Trečia para vis iš tų pačių rytų pučia stiprus ir žvarbus vėjas. Važiuoju į dvarą, sėdžiu savo mašinuke ir šildausi pečiuku, visai gerai, tik gūsiai mano lengvutį mašinuką blaško po kelią, vis reik pataisyt vairu.

Kas kartą vis mažiau pastebiu, kad važiuoju ištisus 120 km. Išvažiuoju iš Vilniaus, susimąstau kokia nors tema (šį kartą galvojau apie psichoterapijos grupes), ir dar nebaigusi jos apmąstyti, atsiduriu jau palei ganyklą.

Prie ganyklos išlipau pasisveikinti su arkliais ir pasižiūrėti, ar visiems gerai laikosi gūnios, ar neatsisegė/nenuplyšo kur nors kas nors. Išlipu ir susigūžiu, įtraukiu rankas į rankoves, po kojom plakasi žalia žolė, guldoma prie žemės, vietom apšarmojusi. Man už nugaros plakasi mano šalikas. Pribėga arkliai, jie atrodo linksmi, akys ir kaklai blizga ryškioj saulėj, jų uodegos irgi plakasi jiems aplink kojas, gūnių kampai plėvesuoja. Vienas po kito jie kyšteli nosis į plastmasinį kubilą su vandeniu, bet tuoj pakelia galvas. Nueinu patikrinti, o ten ledas. Įkišu koją ir kulnu bandau jį pramušti. Jis neprasimuša, tik vos vos įsimina į kubilą, ir pro kraštus ištryškęs vanduo vos milimetriuku padengia ledą. Apsisuku, risčiuoju iki mašinos, plaukus užpučia ant akių, prieš nosį vejasi šalikas, įsmunku į mašiną, skubiai uždarau dureles, apsisuku keliu atgal, ir nuvažiuoju iki vietinės parduotuvėlės. Nuo mašinos skubu iki parduotuvės durų, prie parduotuvės stovi diedonas ir dviratis. Įsmunku į parduotuvę, lentynoj susirandu arbatinuką. Jis čia vienintelis. Imu jį, nešuosi prie kasininkės, sumoku 25 lt ir 42 ct, tada išlendu iš parduotuvės ir skubu iki mašinos, prie parduotuvės vis dar stovi dviratis ir diedonas. Važiuoju atgal, pravažiuoju ganyklą, privažiuoju prie arklidės. Vėl išlendu iš mašinos, arbatinukas po pažasčia, stingstančiais pirštais perrinkinėju raktus, randu reikiamą, kišu į spyną, o spyna, aišku, užšalusi, raktas nesisuka. Ištraukiu raktą, padaužau spyną, bandau dar kartą, raktas pasisuka, bet spyna neatšoka. Ištraukiu raktą, gerai trinkteliu per spyną, ir ji atšoka. Trukteliu duris į save, vėjo gūsis išplešia man jas iš rankų ir plačiai atlapoja. Viduje traukia skersvėjai, stogas barška. Arbatinuko pagrindą prijungiu prie ilgintuvo, arbatinuką pripilu vandens, pastatau ir įjungiu. Einu užmaišyt arkliam grūdų. Iš avižų aruodo skubiai išbėga pelė ir slepiasi plyšyje. Semiu avižas, pilu į tris kibirus. Ant viršaus užpilu kviečių sėlenų, miežių, pagalvojus visiem trim užpilu kumeliukų pašaro – vienas iš trijų kibirų atiteks kumelei su kumeliuku, o kitiems šitas pašaras bus kaip bonusas. Viską sumaišau, užpilu vandeniu (laimei, arklidėj jis vis dar neužšalo), dar kartą sumaišau. Dedu kibirus vieną ant kito, nešu visus tris į mašiną, pirštai tų kibirų jau nebejaučia. Dar spėju pripilt porą kibirų vandens, tada užverda arbatinukas, aš jį nuimu ir įspraudžiu mašinoj tarp kibirų, kad neapvirstų.

Sėdu ir važiuoju iki ganyklos. Ech, mano mažytė ištikimoji mašinytė, pagal sumanymą skirta važinėti mieste, iš kiemo į kiemą, o realybėje – tikra mano darbinė mašina, su kuria vežioju viską: pašarus, vandenį, kalkes, pjuvenas, šieną, veislinius katinus, bomžaujančius šunis, malkas, balnus, pobalnius… To pasekoje viduje pilna visko – smėlio, medžio dulkių, šapų, plaukų, kvapų, taip pat nuo sūpavimosi išsipila vanduo, pakeleiviai sėdasi ant drėgnų sėdynių, o ir patys sugeba bevalgydami išterlioti saloną įvairiausiais maisto produktais… Išorėje ne ką geriau – nudrėkstas rato diskas, vietomis aukšto slėgio prietaisu netyčiom nuskustas lakas, viskas aptaškyta purvu nuo balų.

Su teliūskuojančiais kibirais privažiuoju ganyklą, pirmiausia čiumpu arbatinuką ir nubėgus iki kubilo užpilu ant ledo. Viskas garuoja, palei kraštus ledas tirpsta. Atnešu abu kibirus vandens ir supilu. Paviršiuje lieka plūduriuoti neištirpęs ledo skritulys. Atbėga Vėjas, sudėtom lūpytėm spusteli skritulį, ledas panyra giliau, vėjas godžiai siurbia. Atšokuoja ir Fokusas, veja Vėją šalin, pripuola siurbti pats. Tada nueinu iki mašinos ir atnešu kibirus su grūdais.

—

Mano kambaryje irgi šalta. Ir virtuvėje taip pat. Susigūžus verdu sau makaronus. Kažkaip mes visada arklius šeriam geriau nei valgom pačios. Ir vitaminų arkliams perkam, o sau – niekada. Ir katinus maitinam neblogai – mėsytėm, kepenėlėm, žuvytėm. Stoviu ir žiūriu į puodą, kur vandenyje dar nuo vakar plaukioja trys žuvytės, visos kažkodėl be uodegų. Plaukioja ir žiūri. Katinai jas ėda, tada lipa ant kelių ir burzgia. O pelių negaudo. O pelių tai yra! Ir ne bet kur, o šaldytuve. Vakar išsiaiškinom, kad šaldytuve yra skylė, ir supratom, kodėl visos lentynėlės… apkakotos…

Dainava turi įprotį rujoti kas trys savaitės. Kartu su Dainava ganosi jos kumeliukas, Vėjas ir Fokusas. Nors Vėjas ir Fokusas – abu kastratai, bet kova dėl damos vis tiek vyksta… o kartais vyksta ir šis tas daugiau…

Iš esmės bandos “eržilas” dabar yra Vėjas. Fokuso prie kumelės jis neprileidžia. Kumeliuko prie Fokuso irgi neprileidžia. Ir Fokuso prie kumeliuko irgi. Žodžiu, Fokusai – tu va TEN, o mes su kumele ir kumeliuku va ČIA.

Ir vat prireikia man pajoti. Ir nueinu aš į ganyklą parsivesti savo “eržilo”, kai Dainava kaip tik rujoja. Prieinu prie arklių, einu prie Vėjo. Bet tuo momentu, kai aš jau prie pat, Vėjas pamato, kad Fokusas per arti kumelės! Jis jau sukasi nuo manęs ir eina duot Fokusui į dūdą, bet aš tik CAPT už kantaro! Prisegu virvę ir veduosi. Vėjas spiriasi, gręžiojasi atgal, sukasi ratu aplinkui mane, aš jį piktai apšaukiu, veduosi toliau. Prisivedžiau visą beplėvesuojantį ir bežvengiantį Vėją prie ganyklos vartų ir atsigręžiau atgal pažiūrėti. Ir žiūriu – ogi Fokusas jau užsirioglinęs ant kumelės ir ją dulkina.

Visą kelią iki arklidės Vėjas gailiai žvengė ir dairėsi atgal.

Kitą dieną Vėjas nusprendė šitos klaidos nebedaryti. Todėl kai atėjau jo paimti iš ganyklos, jis iš karto nuo manęs nusisuko, nubėgo ir pasislėpė už kumelės. Aš nuėjau iš paskos, Vėjas pavarė kumelę pirmyn ir nubėgo kartu su ja. Aš, aišku, iš paskos. Taip vaikiau aš juos geras penkiolika minučių, kol sugalvojau Vėją atskirt nuo kumelės. Privijus prie ganyklos šono, pavijau arklius taip, kad jiems teko išsilakstyt – visa banda kairėn, o Vėjas su jais nespėjo, ir nubėgo dešinėn. Valio! Dabar aš stovėjau prie kumelės ir ėjau aplink ją ratu, o Vėjas dideliu ratu bėgiojo aplinkui mus. Galiausiai sustojo tolėliau. Aš stovėjau prie kumelės. Fokusas irgi stovėjo prie kumelės. Labai arti prie kumelės. Kumelė pritūpė ir myžtelėjo. Fokusas pauostė ir sugugeno. Kumelė pakėlė uodegą. Čia Vėjas neištvėrė reginio – vėl pradėjo garsiausiai žvengti ir su nauju ryžtu puolė prie mūsų spiraline trajektorija. Aš ratuku bėgau aplink Dainavą ir Fokusą, bet galiausiai kažkaip nebesuspėjau, Vėjas keliais šuoliais aplenkė mane ir nusivarė Dainavą tolyn.

Tada sugalvojau kitą strategiją. Užspeičiau kumelę į kampą. Štai Dainava bando išbėgt pro dešinę pusę, bet aš žengiu į tą pusę ir iškeliu dešinę ranką. Vėjas spėtų išbėgt, bet Dainava, sena reumatinė griuvena, juda ne ką greičiau už mane. Taigi, aš iškeliu dešinę ranką, Dainava sustoja, Vėjas irgi įjungia stabdžius. Dainava sukasi į kairę pusę, bėga, Vėjas bėga kartu su ja, aplenkia ją ir išbėga iš kampo, bet čia aš pebėgėju kairėn, iškeliu kairę ranką, Dainava sustoja, Vėjas irgi staigiai stabdo ir grįžta pas kumelę. Kumelė bėga dešinėn, Vėjas ją aplenkia šuoliais, tuoj pabėgs – aš keliu dešinę ranką, Dainava sukasi atgal, Vėjas stabdo ir vėl grįžta. Taip keletą kartų į vieną pusę… keletą kartų į kitą… galiausiai Vėjas sustoja ir atsisuka veidu į mane… aš prieinu, paimu už kantaro, prisegu virvę.. patapšnoju per kaklą ir veduosi. Vėjas eina su manim. Eina ir neprieštarauja, galva žemai, antakiai stogeliu. Vis atsisuka, pažvengia, bet eina. Prie ganyklos vartų atsisuku ir aš: taip, Fokusas dulkina Dainavą.

Vat toks tas arkliškas gyvenimas. Ne, kodėl arkliškas? Toks pats ir žmogiškas…

Kai garde Vėją valiau ir pyniau, tai maniau, kad tokio “žvilgsnio į niekur” dar nesu mačiusi. Vėjas stovėjo nugalėtas ir apatiškas, tik į kumeliuko žvengimą kilsteldavo ausį.

Tada parvedžiau į arklidę ir Fokusą, kad Vėjui ramiau būtų

Tada pajojau Vėją. (Joti sekėsi neblogai).

