Žaibas iš giedro dangaus

Vakar jojau Žaibą.

Apturėjau savotišką ekspyriensą, dėl kurio ir gėda, ir juokinga.

Jojau aš Žaibą manieže, sukau ratus palei sienelę. Viename kampe joji jau ne palei sienelę, o palei tokią tvorelę. Ir ta tvorelė turi atsikišusį pagalį. Kai vaikau kokį arklį su balnu manieže, specialiai nenuleidžiu kilpų, nes pagalys yra kaip tik nuleistos kilpos aukštyje. Kas būtų, jei arkliui prabėgant pro šalį, kilpa ant to pagalio užsimautų? Geriausiu atveju, blogai baigtųsi tik kilpai, blogiausiu atveju - ir arkliui. Aš pati kažkada vaikystėje, bėgdama mokyklos koridorium, prabėgau per arti durų, ir mano kuprinės rankena (ant kuprinės šono tokia buvo) užsikabino už durų rankenos. Mane tada stipriai trūktelėjo atgal, kojos išskrido į priekį, toliau nelabai atsimenu. Atsipeikėjus rėpliojau keturiom po grindis, rinkau vadovėlius (kuprinė plyšo pusiau ir vadovėliai pabiro aplinkui). Kažkokie bachūrai susispietę aplinkui pagal vadovėlius išsiaiškino, kad aš penktokė. Ne iš karto pastebėjau, kad man ant rankos varva kraujas. Dar ilgiau prireikė išsiaiškinti, kad varva nuo galvos. Su mintim, kad nenoriu mirti, mečiau vadovėlius ir bėgau pas seselę. Tą patį vakarą Antakalnio traumatologiniame man susiuvo galvą.

Taigi, jojau Žaibą manieže, ir kaip tik jojau link tos vietos, kur yra tvorelė. Žaibas prižingsniavo kiek per arti jos, aš nespėjau jo patraukti toliau. Paprastai tokiu atveju koją arba pakeliu, arba prispaudžiu. Šį kartą tik prispaudžiau Žaibui prie šono, koja praslydo palei tvorą, o mano kelnių apačia užsikabino už to atsikišusio pagalio. Aš truktelėjau koją į viršų, tikėdamasi atlaisvinti, bet tik išgirdau plyštantį garsą (ajajai, pagalvojau, šitos kelnės gi kainavo 300 litų!), o koja neatsilaisvino. Žaibas toliau ėjo pirmyn, o mano koja buvo tempiama atgal. Mintį apie 300 litų kainuojančias kelnes į antrą planą nustūmė baimė dėl savęs pačios. Suskatau stabdyt Žaibą ir tuo pat metu traukti koją iš visų jėgų, stengdamasi nuplėšti kelnes nuo to pagalio. Kur tau. Laikėsi tvirtai. Baimę pakeitė panika. Žaibas sustojo dar po poros žingsnių, kai aš jau beveik kabėjau jam ant šono, viena koja užsikabinus už balno, kita už tvoros, o abiem rankom apsikabinus jo kaklą. Sustojo ir nejudėjo. Tokia nuostabia susisukusios kregždutės poza pakabėjau dar kelias sekundes, galvodama, ką daryti. Patraukiau pavadžius - gal Žaibas paeis atgal ir aš atsikabinsiu? Žaibas vietoje to paėjo į šoną. Supratau, kad niekur nesidėsiu Paleidau žaibą ir šleptelėjau ant smėlio. Nuėmiau savo koją nuo tvoros. Apžiūrėjau skylę kelnėse. Uf, nieko baisaus, galėsiu susisiūti. Bet vis tiek abyyydna… Šitaip gėdingai nusiimti nuo arklio Manau, kad tai yra dar blogiau, negu kai arklys pakabina raitelį ant žemos šakos. Va.

Kaip vėjas į Kairėnus atpūtė

Aš jau turėjau planą.

Va: imu dviejų savaičių atostogas, tų atostogų pradžioje vežu Vėją į Kairėnus, ir ten kastruoju. Tada išnaudoju atostogas pooperaciniam Vėjo laikotarpiui - juk reiks vaikyt po du kartus per dieną, po porą valandų. Atostogų pradžią numačiau nuo atlyginimų gavimo dienos - kad turėčiau už ką veterinarui sumokėti… Nes po to, kai sumokėjau už Vėją, pinigų buvo likę apgailėtinai mažai.

