Pareinu šiandien vėlai vakare namo. Onutės nebėra. Pasirodo, mūsų giminaičiai pasiėmė ją sau į namus.
Dar sužinojau, kad Tukas, pamatęs išnešamą pro duris Onutę, lyg ir gailiai miauktelėjo. Tačiau kai aš grįžau namo, jis jau vaikštinėjo visai patenkintas gyvenimu.
Bendorių žirgynas. Mano draugės valo arklius prieš balnojimą, aš stoviniuoju susikišus rankas į kišenes. Kadangi gan vėlus vakaras, tai daugiau beveik nieko nėra. O kadangi daugiau beveik nieko nėra, tai pro šalį praeinantis vyrukas būtent mums ir mesteli: “tą kačiuką šuo tuoj sugrauš”. Mano draugės: “kas? kur?”. Viena nubėga į lauką ir parneša mažą gumulėlį, baltą su rudom ir juodom dėmelėm. Paaiškina: “žiūriu - šuo nešasi dantyse kažkokį skudurėlį. Ištraukiu tą skudurėlį, o ten kačiukas.”
Kačiukas guli jos delne aukštielninkas, akys plačiai atmerktos. Jinai ima jo kojytę, patempia - kačiukas nesipriešina. Tiksliau, kačiukas išvis nieko nedaro. Visiškai nejuda. “Vargšas, jis šoke. Kokie pusantro mėnesio.” Kačiukas purvinas ir šlapias. Prie mūsų pribėga žirgyno šuo Garis, ir įsistebeilija į kačiuką.
Kadangi draugės turi valyti ir vestis arklius, kačiuką paimu aš. Įvynioju sau į šaliką, prilaikau rankomis. Einam visos į maniežą. Garis seka paskui mane, cypdamas ir įsmeigęs akis į kačiuką.
Kačiukas šyla mano šalike. Draugės vaiko arklius. Garis, žiūrėdamas į vaikomą arklį, ima cypti ir loti. Ilgainiui tai užknisa, aš duodu kačiuką palaikyti vienai iš jų, o pati išnešu Garį lauk, numetu ant žemės ir uždarau duris. Grįžtu į maniežą, imu kačiuką. Už poros minučių vėl atbėga Garis ir įsmeigia į mane akis. Matyt, žino kitų įėjimų.
Draugės pabaigia reikalus su arkliais, sėdim kambariuke ir svarstom, ką daryti su kačiuku. Kačiukas murkia mano šalike. Įdomu, kur jo mama?
Koridoriuj praeina kažkoks katinas. Baltas su juodom dėmėm. Gal čia jo mama? “Kskskssss…”. Katė prieina. Nuleidžiu kačiuką šalia jos. Kačiukas tuoj pat ima rėplioti link katės, katė ima jį laižyti. Taip, čia jo mama! Atrodo, problema išspręsta. Bet čia atbėga Garis. Katė jį apšnypščia ir pabėga. Kačiukas lieka, nes negali taip greitai bėgti. Vos spėjam kačiuką pakelti, kad jis nepapultų Gariui. Vėl kviečiam jo motiną, ji vėl atbėga, vėl pakartojam tą patį, vėl prisistato Garis, katė vėl pabėga ir jau nebegrįžta. Va tai tau ir motina.
Nusprendžiu kačiuką paimti namo. Mama turėtų apsidžiaugti. Ji tiki, kad katės gydo, o Tukas išdavikiškai miega su manimi, o ne su ja. Dėl to mama labai nusimena. Gal šitas kačiukas bus kitoks?
=====================================================
Kai atidarau buto duris, mane kaip visada pasitinka Tukas. Miauksėdamas, glaustydamasis, ir apuostydamas viską, ką parnešiau. O aš parnešiau kai ką įdomaus - ir nuleidžiu ant žemės baltą gumulėlį su rudom ir juodom dėmėm. Tukas ištiesia nosį link gumulėlio, o tasai sujuda. Tukas sustingsta. Gumulėlis ima rėplioti link Tuko. Tukas ima trauktis atbulas. Paskui apsisuka ir tyliai pradingsta.
Virtuvės kampe padarau kačiukui guolį iš rankšluosčių, padedu. Kačiukas susirango, susikiša kojytes po savim ir ima knapsėti. Hm, o kur Tukas? Einu ieškoti savo katino. Bet jo niekur nėra. Apieškau visą butą. Niekur! Šaukiu jį vardu. Neatsiliepia. Galiausiai randu pasislėpusį po lova. Krapštau lauk. Neina. Slepiasi atgal. Iškrapštau, nešu rankose į virtuvę. Tukas paklaiksta, ištrūksta iš rankų ir paknopstom pabėga ir pasislepia vėl.