Tada nuvedžiau Vėją atgal į ganyklą. Kai atidariau vartelius ir paleidau, Vėjas tuoj pat nubėgo prie kumelės, išrietė kaklą ir uostė jos snukį gugendamas žemu balsu. Dainava pakėlė uodegą. Vėjas pauostė jai po uodega ir…

… ir nuėjo tikrinti kibiro. Gal ten dar yra likę avižų?

Jau daugmaž lygiai metai prabėgo nuo to momento, kai man nutiko gana graudi istorija, dėl kurios iš esmės kaltas treneris iš Portugalijos – Cezaris. Šitų metinių proga vis tik nusprendžiau šią istoriją papasakoti, gal kam nors ji bus pamokanti.

Taigi, DoDo iš Portugalijos atitįsė nerealiai charizmatišką jojimo trenerį. Aš truputį prisidėjau prie organizavimo, prie treniruočių tvarkaraščio sudarymo, aš Cezarį su jo žmona Graca vidurnaktį pasitikau oro uoste ir parvežiau iki tos vietos, kur jie turėjo nakvoti. Vežiau linksmai, plepėdama ir savo vairavimo stiliumi, o kelionės pabaigoje, tamsiam kieme, tuojau pat įvažiavau į asfalto nuolaužų krūvą, pasigirdo girgždesys ir pasipylė dūmai. Nuo to momento mano mašina nebeturi priekinio bamperio apsaugos dešinėje pusėje, o Cezaris namie mėgsta pasakoti apie “pamišusius lietuvius”.

Bet svarbiausia, kad nieko rimto mašinai nenutiko, defektas buvo kosmetinis, taigi toliau visą jų viešnagės laiką visur važinėjau kartu, žiūrėjau kaip jis dirba su žmonėm ir arkliais, ir pati ėmiau treniruotes tiek Vėjui, tiek sau pačiai. Tai vat apie tas treniruotes “sau” ir bus kalba.

Cezaris pas mus buvo savaitę. Vidury tos savaitės į tvarkaraštį įkišau treniruotę, skirtą “man”, tai yra, turėjau joti ant išsinuomoto arklio, o ne ant Vėjo. Mes su drauge išsinuomojom arklį per pusę, atseit, pusę treniruotės jos ji, kitą pusę aš, bet ji kaip pradėjo joti, taip ir nebenulipo. Laukiau, laukiau rymodama ant smėlio, kol sutemo, ir Cezaris užbaigė treniruotę, trumpai paaiškinęs, kad užteks, ir kad Zezerei ant šito arklio nereikia sėstis. Sunku ir apsakyt mano apmaudą.. kurį užgniaužiau kažkur gerklėj, ir tik pasidžiaugiau, kad jau tamsu – taip niekas nepamatė mano pajuodusio veido.

Kitą dieną susiorganizavau, kad trenerė Gailutė “paskolintų” man savo žirgelį Kazbeką, treniruotei su Cezariu. Čia jau būtų treniruotė, skirta ne arkliui, o būtent man. Sutartu laiku Kazbekas buvo paruoštas, atsivedžiau jį į maniežą, užsirioglinau. Apsidairiau ir supratau, kad kažkaip nefainai.. Nepaisant vėlaus vakaro, manieže siuvo geras keletas raitelių, ir visi repetavo schemą. Nes, pasirodo, rytoj bus varžybos. Nieko nėra blogiau už maniežą, kuris pilnas schemą repetuojančių raitelių. Belmonte tokia situacija garantuodavo, kad jei kam pasipainiosi kelyje, tave aprėks.. O jei nepasipainiosi, bet šiaip esi “prakatas”, tai vis tiek aprėks..

Cezaris liepė ištraukt kojas iš kilpų ir risčiuot aplinkui mokomąja. Taip ir padariau, ir tuojau pat supratau, kad turbūt nėra slidesnio balno už šitą, ir nėra slidesnių kelnyčių už manąsias.. ir kažin ar yra kratesnis arklys už Kazbeką… ir kad jau slystu ant šono.. o, kaip žinia, nėra nieko blogiau nei paleisti arklį manieže, pilname repetuojančių raitelių, kuriems rytoj varžybos… prisilaikiau už pavadžio, susistabdžiau, pasitaisiau. Cezaris liepė risčiuot. Bandžiau vėl, vėl slydau, vėl tiesinau save už pavadžio, vėl sustojau. Cezaris liepė nesustot, liepė risčiuot, ir laikyt rankas greta viena kitos. Aš vėl bandžiau, suglaudus rankas ir susigūžus. Cezaris liepė išsitiesti. Aš išsitiesiau ir išskėčiau rankas į šonus. Cezaris liepė rankas suglaust. Aš jas suglaudžiau ir susigūžiau. Aplinkui zujo kiti arkliai, kiti raiteliai, kartais net nelabai girdėdavau, ką Cezaris sako, tik karpiau ausim, akim, skėsčiojau rankom, kabinausi į slidų balną. Skundžiausi, kad čia visi trukdo, ir kad arklys labai kratus. Cezaris pareiškė, kad kiti raiteliai nesvarbu, svarbu treneris. Liepė man nulipti, pats užsėdo ant Kazbeko, aprisčiavo aplinkui be kilpų, sėdėdamas kuo gražiausiai, ir man sakydamas: “žiūrėk! juk tai labai minkštas arklys! Jis visai nekratus!” Aš vėl rioglinausi ant Kazbeko, vėl kračiausi ant jo pasislysčiodama, vėl viena ausim klausiausi Cezario, kita akim stebėjau aplinką, o širdis kulnuose. Kažkuriuo momentu pagaunu kampą, pavyksta išsėdėti, porą ratukų aprisčiuoju taip aplink Cezarį didžiai nušvitusiu veidu ir sudėjus į tuos ratukus visą savo entuziazmą, bet po to visiškai išsikvepiu ir vėl pametu pusiausvyrą, o Cezaris jau prašo didinti voltą. Didinu voltą, o kuo voltas didesnis, tuo arklys kratesnis, tuo ir balnas slidesnis ir šiaip kažkaip baisu.. aš sumažinu ratą atgal. Cezaris liepia didinti voltą, aš padidinu per metriuką ir sukuosi. Cezaris liepia joti penkių metrų atstumu nuo jo, aš nutolstu per kokius du metrus, tada per du su puse, o toliau aš nebenoriu, man atrodo, kad aš iškrisiu lauk..

Kažkuriam šito košmaro taške Cezaris nusprendė baigti treniruotę. Su palengvėjimu pažingsniavau Kazbeką ir pastačiau. Grižau į maniežą ir prisėdau tribūnose, o Cezaris tuo tarpu ruošėsi duoti kitą treniruotę kitai raitelei. Pamatęs, kad aš grįžau ir prisėdau, jis priėjo prie manęs. Ir atskaitė man pamokslą.

“zEzere! (kirtis ant pirmos E) Tu manęs NEklausei! Tu manęs negirdėjai! Tu užsiblokavai! Blokas! Aš negaliu treniruoti, nes yra blokas! Aš sakau, suglausk rankas ir išsitiesk. O tavo arba rankos atskirai ir tu tiesiai, arba suglaudi ir susirieti. Sakau tiesiai – tu rankas atskirai. Sakau rankas suglausk – tu susirieti. Tu manęs neklausai, nes tu žiūri į kitus raitelius. Kam? Tu ne jiems pinigus moki, tu moki man. Man visas dėmesys, MAN! Kiti nesvarbu, apjos aplinkui. Ir aš neturiu tau kartoti po dešimt kartų, ką tau daryti. Joks treneris neturi savo mokiniui kartoti daugiau negu tris kartus. Jeigu MANE treniruoja treneris, ir jeigu MAN pasako – Cezari, pasuk arklio galvą į sienelę, aš pasuku; jeigu jis antrą kartą pasako – daugiau pasuk, aš pasuku daugiau, bet jeigu jis trečią kartą sako ta patį – dar daugiau pasuk – aš apsuku visą arklį į kitą pusę. Jeigu treneris tą patį kartoja tris kartus, vadinasi, tu darai nepakankamai. Aš tau sakau – penki metrai, o tu sukiesi prie pat. Aš sakau – penki metrai, o tu vis dar čia. Tu manęs neklausai! Tu gali joti toliau, bet tu nejoji, nes tu nenori. Tu manim nepasitiki. Kaip aš galiu treniruoti, jeigu tu neklausai ir nepasitiki! Kokia iš to nauda! Tu sumokėsi krūvą pinigų, aš pakelsiu Vėjo lygį iki va čia, aš išvažiuosiu namo, tu vėl sėsi ant Vėjo, ir numuši jo lygį vėl iki va čia! Nes jeigu tu užsiblokuoji, tu nieko neišmoksi, ir vėliau bus tas pats!”

Atkapojęs litaniją, Cezaris trumpai pridūrė “OK, take it easy” ir nusisuko eiti, o aš tą pačią sekundę apsižliumbiau kaip fontanas, šalia sėdėjusi Gailutė ėmė mane guosti.

Kitą dieną važiavom į kitą žirgyną, tolokai nuo Vilniaus. Man nenusimatė jokia treniruotė, aš tik drybsojau mašinoj ant galinės sėdynės, neturėdama jėgų demonstruoti įprastinio linksmumo. Žirgyne mūsų laukė arabas ir šviesiaplaukis (nežinau, ar galiu pavadinti širmu, gal vis tik baltas) seno tipo žemaitukas, kurį aš dar iš praėjusio seminaro žinojau esant tokį truputį šyziką, kuris nešiojosi po visą maniežą nesustabdomai. Tiesa, šitame žirgyne žemaitukas buvo gana ramus, kadangi čia buvo jo namai, taigi jokio streso. Bet aš vis tiek pagalvojau, kad jau ant šito tai aš tikrai nelipčiau. Ir čia Cezaris atsisuko į mane ir pasakė: “zEzere! lipk ant šito arklio”. Aš suapvalinau akis ir instinktyviai sumojavau rankom: “ne ne!”. Cezaris nieko neatsakė. Aš kažkaip neužtikrintai priėjau prie žemaituko. Cezaris tylėdamas parodė lipt. Aš užlipau su mintim: “pochui. kas bus, tas.” Kilpos man stipriai per trumpos, siekiu jas pasireguliuot, ir girdžiu, kaip Cezaris kažką sako. Pirmas porą sekundžių šifruoju jo keistą anglų kalbą, tada suprantu kad liepia ištraukt kojas iš kilpų. Sumetu kilpas žemaitukui per kaklą. Tada Cezaris liepia: “pradėk iš lėto risčiuoti”. Aš pasiraginu į risčią, žemaitukas linksmai nurisčiuoja į levados pusę, kyla į zovadą ir bėga pas toje levadoje stovintį kitą arkliuką aiškintis santykių. Vos spėju nusukt, Cezaris šūkteli atsipalaiduot ir vienu pavadžiu sukt į šoną ratuką, ir dar mažesnį, ir dar mažesnį. Žemaitukas pereina į žingsnį, aš blyksteliu akim į Cezario pusę ir sakau: “taigi, lėta risčia”. Jisai, nuleidęs mano emociją pro ausis, liepia vėl risčiuot, ir dabar jau lėtai. Tą aš ir padarau, ir šį kartą visai sėkmingai ir be nuotykių.