Mano planas pradėjo klibėti nuo pat pradžios.

Liepos šešta diena - išeiginė - turėjo būti penktadienis. Va penktadienį arba šeštadienį ketinau pervežt Vėją, už poros dienų kastruoti, ir tada dvi savaites skirti jam visą savo dėmesį.

Vilniaus žirgyno direktoriui dėl pervežimo paskambinau iš anksto - dar antradienį. Paskambinau ir sakau, nagi va išvežu Vėją, reiks jūsų transporto, nes savo neturiu. Kada galima būtų vežti. Direktorius: “vežti galima rytoj ryte. Arba, arba…. arba nežinau kada. Vėliau negalėsim, dar vėliau arklius vežam į Lenkiją, o tada nežinau nežinau”. Aš tyliai žagtelėjau, ir pasakiau kad OK, pagalvosiu ir pranešiu.

Delsti aš nenorėjau - atostogos jau pradės kapsėti ir baiginėtis, nesinori jų švaistyti veltui. Bet rytoj - trečiadienį - man vis dar normali darbo diena. Ką gi. Pasiėmiau trečiadienį kaip laisvą dieną nuo darbo. Susiskambinau su Kairėnais, pasakiau, kad rytoj ryte atvežu arklį. Manęs paprašė PRIEŠ atvežant arklį į Kairėnus, dar nuvažiuoti į Naują Vilnią pas veterinarus, parodyti jiems žirgo pasą. Aš dar kartą žagtelėjau, bet pažadėjau kad taip ir bus.

Sekančią dieną, trečiadienį, atsikėliau prieš 6 ryto. Autobusais iš Fabijoniškių nuvažiavau iki Naujos Vilnios ir lygiai 8 ryto pasibeldžiau pas veterinarus. Parodžiau pasą. Dabar reikėjo važiuoti į Riešę. Išvažiavau iš Naujos Vilnios, ir 9 val. jau buvau centre. Pasižiūrėjau, kada autobusas į Riešę. Paskaičiavau, kad Riešėj būsiu 10 val. Tada surinkau VŽ direktoriaus numerį, ir kai atsiliepė, pasakiau, kad galiu jau vežt arklį. Man atsakė tylos pauzė ragelyje, tada pavargęs “Ojezus…”, vėl tylos pauzė, ir “Perskambinkit po 10 minučių”. Aš padėjau ragelį ir… na, nežinojau, ką ir galvoti. Ar ten anapus “laido” kažkas atsitiko? Gal aš nelaiku paskambinau? O gal nevešim šiandien jokio arklio? Nekantriai išlaukiau tas 10 minučių ir paskambinau vėl. Ragelyje jau žvalus direktoriaus balsas man pasakė: “Tai va dabar kraukit ir vežkit”. Žagt. Sakau, negaliu dabar, dabar 9 valandos, aš tik 10 val. būsiu Riešėj. Ragelyje: “Ojezus…..”. Tylos pauzė. Ir: “10 val. netinka, kraukit dabar. Vėliau man reikės mašinos”. O ne. Žagt žagt žagt. Ragelyje vėl tylos pauzė, ir labai pavargusiu balsu: “Arba paskubėkit atvažiuoti”. Aš sakau, negaliu paskubinti autobuso vairuotojo. Ragelyje dar vienas “ojezus”, dar tylos pauzė, ir galiausiai leidimas atvažiuoti 10 valandą ir išvežti arklį….. ufffff……

10 valandą jau buvau Riešėj. Žirgyne, sužinojus, kiek reikės mokėti už pervežimą, širdis apmirė - man trūko 10 litų. Bet, pasikrapščius tarp monetų, aš juos surinkau.

Apie 10:30 užmoviau Vėjui kantariuką ir išvedžiau į lauką. Mašina buvo pastatyta taip, kad ji pati buvo nuokalnėje, o trapas ant kalniuko, taigi net nereikėjo lipti trapu į viršų - tiesiog eiti tiesiai. Paprasta!