=====================================================
Kačiukas vis dar miega. Vėl išeinu ieškoti Tuko. Tasai jau išlindęs iš po lovos ir netgi išėjęs į koridorių. Prisiplojęs prie žemės, iš lėto slenka link virtuvės durų. Atrodo juokingai. Slenka be garso, po du centimetrus per minutę. Galiausiai pasiekia virtuvės duris. Jo kūnas sustoja, o galva tįsta į priekį ant ilgėjančio kaklo, kol žalios akys išlenda iš už durų ir pamato kačiuką. Pasižiūri į kačiuką porą sekundžių, tada galva vėl grįžta į savo vietą ir Tukas, vis dar taip pat prisiplojęs prie grindų, atbulas ima slinkti atgal. Aš jį čiumpu ir įnešu į virtuvę. Tukas tuoj ima mojuoti visom keturiom kojom, nagais kabindamasis į viską, ką pasiekia. Aš jį nuleidžiu ant žemės ir vos spėju uždaryti virtuvės duris, kad jis neišbėgtų. Tukas panikoj krapšto duris. Tada sustingsta ir atsisuka į kačiuką. Kačiukas miega. Tukas, įsmeigęs išplėstas akis į kačiuką, ima slinkti atbulas atgal. Taip slenka tol, kol atsiduria priešingame virtuvės kampe, įsistumia į tą kampą užpakaliu, susistumia visas kiek tik gali, ir taip vėl sustingsta.
Man juokinga. Aš išsitraukiu savo amžinatilsį fotografuojantį telefoną ir nupaveiksluoju šį momentą - vienam kampe bejėgį kačiuką, kitam - persigandusį katiną:
Taip Tukas sėdi, kol aš atidarau virtuvės duris. Tada išlekia kaip kulka.
=====================================================
Jau kelios dienos Tukas neišleidžia nė garso. Anksčiau nuolat miauksėdavo įvairiausiais balsais, o nuo tada, kai parnešiau kačiuką, nė karto nė miaukt. Tiksliau, ne kačiuką, o katytę. Veterinarė paaiškino, kad trijų spalvų būna tik katytės. Taip pat davė vaistų nuo kirmėlių, ampulę nuo grybelio ir susitarė kada skiepys. Dar perspėjo, kad iki skiepų neleistume kontaktuot su katinu. Taigi, katytę mes uždarom virtuvėj. Ji jau rėplioja grindimis, dažnai stojasi į kakojimo pozą ir steni, bet jai nieko neišeina. Ant pilvo kažkoks gumbelis, uodegos galiukas visiškai nejautrus ir kiek nuplikęs. Taip pat yra apiplikusių vietų ant kūnelio. Balselis keistas - tarsi būtų užkimusi. Dažnai atidaro burną pamiauksėt, bet arba nebūna jokio garso, arba būna kažkas panašaus į “heh”.
=====================================================
Katytė jau aktyviai vaikšto, nors ir svirinėdama, pasilenkia po virtuvės durų apačia ir kaišioja po durimis baltas mažas kojytes. Anoj durų pusėj viską tyliai stebi Tukas. Jis jau nebe taip bijo.
=====================================================
Pasirodo, jinai labai kibi. Pro ką beeitų, į viską kimba dantim ir nagais. Pasisodini ant kelių - graužia drabužius. Prilaikai rankom - kimba į rankas. Jei ji ant grindų, kimba į šlepetes. Dar ji mėgsta žmogaus kojomis kartis aukštyn, nuo ko aš ją bandau atpratint. Ji mano koja užlipa man ant kelių - aš ją paimu ir padedu ant grindų. Ji vėl lipa ant kelių - aš vėl padedu. Ji lipa - aš nuimu. Taip kartojasi gal kokius trisdešimt kartų, kol jinai apsigalvoja.
O Tukas jau nuo jos nebėga. Bet eidamas pro šalį, suraukia nosį, atkiša iltis ir pasako “chhhhššššš”.
=====================================================
Katytė labai aktyvi. Tiesiog žiauriai. Ji viską puola, kas juda. O jei niekas nejuda - puola ir tai, kas nejuda. Aš sėdžiu ir pusryčiauju. Ji ima lipti mano koja. Nagučiai paaugę ir dar nekirpti (neturim spec. žirklučių) , todėl skauda. O ir šiaip - užkniso jau! Kiek aš ją nuiminėju, ji vis lipa ir lipa. Aš supykus mosteliu koja, ir tik tada pagalvoju, kad gal nereikėjo taip daryti. Katytė atsikabina nuo kojos ir skrenda lanku per visą virtuvę, kol atsimuša į duris ir krenta ant grindų. Tuo metu pro duris kaip tik į virtuvę eina Tukas, jis išsigandęs pašoka ir pabėga.