Kai važiuojam atgal į Vilnių, pusę kelionės pramedituoju ant galinės sėdynės, o tada kažkaip topteli mintis dar pašnekint Cezarį. Ir aš jo klausiu, koks turi būti geras mokinys. Čia Cezaris iš karto užsiveda: “Geras mokinys šimtu procentų pasitiki savo treneriu. Geras mokinys neabejoja, ir jeigu jam liepia kažką daryti, jis tuoj pat daro. Ir tuoj pat, o ne po penkių sekundžių. Jei liepiau mesti kilpas – meti tuojau pat, nelauki. Geras treneris geriau už mokinį žino jo galimybes, be to, geras treneris geriau žino, ką arklys darys, ir ko ne. Jei treneris prašo kažką padaryti, jis tam turi priežastį. Geras mokinys niekada nesako treneriui “ne”. Aš tau šiandien sakiau lipti ant arklio, o tu bandei atsisakyti. Nereikėjo. Aš geriau žinau, ant kokio arklio tau galima sėstis, ir ant kokio ne. Be to, geras mokinys į treniruotę žiūri rimtai. Jis nesišaipo – haha, lėta risčia. Jis nejuokauja treniruotės metu. Treniruotė yra rimta, paversti ją juokais – tai paversti juokais trenerio darbą. Reikia ne šaipytis, o sudėti visas savo jėgas, padaryti viską, ką gali, ir pasiimti iš treniruotės maksimumą. Bet taupyk jėgas. Vakar ant Kazbeko tu porą ratų jojai gerai, pratryškai entuziazmu, ir tuo viskas baigėsi. Nesiblaškyk. Dėmesį reikia išlaikyti per visą treniruotę.”

Aš į tai komentarų neturiu. Tik pasakau “aaa, aha.” Ir iki Vilniaus tylomis.

Trečia diena. Kairėnai. Susiorganizuoju taip: išsinuomoju iš Kairėnų darbiašką lėtapėdę Brisą, atsinešu savo neslidų balną, apsimaunu savo neslidžias kelnytes su oda per visą šikną, ir užsirezervuoju Cezario treniruotę. Cezariui bebaiginėjant treniruoti kitą žirgą, aš jau stoviu aikštelėje su Brisa ir laukiu savo eilės. Ant Brisos mano kamanos ir mano balnas. Balnas jai visiškai netinka. Kaip visada, Brisa seilėjasi taip, kad žolėta seilė velkasi žeme. Ir stovi visiškai nejudriai, tik vis riečiasi į mane kasytis galvos, o tada seilė taikosi prilipti prie mano brangiųjų kelnyčių. Cezario žmona sako: “nu tu čia turi gana dramblotą arkliuką…” Cezarį toks vaizdas, berods, irgi pralinksmina, jis prieina toks gerai nusiteikęs, o aš numirėlio veidu lipu ant Brisos, paklusniai išimu kojas iš kilpų ir išsistumiu Brisą į žingsnį. “Na”, – klausia Cezaris, – “ar zEzere pasiruošus treniruotei?”. Ir aš visiškai nuoširdžiai atsakau: “nežinau”. Cezaris ir vėl, savo pamokslaujančiu tonu: “Mokinys visada turi būti pasiruošęs treniruotei! Mokinys turi ateiti tam morališkai nusiteikęs! Jeigu mokinys nenusiteikęs, treniruotė nebus gera! Nu ką, pradedam?”

Ir pradėjom. Ir… viskas buvo gerai. Aišku, kas gi bus blogai ant tokios Brisos, su tokiu balnu ir su tokiom kelnytėm. Tik išsiraginti ją buvo ypač sunku, tada Cezaris priėjo ir užmovė man ant batų savo pentinus. Reikalai iš karto pasitaisė.

Treniruotė buvo gera. Naudinga. Labai paprasti dalykai, bet kaip tik tie, kurių man niekas nepaaiškino iki tol.

Tik jojau aš visą laiką tokia akmenine išraiška, kad Ilona net pajuokavo: “ko tu tokia rimta? nusišypsok!” Jodama pro Iloną, nusišypsojau, bet į Cezarį atsisukau jau pačiu rimčiausiu pasaulyje veidu.

Už poros dienų Cezaris su Graca išvažiavo namo.

O aš nuo tada pradėjau kitaip žiūrėti į trenerius, į visus, ir jojimo, ir kitokio sporto. Anksčiau atrodydavo, kad va, treneris gauna pinigus, treneris stengiasi būti malonus, viską gerai paaiškinti, ir tai yra norma. O dabar paaiškėjo, kad treneris turi savo reikalavimų, kad jam irgi gali būti visai nefaina dirbti su kai kuriais mokiniais, kad treniruotės rezultatas priklauso ne tik nuo trenerio, bet nuo abiejų po lygiai. Ir kad trenerio nemotyvuoja mokinys, nerodantis jokio rezultato, o dar blogiau – ir nenorintis jo parodyti. Po to jau būdavo kažkaip gaila stebėti, kai matydavau, kad treniruotės metu tai-či treneris, rodydamas judesiuką, sudeda į jį visą savo širdį, o vaikinai skaldo bajerius, merginos flirtuoja. Pavargsta – nebedaro, kažkas nesigauna – tiek jau to. Klausimų po treniruotės neturi niekas, nes niekam nėra taip jau baisiai įdomu. Taip, visi sumokėjo pinigėlį, bet iš tikrųjų atėjo tiesiog maloniai praleisti laiko. Jeigu treniruotė pasidarytų nebemaloni, mokiniai nebegrįžtų. Ir treneris nieko nesako… Cezaris buvo pirmasis treneris, tiesiog ėmęs ir pasakęs…

=========================
Daugiau apie Cezarį Eglės bloge:
http://eglerind.wordpress.com/2008/03/05/turizmas-lusitano-forever-2/
http://eglerind.wordpress.com/2008/03/09/lusitano-forever-3/
http://eglerind.wordpress.com/2009/06/14/when-life-turns-back-into-a-dream/

Ar žinote, kad vieno litro pakanka, kad pasaulis imtų suktis?
Ne, aš ne apie alkoholį… Nors, aišku, vieno litriuko alkoholio pilnai pakanka, kad pasaulis pradėtų ne tik suktis, bet ir stotis piestu, vanot per šonus, brozdint kelius ir delnus… Bet šį kartą aš apie kitą litriuką – tą, kuris po mašinos kapotu.

Kadangi, kai važiuoju lygiu keliu ir pastoviu greičiu, savo judėjimo fiziškai aš nebesuvokiu. Yra tik vibracija ir sūpavimas, bet kol manęs neprispaudžia prie sėdynės gazuojant arba kol nepakimbu ant diržo stabdant, tol greičio nejaučiu. Tik mano akys man pasako, kad vaizdas aplinkui keičiasi. O logika randa paaiškinimą – vaizdas keičiasi todėl, kad aš judu erdvėje. Bet jei po sunkios dienos pavargusią logiką atjungiu ir besąlygiškai priimu tai, ką sako akys – o akys sako, kad erdvė juda aplinkui mane – tai pasijaučiu kaip pasaulio centras. Sėdžiu sau, atsilošus, ir lengvai mygu pedalą, o litrinis varikliukas suka du priekinius ratus, o du priekiniai ratai suka po manim Žemę. Mygu labiau – suka Žemę greičiau. Mygu mažiau – suka Žemę lėčiau. Taip pat lengva, kaip su pelyte skrolinti ilgą tekstą.

Šitaip ir skrolinasi po manim Žemė, ir skrolinsis dar ilgai, nes kelias tolimas. Daugelis nesupranta, kurių galų aš tiek daug savo laiko gaištu kelyje. Jau nekalbant apie kuro kainą. Kadangi kelias buvo tolimas ir veikti nebuvo ką, pasiskaičiavau tą kuro kainą. Šimtui kilometrų aš nuperku apie penkis su puse litro (kuro). Tai apie 20 litų. Vadinasi, vienam kilometrui išleidžiu 20 centų. Vadinasi, kas penkiasdešimt metrų sudega vienas centas. Apibus kelio kaip tik susmaigstyti stulpiukai su atšvaitais, kas penkiasdešimt metrų. Taigi, kiekvienas pravažiuotas stulpiukas man pažymi vieną išleistą centą. O stulpiukai pro šalį bėga greitai – pukšt (centas) — pukšt (centas) — pukšt (centas) —
Taip vat suku aš Žemę ir skaičiuoju, kiek pinigų prarandu. Bet vis tiek man tai kažkodėl patinka. Daug pro šalį bėgančio vaizdo man stimuliuoja kažkokius centrus smegenyse, kurie išskiria kažkokias chemines medžiagas, nuo jų aš patiriu malonumą, o ir šiaip gyvenimas atrodo (bet tik atrodo) prasmingas.

Tiesa, važiavau (sukau Žemę) aš beveik naktį. Kai dangus už nugaros jau juodas, o prieky dar tamsiai mėlynas. O priekyje tarp dangaus ir žemės horizontali juoda juostelė, kuri platėja, auga vis aukščiau, jos viršutinis kraštas išsikraipo, tįsta kaip minia rankų ir čiuptuvų aukštyn į dangų, rankos šakojasi, didėja, ir wuoba – ant manęs užvažiuoja miškas, čiuptuvai praryja dangų iš kairės ir dešinės, ir palieka tik vertikalią juostą, siaurą tiesiai priešais mane, ir platėjančią į viršų. Tos juostos kraštais aukštyn braukia medžių šakos, ir man atrodo, kad aš niekur nevažiuoju, stoviu vienoj vietoj, tik mašinos sėdynė spyruokliuoja, o aplinkui stovi juoduma, o toj juodumoj, iš taško, esančio tiesiai priešais mane, aukštyn kyla tamsiai mėlynų dūmų stulpas ornamentuotais kraštais, kyla ir platėja, platėja ir tamsėja, kol pakyla virš galvos ir dingsta už mašinos stogo. Nežinau, ar pavyksta nusakyti tą įspūdį…

Jeigu įsijungiu tolimąsias, aplink staiga pasimato minios kamienų, o akis pradeda badyt eilės atšvaitų ant stulpiukų, todėl graži fantazija su mėlynu dūmų stulpu nebedaro įspūdžio. Naktį tie stulpeliai – geriausi mano draugai. Kai jų nėra arba yra nedaug, aš jaučiuosi nesaugiai. Kiekvienas stulpelis turi atšvaitą. Kairėje kelio pusėje atšvaitai balti, dešinėje – oranžiniai, ir tai labai svarbu, vingiuotame kelyje reikia tai turėti omenyje. Kartą aš, kol dar neturėjau to omenyje, kaip visada, taikiau važiuoti tarp dviejų stulpiukų, o abu stulpiukai buvo balti, kadangi priekyje buvo staigus posūkis į dešinę, todėl aš ir mačiau du kairės pusės stulpiukus. Viskas baigėsi gerai, likau kelyje, bet dabar žiūriu ir į spalvas. Netoli Molėtų kelią papuošia dar viena gera mano draugė – tokia ilga ir punktyrinė. Kadangi iki tol važiavau tiksliai kelio viduriu, tai dabar punktyrinė juosta įlenda tiesiai mano mašinukui tarp priekinių ratų, pasijaučiu taip, tarsi jinai būtų pralindus man tarp kojų. Šitai man sužadina vieną danišką prisiminimą. Kažkada dviračiu važinėjau po Daniją. Teko važiuoti ir debesuotą naktį, miške, kai buvo tamsu kaip šiknoj. Aš, kadangi žinau, kaip prastai matau tamsoj, pasiėmiau tris žibintus, bet vienas neveikė, kitas irgi, o trečią aš su koja numušiau nuo dviračio ir sudaužiau. Likau tamsoj nors į akį durk, važiuot – reikia, kur kelkraštis – nematau, ir apskritai kur kelias – nematau. Viskas, ką dar šiek tiek mačiau, tai buvo baltoji punktyrinė draugė. Taip ir važiavau, ratais tiesiai per tą juostą.

