Kosakovskis

Dešimtą valandą vakaro išvažiavau iš Vilniaus. Dar buvo šviesu, tik prieky raudoni debesys. Pasidėjau koją ant pedalo ir nebejudinau. Koks greitis gavosi, toks gavosi, nuo kalniuko greičiau, į kalniuką lėčiau. Tegu lenkia kam reikia, aš tingiu judint koją. Jai dar gulėt ant pedalo pusantros valandos.

Žiopsojau į abi kelio puses. Pirmą kartą važiavau į dvarą be pakeleivių, tai, galima sakyti, pirmą kartą stebėjau, kas abipus kelio.

Įvažiavau į pakeliui esantį miestą ir pasukau prie degalinės. Prieš pat degalinę kelią perbėgo juoda katė, dar pusmetris ir būčiau ją pervažiavus. Įsukau į degalinę, sustojau. Nuėjau prie automato, įkišau kortelę, surinkau PIN kodą. Automatas pasakė, kad kažkas “neautorizuota“ ir išspjovė kortelę atgal. Liepiau sau nepergyvent, sėdau į mašiną, pasižiūrėjau į žemėlapį, porą  kartų pasisukaliojus degalinėj išvairavau į kelią ir nuvažiavau. Turės būti posūkis į kairę. Važiavau, važiavau, o posūkio vis nėra ir nėra. Ir šiaip, kelias nematytas.

Temo, ir kuo labiau temo, tuo nejaukiau darėsi. Ypač jei kelias minutes nesusitikdavau nė vienos mašinos.

Sustojau pakelėj pažiūrėt į žemėlapį. Užsidegiau mašinos viduj švieselę, švieselė apakino, lauke nieko nebesimatė. Paskubom atsiverčiau žemėlapį, kol dar niekas neiššoko iš miško ir nepasibeldė į mašinos langą, pasižiūrėjau kur važiuoju. Aha, aišku kur. Truputį nepataikiau, bet nieko, tik lankas gaunasi, ir tiek.

Kad ją kur, tą juodą katę.

Važiavau toliau. Sutemo. Privažiavau miestą, pro kurį nebūčiau važiavus, jei nebūčiau nuklydus. Pasukau į dešinę. Pervažiavau geležinkelį. Pravažiavau pro bajobą. Bajobas – tai toks pastatas, tokio dydžio ir tokio pobūdžio, kad pro jį važiuojant šiurpas krato.

Toliau vingiuotas keliukas, nedaug kelio beliko.

O darosi vis baisiau ir baisiau, pagalvojau. Vat kaip pradedi galvot apie juodas kates visokias, po to ir nebesvarbu, kad netiki nesąmonėm, o vis tiek kažkaip. Kažkaip.. Kad būtų dar baisiau, sugalvojau ant kelio paeksperimentuot. Pavyzdžiui, imi ir išjungi mašinos šviesas, visai. Baisoka! Po poros sekundžių vėl įsijungi. Tada sugalvojau įdomiau – išjungiau šviesas ir padidinau greitį. Neblogai, bet kažkaip mašina nepakankamai traukia.. Tada pabandžiau pirma numesti greitį iki 50, tada išjungti šviesas, o tada su ketvirta pavara pagazuoti..

Taip ir privažiavau miestelį. Pravažiavau arklides, iš lėto. Kada nors čia stovės arkliai. O dabar dar tuščia. Pasukau iki dvaro. Apvažiavau jį iš kitos pusės. Visi langai buvo juodi. Nė švieselės parke. Sustojau, išjungiau variklį, užgesinau šviesas. Tylu ir tamsu. Langai juodi. Aplinkui nė vieno žmogaus. Gal. O gal slepiasi. Iš tikrųjų aš labai bijau tamsos, man visada atrodo, kad kažkas kažkur slepiasi. Tamsoj matau blogiau negu kiti žmonės, amžinai klupinėju. Einu skubėdama, prisifantazuoju vaiduoklių, ir man labai palengvėja, kai užsidegu šviesą.