=====================================================
Pagaliau katytė nebesiropščia kojomis. Bet ji rado įdomesnį žaislą - Tuką. Tiksliau, jo uodegą. Kai katytė šalia, Tukas truputį erzinasi ir jo uodega juda. Tada katytė puola uodegą, prispaudžia letenom ir griebia dantim. Tukas susinervina ir pradeda plakti uodega į visas puses. Oi, kaip įdomu! Katytė su entuziazmu pradeda šokinėti ir gaudyti Tuko uodegą. Tukas apsisuka ir kepšteli katytę savo letena. Ta atsitraukia, vėl apeina Tuką iš užpakalio ir vėl puola uodegą. Taip tęsiasi tol, kol Tukas užšoka ant šaldytuvo. Ten katytė jo nepasiekia.
=====================================================
Katytė jau turi vardą. Dėl visiškai kaimiškų manierų, kurios kontrastuoja su Tuko aristokratiška laikysena, mes ją praminėm Onute.
Tukas Onutės nebevengia. Jis sėdi ir susidomėjęs į ją žiūri. Onutė jį puola, o jis ją lengvai nuveja. Arba sugriebia, parverčia ir apkandžioja. Jis jau suprato, kad yra šešis kartus už ją didesnis ir stipresnis. Onutė cypia, ištrūksta ir bėga slėptis į tarpą tarp dviejų spintelių. Bet nedabėgusi sustoja, žvilgteli per petį. Mato, kad Tukas jos nesiveja. O ji juk negali pasitraukti neatkeršijusi. Taigi jinai skuba atgal ir vėl puola. Tukas vėl ją parverčia, sugriebia priekinėm kojom, o užpakalinėm ima drožti. Onutė ima žviegti ir vėl pabėga. Bet toli nenubėga - apsisuka, grįžta ir iš už kėdės piktai miauksėdama mojuoja letenom į Tuko pusę. Tukas susidomėjęs prikiša nosį artyn. Onutė su karingu cypimu bando letenom iš už kėdės užvožti jam per veidą, bet nepasiekia. Tada sėlina iš kitos pusės, ir puola vėl. Tukas vėl ją parverčia ir apkandžioja. Ir taip tęsiasi be galo be krašto.
=====================================================
Naktis. Kokia antra valanda gal. Girdžiu atsidarant mamos kambario duris, tada virtuvės duris, tada “miaukt” ir šlept, tada užsidaro virtuvės durys, tada mamos kambario durys. Pasirodo, mama pabandė nakčiai pasiimti Onutę pas save, su viltim kad katytė miegos šalia ir ją gydys. Vietoj to Onutė dvi valandas puldinėjo mamos kojas, kol mama neapsikentusi išgrūdo ją atgal į virtuvę.
Taip, mes vis dar nakčiai laikom Onutę virtuvėj, nes nenorim, kad naktį abu katinai peštųsi ir trukdytų miegoti.
=====================================================
Sėdžiu lovoj, kažką skaitau. Girdžiu tylų “miau” iš kito kambario galo. Tukas tupi kampe ir žiūri į mane, merkdamas ryškias žalias akis. Kai aš į jį pasižiūriu, jis miaukteli dar kartą. Aš jį pakviečiu. Jis prisimerkia, pakyla ir eina link manęs. Elengantiškai, minkštai, aristokratiškai vingiuodamas visu kūnu ir uodega, žvilgėdamas pilku kailiuku. Negaliu atsigrožėti. Tukas - geriausias katinėlis pasaulyje. Tada matau, kaip iš už suverstų drabužių krūvos be garso iššoka Onutė. Ji deda šuolį link Tuko - vieną, antrą. Trečias šuolis paskutinis. Tame šuolyje ji garsiai sužviegia, išskečia priekines letenas ir krenta ant jo. Tukas krūpteli, apsisuka, pritupia. Onutė nusileidžia jam po kojom, tada nelaukdama, kol jis supras kas čia vyksta, sprunka tolyn ir kažkur pasislepia.
=====================================================
Tukas sėdi kraiko dėžutėj. Išsiskėtęs, pritūpęs, pakelta uodega. Veidas susikaupęs susikaupęs. Eina pro šalį Onutė. Pamato Tuką. Prieina prie jo, atsistoja ant užpakalinių kojų, o priekinėm žaidžia su Tuko galva. Tas nieko negali padaryti. Tūsas!
=====================================================
Bet ne visada Onutė vien tik mušasi. Kai ji nesimuša, Tukas ją laižo. Tada jinai murkia kaip traktorius ir glaustosi aplink Tuką, maigo jį letenom ir taip pat laižo. Bet kartais nesusilaiko ir vėl pradeda žaisti su jo uodega. Tada Tukas užkanda ją dantim. Ji tuoj pat ima keršyti ir vėl išsivysto kova, kurioje Onutė taip ir nenusileidžia, o Tukui tenka trauktis.