Kelias nuo Pabradės iki Molėtų labai siaurutis, kalvotas ir vingiuotas. Jausmas – kaip plaukti jūra ant bangų. Važiuoji žemyn žemyn, greitėji, tada pradedi kilt į viršų, ir kadangi nesimato, į kurią pusę suks kelias už šitos bangos – kiek prilėtini, artėjant prie bangos viršaus iš už kalvelės pukšt – pukšt – išlenda du mano draugai, kairėje baltas, dešinėje oranžinis, čia aš įtaikau vairą tarp jų ir duodu gazo žemyn nuo kalvelės, iki kitos bangos. Viena viršūnė pasitaiko labai labai aukštai, ir kai aš ant jos užkylu, kai mašinos priekis nusileidžia ir žibintai apšviečia pusę Žemės rutulio – siela ima ploti delniukais: prieky kelias labai kalvotas, bet visiškai tiesus. Tada jau laikau vairą tiesiai ir spaudžiu kiek negaila. Tikslas – patirti nesvarumo būklę ir prisigaminti adrenalino. Adrenalinas gaminasi prieš kiekvieną viršūnę, kai greitis iki 100 km/h, o matomumas – trys metrai į priekį, ir tik atmintis sako, kad priešais kelias tiesus ir kliūčių jame lygtai nebuvo. Po kažkurios viršūnės atsibunda logika ir pasako, kad kliūtys kartais atsiranda visai netikėtai, pavyzdžiui, išbėga į kelią. Sumažinu greitį, ir iš tikrųjų, už eilinės viršūnės mašinuko priekis persiverčia žemyn, ir žibintai iš šešėlio išplėšia gabalą kelio su dviem kiaunėm. Kiaunės nespėja net susistresuoti, kaip aš jas apvažiuoju. Dar už kelių kilometrų kelią perbėga triušis. Po to žemai žemai praskrenda paukštis. Kai iki Molėtų lieka jau ne per toliausiai, kelią perbėga šuo. Pagalvoju, kad kažkoks čia rekordinis gyvūnų kiekis. Ir čia tiesiai priešais žiūriu – skersai kelio klibinkščiuoja stirna. Man tenka pristabdyt, nes stirna greičiau nesuskuba, ir kai aš važiuoju pro šalį, matau, kaip jinai pasislepia krūmuose. Jooo, galvoju, čia tai jau kulminacija. Ko dar laukti? Ir tada į kelią iš krūmų naglai iššoka lapė, ir nusileidžia prieš mane, už keliolikos metrų. Lygtai puola bėgt į kitą kelio pusę, bet po akimirkos lygtai mauna atgal, ir vėl sustoja, prisiploja prie žemės ir žiūri į mane. Aš, kaip ir lapė, neapsisprendžiu į kurią pusę man dabar sukt, kad ją apvažiuot, aš staigiai užmygu stabdžius, ir tik likus porai metrų lapė apsisprendžia grįžt iš kur atėjo ir skačkėm mauna atgal į krūmus. Toliau važiuoju, ir galvoju, ko dar trūksta šitam kely? Gal tik kokio bomžo vidury kelio. Ir čia many susižadina latviškas prisiminimas…

Naujųjų metų naktį, apie trečią valandą nakties, važiavau aš nuo Rygos į vakarus, pajūriu. Kadangi prieš tai, sausio 31 dieną, buvau atidirbus aštuonias darbo valandas, o po to atvairavus nuo Vilniaus iki Rygos tris valandas, o po to palikus mašiną ir slankiojus po Rygą pėsčiom dar penkias valandas, tai galva jau sviro, o akys merkėsi. Bet aš dar važiavau, nes norėjau privažiuoti nuošalesnę aikštelę kokiam miške, kad galėčiau mašinoj pernakvoti. Ir čia mane iš priekio ėmė akinti kažkieno tolimosios šviesos. Tokiais atvejais aš kiek prilėtinu ir vairuoju taip, kad pataikyčiau šiek tiek dešiniau nuo šviesų, o kai jos lieka už manęs – prieky vėl pradedu matyti kelią. Taip taikiausi ir šį kartą. Bet likus iki tos mašinos kokiam šimtui metrų, tolimosios šviesos išsijungė, ir aplinkui atsirado vaizdas toksai: pasirodo, toji mašina priešais – ne važiavo, o tiesiog stovėjo ant kelio. O dešiniau tos mašinos, tiesiai man ant kelio, kažkas baltavo ir judėjo. Sustabdyt nebelabai spėjau, bet spėjau pralįsti tarp stovinčios mašinos ir to balto daikto. Važiuodama pro pat baltąjį objektą, supratau, kad tai keturpėsčia girtutėlė moteriškė. Būtų susiklostę truputėlį kitaip, galbūt būčiau leidus naujametę naktį latviškoj areštinėj.

Už Molėtų žvėriukai baigiasi ir adrenalinas nebesigamina, kelias išsitiesina ir pasidaro visai nuobodus, dangus juoduoja ir vienodėja, mane ima žiovulys, aš plačiai žiojuos ir stengiuos neužsimerkti, žiojuos ir žiūriu į priekį, kur lygiai taip pat žiojasi naktinis peizažas, kelias kaip liežuvis, iš abiejų pusių balkšvi dantukai su blizgučiais, kairėje baltais, dešinėje oranžiniais, dangus kaip gomurys, o aš smengu gilyn į gerklę šitai nakčiai. Gilyn, žemyn, juodyn, dantukai tokie ritmiški, pukšt pukšt pukšt, kelio nelygumai švelniai sūpuoja, tamsa glosto – taip vat braukia minkštai per veidą, o pirštais kaip mirštančiam užmerkia akis, aš jas iš paskutinių jėgų bandau laikyt išplėstas, nors jau nebežinau, ar dar kažką matau? Matau baltus ir oranžinius draugus, matau baltus drugelius, kurie plakasi į stiklą, matau ir spalvotus drugelius, spalvotą lietų ir vaivorykštę, ir ratilus kaip ant vandens. Atrodo labai gražu… O tada susiprantu, kad viso šito iš tikrųjų nėra – aš jau sapnuoju atmerktom akim. Akimirką išsigąstu, vaivorykštės išlaksto, lieka vien tik žibintų apšviestas asfaltas ir vis tie patys kelio draugai… O tada vėl imu žiotis, merktis ir haliucinuotis…

Kelio pabaiga labai sunki. Bet pagaliau įvažiuoju į tas žemes, kur pievos numelioruotos, o žmonės nukolūkinti.. Nesakau, kad kitur nenukolūkinti, bet ten – ypač… Doc. dr. Stanislovas Sinkevičius taip apibūdina šiuos kraštus: “Nukėlus 115 tūkst. vienkiemių, sunaikinus daug sodybų ir laukų želdinių, naujai ir pakartotinai nusausinus apie 80 proc. šalies teritorijos, įsivyravo 20–50 kv. km melioruotos plynės su retomis miškų ar kitų želdinių salomis, susidarė palankios sąlygos dirvų degradacijai (…) Vandens telkiniai ėmė greitai seklėti, suaktyvėjo jų krantų ardymo ir erozijos procesai. (…) 1955–1986 metais natūraliosios daugiametės augalijos plotai Lietuvoje sumažėjo nuo 50 iki 39 proc. (…) Kalvotose aukštumose atlikta didelių pertvarkymų (melioracija, šlaitų arimas ar dirbtinis nuolydžių lyginimas, papildymas dirvožemiu ir kt.) (…) Buvo pakeistas senasis gyvenviečių tinklas – vietoj jo sukurtos stambios, kontrastuojančios silikatinių plytų kolūkių gyvenvietės, o greta jų – netradicinių formų, tūrių ir medžiagų gamybiniai kompleksai, energetinės sistemos, gausūs (reikalingi ir nelabai) melioracijos bei irigacijos įrenginiai. (…) Miestuose išaugo tipinių daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalai. Pramoniniai kompleksai, augančių miestų komunalinis ūkis, nekontroliuojamų atliekų sąvartynai tapo stambiais atmosferos, dirvožemio, požemio ir paviršinių vandenų taršos židiniais. Neleistinai buvo užteršta daugiau nei trečdalis šalies teritorijos.”

Taigi, įvažiuoju ten, kur būdama, aš visiškai suprantu doc. dr. Stanislovą Sinkevičių. Lygumos su retomis miškų salelėmis, kanalai, pačių įdomiausių tūrių kompleksai, įspūdingi šiukšlynai ir pramoniniai bajobai.. Tik naktis dabar viską užtemdžius, beveik nieko nebesimato. Bet man ir matyt nereikia – akyse stovi visa ta agrarinė sovietinė didybė, pavyzdžiui, Alpių dydžio sąvartynas prie Kėdainių, arba šešiagubas bajobas prie Jonavos, taip pat negaliu pamiršt nukolūkinto diedono, kuris šliaužė į važiuojamąją kelio dalį, tiesdamas į mano mašiną ranką, ir dar daugybės kitų, panašių į jį – kas keturpėsčias ropoja, kas dviračiu sinusoides paišo, ir visi beveik be išimties atsisuka ir žiūri, kaip tu pravažiuoji/praeini pro šalį, ir žiūri ne tik jie, bet ir kiti vietiniai, o pažiūrėję paleidžia gandus, kurie, apsukę tris ratus miestelyje, užkliudo ir mano ausies kraštelį.

O tada privažiuoju savo kelio tikslą. Pravažiuoju ganyklą, kuri jau nebetuščia, jau stovi kumelė ir kumeliukas. Ir privažiuoju dvarą, kuris vėlgi yra visai kitokia erdvė, į jo teritoriją įvažiuoji kaip į dar vieną pasaulį, dar labiau šyzinį negu visa tai, kas yra aplinkui.

O tada užvelku save ir savo šmutkes į antrą aukštą, perlipu per Aušrelę, apsivožiu veidu į pagalvę ir prarandu sąmonę – - -

Dešimtą valandą vakaro išvažiavau iš Vilniaus. Dar buvo šviesu, tik prieky raudoni debesys. Pasidėjau koją ant pedalo ir nebejudinau. Koks greitis gavosi, toks gavosi, nuo kalniuko greičiau, į kalniuką lėčiau. Tegu lenkia kam reikia, aš tingiu judint koją. Jai dar gulėt ant pedalo pusantros valandos.

Žiopsojau į abi kelio puses. Pirmą kartą važiavau į dvarą be pakeleivių, tai, galima sakyti, pirmą kartą stebėjau, kas abipus kelio.

Įvažiavau į pakeliui esantį miestą ir pasukau prie degalinės. Prieš pat degalinę kelią perbėgo juoda katė, dar pusmetris ir būčiau ją pervažiavus. Įsukau į degalinę, sustojau. Nuėjau prie automato, įkišau kortelę, surinkau PIN kodą. Automatas pasakė, kad kažkas “neautorizuota” ir išspjovė kortelę atgal. Liepiau sau nepergyvent, sėdau į mašiną, pasižiūrėjau į žemėlapį, porą  kartų pasisukaliojus degalinėj išvairavau į kelią ir nuvažiavau. Turės būti posūkis į kairę. Važiavau, važiavau, o posūkio vis nėra ir nėra. Ir šiaip, kelias nematytas.

Temo, ir kuo labiau temo, tuo nejaukiau darėsi. Ypač jei kelias minutes nesusitikdavau nė vienos mašinos.