Bet Vėjas buvo kitokios nuomonės. Pamatęs mašiną, jis iš karto sušnarpštė ir išpūtė akis. Iki pat trapo ėjo šalia manęs, bet kai aš jau kėliau koją ant trapo, jis metėsi atgal. Sulaikiau, privedžiau vėl - ir vėl metasi atgal, stojasi piestu. Bandau vedžioti ratais, kas kartą vis arčiau mašinos. Kur tau. Tai buvo ne ratai, o kiaušiniai, zigzagai ir agurkai. Vėjas garsiai šnarpštė, spyrėsi visom kojom, traukė atgal, blaškėsi į šalis, stojosi piestu, versdavo galvą į viršų, o tada staigiai leisdavo galvą žemyn, piktai raudavo žolės kuokštus, tada taip ir nesukramtęs vėl mesdavo galvą aukštyn. Jis visas drebėjo. Bandžiau aš, bandė ir vairuotojas. Supratom, kad dviese šito arklio į mašiną neįvesim. Tuomet vairuotojas paskambino kažkam iš žirgyno prašyti pagalbos - juk pilna žmonių, galinčių padėti įvesti. Bet paskambinęs gavo klausimą: “O žirgas koks - žirgyno ar privatus? Ak privatus? Tai tada patys ir kraukitės…” Vėliau vis tik sutiko padėti vienas treneris, bet ne už dyką, o už pinigą, ir už neblogą. O aš, kaip žinia, buvau jau net centus atidavus už pervežimą.

Iš pradžių mes ten malėmės dviese su vairuotoju, o tada pradėjo rinktis stebėtojai ir patarinėtojai. Vienas diedulis patarė įstumt Vėją į mašiną, apjuosus kordu. Kur tau, Vėjas nutraukė tą kordą nafik jau per pirmą pabandymą. Rinkosi vis daugiau ir daugiau žmonių. Vėjas vis labiau nervinosi - iš vienos pusės baisi mašina, iš kitos daug baisių žmonių. Jis jau nebežinojo, kur ir dėtis. Tarp susirinkusių žmonių atsidūrė zootechnikė, kuri (ačiū jai) pradėjo aiškinti, kad reikia su arkliu švelniau, atsargiau, lėčiau. Pakalbinti, paglostyti, vesti po truputį. Taigi žmonės truputį atsitraukė, tik aš paėmus už kordo, pati ėjau link trapo ir šveeeelniai trukčiojau į savo pusę. Vėjas jau nebeaišku ko labiau bijojo - mašinos ar už jo susirinkusių žmonių. Jis, visas drebantis, suprakaitavęs, su panikos išraiška ant veido, žingsnis po žingsnio artėjo prie trapo. Išpūtęs akis ir šnervęs, spitrijosi į tą trapą taip, lyg trapas vat čia pat turėtų pašokti ir jam užvožti. Kažkam iš galo padarius staigesnį judesį, Vėjas krūptelėjo, šoktelėjo į priekį ir uždėjo vieną priekinę koją ant trapo. Pats išsigando šito savo veiksmo, bet ir suprato, kad trapas jam nieko blogo nedaro. Nuleidęs nosį, garsiai uostydamas trapą, jis pasidavė mano traukimui dar truputį, ir užkėlė ant trapo antrą koją. Aš tuo tarpu kilau trapu atbula, atsargiais trukčiojimais kviečiau paskui save Vėją. Vėjas vieną po kitos perstatinėjo kojas. Atrodė, lyg eitų per šukes. Štai jau ant trapo atsidūrė ir užpakalinės. Tada žiūrovai pradėjo gąsdinti - “Laikyk jį dabar stipriai! Jokiu būdu neleisk šokti atgal! Jei jis šoks atgal ir nukris nuo trapo, daugiau gyvenime jo nebeįvesi į mašiną!” O taip… ačiū už perspėjimą… aš jau ir taip visa buvau persigandus, gal net ne mažiau nei Vėjas, o čia dar tokie gąsdinimai…. viena drebančia ranka laikiau kordą, kita (irgi drebančia) glosčiau jo kaklą ir gyriau, gyriau, gyriau… Ai geras, ai šaunuolis, va taip, gerai, einam dar truputį, ai geras…. Aš jau visai užlipau trapu ir atsidūriau mašinoj. Vėjo galva ir priekinės kojos - taip pat. Tai buvo tokia mašina, kur arklys turėjo stovėti šonu - galva į dešinę mašinos sieną, o užpakaliu į kairę. Tai štai, aš ir Vėjo galva stovėjom dešinėje, o užpakalis - vis dar apačioj, ant trapo. Toliau mums nebuvo kur eiti. Čia pagelbėjo du vyrukai. Priėję prie Vėjo užpakalio, jie įsirėmė pečiais, ir - viens, du, trys - stumtelėjo užpakalį taip, kad tasai iš karto atsidūrė mašinoj, savo vietoj. Vairuotojas priėjęs paėmė iš manęs kordą ir kietai primazgė Vėjo galvą prie sienelės.

