuo žmonių… Tik po kurio laiko supratau, kad arkliai tik atvėrė vartus į tą patį žmonių pasaulį. Bet apie tai vėliau.