Sustojau pakelėj pažiūrėt į žemėlapį. Užsidegiau mašinos viduj švieselę, švieselė apakino, lauke nieko nebesimatė. Paskubom atsiverčiau žemėlapį, kol dar niekas neiššoko iš miško ir nepasibeldė į mašinos langą, pasižiūrėjau kur važiuoju. Aha, aišku kur. Truputį nepataikiau, bet nieko, tik lankas gaunasi, ir tiek.

Kad ją kur, tą juodą katę.

Važiavau toliau. Sutemo. Privažiavau miestą, pro kurį nebūčiau važiavus, jei nebūčiau nuklydus. Pasukau į dešinę. Pervažiavau geležinkelį. Pravažiavau pro bajobą. Bajobas – tai toks pastatas, tokio dydžio ir tokio pobūdžio, kad pro jį važiuojant šiurpas krato.

Toliau vingiuotas keliukas, nedaug kelio beliko.

O darosi vis baisiau ir baisiau, pagalvojau. Vat kaip pradedi galvot apie juodas kates visokias, po to ir nebesvarbu, kad netiki nesąmonėm, o vis tiek kažkaip. Kažkaip.. Kad būtų dar baisiau, sugalvojau ant kelio paeksperimentuot. Pavyzdžiui, imi ir išjungi mašinos šviesas, visai. Baisoka! Po poros sekundžių vėl įsijungi. Tada sugalvojau įdomiau – išjungiau šviesas ir padidinau greitį. Neblogai, bet kažkaip mašina nepakankamai traukia.. Tada pabandžiau pirma numesti greitį iki 50, tada išjungti šviesas, o tada su ketvirta pavara pagazuoti..

Taip ir privažiavau miestelį. Pravažiavau arklides, iš lėto. Kada nors čia stovės arkliai. O dabar dar tuščia. Pasukau iki dvaro. Apvažiavau jį iš kitos pusės. Visi langai buvo juodi. Nė švieselės parke. Sustojau, išjungiau variklį, užgesinau šviesas. Tylu ir tamsu. Langai juodi. Aplinkui nė vieno žmogaus. Gal. O gal slepiasi. Iš tikrųjų aš labai bijau tamsos, man visada atrodo, kad kažkas kažkur slepiasi. Tamsoj matau blogiau negu kiti žmonės, amžinai klupinėju. Einu skubėdama, prisifantazuoju vaiduoklių, ir man labai palengvėja, kai užsidegu šviesą.

Buvo be penkiolikos vidurnaktis.

Susirinkau daiktus iš mašinuko ir patraukiau į dvarą. Atsirakinau dureles pirmam aukšte, ir įkišus ranką tuoj pat susigraibiau jungiklį ir uždegiau lemputę, kuri apšvietė siaurą statybinėm atliekom apkrautą koridorių ir laiptus. Tada stovėjau ir galvojau. Man reikia į antrą aukštą, ten užsidegsiu kitą lemputę. Bet reiks išjungti šitą, tai yra, reikės leistis į pirmą aukštą, išjungti, o tada vis tiek tamsoj kilti iki antro aukšto. Negerai. Tada sugalvojau genialų sprendimą. Kai pakilsiu laiptais beveik iki antro aukšto, galėsiu ranka pasiekti lemputę, truputį ją išsuksiu, šviesa užges. Tada nereikės leistis žemyn. Super, nerealiai.

Pakilau iki antro aukšto, antrame aukšte koridoriuje užsidegiau lemputę, tada uždegiau lempą kambary ir pasidėjau savo daiktus. Tada grįžau iki laiptų, truputį nusileidau jais, pasiekiau lemputę, pasukau prieš laikrodžio rodyklę, ji užgeso. Grįžau, užgesinau lemputę antro aukšto koridoriuj ir įsitaisiau kambary.

Buvo be šešių minučių dvylika.

Kaži, gal dvyliktą valandą sugirgždės grindys ir ateis Kosakovskis?

Kažkas šmėkštelėjo juodame lange, aš net krūptelėjau. Baltas drugys…

Tada pagalvojau – ar aš užrakinau lauko duris pirmame aukšte? Blemba, turbūt ne. Reikia leistis užrakinti. Grįžau į antro aukšto koridorių, užsidegiau lemputę. Truputį nusileidau laiptais ir ėmiau tamsoj ranka ieškoti lemputės. Atrodė, kad tuoj apčiuopsiu ne lemputę, o ką nors kita. Pavyzdžiui, Kosakovskio ranką… Apčiuopiau lemputę. Pasukau laikrodžio rodyklės kryptim, ji užsidegė, apšvietė pirmo aukšto koridorių. Pagalvojau, reikia tikėtis, kad kol aš vaikščiojau antram aukšte, niekas neįsmuko į vidų. Ir dar pagalvojau, kad reikia paskubėti užrakinti. Nulėkiau laiptais žemyn, įkišau raktą į spyną, pasukau vieną kartą. Ir tada į duris kažkas pabeldė.

Juokauju. Niekas nepabeldė. Bet aš buvau įsitikinusi, kad pabels. Pasukau raktą antrą kartą. Grįžau iki laiptų, pasukau lemputę prieš laikrodžio rodyklę, antram aukšte išjungiau koridoriaus lemputę, grįžau į kambarį.

Kambary dega šviesa, visai jauku, jeigu ne tas baltas drugys už lango.

Sėdžiu, rašau, ir noriu į tualetą. Bet į tualetą reikia eiti per tris tamsius kambarius, ir aš nesiryžtu…

Po pirmo bandymo kastruoti iš naujo mąsčiau, ar tikrai reikia šitos operacijos. Bet kadangi norėjau ateity jį apgyvendint kur nors pievoj, kitų arklių draugijoj, tai sumąsčiau, kad reikia.

Mano išrinktasis veterinaras po pirmo bandymo tik paprašė surasti vyrukų, kurie galėtų padėti palaikyti arklį, ir išvažiavo, pažadėjęs atvažiuoti rytoj. Visą vakarą ieškojau tokių vyrukų. Betgi kokia bėda – juk joja praktiškai vien tik merginos… Kur gaut vyrukų? Antra pusė? Hmm… abejojau… pabandžiau paprašyti… nesutiko padėti… tipo, baisu bus… taip ir galvojau. Kas dar? Ogi nėra kas. Bliamba. Aaaaaa! O Tadas? Kaip aš taip pamiršau Tadą? Tiesą pasakius, beveik neabejojau, kad sutiks padėti. Parašiau SMS. Sutiko.

Bet tada vėl bėda. Rytojaus dieną mano išrinktasis veterinaras nepasirodė. Ir porytojaus dieną nepasirodė. Ir į skambučius neatsakė.

Tada paskambinau kitam veterinarui. Telefonu prigąsdinau, kad čia pas mane eržilas panikierius, nepaguldomas, su pančiais pabėga, iš kamanų išsimauna… Veterinaras užtikrino, kad per 40 metų praktikos jam dar nėra pabėgęs nė vienas arklys, ir pagalvojęs dar pridūrė, kad atvažiuos ne vienas, o su pagalbininkais.

Sutartą dieną atvažiavo jie trise. Veterinaras ir dar du vyrai. Vėjui užmoviau ne kamanas, o kantarą – bent jau neišsimaus. Išvedžiau. Noriai išėjo iš arklidės, nieko nenujausdamas. Vetas subedė injekciją. Kol Vėjo galva sunkėjo vis žemyn ir žemyn, pagalbininkai raizgė jam aplinkui kojas virvę, visiškai taip pat, kaip tai darė pirmasis veterinaras. Nė kiek nepergyvendami. Aš pradėjau lement, kad aną kartą irgi viskas prasidėjo taip pat, bet jie kuo ramiausiai tęsė savo darbą, apipančioję kojas, dar užvėrė kilpą ant kūno, toliau apsuko aplink užpakalinę koją, vėl pervėrė per kilpą… viskas taip sudėtingai… Vėjas tuo tarpu stovėjo, nedarydamas nė žingsnio. Kai jis jau buvo apraizgytas iš visų pusių, veterinaras įtempė virvę ir pabandė Vėją pargriaut. Va čia Vėjas atsigavo – staigiai užvertė galvą į viršų, įsispyrė visom kojom, pabandė ištrūkt. Aš tik murmlenau, kad va vėl viskas taip pat, kaip aną kartą, bet trys vyrai nesnaudė. Vienas griebė Vėją už galvos, kitas už virvių, o veterinaras staigiai išsitraukė švirkštą ir subedė jam į kaklą, kaip supratau, dar vieną dozę… Vėjas vis tiek stovėjo atkakliai įsispyręs ir bandė ištrūkt, bet vyrai vis stipriau tempė virvę, o virvė užtraukė jo užpakalinę koją aukštyn ir arklys liko šokinėt ant trijų kojų, bandydamas atsilaikyti prieš tris vyrus. Galiausiai neatlaikė – paskutinį kartą šoktelėjo ir iš aukščio sunkiai žnektelėjo ant šono. Vyrai greitai-greitai prišoko, vienas atsisėdo apsižergęs jam kaklą, kitas subedė kuoliukus, trečias prie kuoliukų pritvirtino visus virvių galus. Vėjas gavosi ištampytas ant žolytės – gulintis ant kairio šono, abi priekinės ir kairė užpakalinė ištemptos žemyn, dešinė užpakalinė užkelta aukštyn.

Vienas pagalbininkas liko sėdėt Vėjui ant kaklo, aš priklaupiau prie galvos ir pasižiūrėjau, ar neprilindę šiaudų į kairę akį. Veterinaras su kitu pagalbininku ėmė ruoštis operacijai.

Toliau viskas vyko labai greitai. Vietinis nuskausminimas, dezinfekcija, užbintuota uodega, žnypliukės, skalpelis, viens du gatava. Vėjas visą tą laiką šnarpštė ir dūsavo, vartė pusiau primerktas akis. Aš vis klausinėjau ant jo kaklo sėdinčio pagalbininko, ar tikrai arklys nieko nejaučia, o jis vis tikino, kad tikrai tikrai nejaučia. O aš nežinojau kaip ir jaustis (blogai?), nežiūrėjau į operaciją, tik kvailai tupėjau prie galvos ir glostinėjau snukutį.

Po penkiolikos minučių veterinaras pakilo, susirinko instrumentus, pagalbininkai nulipo nuo Vėjo ir atlaisvino visas virves. Man susakė instruktažą – po pusvalandžio arklys turi atsigauti, atsistoti, šiandien jį pastatyti į gardą, nuo rytojaus dvi savaites kiekvieną dieną du kartus per dieną vaikyti pievose risčia po dvi valandas. Čia minimumas. Dar pridūrė, kad arklys kraujuos ir visaip tekės, ir kad taip turi būti, o jei nepakankamai vaikysiu ir netekės – tada ištins, o taip jau neturi būti. Uodegą bintuoti, dulkių vengti, pjuvenomis nekreikti. Išklausiau, atsiskaičiau, atsisveikinau.

