Kaip arklys miesto vaikui padeda atrasti tamsą ir mėnulį

Kaip aš atradau tamsą?

Aš ją atradau, kai pradėjo anksčiau temti ir man iš Belmonto tekdavo eiti iki stotelės per naktinį mišką. Pirmus kartus ėjau ne viena. Dar eidavo Aušra arba Nadia, jos dar kažkaip matydavo kelią, ir eidavo teisingai, nors ir kliuvinėdamos kartais. Man tik reikėdavo neatsilikti nuo šviesių striukių. O vieną kartą teko eiti per tą mišką vienai. Turėjau žibintuvėlį, bet iš pradžių norėjau save išbandyti ir be jo. Bet po 50-ies metrų įsipainiojau kažkokiuose brūzgynuose ir supratau, kad kelią pamečiau, tada gėdingai išsitraukiau žibintuvėlį ir visą kelią ėjau su juo.

Kai pradėjau važinėti pas Tempą, po darbo jau būdavo tamsu, ir su tokiu tamsiu gyvenimu pradėjau susidurti dažnai. Nuo stotelės iki vartų eiti tamsu. Garde – tamsu. Nuo kryžkelės iki maniežo – visiškai tamsu. Joti laukuose irgi neįmanoma, nes vėlgi tamsu.

Anksčiau mano žlibumas tamsoje man niekada netrukdė, nes miesto tamsa iš tiesų nėra tamsa – netoliese visada būna žibintų, lempų, galiausiai iš visų aplinkinių namų šviečia langai. Bet va kai susidūriau su tikra “kaimiška“ tamsa, labai nusiminiau.

Imdavau su savim žibintuvėlį. Nupirkau Tempui baltą kantarėlį, kad tamsoj bent matyčiau, kur yra arklys. Vietoj tamsaus kordo imdavau šviesią virvę, nes tamsaus kordo nematydavau ir pati jame įsipainiodavau. Eidavau į maniežą, kur galima užsidegti šviesą, arba būdavau aikštelėje prie maniežo, kurią irgi apšviečia lempa.

Porą vakarų ant žemės gulėjo sniegas, ir viskas aplinkui matėsi daug geriau. Bet ilgai sniegu nesidžiaugiau.

O tada vieną vakarą mane nustebino mėnulis.

Visų pirma, nuo Kairėnų stotelės iki botanikos sodo vartų sugebėjau nueiti tiesiai ir nesustodama (paprastai kreivoju arba sustoju ir laukiu kol pravažiuojančios mašinos žibintai apšvies kelią). Užverčiau galvą į dangų – dangum plaukė šviesūs debesų ruožai, o juose nardė ryški pilnatis.
Tempą kaip visada išsivedžiau su baltu kantaru ir kordu link aikštelės prie maniežo. Pakeliui iki maniežo vėl stebėjausi – kaip čia taip dabar, kodėl aš kelią matau? Paskui, kol Tempas ganėsi, aš stovėjau šalia ir žiūrėjau. Juodas arklys, paprastai naktį nematomas, dabar kuo aiškiausiai išsiskyrė pievutės fone. Išlindo mėnulis, ir nuo Tempo ant žolės nutįso šešėlis. Aš taip pat mečiau šešėlį, ir dar tokį aiškų, aštriais kraštais! Žiūrėdama į mėnulį, turėjau prisimerkti nuo jo šviesos. O jau žolė – kiekvienas stiebelis toks beveik baltas, ryškus, aštrus. Ir visur aplinkui tokie šviesos ir tamsos kontrastai, kad net akis raižo…

Kitą dieną dangum plaukė tokie patys balti debesų kuokštai ir žibino tokia pati didžiulė pilnatis. Taigi aš nutariau, kad nėr čia ko ganytis. Pasibalnojau Tempą ir išjojau į laukus. Naktį, mėnesienoje 🙂 Romantiška!
O va Tempui buvo ne romantiška, o baisu. Žengė jis atsargiai, iš lėto. O vienoj vietoj apskritai atsisakė eiti į priekį. Pasisukiojom vietoje, man jo įkalbėti nepavyko, tai nulipau ir nusivedžiau laikydama už pavadžio. Tempas prunkštė, vietom slėpėsi už manęs, vietom atsilikdavo. Mane ėmė juokas – toks didelis arklys, ir be to, tikrai matantis tamsoje žymiai geriau už mane, o bijo kur kas labiau!
Šitaip už pavadžio aš jį vedžiau gal pusę viso maršruto. Po kurio laiko Tempas atsigavo ir jo žingsnis patapo gyvas. Tada įsiropščiau į balną ir likusį kelią nujojau. Iš tikrųjų romantika ir fantastiškas malonumas: mėnesienos nutvieksti laukai,karčiai ir ausys, sparčiai plaukiantys debesiukai ir taip pat sparčiai kintantis apšvietimas – bangom užliejanti šviesa, čia išryškėjantys, čia prapuolantys šešėliai..

Paskui buvo savaitgalis, aš galėjau atvažiuoti ir šviesiu paros metu. O štai vakar pas Tempą vėl ėjau apgraibom, vėl nieko nemačiau. Mėnulio danguj nesimatė pro debesis. O jau ir nebe pilnatis turbūt.

Tai va taip aš atradau mėnulį. Ir dar aš supratau, kad nieko apie jį nežinau. Pvz, kokia trajektorija jis sukasi aplink žemę? Kurioj vietoj pateka, kur slenka ir kur nusileidžia? Vat pavyzdžiui kaip sukasi saulė žemės atžvilgiu, aš suprantu, ir galiu parodyt su dviem apelsinais. Vieną apelsiną laikyčiau, o antrą sukčiau aplinkui ratu, tai keldama į viršų (kai pas mus vasara), tai leisdama žemyn (kai pas mus žiema). Tokia spiralinė trajektorija. O va jei aplink apelsiną reikėtų sukti “mėnulį“, aš tiesą sakant nežinočiau net nuo ko pradėti.
Ir dar: kodėl jis visai visai nesisuka aplink savo ašį? Mes ką, jau milijonus metų matom vis tą pačią atsibodusią mėnulio pusę? Ir jis nesisuka nė per centimetrą? Kodėl? Kas jį laiko? Ar čia tik atsitiktinumas?

Reklama

2 Komentaras

Filed under arkliai

2 responses to “Kaip arklys miesto vaikui padeda atrasti tamsą ir mėnulį

  1. miela….gal tu horses.lt esi zezere?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s