Kaip Vėjas Kairėnuose pūstelėjo (pačią pirmą dieną)

Šiaip iš tikrųjų tai buvo ne pati pirma, o antra diena, jei kaip pirmą dieną užskaitytume tą, kurią Vėjas buvo atvežtas į Kairėnus. Bet jis tik išlipo iš sunkvežimio, didžiai nustebęs apsidairė, ir buvo įvestas į savo naująjį gardą, kur ir prabuvo likusią dienos dalį. Todėl šita diena, mano manymu, buvo nevisavertė. O va kitą dieną….

Kitą dieną atėjau į žirgyną nusiteikus kiek neramiai. Vėją reiks vestis per sodą iki aikštelės! Paskutinį ir vienintelį kartą Vėją taip toli lauke vedžiau pačią pirmą dieną Riešėje, kai jis, kaip žinia, nuo manęs pabėgo. Kitus kartus vesdavau nebent iki aptvertos jojimo aikštelės šalia arklidės. Tai buvo kokių trisdešimties metrų atstumas, ir tai man buvo nelengva jį įveikti, nes Vėjas tą atstumą eidavo… ne – bėgdavo! – aukštu pasažu, o aš, nereikšmingas žmogus, kabėdavau jam ant kamanų ir bandydavau jį įvairuoti į aikštelę ir išsisukti nuo jo įkandimų.

Taigi, pagalvojus, kokį atstumą dabar reikės vesti iki aikštelės, man darėsi silpna.

Arklidėje pasirodė Ilona ir paklausė, ar čia mano arabas. Įdomu – bendrauju su Vėju jau du mėnesius, ir tik atvažiavus į Kairėnus, paaiškėja, kad tai visai ne trakėnas 🙂 Jei man trakėnai patiktų labiau už arabus, galėčiau sakyti, kad mane apgavo ir įkišo neteisingą arklį 🙂 Bet arabai man patinka kur kas labiau.

Ilonai pasakiau, kad norėčiau kada nors Vėją suleisti su kitais arkliais į aikštę arba į levadą pabendrauti. Tarp eilučių turėjau omeny Ilonos arklius Parkerį ir Pretendentą. Ilona pasakė kažką panašaus į “o tavo kastratas ar eržilas? eržilas? nu pažiūrėsim, pažiūrėsim“. Suskubau nuraminti, kad nebeilgai bus eržilas.

Užmoviau Vėjui kamanas. Prie žąslų prisegiau kordą, kurį tvirtai laikiau. Aišku, nepamiršau užsidėti pirštinių. Išsivedžiau į lauką. Ėmiau vesti link aikštės. Vėjas ėmė dairytis aukštai iškėlęs galvą, pastatęs ausis, išpūtęs akis ir šnerves. Ir… jis pamiršo, kad reikia mane kandžioti! Ir stumdė mane kur kas mažiau, nes ėjo atsargiai ir neskubėdamas į priekį. Tik žvengė taip, kad man vis užguldavo ausį. Taip aš jį nusivedžiau iki didelės aptvertos aikštės, kuri šalia maniežo. Ten uždariau vartus (užkėliau du pagalius) ir jį paleidau. Tegu laksto. Seniai jau nelakstė tokiam dideliam plote, išskyrus tą pirmą dieną Riešėj, kai nuo manęs pabėgo. Aikštės tvora buvo gan aukšta, daugmaž man iki kaktos, taip kad buvo ramu. Tiesa, iš vidaus pataranavus lengva lentas išmušti, nes jos prikaltos iš išorinės pusės, bet Vėjas ne iš tų arklių-tankų, jis taip nedarys.

Vėjas paleistas tiesiog paklaiko. Iškėlęs uodegą nešiojosi per visą aikštę, nuo vieno galo iki kito, taip greitai, kaip tik galėjo. Aikštės viduje yra atitverta dailiojo jojimo zona 20 cm aukščio tvorele. Jis tą tvorelę peršokdavo atsispirdamas likus trims metrams iki jos, ir nusileisdavo tris metrus už jos. Tada gazuodavo su “prabuksovke“ ir nešdavosi tiesiai į tvorą. Du metrai iki tvoros darydavo staigų posūkį, beveik atsiguldamas ant šono (jo, kaip motociklininkai) ir lėkdavo palei tvorą į kitą galą. Vėl skrisdavo per tvorelę, nešdavosi į tvorą priešingam gale, likus dviems metrams iki jos, stabdydavo įsirausdamas visom keturiom į smėlį. Stabdymo šliūžės buvo daumaž metro ilgio. Sustabdęs, pašokdavo į orą, ore apsisukdavo 180 laipsnių kampų, skeldavo užpakalinėm gerą ožį į dangų ir vėl nešdavosi į kitą galą, pakeliui sukdamas galvą ratu, mėtydamas kojas į visas puses, žvengdamas ir persdamas.