Grįžau prie Vėjo. Jis gulėjo, šnarpštė ir giliai dūsavo. Po penkiolikos minučių pradėjo judinti uodegą vaikyti nuo savęs muses, karpyti ausimis. Dar šiek tiek vėliau pradėjo judinti kojas. Tada nuo šono persivertė pusiau ant pilvo, sulenkęs priekines kojas po savimi, bet galvos dar negalėjo nulaikyti pakeltos. Dar po kelių minučių nusprendė stotis, ištiesė priekines kojas priešais save, ir pabandė jomis pakelti savo priekinę kūno dalį. Pakėlė, bet kai reikėjo atsispirti užpakalinėmis ir atsistoti – garsiai sumykė “Mmmmmūūūūūūūū”, krito atgal ir įbedė nosį statmenai į žemę. O tada galva, su į tą patį tašką įbesta nosimi, ėmė pamažu svirti ant šono. Vėjas vis ją sugrąžindavo į statmeną poziciją, bet ji čia pat vėl pradėdavo svirti.

Pailsėjęs dar kelias minutes, Vėjas vėl pabandė stotis, ir šį kartą jam pavyko. Leidau dar pastovėti, parupšnoti žolės, o kai kojytės nustojo linkti, įvedžiau į gardą, pataisiau nusmukusį uodegos bintą, ir palikau stovėti.

Kitą dieną anksti ryte atvažiavau jo vaikyti. Pataisiau nusmukusį uodegos bintą ir išsivedžiau į pievas. Pakeliui dar kokius tris kartus pataisiau smunkantį bintą, kol galiausiai numojau ranka ir visai jį nuėmiau.

Būtinybė vaikyti Vėją laukuose privertė mane persilaužti – prieš tai lauke vesdavau tik šalia, tvirtai paėmus už kamanų ir nuolat tampydama, kad jis manęs palauktų. Ir trumpiausiu keliu iki aikštės, kur galėdavau jį paleisti ir atsikvėpti. O vaikyti laukuose? Ant žolės? Kur nėra jokio aptvaro? Tik atviros pievos, kuriomis taip ir norisi lėkti į horizontą? Kaži ar aš jį išvis nulaikysiu? Bet kai aplinkybės priverčia, tai ir susidoroji. Ir nulaikiau, ir vaikiau… Tik didžiausia bėda buvo – nuobodybė ir vabzdžiai. Vaikydavau aš jį penkias minutes, dešimt. Penkias į kitą pusę, dešimt. Jau nuobodu. Dar penkias, dar penkias, jau ir musės apipuola. Dar dešimt, viena ranka laikau kordą, kita mušinėju uodus ant veido, traukiu mašalus iš akių, spjaudau iš burnos. Tada neištveriu, susivynioju kordą, botagą po pažasčia, ir bėgte į kitą vietą, nuo tų musių. Ten dar pavaikau penkias, dešimt minučių, vėl apspinta smulki skraidanti limpanti bjaurastis, vėl bėgte dar kitur… Ir taip reikia dvi valandas iš eilės. Mažiausiai….

Tai va. Beje, įspūdis po kastravimo operacijos liko slogus. Tas griovimas ir apraišiojimas – baisokas reikalas…

Kaip žinia, visi žmonės turi po varikliuką, kuris vadinasi “daugintis”. Varikliuko “išgyventi” neišskiriu kaip atskiro, nes jis nėra savarankiškas, o tik sudėtinė “daugintis” dalis.

Nuo šito varikliuko priklauso žmogaus mintys ir veiksmai.

Taigi, žmogus su tokiu varikliuku nuspėjamas. Nes aiškus tikslas, ir bus pasirinktas optimalus (tiesa, individualus) kelias link jo.

Bet dar buvo minčių: o kas, jei varikliukas neveikia? Pavyzdžiui, atėjo amžius, kai daugintis nebeišeina. Ar tada jau prasideda kažkas įdomaus?

Sau atsakiau tuo, kad ir tada varikliukas vis tiek bent iš dalies veikia. Lieka veikti jo sudėtinė dalis “daugintis netiesiogiai, padedant plisti tiems, kurie turi tokių pačių genų, kaip nuosavi”.

Bet gal ir atsiranda kažkas. Su amžium vis daugiau minčių ir veiksmų, nedalyvaujančių evoliucijoje. Jei tik išvis gyvai būtybei įmanoma turėti bent kažką, kas nedalyvauja evoliucijoje. Nes jei nedalyvauja, tuomet mįslė, kaip tai a) atsirado ir b) išsivystė. Ne, atsiradimas ne mįslė: sumutavo, liko nepastebėta, nepadarė įtakos išgyvenimui, paplito recesyviniais genais. O va kaip išsivystė iki kažko sudėtingesnio – vis tiek mįslė. Juk žmogaus savybių vystymuisi jau reikalinga evoliucijos šlifuoklė (atranka), ir bet kuri savybė, praėjusi šitą atranką, jau bus laikoma kaip dalyvaujanti evoliucijoje -> padedanti daugintis -> nuspėjama.

Tai vat..

O senų žmonių dialogai kartais būna labai įdomūs. Kai atrodo, kad pro silpstantį variklio gausmą girdi gal jau ir kažką kitko.

Taigi, apsisprendžiau, kad Vėją reiktų kastruoti. Deja, taip jau yra, kad klausimas, ar kastruoti žirgą, ar ne, tolygus pasirinkimui – ar turėti širdies, ar galvos skausmą. Nusprendžiau sau nuimt galvos skausmą.

Iki šiol vienintelė patirtis su kastravimu – tai mano katinuko Tuko kastravimas. Buvo gan paprasta – atnešiau į kliniką, suplojau 70 litų, nuėjau pasivaikščioti, po poros valandų grįžau, pasiėmiau, parsinešiau namo. Į vakarą katukas atsigavo, ir toliau – viskas kaip po senovei.

Su arkliu, pasirodo, ne taip paprasta… kol ieškojau geriausio kastravimo būdo, prisiklausiau įvairiausių baisybių. Pas mus dauguma kastruojamus arklius guldo, tačiau užsienio forumuose šį būdą visaip juodina, argumentuodami tuo, kad guldomas arklys gauna dažniausiai psichinę, o kartais – ir fizinę traumą. O pasidomėjus stovinčio arklio kastravimu, išsiaiškinau, kad Lietuvoj tokio beveik niekas nedaro… Tiesa, radau porą pavyzdžių, kuomet taip buvo daryta ir Lietuvoje – vienu atveju arklys po to karščiavo, o kitu atveju narkozė suveikė per silpnai, operacijos metu arklys ištrūko ir prapjautu kiaušiniu dvi valandas lakstė aplinkui.

Žodžiu, nusprendžiau rinktis ne pagal kastravimo būdą, o pagal veterinarą, ir išsikviečiau geriausią, kokį čia Lietuvoj turim. Atvažiavo jis su viena padėjėja ir dairydamasis paklausė, ar nėra dar ko nors, kas padėtų arklį palaikyti. Aš nusistebėjau, kad reiks laikyti, bet jis paaiškino, kad nors ir bus suleista narkozė, bet gali truktelt koja, ar galva, ar dar kas nors. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip trukteli arklio koja ir parverčia veterinarą ant žemės. Jooo. Pasidairiau, kas galėtų padėt. Hm. Aplink vien moteriškės. Ir tokios užsiėmusios. O reik vyruko. Hm hm. Na, tiek to.

Padėjėja ruošė instrumentus, veterinaras pririnko švirkštą narkozės. Aš nuėjau į arklidę pas Vėją. Pasiėmiau kantarą, bet sudvejojau. Jeigu reiks tvirčiau laikyti, tai su kantaru nekas. Be to, Vėjas kaži kur nusibrūžino smakrą, kaip tik toje vietoje, kur liečiasi kantaras, dabar ta vieta buvo drėgna. Taigi, pakabinau kantarą atgal ir paėmiau kamanas. Nuėmiau kapsulę, kad netrintų sužeistos vietos. Uždėjau kamanas be kapsulės.

Veterinarui pasiūliau suleisti narkozę garde, mat lauke Vėjas gali ramiai ir nestovėti. Taip ir padarėm. Injekciją Vėjas priėmė gana ramiai. Tada iš karto jį išvedžiau, kol dar kojos nepradėjo pintis. Lauke pasivedėjau link žolės lopinėlio, arčiau veterinaro mašinos. Vėjas jau pradėjo truputį svyrinėti. Sustojo, prisimerkė. Galva sviro žemyn, žemyn, kol nosis bakstelėjo į žolę. Vėjas dar kiek pagalvojo ir matyt nusprendė, kad jei jau nosis žolėje, tai reikia valgyti. Iš lėto, tingiai apsižiojo vieną kuokštelį, atkando, tada antrą… truputį pakramtė, bet nenurijo. Taip ir stovėjo su žole burnoje. Aš kažkaip pagalvojau, kad gal negerai, kai arklys pilna burna – ar neužsprings vėliau ta žole, kai gulės? Truktelėjau už pavadžio, bet Vėjas nesiruošė galvos kelti. Arba jau tiesiog nebegalėjo. Pasilenkiau, paėmiau rankomis jo galvą ir pakėliau. O sunki! Supratau kad neišlaikysiu ir paleidau. Galva vėl nosim bakstelėjo į žemę ir pradėjo tingiai rauti žolę. Na, tiek to.

Veterinaras laukė. Po kurio laiko priėjęs petim stumtelėjo Vėją, matyt tikėdamasis kad tasai atsiguls. Bet Vėjas tik tvirčiau įsispyrė savo linkstančiom kojom. Veterinaras stumtelėjo iš vienos pusės, tada iš kitos, ir nusprendė jį guldyt su papildomom priemonėm. Atsinešė virvę. Ją per vidurį sulenkė aplinkui vieną priekinę koją, galus tarpusavyje susuko, kol susidarė delno ilgio susukimas, tada apsuko aplink antrą koją ir surišo. Gavosi toksai kaip ir pantis. Tada atsinešė dar vieną virvę. Kaip jis ją ketino panaudoti, aš taip ir nesužinojau. Vėjas nuo veterinaro žingtelėjo atgal, pantis jam sutrukdė žengti normalų žingsnį, jis kluptelėjo, susirūpino, pabandė žengti vėl, nesuprato, kas čia laiko jo priekines kojas, ir supanikavo. Galva šovė į viršų. Veterinaras tuo metu laikė pavadžius savo rankoje, bet kai Vėjo galva švystelėjo aukštyn, tai ir pavadžiai, ir visos kamanos liko kaboti jo rankoje, o Vėjas liko be nieko ant galvos…

Kaip žinia, arklidėlė stovi botanikos sodo teritorijoje. Ir visai šalia arklidės yra gražus kalnelis, nuo kurio akmenukais čiurlena upeliukas, o aplinkui apsodinta žavingais dekoratyviniais krūmais, kuriuos karts nuo karto botanikos sode visaip puoselėja kažkokia simpatiška moterytė su skrybėlaite, kuri į mane ir kitus raitelius nekreipia jokio dėmesio. Matyt, dekoratyviniai krūmukai jai svarbiau už viską. Tai va, Vėjas apsisuko 180 laipsnių kampu ir movė tiesiai į tuos dekoratyvinius krūmukus. Pusgirtis nuo narkozės, nesuprasdamas, kodėl negali normaliai eiti priekinėmis kojomis, kreivai šleivai strakaliojo aukštyn į kalną, per augalus, per akmenis, visur kliūdamas ir klupdamas. Aš puoliau iš paskos, nors nežinau kurių galų – vis tiek nebuvo už ko jo paimti ir sulaikyti. Kamanos juk liko veterinaro rankoj.. Vėjas, užstrakaliojęs į kalno viršūnę, parkrito ant sulenktų priekinių kojų, ir, rodos, kuriam laikui užsimeditavo. Priėjau prie pat jo. Ką daryt? Kaip jį iš čia išvest? O gal nuimt pančius? O gal kaip tik nereikia? Kol galvojau, Vėjas vėl pašoko ant kojų, nustrakaliojo žemyn nuo kalno ir palei arklidę. Šalia priešingo arklidės kampo sustojo ir liko stovėti, o aš tuo tarpu nubėgau į arklidę pasiimti kantaro. Kai išėjau į lauką, veterinaras stovėjo prie Vėjo ir nuiminėjo pančius. Uždėjau kantarą ant visiškai ramiai stovinčio arklio. Veterinaras paaiškino, kad dabar, po tokio adrenalino antplūdžio, nebeišeina nieko daryti – nei guldyti ir operuoti, nei leisti dar narkozę. Geriau pabandyti dar kartą – pavyzdžiui, rytoj. Geriau – jei būtų kokių nors vyrukų padėjėjų. Ir padavė man Vėjo kamanas. Aš jas apžiūrėjau – buvau įsitikinus, kad taip lengvai nusmukti nuo galvos jos negalėjo, turėjo kur nors plyšti. Bet ne, kamanos buvo sveikutėlės. Vadinasi nusmuko. Įdomu – gyvenime mačiau šitiek arklių, už kamanų traukiamų pirmyn ir einančių atbulom, ir nei vienam kamanos nėra nusmukusios. O čia – viens du ir viskas. Gal jos smunka tik tiems arkliams, kuriems suleista narkozė? Pvz., dėl atpalaiduotų ausų?

