Dešimtą valandą vakaro išvažiavau iš Vilniaus. Dar buvo šviesu, tik prieky raudoni debesys. Pasidėjau koją ant pedalo ir nebejudinau. Koks greitis gavosi, toks gavosi, nuo kalniuko greičiau, į kalniuką lėčiau. Tegu lenkia kam reikia, aš tingiu judint koją. Jai dar gulėt ant pedalo pusantros valandos.

Žiopsojau į abi kelio puses. Pirmą kartą važiavau į dvarą be pakeleivių, tai, galima sakyti, pirmą kartą stebėjau, kas abipus kelio.

Įvažiavau į pakeliui esantį miestą ir pasukau prie degalinės. Prieš pat degalinę kelią perbėgo juoda katė, dar pusmetris ir būčiau ją pervažiavus. Įsukau į degalinę, sustojau. Nuėjau prie automato, įkišau kortelę, surinkau PIN kodą. Automatas pasakė, kad kažkas “neautorizuota” ir išspjovė kortelę atgal. Liepiau sau nepergyvent, sėdau į mašiną, pasižiūrėjau į žemėlapį, porą  kartų pasisukaliojus degalinėj išvairavau į kelią ir nuvažiavau. Turės būti posūkis į kairę. Važiavau, važiavau, o posūkio vis nėra ir nėra. Ir šiaip, kelias nematytas.

Temo, ir kuo labiau temo, tuo nejaukiau darėsi. Ypač jei kelias minutes nesusitikdavau nė vienos mašinos.

Sustojau pakelėj pažiūrėt į žemėlapį. Užsidegiau mašinos viduj švieselę, švieselė apakino, lauke nieko nebesimatė. Paskubom atsiverčiau žemėlapį, kol dar niekas neiššoko iš miško ir nepasibeldė į mašinos langą, pasižiūrėjau kur važiuoju. Aha, aišku kur. Truputį nepataikiau, bet nieko, tik lankas gaunasi, ir tiek.

Kad ją kur, tą juodą katę.

Važiavau toliau. Sutemo. Privažiavau miestą, pro kurį nebūčiau važiavus, jei nebūčiau nuklydus. Pasukau į dešinę. Pervažiavau geležinkelį. Pravažiavau pro bajobą. Bajobas – tai toks pastatas, tokio dydžio ir tokio pobūdžio, kad pro jį važiuojant šiurpas krato.

Toliau vingiuotas keliukas, nedaug kelio beliko.

O darosi vis baisiau ir baisiau, pagalvojau. Vat kaip pradedi galvot apie juodas kates visokias, po to ir nebesvarbu, kad netiki nesąmonėm, o vis tiek kažkaip. Kažkaip.. Kad būtų dar baisiau, sugalvojau ant kelio paeksperimentuot. Pavyzdžiui, imi ir išjungi mašinos šviesas, visai. Baisoka! Po poros sekundžių vėl įsijungi. Tada sugalvojau įdomiau – išjungiau šviesas ir padidinau greitį. Neblogai, bet kažkaip mašina nepakankamai traukia.. Tada pabandžiau pirma numesti greitį iki 50, tada išjungti šviesas, o tada su ketvirta pavara pagazuoti..

Taip ir privažiavau miestelį. Pravažiavau arklides, iš lėto. Kada nors čia stovės arkliai. O dabar dar tuščia. Pasukau iki dvaro. Apvažiavau jį iš kitos pusės. Visi langai buvo juodi. Nė švieselės parke. Sustojau, išjungiau variklį, užgesinau šviesas. Tylu ir tamsu. Langai juodi. Aplinkui nė vieno žmogaus. Gal. O gal slepiasi. Iš tikrųjų aš labai bijau tamsos, man visada atrodo, kad kažkas kažkur slepiasi. Tamsoj matau blogiau negu kiti žmonės, amžinai klupinėju. Einu skubėdama, prisifantazuoju vaiduoklių, ir man labai palengvėja, kai užsidegu šviesą.

Buvo be penkiolikos vidurnaktis.