=====================================================
Pareinu namo, o Tuko niekur nėra. Galiausiai randu jį… vonioje. Susirangęs ir miega. Čia jo nepasiekia Onutė. Kitomis dienomis randu jį aukštai ant spintos (o Onutė - po spinta) arba ant šaldytuvo. Jis jau ne šešis, o tik tris kartus už ją didesnis, bet ji niekada neišaugs iki tokio dydžio, kaip Tukas, ir niekada nešokinės po du metrus į aukštį, kaip Tukas. Visa laimė Tukui.
=====================================================
Naktis. Tukas miega šalia manęs. Onutė irgi miega šalia manęs. Iš pradžių ji naktį šokinėdavo man ant galvos, bet dabar ji ima pavyzdį iš Tuko ir daro tą patį, ką ir jis. Jei jis miega - ji irgi miega.
=====================================================
Visur, kur Tukas - ten ir Onutė. Jinai be jo negali. Žmogui ji abejinga, o štai Tukui…
Kartą sėdžiu lovoj ir skaitau knygą. Tukas susirangęs šalia mano kojų. Užtenka jį paliesti, kaip jis visas išsiriečia, išverčia pilvą į viršų, pradeda visaip rąžytis ir vartytis.
Čia virš lovos išlenda Onutės galva. Tukas pamato ją ir susirango neutralia poza. Katytė pradeda murkti ir eiti link Tuko. Tukas suraukia nosį, išsižioja ir pasako “chhhhššššš”. Katytė sustoja. Tukas užsičiaupia ir priduria: “hhrrrrrrr”. Tai toks įdomus žemas garsas, panašus į urzgimą. Tik kai atsirado Onutė, išgirdau jį leidžiant šiuos garsus. Būdamas su žmogumi, Tukas niekada nesako nei “chhhššš”, nei “hhrrrr”. Žodžiu, Onutė taip ir sustoja su viena priekine koja pakelta žingsniui. Bet nenustoja murkti. Susirango truputį tolėliau. Bet nenurimsta, sukasi savo vietoj, ir po žingsniuką artėja prie Tuko. Tukas jai nieko nebesako. Jinai tiesia link jo nosį, kakliukas vis ilgesnis ir ilgesnis. Akytės tokios įsimylėjusios įsimylėjusios. Galiausiai prikiša nosytę prie jo, pasiglausto. Tukas ją palaižo. Jinai pradeda murkti dar dvigubai garsiau, pasislenka dar arčiau, galiausiai pradeda rėplioti ant Tuko, laižo jį visaip, ir jis ją taip pat. Bet čia Tukas nė iš šio nė iš to vėl išsižioja ir pasako “chhhšššššš”. Katytė nedrąsiai atsitraukia, susirango šalia ir taip guli murkdama, išplėstom akytėm, įsmeigtom į Tuką.
Šiaip iš tikrųjų tai buvo ne pati pirma, o antra diena, jei kaip pirmą dieną užskaitytume tą, kurią Vėjas buvo atvežtas į Kairėnus. Bet jis tik išlipo iš sunkvežimio, didžiai nustebęs apsidairė, ir buvo įvestas į savo naująjį gardą, kur ir prabuvo likusią dienos dalį. Todėl šita diena, mano manymu, buvo nevisavertė. O va kitą dieną….
Kitą dieną atėjau į žirgyną nusiteikus kiek neramiai. Vėją reiks vestis per sodą iki aikštelės! Paskutinį ir vienintelį kartą Vėją taip toli lauke vedžiau pačią pirmą dieną Riešėje, kai jis, kaip žinia, nuo manęs pabėgo. Kitus kartus vesdavau nebent iki aptvertos jojimo aikštelės šalia arklidės. Tai buvo kokių trisdešimties metrų atstumas, ir tai man buvo nelengva jį įveikti, nes Vėjas tą atstumą eidavo… ne - bėgdavo! - aukštu pasažu, o aš, nereikšmingas žmogus, kabėdavau jam ant kamanų ir bandydavau jį įvairuoti į aikštelę ir išsisukti nuo jo įkandimų.
Taigi, pagalvojus, kokį atstumą dabar reikės vesti iki aikštelės, man darėsi silpna.
Arklidėje pasirodė Ilona ir paklausė, ar čia mano arabas. Įdomu - bendrauju su Vėju jau du mėnesius, ir tik atvažiavus į Kairėnus, paaiškėja, kad tai visai ne trakėnas 
Jei man trakėnai patiktų labiau už arabus, galėčiau sakyti, kad mane apgavo ir įkišo neteisingą arklį Bet arabai man patinka kur kas labiau.
Ilonai pasakiau, kad norėčiau kada nors Vėją suleisti su kitais arkliais į aikštę arba į levadą pabendrauti. Tarp eilučių turėjau omeny Ilonos arklius Parkerį ir Pretendentą. Ilona pasakė kažką panašaus į “o tavo kastratas ar eržilas? eržilas? nu pažiūrėsim, pažiūrėsim”. Suskubau nuraminti, kad nebeilgai bus eržilas.