Veterinaras atsisveikino iki kito karto, nepaėmęs pinigų. O aš savo arklį, vis dar eržilą, pastačiau atgal į gardą…

Šiaip iš tikrųjų tai buvo ne pati pirma, o antra diena, jei kaip pirmą dieną užskaitytume tą, kurią Vėjas buvo atvežtas į Kairėnus. Bet jis tik išlipo iš sunkvežimio, didžiai nustebęs apsidairė, ir buvo įvestas į savo naująjį gardą, kur ir prabuvo likusią dienos dalį. Todėl šita diena, mano manymu, buvo nevisavertė. O va kitą dieną….

Kitą dieną atėjau į žirgyną nusiteikus kiek neramiai. Vėją reiks vestis per sodą iki aikštelės! Paskutinį ir vienintelį kartą Vėją taip toli lauke vedžiau pačią pirmą dieną Riešėje, kai jis, kaip žinia, nuo manęs pabėgo. Kitus kartus vesdavau nebent iki aptvertos jojimo aikštelės šalia arklidės. Tai buvo kokių trisdešimties metrų atstumas, ir tai man buvo nelengva jį įveikti, nes Vėjas tą atstumą eidavo… ne – bėgdavo! – aukštu pasažu, o aš, nereikšmingas žmogus, kabėdavau jam ant kamanų ir bandydavau jį įvairuoti į aikštelę ir išsisukti nuo jo įkandimų.

Taigi, pagalvojus, kokį atstumą dabar reikės vesti iki aikštelės, man darėsi silpna.

Arklidėje pasirodė Ilona ir paklausė, ar čia mano arabas. Įdomu – bendrauju su Vėju jau du mėnesius, ir tik atvažiavus į Kairėnus, paaiškėja, kad tai visai ne trakėnas Jei man trakėnai patiktų labiau už arabus, galėčiau sakyti, kad mane apgavo ir įkišo neteisingą arklį Bet arabai man patinka kur kas labiau.

Ilonai pasakiau, kad norėčiau kada nors Vėją suleisti su kitais arkliais į aikštę arba į levadą pabendrauti. Tarp eilučių turėjau omeny Ilonos arklius Parkerį ir Pretendentą. Ilona pasakė kažką panašaus į “o tavo kastratas ar eržilas? eržilas? nu pažiūrėsim, pažiūrėsim”. Suskubau nuraminti, kad nebeilgai bus eržilas.

Užmoviau Vėjui kamanas. Prie žąslų prisegiau kordą, kurį tvirtai laikiau. Aišku, nepamiršau užsidėti pirštinių. Išsivedžiau į lauką. Ėmiau vesti link aikštės. Vėjas ėmė dairytis aukštai iškėlęs galvą, pastatęs ausis, išpūtęs akis ir šnerves. Ir… jis pamiršo, kad reikia mane kandžioti! Ir stumdė mane kur kas mažiau, nes ėjo atsargiai ir neskubėdamas į priekį. Tik žvengė taip, kad man vis užguldavo ausį. Taip aš jį nusivedžiau iki didelės aptvertos aikštės, kuri šalia maniežo. Ten uždariau vartus (užkėliau du pagalius) ir jį paleidau. Tegu laksto. Seniai jau nelakstė tokiam dideliam plote, išskyrus tą pirmą dieną Riešėj, kai nuo manęs pabėgo. Aikštės tvora buvo gan aukšta, daugmaž man iki kaktos, taip kad buvo ramu. Tiesa, iš vidaus pataranavus lengva lentas išmušti, nes jos prikaltos iš išorinės pusės, bet Vėjas ne iš tų arklių-tankų, jis taip nedarys.

Vėjas paleistas tiesiog paklaiko. Iškėlęs uodegą nešiojosi per visą aikštę, nuo vieno galo iki kito, taip greitai, kaip tik galėjo. Aikštės viduje yra atitverta dailiojo jojimo zona 20 cm aukščio tvorele. Jis tą tvorelę peršokdavo atsispirdamas likus trims metrams iki jos, ir nusileisdavo tris metrus už jos. Tada gazuodavo su “prabuksovke” ir nešdavosi tiesiai į tvorą. Du metrai iki tvoros darydavo staigų posūkį, beveik atsiguldamas ant šono (jo, kaip motociklininkai) ir lėkdavo palei tvorą į kitą galą. Vėl skrisdavo per tvorelę, nešdavosi į tvorą priešingam gale, likus dviems metrams iki jos, stabdydavo įsirausdamas visom keturiom į smėlį. Stabdymo šliūžės buvo daumaž metro ilgio. Sustabdęs, pašokdavo į orą, ore apsisukdavo 180 laipsnių kampų, skeldavo užpakalinėm gerą ožį į dangų ir vėl nešdavosi į kitą galą, pakeliui sukdamas galvą ratu, mėtydamas kojas į visas puses, žvengdamas ir persdamas.

Tuo tarpu aš mačiau, kad sodo keliu link mūsų artėja keturios figūros – Ilona su Parkeriu ir Dovilė su Pretendentu. Kai priartėjo, Dovilė sustojo pievelėje ir ėmė ganyti Pretendentą, o Ilona atsargiai privedė Parkerį artyn prie aikštės tvoros. Vėjas irgi pribėgo. Matėsi, kad jis baisiausiai nori pabendraut su šituo kitu arkliu. Tiksliau, pasipuikuot prieš jį. Kol Parkeris gan ramiai stovėjo ir žiūrėjo, Vėjas palei tvorą bėginėjo super gražia parodine risčia, atstatęs uodegą ir išrietęs kaklą. Ilona privedė saviškį dar arčiau, ir arkliai jau galėjo susiuostyt virš tvoros. Susiuosčius, Parkeris suspigo ir mostelėjo galva. Tipo – “kas tu čia toks”. O Vėjas, nė kiek nesutrikęs, vėl bėginėjo palei tvorą visas išsirietęs, garsiai pūsdamas orą pro šnerves: “žiūrėk koks aš eeerrrrržžžžilas”. Ir kaip įrodymas jo penkta koja iškrito ir nutįso jam iki kelių, o bėgant mataravo į visas puses. Parkeris pamažu irgi užsivedė. Nors jis jau seniai nebe eržilas, bet jis iš prigimties lyderis, ir negalėjo leisti kažkokiam gaidžiui čia puikuotis. Parkeris irgi pradėjo vaidinti eržilą, bėginėdamas palei tvorą spyruokliuojančia risčia ir išriestu kaklu. Vėjas jau blizgėjo nuo prakaito, stengdamasis atrodyti didžiausias, šauniausias, riesčiausias, ir su ilgiausia penkta koja. Mes su Ilona ir Dovile juokėmės iš Vėjo. Tuo tarpu Parkeriui nebuvo juokinga. Jis buvo nepatenkintas ir jau pradėjo priekinėmis kojomis mušti į tvorą. Tai pamačius, Ilona pavedėjo jį toliau. Tada Vėjas, kad pasiektų Parkerį, užgulė kaklu tvorą, bandydamas kuo toliau iškišti galvą. O tvora, kaip žinia, prikalta iš išorinės pusės, ir kai Vėjas ją užgulė, viršutinė lenta kiek atsiknojo ir pakibo ant vinių. Aš tuoj pat pribėgau ir pabandžiau lentą užstumti atgal. Užstūmiau, bet Vėjas tuoj pat vėl ją užgulė ir lenta vėl pavojingai pakibo. Nusprendėm, kad šiandienai gal pakaks arkliams bendravimo, otai iškris lenta ir Vėjas galės iššokti.

Tada Dovilė nusivedė Pretendentą į maniežą ir ten užsidarė. O Ilona tuo pačiu taku, kuriuo atėjo, nusivedė Parkerį tolyn. Parkeris ramiai nusekė šeimininkę, o Vėjas vėl paklaiko. Jis nervingai bėginėjo išilgai tvoros ir garsiai žvengė. Parkeris neatsiliepė. Vėjas pabėgėjo pirmyn ir atgal dar kelis kartus ir sustojo aikštės kampe. Tada pritūpė ir šoko. Barkšt! Viršutinė lenta nukrito, Vėjas nusileido anoj tvoros pusėj. Šūdas! Tuoj griebiau kordą. Bet kur bėgs Vėjas? Kaip jam užkirsti kelią? Vėjas nubėgo už maniežo, man nebuvo prasmės bėgti paskui jį. Spėjau, kad Vėjas ims kryptį link Parkerio, taigi ir pati pradėjau bėgti į tą pusę. Už maniežo girdėjosi du-du-dun du-du-dun, tada arklys išniro priešingame maniežo gale ir… nubėgo ne prie Parkerio, o kažinkur į laukus. Mažiau, kaip jis varo zovada asfaltu, skambiai kaukšėdamas pasagom. Aš pasimečiau ir sustojau. Tai kur man jį vytis? Bet Vėjas, atrodo, suprato, kad jis bėga kažkur ne ten, apsisuko, susirado akim Parkerį ir pasileido link jo. Tuo pat metu ir Ilona pradėjo šaukti, kad greičiau atbėgčiau. Bet Vėjas, aišku, prie Ilonos ir Parkerio atsidūrė pirmas. Mačiau, kaip Vėjas pribėgo prie Parkerio ir, berods, netgi bandė ant jo užlipti. Parkeris užvertė galvą ir atsuko Vėjui užpakalį. Ilona iš visų jėgų laikė Parkį už virvės, neleido pabėgti. Aš dūmiau link jų, ir girdėjau, kaip Ilona šaukia man kuo greičiau pasiimti savo arklį, nes Parkeris jam spirs ir sužalos – mat Parkerio užpakalinės kaustytos. Aš jau pribėgau prie jų, bet kaip pasiimti Vėją? Reikėjo čiupt už kamanų, bet Vėjo nosis visą laiką buvo ten, kur buvo Parkerio užpakalis, o aš visai nenorėjau, kad Parkis netyčia į mane pataikytų. Nuo to galima ir numirti.