Susirinkau daiktus iš mašinuko ir patraukiau į dvarą. Atsirakinau dureles pirmam aukšte, ir įkišus ranką tuoj pat susigraibiau jungiklį ir uždegiau lemputę, kuri apšvietė siaurą statybinėm atliekom apkrautą koridorių ir laiptus. Tada stovėjau ir galvojau. Man reikia į antrą aukštą, ten užsidegsiu kitą lemputę. Bet reiks išjungti šitą, tai yra, reikės leistis į pirmą aukštą, išjungti, o tada vis tiek tamsoj kilti iki antro aukšto. Negerai. Tada sugalvojau genialų sprendimą. Kai pakilsiu laiptais beveik iki antro aukšto, galėsiu ranka pasiekti lemputę, truputį ją išsuksiu, šviesa užges. Tada nereikės leistis žemyn. Super, nerealiai.

Pakilau iki antro aukšto, antrame aukšte koridoriuje užsidegiau lemputę, tada uždegiau lempą kambary ir pasidėjau savo daiktus. Tada grįžau iki laiptų, truputį nusileidau jais, pasiekiau lemputę, pasukau prieš laikrodžio rodyklę, ji užgeso. Grįžau, užgesinau lemputę antro aukšto koridoriuj ir įsitaisiau kambary.

Buvo be šešių minučių dvylika.

Kaži, gal dvyliktą valandą sugirgždės grindys ir ateis Kosakovskis?

Kažkas šmėkštelėjo juodame lange, aš net krūptelėjau. Baltas drugys…

Tada pagalvojau – ar aš užrakinau lauko duris pirmame aukšte? Blemba, turbūt ne. Reikia leistis užrakinti. Grįžau į antro aukšto koridorių, užsidegiau lemputę. Truputį nusileidau laiptais ir ėmiau tamsoj ranka ieškoti lemputės. Atrodė, kad tuoj apčiuopsiu ne lemputę, o ką nors kita. Pavyzdžiui, Kosakovskio ranką… Apčiuopiau lemputę. Pasukau laikrodžio rodyklės kryptim, ji užsidegė, apšvietė pirmo aukšto koridorių. Pagalvojau, reikia tikėtis, kad kol aš vaikščiojau antram aukšte, niekas neįsmuko į vidų. Ir dar pagalvojau, kad reikia paskubėti užrakinti. Nulėkiau laiptais žemyn, įkišau raktą į spyną, pasukau vieną kartą. Ir tada į duris kažkas pabeldė.

Juokauju. Niekas nepabeldė. Bet aš buvau įsitikinusi, kad pabels. Pasukau raktą antrą kartą. Grįžau iki laiptų, pasukau lemputę prieš laikrodžio rodyklę, antram aukšte išjungiau koridoriaus lemputę, grįžau į kambarį.

Kambary dega šviesa, visai jauku, jeigu ne tas baltas drugys už lango.

Sėdžiu, rašau, ir noriu į tualetą. Bet į tualetą reikia eiti per tris tamsius kambarius, ir aš nesiryžtu…

Kilo man toks klausimas, ką aš galiu padaryti legaliai, jei kine man trukdo šalia sėdintis žiūrovas? Žinau, galiu gražiai paprašyti nutilti. Tai paprastai suveikia kokioms dvidešimčiai minučių, kai kuriems netgi ir ilgiau. Vėliau galiu dar kartą paprašyti. O jei nepadeda? Žinau, galiu paprašyti piktai. Suveiktų keturiasdešimčiai minučių. O jei ir tai nepadeda? Ką aš dar galiu padaryti įstatymo ribose? O gal keltis, brautis per eiles iš salės, ieškoti nesuinteresuoto apsauginio, liepti jam išvesti tą riebią kiaulę, kuri sėdi šalia manęs, nes ji nenustoja kalbėti telefonu? O pabaigusi kalbėti, pati kažkam paskambina ir kalba toliau, nepaisydama visų mano “atsiprašauuuuu….. gal galėėėėtumėėėėt….. ššššaaaaaaaaa…… šššaaa BLET….” Arba bent jau gal galėčiau susigrąžinti pinigus už kiną? Ar bent jau už tą dalį kino, kurią užgožė barškenimas, kažko ieškant ir niekaip nerandant rankinuko dugne? Ar reiktų įrodyti trukdymo faktą, atsitempus porą besipriešinančių liudininkų iš salės? O jei ir to nepakaktų, galbūt tektų rašyti straipsnį į laikraštį, agituojant už filmų siuntimąsi per e-mule ir nemokamą jų žiūrėjimą namų kino sąlygomis, tyloje ir ramybėje, kaip alternatyvą dešimt litų (su Kino Klubo kortele) kainuojančiam malonumui, kurį patiri, kai ta pati riebi… moteriškė, susikėlus koją ant kojos, sūpuojasi savo kėdėje taip, kad kartu su ja sūpuojasi visa eilė? Gal tada kino teatras atiduotų man mano dešimt litų, kad tik aš užsikiščiau?