Buvo be penkiolikos vidurnaktis.

Susirinkau daiktus iš mašinuko ir patraukiau į dvarą. Atsirakinau dureles pirmam aukšte, ir įkišus ranką tuoj pat susigraibiau jungiklį ir uždegiau lemputę, kuri apšvietė siaurą statybinėm atliekom apkrautą koridorių ir laiptus. Tada stovėjau ir galvojau. Man reikia į antrą aukštą, ten užsidegsiu kitą lemputę. Bet reiks išjungti šitą, tai yra, reikės leistis į pirmą aukštą, išjungti, o tada vis tiek tamsoj kilti iki antro aukšto. Negerai. Tada sugalvojau genialų sprendimą. Kai pakilsiu laiptais beveik iki antro aukšto, galėsiu ranka pasiekti lemputę, truputį ją išsuksiu, šviesa užges. Tada nereikės leistis žemyn. Super, nerealiai.

Pakilau iki antro aukšto, antrame aukšte koridoriuje užsidegiau lemputę, tada uždegiau lempą kambary ir pasidėjau savo daiktus. Tada grįžau iki laiptų, truputį nusileidau jais, pasiekiau lemputę, pasukau prieš laikrodžio rodyklę, ji užgeso. Grįžau, užgesinau lemputę antro aukšto koridoriuj ir įsitaisiau kambary.

Buvo be šešių minučių dvylika.

Kaži, gal dvyliktą valandą sugirgždės grindys ir ateis Kosakovskis?

Kažkas šmėkštelėjo juodame lange, aš net krūptelėjau. Baltas drugys…

Tada pagalvojau – ar aš užrakinau lauko duris pirmame aukšte? Blemba, turbūt ne. Reikia leistis užrakinti. Grįžau į antro aukšto koridorių, užsidegiau lemputę. Truputį nusileidau laiptais ir ėmiau tamsoj ranka ieškoti lemputės. Atrodė, kad tuoj apčiuopsiu ne lemputę, o ką nors kita. Pavyzdžiui, Kosakovskio ranką… Apčiuopiau lemputę. Pasukau laikrodžio rodyklės kryptim, ji užsidegė, apšvietė pirmo aukšto koridorių. Pagalvojau, reikia tikėtis, kad kol aš vaikščiojau antram aukšte, niekas neįsmuko į vidų. Ir dar pagalvojau, kad reikia paskubėti užrakinti. Nulėkiau laiptais žemyn, įkišau raktą į spyną, pasukau vieną kartą. Ir tada į duris kažkas pabeldė.

Juokauju. Niekas nepabeldė. Bet aš buvau įsitikinusi, kad pabels. Pasukau raktą antrą kartą. Grįžau iki laiptų, pasukau lemputę prieš laikrodžio rodyklę, antram aukšte išjungiau koridoriaus lemputę, grįžau į kambarį.

Kambary dega šviesa, visai jauku, jeigu ne tas baltas drugys už lango.

Sėdžiu, rašau, ir noriu į tualetą. Bet į tualetą reikia eiti per tris tamsius kambarius, ir aš nesiryžtu…

Reklama

3 Komentaras

Filed under Uncategorized

3 responses to “Kosakovskis

  1. Do

    Nu viskas, šią naktį nebemiegosiu… :))))

    • Do..Vil...ė

      Ui kaip aš tave suprantu, aš irgi visokio bieso prisigalvoju, o kadangi tamsoj visai neblogai matau tai tik paaštrina fantazijas, o tada prisimenu psichologinį dėsnį, kad tai apie ką labai emocianaliai galvoji gali ir išsipildyti, ir pasidaro dar baisiau….creepy…

  2. Gabi. ;D

    Nu ir pagąsdinai tu čia mane. :DD
    Čia tikras siaubiakas. xD
    Vo. Jau turim scenarijų. TĘSINIO TĘSINIOOOO. :DD

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s