Man norėjosi va čia va šleptelėti ant žolės ir gulėti. Bet dar reikėjo sunešioti savo daiktus į mašiną. Ką ir padariau. Tuo tarpu mašinos durys buvo uždarytos, trapas pakeltas.

Sunešiojau savo daiktus į mašiną, įlipau į kabiną ir atsisėdau sėdynėje šalia vairuotojo. Atsisėdo ir vairuotojas. Užvedė mašiną. Ir mašina iš karto pradėjo siūbuoti. Mes dar niekur nevažiavom! Šakės, tai Vėjas taip ją siūbuoja? Vairuotojas mane nuramino, kad čia atseit dar nesmarkiai… kiti arkliai mat ir smarkiau išsiūbuoja… o kai mašina važiuoja - tai ypač… kad jis ten ir pavargs besiūbuodamas… kad kai atvažiuosim į Kairėnus, jis bus visas šlapias…

Važiavom gal pusvalandį, ar valandą, neatsimenu. Man kelias labai prailgo. Mašina beveik neturėjo jokių amortizatorių, o kelias tai duobėtas. Aš įsivaizdavau Vėją - uždarytą tenais už sienos, visiškai vienišą, su primazgyta prie sienos galva, svyruojantį į visus šonus, ir ant kiekvienos duobės, krestelėjus mašinai, man širdis apsiversdavo. Ir labai pagailo tų arklių, kurie vežami daug toliau, po kelias valandas iš eilės…

Na štai pagaliau ir Kairėnai. Vartai, šlagbaumas, keliukas iki arklidės. Tenai nuleidom trapą. Vėjas, kaip ir žadėjo vairuotojas, buvo šlaput šlaputėlis. Atsargiai, žiūrėdamas po kojom, nusileido nuo trapo ir apsidairė. Iš arklidės išlindo pora žmonių. “O, arabą atvežė!”. Ne arabas, aiškinu, čia trakėnas.

Gavom gardą, pasistatėm jame. Dar kažkas, praeidamas pro šalį, paklausė: “O, kieno čia naujas arabukas?”. Čia mano, sakau, trakėnas.

Dar tą pačią dieną vėl išgirdau klausimą: “Tai čia tavo arabas?” Pasakiau, kad mano. Bet jau neaiškinau, kad trakėnas. Vėjo “arabiškumas” man tik glostė širdį… Juk aš ir nenorėjau trakėno aš norėjau arabo Ir štai, tik Kairėnuose, aš pagaliau įsisamoninau, kad praktiškai (o ne teoriškai) aš arabą ir įsigijau.

Kova su vėjo malūnais

Nors po tų dviejų kritimų Vėjas manęs daugiau nenumetė (bent jau kol jojau Riešėj), bet tiek to džiaugsmo ir tebuvo. O šiaip - Vėjas su manim nesiskaitė.

Kol dar jo gardas buvo prie pat durų į maniežą, didelės problemos kažkaip nebuvo - išvedi iš gardo, iškart atsiduri manieže, o ten jau laikai kordą, kol arklys anam virvės gale dūksta. Bet po kurio laiko jį perkėlė gerokai toliau, ir tarp gardo ir maniežo buvo visas ilgiausias koridorius, kuriame iš abiejų pusių - kiti arkliai. Prieš tuos arklius Vėjui būtinai reikėjo atrodyti labai šauniai. Klusniai eiti šalia žmogaus - ne! Tai būtų gėda!

Iš gardo išeidavo paklusniai, paeidavo du žingsnius, o tada išdidžiai iškeldavo galvą, išpūsdavo šnerves, išriesdavo kaklą, pastatydavo uodegą, pradėdavo žvengti, užbėgdavo į priekį, kirsdavo man kelią, aš tempdavau už kordo atgal, jis prispausdavo mane prie sienos, o jei aš atkakliai bandydavau jį nuraminti - suraitydavo kaklą į kabliuką ir pradėdavo strakalioti, mosikuodamas priekinėm kojom.