Tuo tarpu aš mačiau, kad sodo keliu link mūsų artėja keturios figūros – Ilona su Parkeriu ir Dovilė su Pretendentu. Kai priartėjo, Dovilė sustojo pievelėje ir ėmė ganyti Pretendentą, o Ilona atsargiai privedė Parkerį artyn prie aikštės tvoros. Vėjas irgi pribėgo. Matėsi, kad jis baisiausiai nori pabendraut su šituo kitu arkliu. Tiksliau, pasipuikuot prieš jį. Kol Parkeris gan ramiai stovėjo ir žiūrėjo, Vėjas palei tvorą bėginėjo super gražia parodine risčia, atstatęs uodegą ir išrietęs kaklą. Ilona privedė saviškį dar arčiau, ir arkliai jau galėjo susiuostyt virš tvoros. Susiuosčius, Parkeris suspigo ir mostelėjo galva. Tipo – “kas tu čia toks“. O Vėjas, nė kiek nesutrikęs, vėl bėginėjo palei tvorą visas išsirietęs, garsiai pūsdamas orą pro šnerves: “žiūrėk koks aš eeerrrrržžžžilas“. Ir kaip įrodymas jo penkta koja iškrito ir nutįso jam iki kelių, o bėgant mataravo į visas puses. Parkeris pamažu irgi užsivedė. Nors jis jau seniai nebe eržilas, bet jis iš prigimties lyderis, ir negalėjo leisti kažkokiam gaidžiui čia puikuotis. Parkeris irgi pradėjo vaidinti eržilą, bėginėdamas palei tvorą spyruokliuojančia risčia ir išriestu kaklu. Vėjas jau blizgėjo nuo prakaito, stengdamasis atrodyti didžiausias, šauniausias, riesčiausias, ir su ilgiausia penkta koja. Mes su Ilona ir Dovile juokėmės iš Vėjo. Tuo tarpu Parkeriui nebuvo juokinga. Jis buvo nepatenkintas ir jau pradėjo priekinėmis kojomis mušti į tvorą. Tai pamačius, Ilona pavedėjo jį toliau. Tada Vėjas, kad pasiektų Parkerį, užgulė kaklu tvorą, bandydamas kuo toliau iškišti galvą. O tvora, kaip žinia, prikalta iš išorinės pusės, ir kai Vėjas ją užgulė, viršutinė lenta kiek atsiknojo ir pakibo ant vinių. Aš tuoj pat pribėgau ir pabandžiau lentą užstumti atgal. Užstūmiau, bet Vėjas tuoj pat vėl ją užgulė ir lenta vėl pavojingai pakibo. Nusprendėm, kad šiandienai gal pakaks arkliams bendravimo, otai iškris lenta ir Vėjas galės iššokti.

Tada Dovilė nusivedė Pretendentą į maniežą ir ten užsidarė. O Ilona tuo pačiu taku, kuriuo atėjo, nusivedė Parkerį tolyn. Parkeris ramiai nusekė šeimininkę, o Vėjas vėl paklaiko. Jis nervingai bėginėjo išilgai tvoros ir garsiai žvengė. Parkeris neatsiliepė. Vėjas pabėgėjo pirmyn ir atgal dar kelis kartus ir sustojo aikštės kampe. Tada pritūpė ir šoko. Barkšt! Viršutinė lenta nukrito, Vėjas nusileido anoj tvoros pusėj. Šūdas! Tuoj griebiau kordą. Bet kur bėgs Vėjas? Kaip jam užkirsti kelią? Vėjas nubėgo už maniežo, man nebuvo prasmės bėgti paskui jį. Spėjau, kad Vėjas ims kryptį link Parkerio, taigi ir pati pradėjau bėgti į tą pusę. Už maniežo girdėjosi du-du-dun du-du-dun, tada arklys išniro priešingame maniežo gale ir… nubėgo ne prie Parkerio, o kažinkur į laukus. Mažiau, kaip jis varo zovada asfaltu, skambiai kaukšėdamas pasagom. Aš pasimečiau ir sustojau. Tai kur man jį vytis? Bet Vėjas, atrodo, suprato, kad jis bėga kažkur ne ten, apsisuko, susirado akim Parkerį ir pasileido link jo. Tuo pat metu ir Ilona pradėjo šaukti, kad greičiau atbėgčiau. Bet Vėjas, aišku, prie Ilonos ir Parkerio atsidūrė pirmas. Mačiau, kaip Vėjas pribėgo prie Parkerio ir, berods, netgi bandė ant jo užlipti. Parkeris užvertė galvą ir atsuko Vėjui užpakalį. Ilona iš visų jėgų laikė Parkį už virvės, neleido pabėgti. Aš dūmiau link jų, ir girdėjau, kaip Ilona šaukia man kuo greičiau pasiimti savo arklį, nes Parkeris jam spirs ir sužalos – mat Parkerio užpakalinės kaustytos. Aš jau pribėgau prie jų, bet kaip pasiimti Vėją? Reikėjo čiupt už kamanų, bet Vėjo nosis visą laiką buvo ten, kur buvo Parkerio užpakalis, o aš visai nenorėjau, kad Parkis netyčia į mane pataikytų. Nuo to galima ir numirti.