Užmoviau Vėjui kamanas. Prie žąslų prisegiau kordą, kurį tvirtai laikiau. Aišku, nepamiršau užsidėti pirštinių. Išsivedžiau į lauką. Ėmiau vesti link aikštės. Vėjas ėmė dairytis aukštai iškėlęs galvą, pastatęs ausis, išpūtęs akis ir šnerves. Ir… jis pamiršo, kad reikia mane kandžioti! Ir stumdė mane kur kas mažiau, nes ėjo atsargiai ir neskubėdamas į priekį. Tik žvengė taip, kad man vis užguldavo ausį. Taip aš jį nusivedžiau iki didelės aptvertos aikštės, kuri šalia maniežo. Ten uždariau vartus (užkėliau du pagalius) ir jį paleidau. Tegu laksto. Seniai jau nelakstė tokiam dideliam plote, išskyrus tą pirmą dieną Riešėj, kai nuo manęs pabėgo. Aikštės tvora buvo gan aukšta, daugmaž man iki kaktos, taip kad buvo ramu. Tiesa, iš vidaus pataranavus lengva lentas išmušti, nes jos prikaltos iš išorinės pusės, bet Vėjas ne iš tų arklių-tankų, jis taip nedarys.
Vėjas paleistas tiesiog paklaiko. Iškėlęs uodegą nešiojosi per visą aikštę, nuo vieno galo iki kito, taip greitai, kaip tik galėjo. Aikštės viduje yra atitverta dailiojo jojimo zona 20 cm aukščio tvorele. Jis tą tvorelę peršokdavo atsispirdamas likus trims metrams iki jos, ir nusileisdavo tris metrus už jos. Tada gazuodavo su “prabuksovke” ir nešdavosi tiesiai į tvorą. Du metrai iki tvoros darydavo staigų posūkį, beveik atsiguldamas ant šono (jo, kaip motociklininkai) ir lėkdavo palei tvorą į kitą galą. Vėl skrisdavo per tvorelę, nešdavosi į tvorą priešingam gale, likus dviems metrams iki jos, stabdydavo įsirausdamas visom keturiom į smėlį. Stabdymo šliūžės buvo daumaž metro ilgio. Sustabdęs, pašokdavo į orą, ore apsisukdavo 180 laipsnių kampų, skeldavo užpakalinėm gerą ožį į dangų ir vėl nešdavosi į kitą galą, pakeliui sukdamas galvą ratu, mėtydamas kojas į visas puses, žvengdamas ir persdamas.
Tuo tarpu aš mačiau, kad sodo keliu link mūsų artėja keturios figūros - Ilona su Parkeriu ir Dovilė su Pretendentu. Kai priartėjo, Dovilė sustojo pievelėje ir ėmė ganyti Pretendentą, o Ilona atsargiai privedė Parkerį artyn prie aikštės tvoros. Vėjas irgi pribėgo. Matėsi, kad jis baisiausiai nori pabendraut su šituo kitu arkliu. Tiksliau, pasipuikuot prieš jį. Kol Parkeris gan ramiai stovėjo ir žiūrėjo, Vėjas palei tvorą bėginėjo super gražia parodine risčia, atstatęs uodegą ir išrietęs kaklą. Ilona privedė saviškį dar arčiau, ir arkliai jau galėjo susiuostyt virš tvoros. Susiuosčius, Parkeris suspigo ir mostelėjo galva. Tipo - “kas tu čia toks”. O Vėjas, nė kiek nesutrikęs, vėl bėginėjo palei tvorą visas išsirietęs, garsiai pūsdamas orą pro šnerves: “žiūrėk koks aš eeerrrrržžžžilas”. Ir kaip įrodymas jo penkta koja iškrito ir nutįso jam iki kelių, o bėgant mataravo į visas puses. Parkeris pamažu irgi užsivedė. Nors jis jau seniai nebe eržilas, bet jis iš prigimties lyderis, ir negalėjo leisti kažkokiam gaidžiui čia puikuotis. Parkeris irgi pradėjo vaidinti eržilą, bėginėdamas palei tvorą spyruokliuojančia risčia ir išriestu kaklu. Vėjas jau blizgėjo nuo prakaito, stengdamasis atrodyti didžiausias, šauniausias, riesčiausias, ir su ilgiausia penkta koja. Mes su Ilona ir Dovile juokėmės iš Vėjo. Tuo tarpu Parkeriui nebuvo juokinga. Jis buvo nepatenkintas ir jau pradėjo priekinėmis kojomis mušti į tvorą. Tai pamačius, Ilona pavedėjo jį toliau. Tada Vėjas, kad pasiektų Parkerį, užgulė kaklu tvorą, bandydamas kuo toliau iškišti galvą. O tvora, kaip žinia, prikalta iš išorinės pusės, ir kai Vėjas ją užgulė, viršutinė lenta kiek atsiknojo ir pakibo ant vinių. Aš tuoj pat pribėgau ir pabandžiau lentą užstumti atgal. Užstūmiau, bet Vėjas tuoj pat vėl ją užgulė ir lenta vėl pavojingai pakibo. Nusprendėm, kad šiandienai gal pakaks arkliams bendravimo, otai iškris lenta ir Vėjas galės iššokti.