Tik šiaip ne taip atsitempus jį iki maniežo, lengviau atsikvėpdavau.

Iš maniežo iki gardo iš pradžių eidavo panašiai, kaip ir į maniežą. Bet paskui vieną dieną padariau taip: manieže gerai pavaikiau ir ėmiau vesti atgal į gardą. Vėjas man įkando ir užbėgo į priekį. Aš apsisukau, grįžau į maniežo vidurį ir dar jį pavaikiau keliolika minučių. Specialiai nuobodžiai, vienodu ratu į vieną pusę. Tada vėl ėmiau vesti į gardą. Koridoriuj Vėjas vėl pasidarė labai išdidus, tada aš vėl apsisukau, partempiau jį atgal į maniežą, ir dar pavaikiau. Sau nusistačiau tikslą - nevesti jo namo tol, kol neis gražiai. Ir - trečią kartą jau nebereikėjo kartoti pamokos. Trečią kartą Vėjas ėjo greta gražiai nuleidęs galvą, truputį atsilikęs.

Tą pačią pamoką bandžiau taikyti ir vedant iš gardo į maniežą, bet nieko neišėjo. Aš vis apsisukdavau ir grįždavau į gardą, ir vesdavau jį iš naujo, bet matyt jam tik buvo smagu, kad yra tiek daug vedžiojamas koridorium, taip ir neprieinant iki maniežo…

O apie vedimą į lauką išvis patylėsiu. Vėją laukas užvesdavo! Po tos pirmos dienos, kai Vėjas pievoj nuo manęs pabėgo ir aš gavau pastabą iš zootechnikės, aš kurį laiką į lauką jo visai nevedžiau. Po kelių dienų vis tik nusprendžiau išsivesti. Manieže pavaikiau, tada paėmiau kordą trumpai, ir pasukau link lauko durų. Nenuėjom mes ir trijų žingsnių… Vėjas man pareiškė - tai tu čia lik, o aš varau palakstyt. Pabandžiau jį sulaikyt, bet jis tik pasiuto. Pradėjo traukt nuo manęs atbulas, stotis piestu. Man ausyse skambėjo zootechnikės perspėjimas, kad Vėjo jokiu būdu negalima paleisti, taigi suspaudžiau rankose kordą kiek galėjau. Kordas sintetinis, slidus, o aš - be pirštinių. Greitai delnuose pasidarė karšta, bet aš laikiau, kol rankose didelėm kilpom suvyniotas kordas išslydo tiek, kad kilpos glaudžiai apsivijo mano rankas ir jis toliau nustojo slysti. Tada Vėjas šiek tiek nurimo, ir aš pamačiau, kad mano kantaras kažkokiu būdu jau nusimovė jam nuo snukio ir dabar kabo ant kaklo. Ojezau, pagalvojau. Taigi šitaip jis lenvai nutrūks! Paskubom paskubom ėmiau tempti jį atgal į arklidę. Reikėjo nutempti tik tuos kelis žingsnius, bet ir tai nebuvo paprasta. Man paėjus žingsnį link arklidės, Vėjas mane aplenkdavo, užbėgdavo tiesiai priešais, nustumdavo mane petim į šoną, apibėgdavo aplinkui ir vėl maudavo į lauką. Taip apsukus kelis ratus, vis tik atsidūrėm arklidėj, ir aš jį kuo greičiau nutempiau iki gardo. Įgrūdau į gardą, uždariau duris, numoviau kantarą ir pasižiūrėjau į savo rankas. Joooooo…. Mano oda buvo likus kažkur ant kordo. Dešinės rankos vidinė pirštų pusė buvo ryškiai rožinė. Nekraujavo, bet visas delnas buvo pasidengęs lipniu skysčiu. Ant šitos gyvos mėsos aš užsitempiau pirštinę ir piktai atsisukau į Vėją. Ir pradėjau jį stumdyti. Ne, ne taip stumdyti, kaip apsistumdo susipykę žmonės, o sistemingai, pagal Parelį. Spaudžiu šoną lengvai, jei jis nesitraukia - stipriau, nesitraukia - dar stipriau, dar nesitraukia - stipriai įbedu kanopų krapštuko smaigalį. Bent kiek pasitraukia - iš karto atleidžiu spaudimą. Tai va, Vėjas nenorėjo trauktis. Aš spausdavau, o jis man kąsdavo. Arba ne traukdavosi, o užgriūdavo mane visu svoriu. Arba ignoruodavo. Bet aš buvau taip įpykus, kad man buvo dzin, kad mane kanda arba spaudžia. Ir po kurio laiko pasiekiau savo - Vėjas pasidavė ir pradėjo trauktis netgi nuo lengvo spaudimo. Paliečiu šalia užpakalio - patraukia užpakalį. Paliečiu šalia priekinės kojos - patraukia priekį. Paliečiu krūtinę - atsitraukia atgal. Nuleidęs galvą, klusniai. Tada atsikvėpiau lengviau ir leidau sau padejuoti dėl skaudančios rankos… Namie apmuturiavau pirštus pleistrais, o sekančią dieną negalėjau delno sugniaužti. Tad paskambinau trenerei ir atšaukiau treniruotę - buvo aišku, kad tokia ranka pavadžių neišlaikysiu…