Susiformavo savotiška besisukanti spiralė, kurios vidury stovėjo Ilona ir laikė virvę, aplinkui ją sukosi Parkeris ratuku, paskui Parkį dar kiek platesniu ratu sukosi Vėjas, o iš paskos Vėjui – dar truputį plačiau – aš. Visaip bandžiau nuvyti Vėją nuo Parkerio, ir tada jį pasigriebti. Bet Vėjas mane apibėgdavo ir vėl grįždavo prie Parkio. Supratau, kad kol Parkeris Vėjui normaliai neįspirs, tol istorija nesibaigs. Iki tol Parkeris jau kelis kartus švystelėjo užpakalinėm ir pataikė, bet matyt nelabai stipriai. Bet štai vieną kartą Vėjas buvo į jį atsisukęs šonu, ir nespėjo pasitraukti. Spyris abiem užpakalinėm pataikė į jautrią vietą šone, priešais klubą, ties šonkaulių pabaiga. Vėjas sumykė ir atsitraukė. Matėsi aiški permaina jo veido išraiškoje ir visoje laikysenoje. Aš su siaubu žiūrėjau, ar nešlubuoja. Rodos ne. Vėjas kiek nuleido galvą, dabar jau žiūrėjo ne iš aukšto, o iš apačios, kaip nelaimingas šuniukas. Vis dar sekė paskui Parkerį, bet jau poros metrų atstumu ir be entuziazmo. To pakako, kad aš galėčiau prie jo prieiti ir prisegti kordą prie kamanų. Vėjas nė nebandė pabėgti. Vedžiau jį atgal į aikštę, o jis klusniai sekė greta manęs, nuleista galva ir nelaiminga atstumtojo išraiška, kartkartėm atsargiai žvilgčiodamas per petį į nueinantį Parkerį. Ant šono jam aiškiai matėsi pasagos žymė.

Nuvedžiau Vėją į aikštelę, bet nežinojau, ką ten daryti. Paleisti negaliu – vienoj vietoj tvora išmušta, ten galima ją peršokti. Maniežas užimtas. Taigi, kiek pasisukiojau ir grįžau į arklidę. Ilona pasidomėjo, ar Vėjui viskas tvarkoj. Pasakiau, kad rodos tvarkoj, bent jau nešlubuoja. O tokios pamokos jam seniai reikėjo. Ilona dar pridūrė, kad gal ir galės paleisti savo arklius kartu su Vėju, bet tik tada, kai Vėjas bus kastruotas.

Beje, nepaminėjau, kad Parkeris buvo Vėjo gardo kaimynas, ir jie sienoje turėjo langelį, pro kurį vienas galėjo įkišti galvą pas kitą. Nerimastingai stebėjau, ar nebandys jie dabar peštis pro tą langelį, bet dabar jie net nebandė lįsti vienas prie kito. Vėjas puolė prie ėdžių ir pradėjo šlamšti šieną.

Reklama

16 Komentaras

Filed under arkliai

16 responses to “Kaip Vėjas Kairėnuose pūstelėjo (pačią pirmą dieną)

  1. eglerind

    Kiek metų Vėjui? Sakoma, kad jeigu eržiliškas charakteris yra jau susiformavęs, tai kastravimas nepadės….

  2. Keturi metai. Kastruoja nuo trijų iki penkių, jei vėliau, tai iš tiesų gali nepadėti. Bet man nereikia, kad charakteris keistųsi, man reikia kad kitų akrlių savininkai nebijotų su maniškiu suleisti savo arklių, tame tarpe ir kumelių.