Tada Dovilė nusivedė Pretendentą į maniežą ir ten užsidarė. O Ilona tuo pačiu taku, kuriuo atėjo, nusivedė Parkerį tolyn. Parkeris ramiai nusekė šeimininkę, o Vėjas vėl paklaiko. Jis nervingai bėginėjo išilgai tvoros ir garsiai žvengė. Parkeris neatsiliepė. Vėjas pabėgėjo pirmyn ir atgal dar kelis kartus ir sustojo aikštės kampe. Tada pritūpė ir šoko. Barkšt! Viršutinė lenta nukrito, Vėjas nusileido anoj tvoros pusėj. Šūdas! Tuoj griebiau kordą. Bet kur bėgs Vėjas? Kaip jam užkirsti kelią? Vėjas nubėgo už maniežo, man nebuvo prasmės bėgti paskui jį. Spėjau, kad Vėjas ims kryptį link Parkerio, taigi ir pati pradėjau bėgti į tą pusę. Už maniežo girdėjosi du-du-dun du-du-dun, tada arklys išniro priešingame maniežo gale ir… nubėgo ne prie Parkerio, o kažinkur į laukus. Mažiau, kaip jis varo zovada asfaltu, skambiai kaukšėdamas pasagom. Aš pasimečiau ir sustojau. Tai kur man jį vytis? Bet Vėjas, atrodo, suprato, kad jis bėga kažkur ne ten, apsisuko, susirado akim Parkerį ir pasileido link jo. Tuo pat metu ir Ilona pradėjo šaukti, kad greičiau atbėgčiau. Bet Vėjas, aišku, prie Ilonos ir Parkerio atsidūrė pirmas. Mačiau, kaip Vėjas pribėgo prie Parkerio ir, berods, netgi bandė ant jo užlipti. Parkeris užvertė galvą ir atsuko Vėjui užpakalį. Ilona iš visų jėgų laikė Parkį už virvės, neleido pabėgti. Aš dūmiau link jų, ir girdėjau, kaip Ilona šaukia man kuo greičiau pasiimti savo arklį, nes Parkeris jam spirs ir sužalos - mat Parkerio užpakalinės kaustytos. Aš jau pribėgau prie jų, bet kaip pasiimti Vėją? Reikėjo čiupt už kamanų, bet Vėjo nosis visą laiką buvo ten, kur buvo Parkerio užpakalis, o aš visai nenorėjau, kad Parkis netyčia į mane pataikytų. Nuo to galima ir numirti.
Susiformavo savotiška besisukanti spiralė, kurios vidury stovėjo Ilona ir laikė virvę, aplinkui ją sukosi Parkeris ratuku, paskui Parkį dar kiek platesniu ratu sukosi Vėjas, o iš paskos Vėjui - dar truputį plačiau - aš. Visaip bandžiau nuvyti Vėją nuo Parkerio, ir tada jį pasigriebti. Bet Vėjas mane apibėgdavo ir vėl grįždavo prie Parkio. Supratau, kad kol Parkeris Vėjui normaliai neįspirs, tol istorija nesibaigs. Iki tol Parkeris jau kelis kartus švystelėjo užpakalinėm ir pataikė, bet matyt nelabai stipriai. Bet štai vieną kartą Vėjas buvo į jį atsisukęs šonu, ir nespėjo pasitraukti. Spyris abiem užpakalinėm pataikė į jautrią vietą šone, priešais klubą, ties šonkaulių pabaiga. Vėjas sumykė ir atsitraukė. Matėsi aiški permaina jo veido išraiškoje ir visoje laikysenoje. Aš su siaubu žiūrėjau, ar nešlubuoja. Rodos ne. Vėjas kiek nuleido galvą, dabar jau žiūrėjo ne iš aukšto, o iš apačios, kaip nelaimingas šuniukas. Vis dar sekė paskui Parkerį, bet jau poros metrų atstumu ir be entuziazmo. To pakako, kad aš galėčiau prie jo prieiti ir prisegti kordą prie kamanų. Vėjas nė nebandė pabėgti. Vedžiau jį atgal į aikštę, o jis klusniai sekė greta manęs, nuleista galva ir nelaiminga atstumtojo išraiška, kartkartėm atsargiai žvilgčiodamas per petį į nueinantį Parkerį. Ant šono jam aiškiai matėsi pasagos žymė.