Po to karto trenerei pasiskundžiau, kad turiu sunkumų vedant Vėją į lauką. Ji, aišku, sutiko man padėti, ir mes dar tą pačią dieną padarėm treniruotę lauke. Vėjui buvo uždėtos kamanos, o ne kantaras, taigi jį suvaldyti buvo lengviau. Jojant trenerė laikė mus už kordo, ir tik į pabaigą paleido pažingsniuot. Kitą treniruotę jau ir risčiavau lauko aikštelėj be kordo, dar kitą treniruotę buvo dar geriau. Bet nusivedimas nuo arklidės iki aikštelės vis tiek buvo ne pati lengviausia užduotis, nes Vėjas bėgiodavo aplinkui mane ratais ir stumdydavosi…

Taip pat Vėjas kandžiodavosi. Po kiekvienos treniruotės, vos nulipus nuo balno, turėdavau gintis alkūne. Vedant jį šalia irgi turėjau visada stebėti ir laiku atstatyt alkūnę. Mano dešinė ranka nuolat buvo mėlyna. Po kurio laiko mėlynumo sumažėjo, nes išmokau greit atkišt alkūnę, ir Vėjas gaudavo mano alkūnės kaulu per dantis. Bet vis tiek nenusileisdavo, ir greitai bandydavo vėl…

Ir įdomiausia, kad jis juk nebuvo piktas…. Ne, Vėjas buvo labai nekaltas ir geras arkliukas. Niekada nepuolė manęs tikslingai (kaip kad daro kai kurie arkliai), niekada nesitaikė į mane su kanopa, niekada nebuvo agresyvus. Bet jis buvo labai padykęs ir manė, kad aš jam tik trukdau… Jis man sakydavo “noriu pažaist su kitais arkliais”, “netrukdyk man lakstyt”, “paleisk mane!”, “atstok”, “man su tavim neįdomu”.

Bet man su Vėju buvo įdomu ir aš nesiruošiau atstoti Arklys buvo gyvas, smalsus ir baikštus tuo pat metu, labai jautrus. Gražus, energingas, mėgstantis bendrauti ir žaisti. Ir neagresyvus! Ir aš kažkodėl tikėjausi, kad su juo susitvarkysiu.