  3. Skaitytoja...

    OHO. Va čia tai eržiliški nuotykiai… o_O Skaičiau skaičiau… Paskui lūžau taip, kad vos nuo kėdės nenuvirtau, o dar vėliau… tiesiog skaičiau ir stebėjaus. Tu taip vaizdžiai viską aprašei, kad aš pasijutau taip, lyg būčiau stovėjusi ir žiūrėjusi į visa tai iš šono (tik aš, aišku, įsivaizdauvau viską Belmonto aikštėje, o ne Kairėnuose (ten net neesu buvusi). Anyway, žinai gi, kaip būna). Galbūt jųsų nuotykiai net neatrodytų tokie įspūdingi, jeigu ne tas nuostabus aprašymas. o_O Žodžiu… Velnias, ent nėr tų žodžių. xDD Gal nebent… nerealu. ❤

  4. Kadangi šitų nuotykių man neteko matyt tai kelis kartus perskaičiau. Patiko, kad labai moki išreikšti Vėjo errrrrrrrrrržiliškumą. nors ir dabar vaikis kad ir kastratas jau vis tiek išdykęs xDD Bet ištikrūjų kol nenukirpai ta atrodė kaip Arabas. O dabar tai jau atrodo kaip grynas trakėnas. 🙂

  5. Skaitytoja, nu ačiūūū ačiūūū 😛
    Gabriele, nu tai negi vien dėl šukuosenos? 😀 Nors dabar plaukai atauginėja, tai vėl darosi arabas.

  6. Saunu

    Tu is VZ pirkai Veja ar ne? Nenustebk jei iš tiesų jis pasirodys arabas, bo ten pas juos visi – nesvarbu ar trakenas, ar zemaitis, ar dar kas – arabų kraujo turi:)

  7. Jo, iš VŽ. Mačiau Vėjo kilmės medį, tai ten iš tiesų krūva arabų tarp seneliu. Tik veislė nebegali vadintis arabų, jei bent lašelis nearabiško kraujo yra. Tada jau reikia vadinti trakėnu ar dar kuo nors 🙂

    Bet kad žemaičiai turėtų arabų kraujo… hem… nežinojau, kad ir šitaip galima.

  8. shyna

    😀 nu prajuokinai nerealiai 😀 Super. Be nuotykių niekaip nesiseka tau apsieiti 🙂

    Dėl vedimo – mano Fera kažkodėl pasidarė dabar tokia kaip Vėją esi aprašius – neįmanoma gražiai vestis, ypač namų pusėn. Aš einu lėtai, o ji geriausiu atveju daro pasažą išriestu kaklu, nes aš tvirtai laikau kordą 🙂 O jei sustoju, tai ir piafe moka parodyti 🙂 Dar moka eiti visa skersa šonu, į mane atsukusi galvą ir nutaisiusi kažkokį žvilgsnį “paleisk, kaip drįsti laikyti“ … Na ir panašiai…

    Gal atradai vaistukų ramiems pasivaikščiojimams? 🙂

  9. zezere

    Nuuu, as manau, kad cia kalta gera minusine temperatura. Vejas irgi – kai pasidare didelis minusas, jis staiga pasidare didelis erzilas. Vakar kiek atsilo, tai jau nebeduko. O siandien – isvis toooks jau vangus, toooks tinginys… net baisu, kad serga gal kuo nors. Ziuresim kaip jausis ryt.

    O geriausi vaistukai tai darbas, darbas… 🙂 daug darbo.. fizinio ir protinio.. vejas turi gauti savo ispudziu doze, tada jis ir ramus pasidaro…

  10. VS

    na, pas mus į Marvelės maniežą ateina toks nedidukas “neaiškukas“ – man sakė, kad “arabas-žemaitis“, bet nežinau, gal juokavo. Tai va, nesu girdėjusi, kad koks arklys tiek daug žvengtų, ne, – ŽVIEGTŲ, kaip tas mažasis, su karčiais iki kelių. Na labai jau ekspresyvus berniukas. Žodžiu, sakė, tikrai yra mėginta “gerinti“ žemaičių veislę arabais, tai šūds išėjo – eksterjeras vadinosi “nerauk rūtų“: laibos kojos, belen koks kūnas ir galva kaip čemodanas 😀

  11. Tai jooo, kai kergia arabus su žemaičiais, tai tikisi kad bus toks gražus kaip arabas, ir tokios stabilios psichikos kaip žemaitis.
    O gaunasi kreivas žemaitis su nenuspėjama arabo psichika.

  12. Styga

    :DD arba gaunasi toks gražus kaip žemaitis, ir tokos stabilios psichikos kaip arabas:))

  13. Hė hė. Gal ir dėl šukuosenos.

  14. Skaitytoja...

    Na, tai gal jau ką nors naujo įmestum? Labai domina tolesni tavo ir Vėjo nuotykiai. xDD

  15. Šį karta įmesiu ne apie arklius, o apie kates… gerai? 🙂

  16. Skaitytoja...

    Oi, kaip gerai… Bėgu skaityt.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s