Nuvedžiau Vėją į aikštelę, bet nežinojau, ką ten daryti. Paleisti negaliu - vienoj vietoj tvora išmušta, ten galima ją peršokti. Maniežas užimtas. Taigi, kiek pasisukiojau ir grįžau į arklidę. Ilona pasidomėjo, ar Vėjui viskas tvarkoj. Pasakiau, kad rodos tvarkoj, bent jau nešlubuoja. O tokios pamokos jam seniai reikėjo. Ilona dar pridūrė, kad gal ir galės paleisti savo arklius kartu su Vėju, bet tik tada, kai Vėjas bus kastruotas.
Beje, nepaminėjau, kad Parkeris buvo Vėjo gardo kaimynas, ir jie sienoje turėjo langelį, pro kurį vienas galėjo įkišti galvą pas kitą. Nerimastingai stebėjau, ar nebandys jie dabar peštis pro tą langelį, bet dabar jie net nebandė lįsti vienas prie kito. Vėjas puolė prie ėdžių ir pradėjo šlamšti šieną.
Mamai bendradarbis padovanojo kompaktą su filmu “Великая тайна воды” (Didžioji vandens paslaptis). Šiandien susėdom pažiūrėti. Filmas “discovery” stilium pradėjo pasakoti apie tai, koks ypatingas daiktas yra vanduo, koks jis išsiskiriantis tarp visų kitų cheminių junginių. Čia aš dar galėjau klausytis, nors širdim jau nujaučiau kažką negero. Ir iš tiesų - kai ekrane pasirodęs šventikas pradėjo šnekėt apie religinę vandens reikšmę, o tada visaip tituluotas “mokslininkas” didžiai paslaptingu balsu prabilo apie tai, kiek daug dar nežino mokslas… aš pradėjau muistytis kėdėje, žvilgsnis pradėjo bėgioti į šonus.. galiausiai, kai pradėjo kalbėt apie senovės kinų filosofus, ir kažkokiais prietaisais fiksuojamus vandens struktūros pakitimus, aš tiesiai šviesiai pasakiau, kad man neįdomus šitas filmas, ir persėdau prie kito stalo (tam pačiam kambary), prie antro kompo, į kurį dabar per Vodafoninį modemą bėga internetas (beje, internetas žyyymiai greitesnis nei darbe, leptelsiu Bitės naudai arba mūsų ofiso nenaudai).
Taigi, brausinau sau forumus, skaičiau naujus pranešimus, o viena ausim girdėjau vis pompastiškiau skambančias nuotrupas: “…joks kitas junginys nėra toks paradoksalus…”, “…specialiais prietaisais užfiksuota…”, “…vanduo turi atmintį…”, “…nufotografavus užšaldytą vandenį, matome kristalus…”
Mama klausėsi susidomėjusi. Aš buvau nieko prieš, bet kartais nesu gera ir neiškenčiu. Ypač, kai į mane vis atsisuka, atitraukia nuo forumų skaitymo, ir, pirštu rodant į ekraną su filmu apie didžiąją paslaptį, kartojama “pažiūrėk, pažiūrėk…”. Ir ypač, kai tuo metu filme didžiai paslaptingai nuskamba absurdiška frazė “tik vanduo gali įgyti visas tris būsenas - kietą, skystą ir dujinę” (man šiaip chemija niekada nesisekė, bet kai ką dar atsimenu).
Ir aš pasakiau, kad šitas filmas yra nesąmonė.
O jergau, kam aš pradėjau, pagalvojau tą pačią sekundę. Bet jau buvo vėlu daužyti kaktą į stalą, ir aš pridūriau, kad ką tik šitam filme išgirdau melą apie tris būsenas. Bet mano mamai mano abejotinos chemijos žinios neimponavo.
Aš susiraukiau ir vėl įnikau į forumus. Deja, gana greitai perskaičiau visus naujus pranešimus. Dar pamaigiau orų prognozę, patikrinau ar negavau laiškų. Negavau. Užsispoksojau į ekraną, kuriame jau nebebuvo ką veikti, ir vėl pradėjau girdėti kaire ausimi: “kai vanduo teka upeliu gražiai lenktais vingiais, jo struktūra būna graži, o kai jis teka kampuotu vandentiekiu, galima nufotografuoti chaotiškus, netvarkingus kristalus”. Ak šitaip!..
Nuėjau į google ir surinkau paieškos laukelyje frazę “Великая тайна воды”. Bakstelėjau patį pirmą rezultatą “Великая тайна воды”: новый рецепт счастья оказался старым. Aha, pasirodo, filmas buvo rodomas rusų televizijoje 2006 metų pavasarį. Paskaičiau. Prisipažinsiu, tą vietą, kur labai jau moksliški išvedžiojimai, ir pradžių skaičiau, bet paskui praskrolinau. Šiaip ar taip, išvada manęs nenustebino. Visą straipsnį galite paskaityti patys, aš tik išversiu paskutinę pastraipą:
“Didžioji vandens paslaptis pasirodė besanti blefas, svajonių apie laimę luobelės viduje buvo tuščia. Tituluotų mokslininkų nuomonės šiame filme taip pat virto blizgančio įpakavimo šnaresiu. Taigi teks ieškoti laimės senais būdais. Kiekvienas žmogus tam turi savo Didžiąją paslaptį.”