Pamažu judinau save į priekį. Kartą užsilipau ant Vėjo manieže viena, be trenerės. Nutaikiau, kada daugiau nieko nebuvo, uždariau visas duris, atvaikiau Vėją “kaip reikiant”, ir priėjau. Vėjas neypatingai norėjo stovėti ir laukti, kol aš užlipsiu, taigi teko truputį paskui jį pašokinėti ant vienos kojos, su kita koja įkišta į balnakilpę. Kai galiausiai atsispyriau ir pabandžiau užšokti - nuslinko balnas. Teko priveržti stipriau. Pabandžiau užlipti vėl. Užšokau, bet nespėjau antros kojos net įkišti į balnakilpę, gerai kad bent spėjau ją permesti per arklį, nes tuoj teko įsikibti - Vėjas leidosi bėgti. Iš karto užsukau dešiniu pavadžiu galvą, Vėjas buvo priverstas sukti mažus ratukus. Kai jis apsiramino ir perėjo į žingsnį, pagaliau susigraibiau dešinę balnakilpę su koja, patiesinau balną (vėl buvo kiek nuslydęs - berėmiai balnai turi tokią problemą), atsitiesiau ir lengviau atsikvėpiau. Ir pagavo kaifas - štai aš viena užlipau ir žingsniuoju ant savo arklio! Tiesa, tada tai dar nebuvo mano arklys, bet aš jau laikiau jį savu ir jau buvau beveik tikra, kad pirksiu. Pažingsniavau tada penkias minutes ir nulipau. Ir….. ir labai keista. Vėjas manęs nekandžiojo! Visada vos nulipus kąsdavo. O dabar, panašu kad jis pats buvo apstulbęs nuo to fakto, kad po penkių minučių žingsniavimo treniruotė jau baigėsi. Ir iš tos nuostabos pamiršo kąsti. Vedant jį į gardą, buvo toks gerutis… Tai mane privertė susimąstyti. Galbūt jam tos treniruotės būdavo per ilgos, galbūt su berėmiu balnu nudaužau nugarą… Ir sekantį kartą, kai jojau viena, irgi padariau labai trumpą treniruotę - vos 10 minučių. Ir vėl jis nesikandžiojo. Ir taip po truputį pradėjau joti jį savarankiškai, joti po labai trumpai, ir pageidautina nenuobodžiai - nesukdavau vienodų ratų palei maniežo sienelę, darydavau zigzagus, pakilimus į risčią ir sustojimus, daug girdavau ir glostydavau. Kai gražiai subėgdavo, pagirdavau, nulipdavau, nuimdavau balną ir leisdavau jam išsivolioti. Va tada mėlynumas ant mano rankos ėmė sparčiai mažėti. Vėjas dar kandžiodavosi, bet jau nebūdavo įkandimų antplūdžio iš karto po treniruotės.

Kartą pabandžiau užlipti ant jo ir lauke (be trenerės). Ai. Negerai gavosi. Be pasekmių: nepabėgo, nenumetė, bet… bet buvo rodeo. Tiesą sakant, jis nesistengė manęs numest, nes būtų stengęsis - tai būčiau ir nukritus, bet jis norėjo lėkt, o aš norėjau eit ramiai. Nesutapo nuomonės. Grįžau į maniežą ir ten pajojau ramiau.

Tai va taip ir gyvenom… Birželio viduryje aš jį nusipirkau ir likau visai be pinigų. Liepos pradžioje planavau pervežti jį į Kairėnų žirgyną ir ten kastruoti. Tiesą sakant, labai bijojau, kas bus. Riešėj iš arklidės galima nusivesti arklį tiesiai į maniežą, neišeinant į lauką, o Kairėnuose iki maniežo - 10 minučių kelio per parką. Kaip aš jį vesiu šitokį kelią? Ir kiek aš galėsiu ten joti tame miniatiūriniame manieže, kuriame ir vienam arkliui vietos tiek mažai, kad niekur neprabėgsi tiesiąja, turi visą laiką sukti ratu? Reiks eiti į aikštę, bet kaip aš josiu lauke? Ir, baisiausia - Kairėnuose nebebus mano trenerės, kuri Vėją pažįsta ir šitiek man su juo padėjo… Kaip aš ten be jos išgyvensiu? O kai bus kastruotas, taigi reiks vaikyti jį laukuose, ant žolės, kaip aš tai darysiu?

Žodžiu, buvo baisu. Bet vis tiek labai norėjau persikelt, nes Riešėj jaučiausi kažkaip nekaip… yra ten geros sąlygos, bet nėra geros atmosferos… O Kairėnuose - atvirkščiai, salygų nėra, bet jauku kažkaip…

Prieš vėją nepapūsi II

Kaip žinia penktadienį Vėją išsinuomojau, šeštadienį jis nuo manęs pabėgo, o sekmadienį aš nuo jo nuskridau.

Sekanti treniruotė turėjo būti ketvirtadienį vakare, po darbo. Taip gavosi, kad Aušrelė nuvažiavo kartu, pasižiūrėti į treniruotę.

Aušrelė mus pafotografavo:

Ir mes visi trys nuėjom į maniežą. Iki trenerės atėjimo dar buvo laiko, taigi aš Vėją pavaikiau ant kordo. Kai ji atėjo, jau praktiškai galima buvo ant jo sėstis. Na, trenerė jį palaikė, aš užsėdau.