Susiformavo savotiška besisukanti spiralė, kurios vidury stovėjo Ilona ir laikė virvę, aplinkui ją sukosi Parkeris ratuku, paskui Parkį dar kiek platesniu ratu sukosi Vėjas, o iš paskos Vėjui – dar truputį plačiau – aš. Visaip bandžiau nuvyti Vėją nuo Parkerio, ir tada jį pasigriebti. Bet Vėjas mane apibėgdavo ir vėl grįždavo prie Parkio. Supratau, kad kol Parkeris Vėjui normaliai neįspirs, tol istorija nesibaigs. Iki tol Parkeris jau kelis kartus švystelėjo užpakalinėm ir pataikė, bet matyt nelabai stipriai. Bet štai vieną kartą Vėjas buvo į jį atsisukęs šonu, ir nespėjo pasitraukti. Spyris abiem užpakalinėm pataikė į jautrią vietą šone, priešais klubą, ties šonkaulių pabaiga. Vėjas sumykė ir atsitraukė. Matėsi aiški permaina jo veido išraiškoje ir visoje laikysenoje. Aš su siaubu žiūrėjau, ar nešlubuoja. Rodos ne. Vėjas kiek nuleido galvą, dabar jau žiūrėjo ne iš aukšto, o iš apačios, kaip nelaimingas šuniukas. Vis dar sekė paskui Parkerį, bet jau poros metrų atstumu ir be entuziazmo. To pakako, kad aš galėčiau prie jo prieiti ir prisegti kordą prie kamanų. Vėjas nė nebandė pabėgti. Vedžiau jį atgal į aikštę, o jis klusniai sekė greta manęs, nuleista galva ir nelaiminga atstumtojo išraiška, kartkartėm atsargiai žvilgčiodamas per petį į nueinantį Parkerį. Ant šono jam aiškiai matėsi pasagos žymė.

Nuvedžiau Vėją į aikštelę, bet nežinojau, ką ten daryti. Paleisti negaliu – vienoj vietoj tvora išmušta, ten galima ją peršokti. Maniežas užimtas. Taigi, kiek pasisukiojau ir grįžau į arklidę. Ilona pasidomėjo, ar Vėjui viskas tvarkoj. Pasakiau, kad rodos tvarkoj, bent jau nešlubuoja. O tokios pamokos jam seniai reikėjo. Ilona dar pridūrė, kad gal ir galės paleisti savo arklius kartu su Vėju, bet tik tada, kai Vėjas bus kastruotas.

Beje, nepaminėjau, kad Parkeris buvo Vėjo gardo kaimynas, ir jie sienoje turėjo langelį, pro kurį vienas galėjo įkišti galvą pas kitą. Nerimastingai stebėjau, ar nebandys jie dabar peštis pro tą langelį, bet dabar jie net nebandė lįsti vienas prie kito. Vėjas puolė prie ėdžių ir pradėjo šlamšti šieną.

Mamai bendradarbis padovanojo kompaktą su filmu “Великая тайна воды” (Didžioji vandens paslaptis). Šiandien susėdom pažiūrėti. Filmas “discovery” stilium pradėjo pasakoti apie tai, koks ypatingas daiktas yra vanduo, koks jis išsiskiriantis tarp visų kitų cheminių junginių. Čia aš dar galėjau klausytis, nors širdim jau nujaučiau kažką negero. Ir iš tiesų – kai ekrane pasirodęs šventikas pradėjo šnekėt apie religinę vandens reikšmę, o tada visaip tituluotas “mokslininkas” didžiai paslaptingu balsu prabilo apie tai, kiek daug dar nežino mokslas… aš pradėjau muistytis kėdėje, žvilgsnis pradėjo bėgioti į šonus.. galiausiai, kai pradėjo kalbėt apie senovės kinų filosofus, ir kažkokiais prietaisais fiksuojamus vandens struktūros pakitimus, aš tiesiai šviesiai pasakiau, kad man neįdomus šitas filmas, ir persėdau prie kito stalo (tam pačiam kambary), prie antro kompo, į kurį dabar per Vodafoninį modemą bėga internetas (beje, internetas žyyymiai greitesnis nei darbe, leptelsiu Bitės naudai arba mūsų ofiso nenaudai).

Taigi, brausinau sau forumus, skaičiau naujus pranešimus, o viena ausim girdėjau vis pompastiškiau skambančias nuotrupas: “…joks kitas junginys nėra toks paradoksalus…”, “…specialiais prietaisais užfiksuota…”, “…vanduo turi atmintį…”, “…nufotografavus užšaldytą vandenį, matome kristalus…”

Mama klausėsi susidomėjusi. Aš buvau nieko prieš, bet kartais nesu gera ir neiškenčiu. Ypač, kai į mane vis atsisuka, atitraukia nuo forumų skaitymo, ir, pirštu rodant į ekraną su filmu apie didžiąją paslaptį, kartojama “pažiūrėk, pažiūrėk…”. Ir ypač, kai tuo metu filme didžiai paslaptingai nuskamba absurdiška frazė “tik vanduo gali įgyti visas tris būsenas – kietą, skystą ir dujinę” (man šiaip chemija niekada nesisekė, bet kai ką dar atsimenu).

Ir aš pasakiau, kad šitas filmas yra nesąmonė.

O jergau, kam aš pradėjau, pagalvojau tą pačią sekundę. Bet jau buvo vėlu daužyti kaktą į stalą, ir aš pridūriau, kad ką tik šitam filme išgirdau melą apie tris būsenas. Bet mano mamai mano abejotinos chemijos žinios neimponavo.

Aš susiraukiau ir vėl įnikau į forumus. Deja, gana greitai perskaičiau visus naujus pranešimus. Dar pamaigiau orų prognozę, patikrinau ar negavau laiškų. Negavau. Užsispoksojau į ekraną, kuriame jau nebebuvo ką veikti, ir vėl pradėjau girdėti kaire ausimi: “kai vanduo teka upeliu gražiai lenktais vingiais, jo struktūra būna graži, o kai jis teka kampuotu vandentiekiu, galima nufotografuoti chaotiškus, netvarkingus kristalus”. Ak šitaip!..

Nuėjau į google ir surinkau paieškos laukelyje frazę “Великая тайна воды”. Bakstelėjau patį pirmą rezultatą “Великая тайна воды”: новый рецепт счастья оказался старым. Aha, pasirodo, filmas buvo rodomas rusų televizijoje 2006 metų pavasarį. Paskaičiau. Prisipažinsiu, tą vietą, kur labai jau moksliški išvedžiojimai, ir pradžių skaičiau, bet paskui praskrolinau. Šiaip ar taip, išvada manęs nenustebino. Visą straipsnį galite paskaityti patys, aš tik išversiu paskutinę pastraipą:

“Didžioji vandens paslaptis pasirodė besanti blefas, svajonių apie laimę luobelės viduje buvo tuščia. Tituluotų mokslininkų nuomonės šiame filme taip pat virto blizgančio įpakavimo šnaresiu. Taigi teks ieškoti laimės senais būdais. Kiekvienas žmogus tam turi savo Didžiąją paslaptį.”

Kad neapsiribočiau vienintele nuomone, google paskrolinau žemyn, praleisdama pašnekesius forumuose ir akivaizdžius reklaminius straipsnius, ir bakstelėjau šitą: Пипл хлебает. Šiame straipsnyje, be viso kito, randu ir esminį faktą – filmo sponsorius Emoto Masaru yra verslininkas, pardavinėjantis vandenį buteliukuose. Po 35 dolerius už buteliuką. Apie Emoto Masaru yra ir Wikipedijoje: http://en.wikipedia.org/wiki/Masaru_Emoto. Pasirodo, tai iš tiesų apgailėtinas tipas, priklausantis taip vadinamai “pseudomokslininkų” kategorijai. O filmas – reklama jo vandens verslui.

Tuo tarpu, kol aš googlinau, filme girdėjau pasakojant apie energiją, kurią galima perduoti vandeniui. Kad buvo atliktas eksperimentas, kurio metu dalyviams buvo rodomi buteliukai su vandeniu, ir jų prašoma galvoti apie meilę, gėrį ir panašiai. Toliau buvo rodomi kiti buteliukai, ir prašoma įsivaizduoti agresiją ir kitus blogus jausmus. Tada vandenį šaldė ir fotografavo. Vanduo, kuriam buvo siųstos geros emocijos, turėjo gražius simetriškus kristalus. O tas vanduo, kuriam siųstos blogos emocijos, turėjo negražią chaotišką struktūrą. Vat kaip.

Man kažkaip labai norėjosi pasidalinti tuo, ką radau pagooglinus. Tai, pertraukinėdama filmo komentatoriaus žodžius, išklojau visą tiesą apie Emoto Masaru ir jo buteliukus vandens už trisdešimt penkis dolerius, apie tai, kad filme išvis nė vienas normalus mokslininkas nešneka, ir panašiai. Bet mama, berods, klausėsi ne manęs, o filmo. Tada aš paspaudžiau filme pauzę, dar kartą pasakiau viską ką galvoju apie Emoto Masaru, jo buteliukus, ir kitus ten šnekančius mokslininkus. Ir dar pridėjau apie tai, kad google parašyta, kad iš tiesų ne tik vanduo yra trijų būsenų, o ir daug kitų medžiagų. Tada nuėmiau pauzę, filmą pradėjo rodyti toliau, ir mama toliau jį žiūrėjo susidomėjusi. Mano mama labai geranoriška ir visai nepyksta, jei aš lendu su priešinga nuomone, stabdau filmą arba šneku tuo pat metu, kai rodomas filmas. Bet aš nesu geranoriška. Aš buvau labai supykusi. O tuo metu filme balsas aiškino, kad kai žmogus piktas, tai visas vanduo aplinkui jį apsinuodija, ir tokių žmonių reikia vengti.

Visa sukiužusi ir susitraukusi sėdau atgal prie savo kompo. Straipsnių, kuriuos radau, neuždariau. Pasiūliau mamai tuos straipsnius paskaityti, bet ji atsakė, kad aš tikriausiai atrinkau kaip tik tuos straipsnius, kuriuose yra kritikuojama. O tokių kritiškų straipsnių visada yra, nes mokslininkai nenori, kad tokius dalykus sužinotų visuomenė, jie tik patys naudojasi stebuklingomis vandens galiomis, o viešai skelbia, kad tai nesąmonė. Taip apie mokslininkus rašo daugelis mamos numylėtų autorių savo knygose.

Toliau filme buvo pasakojama, kad pasimeldus prie vandens, jis įgyja gydomųjų savybių. Kad jei dviejuose stiklainiuose ryžiai užpilti vandeniu, ir prie vieno stiklainio meldiesi, o prie kito keikiesi, tai pirmajam ryžiai pradeda kvepėt, o antrajam pajuoduoja. Vaaaat kaip..

Baigusi žiūrėti filmą, mama pasakė, kad šitam filme nieko naujo nepasakyta, ir kad tą patį rašo jos numylėti autoriai savo knygose. Vadinasi, viskas tiesa.

Aš, paskendusi savo pačios neigiamoje energijoje, mintyse nusikeikiau, pajuodavau ir užsičiaupiau.

Mama buvo nusiteikusi taip pat gerai, kaip visada. Ji ramiai paprašė manęs parodyti, kaip paleisti kompiuteryje kompaktą, kad pati galėtų pažiūrėti jį dar kartą.

Vis tik ji moka skleisti gerą energiją. Kitaip, nei googlas. Aš iš karto nusiraminau ir parodžiau. Net kelis kartus, kad tikrai galėtų paleisti ir pažiūrėti šitą filmą dar kartą.