Kad neapsiribočiau vienintele nuomone, google paskrolinau žemyn, praleisdama pašnekesius forumuose ir akivaizdžius reklaminius straipsnius, ir bakstelėjau šitą: Пипл хлебает. Šiame straipsnyje, be viso kito, randu ir esminį faktą - filmo sponsorius Emoto Masaru yra verslininkas, pardavinėjantis vandenį buteliukuose. Po 35 dolerius už buteliuką. Apie Emoto Masaru yra ir Wikipedijoje: http://en.wikipedia.org/wiki/Masaru_Emoto. Pasirodo, tai iš tiesų apgailėtinas tipas, priklausantis taip vadinamai “pseudomokslininkų” kategorijai. O filmas - reklama jo vandens verslui.
Tuo tarpu, kol aš googlinau, filme girdėjau pasakojant apie energiją, kurią galima perduoti vandeniui. Kad buvo atliktas eksperimentas, kurio metu dalyviams buvo rodomi buteliukai su vandeniu, ir jų prašoma galvoti apie meilę, gėrį ir panašiai. Toliau buvo rodomi kiti buteliukai, ir prašoma įsivaizduoti agresiją ir kitus blogus jausmus. Tada vandenį šaldė ir fotografavo. Vanduo, kuriam buvo siųstos geros emocijos, turėjo gražius simetriškus kristalus. O tas vanduo, kuriam siųstos blogos emocijos, turėjo negražią chaotišką struktūrą. Vat kaip.
Man kažkaip labai norėjosi pasidalinti tuo, ką radau pagooglinus. Tai, pertraukinėdama filmo komentatoriaus žodžius, išklojau visą tiesą apie Emoto Masaru ir jo buteliukus vandens už trisdešimt penkis dolerius, apie tai, kad filme išvis nė vienas normalus mokslininkas nešneka, ir panašiai. Bet mama, berods, klausėsi ne manęs, o filmo. Tada aš paspaudžiau filme pauzę, dar kartą pasakiau viską ką galvoju apie Emoto Masaru, jo buteliukus, ir kitus ten šnekančius mokslininkus. Ir dar pridėjau apie tai, kad google parašyta, kad iš tiesų ne tik vanduo yra trijų būsenų, o ir daug kitų medžiagų. Tada nuėmiau pauzę, filmą pradėjo rodyti toliau, ir mama toliau jį žiūrėjo susidomėjusi. Mano mama labai geranoriška ir visai nepyksta, jei aš lendu su priešinga nuomone, stabdau filmą arba šneku tuo pat metu, kai rodomas filmas. Bet aš nesu geranoriška. Aš buvau labai supykusi. O tuo metu filme balsas aiškino, kad kai žmogus piktas, tai visas vanduo aplinkui jį apsinuodija, ir tokių žmonių reikia vengti.
Visa sukiužusi ir susitraukusi sėdau atgal prie savo kompo. Straipsnių, kuriuos radau, neuždariau. Pasiūliau mamai tuos straipsnius paskaityti, bet ji atsakė, kad aš tikriausiai atrinkau kaip tik tuos straipsnius, kuriuose yra kritikuojama. O tokių kritiškų straipsnių visada yra, nes mokslininkai nenori, kad tokius dalykus sužinotų visuomenė, jie tik patys naudojasi stebuklingomis vandens galiomis, o viešai skelbia, kad tai nesąmonė. Taip apie mokslininkus rašo daugelis mamos numylėtų autorių savo knygose.
Toliau filme buvo pasakojama, kad pasimeldus prie vandens, jis įgyja gydomųjų savybių. Kad jei dviejuose stiklainiuose ryžiai užpilti vandeniu, ir prie vieno stiklainio meldiesi, o prie kito keikiesi, tai pirmajam ryžiai pradeda kvepėt, o antrajam pajuoduoja. Vaaaat kaip..
Baigusi žiūrėti filmą, mama pasakė, kad šitam filme nieko naujo nepasakyta, ir kad tą patį rašo jos numylėti autoriai savo knygose. Vadinasi, viskas tiesa.
Aš, paskendusi savo pačios neigiamoje energijoje, mintyse nusikeikiau, pajuodavau ir užsičiaupiau.
Mama buvo nusiteikusi taip pat gerai, kaip visada. Ji ramiai paprašė manęs parodyti, kaip paleisti kompiuteryje kompaktą, kad pati galėtų pažiūrėti jį dar kartą.
Vis tik ji moka skleisti gerą energiją. Kitaip, nei googlas. Aš iš karto nusiraminau ir parodžiau. Net kelis kartus, kad tikrai galėtų paleisti ir pažiūrėti šitą filmą dar kartą.