Pirma bėgiojom ratu aplink trenerę, ant kordo. Ji, atsimindama mano praeitą treniruotę ir ankstyvą susidūrimą su Vėjo zovada, nusprendė patreniruot mane zovada ant kordo. Vėjo zovada buvo nuostabi! Tą aš pastebėjau ir per pirmą treniruotę, bet tuomet nebuvo kada džiaugtis, o dabar, kai situacija buvo kontroliuojama, džiūgavau nuoširdžiai. Tiesa, normaliai išsėdėt zovados negalėjau - pamesdavau balnakilpes. Kiekvieną kartą. Galiausiai nutarėm per vieną skylutę jas patrumpinti, ir aš iš karto pasijutau labai patogiai. Balnakilpės nustojo slydinėti ant risčios, man nebereikėjo jų laikyti kojomis - pėda natūraliai gulėjo. Ant zovados, tiesa, vis pamesdavau tai vieną, tai kitą, bet jau buvo žymiai geriau…

Atėjo laikas paleisti mus nuo kordo. Žingsniavom ir risčiavom palaidi, sukiojom voltus, aštuoniukes. Aušrelė kalbėjosi su mano trenere.

Aš tuo tarpu džiaugiausi savo sutrumpėjusiomis balnakilpėmis. Bet vis dar kažkaip nesusitvarkiau su pavadžiais. Laikiau juos per ilgus, Vėjas kažkaip vis sukiojo galvą, kontakto nebuvo. Vienu metu, berisčiuojant, Vėjas nuleido galvą žemyn. O tada… iš po manęs arklys kažkaip šastelėjo į šoną.. Jis pristabdė ir šoktelėjo dešinėn. Aš iš inercijos judėjau pirmyn, persisukau balne kairėn, apsikabinau Vėjo kaklą, Vėjas tuo tarpu atsistojo piestu ir sukosi dešinėn, mano kojos nuskrido kairėn, rankos, nusprendusios kad nėra prasmės laikytis, paleido jo kaklą. Šleptelėjau užpakaliu ant smėlio.

Vėjas iškart nubėgo link išėjimo iš maniežo, bet šį kartą jam nepasisekė - durys buvo beveik uždarytos. Vėjas sustojo prie durų plyšio. Aš pašokau, pribėgau, paėmiau jį už pavadžio.

Aišku, vėl ant jo užlipau. Kaipgi kitaip. Pajojom. Risčia. Toje pat vietoje, kelis kartus. Viskas gerai… Užbaigėm treniruotę… Grįžtant į gardą, jis mane apkandžiojo.

Vėliau Aušrelei pasiskundžiau - ai ai, Vėjas turbūt kažko pasibaidė.

O Aušrelė taip kažkaip prisimerkė gudriai ir sako - tai kad ne… nepasibaidė jis…

Nesupratau - kaip tai nepasibaidė?

Aušrelė ir paaiškino, kaip atrodė iš šono: Vėjas nuleido galvą, visas suapvalėjo, o tada aš ir nuskridau.

Kitaip tariant, jis mane numetė specialiai.

Va tai tau. Gerai bent, kad šį kartą ne galva į smėlį…

Eidama namo mąsčiau.. iki Vėjo per metus jojimo kritau tik vieną kartą. Ant Vėjo kiek kartų jojau - tiek ir kritau. T.y., du kartus. Atsiminiau, kaip tvarkant gardo nuomos dokumentus zootechnikė manęs pasiteiravo - girdėjau, jūs nelabai mokat joti… o nuo Vėjo ir patyrę jojikai krenta… Aš tada atsakiau, kad josiu ne savarankiškai, o su trenere, ir viskas bus gerai. Dar atsiminiau, kaip draugė, išsiklausinėjusi per kitas drauges, man pranešė, kad Vėjas “turi charakterį”. Prisiminimus papildė ir tas faktas, kad žirgyne prie manęs nuolat prieidavo mergaitės ir klausdavo, “kaip jums Vėjas?” Išgirdusios, kad va jau kartą pabėgo, o kartą nuo jo nukritau, mįslingai palinksėdavo galvą, ir pasakydavo, kad “joooo, Vėjas tooooks”.. arba - “taigi taigi, Vėjas kai supranta, kad galima numesti, tai ir mėto”.. abra tiesiog “mmhmmmmm…..”.