Norėčiau sužinoti būtent legalų ir veiksmingą būdą, tokį, kuris dvidešimties metrų spinduliu aplinkui nutildytų ne tik riebias…, bet ir visus krykštaujančius paauglius su pilnais glėbiais traškančio maisto ir siurbčiojamų gėrimų, niekaip nesuprantančių, kodėl taip ilgai trunka šitas dialogas ir apie ką čia iš viso šneka… tokį, nuo kurio nuščiūtų burkuojančios porelės ir tetulytės, kurių viena kitai verčia lietuviškus subtitrus į rusų kalbą… arba tiesiog garsiai skaito titrus, nes ana trumparegė… nusivylusios mokinės, maniusios, kad eina į komediją, o čia kažkoks lėtas filmas, todėl reikia pasakoti anekdotus, kad nebūtų liūdna…

Apie ką aš ten… Taip, norėčiau legalaus būdo. Nelegaliai aš galiu, bet kas iš to. Galiu atimti telefoną ir išjungti pokalbį. Galiu atimti rankinuką, vis tiek jinai neras to daikto tamsoje. Jei daug kalba – galiu uždėti maišelį ant galvos. Polietileninį. Ir privynioti jį lipnia juosta prie galvos, o ją pačią privynioti prie kėdės (kad nesisūpuotų!). Apkamšyti pagalvėmis, kad neprasimuštų joks garsas, arba panaudoti elektrošoką, kad būtų visiškai tylu.

Bet… Juk vis tiek teks praleisti bent kelias minutes filmo! O man filmas įdomus.. skirtingai nei jai – jai, panašu, šitas filmas žiauriai nuobodus, toks nuobodus, kad jinai tiesiog nežino, kur jai dėti savo galūnes ir todėl maskatuoja visom keturiom kojom į visas puses. Taigi, jai nepamatyti filmo pabaigos bus anoks nuostolis. Kaip tik atvirkščiai – nuotykis, o gal net ir piniginę kompensaciją iš manęs išsireikalautų. Už fizinį sužalojimą. O pinigų man už praleistą filmo pabaigą, spėju, vis tiek niekas negrąžintų

Po pirmo bandymo kastruoti iš naujo mąsčiau, ar tikrai reikia šitos operacijos. Bet kadangi norėjau ateity jį apgyvendint kur nors pievoj, kitų arklių draugijoj, tai sumąsčiau, kad reikia.

Mano išrinktasis veterinaras po pirmo bandymo tik paprašė surasti vyrukų, kurie galėtų padėti palaikyti arklį, ir išvažiavo, pažadėjęs atvažiuoti rytoj. Visą vakarą ieškojau tokių vyrukų. Betgi kokia bėda – juk joja praktiškai vien tik merginos… Kur gaut vyrukų? Antra pusė? Hmm… abejojau… pabandžiau paprašyti… nesutiko padėti… tipo, baisu bus… taip ir galvojau. Kas dar? Ogi nėra kas. Bliamba. Aaaaaa! O Tadas? Kaip aš taip pamiršau Tadą? Tiesą pasakius, beveik neabejojau, kad sutiks padėti. Parašiau SMS. Sutiko.

Bet tada vėl bėda. Rytojaus dieną mano išrinktasis veterinaras nepasirodė. Ir porytojaus dieną nepasirodė. Ir į skambučius neatsakė.

Tada paskambinau kitam veterinarui. Telefonu prigąsdinau, kad čia pas mane eržilas panikierius, nepaguldomas, su pančiais pabėga, iš kamanų išsimauna… Veterinaras užtikrino, kad per 40 metų praktikos jam dar nėra pabėgęs nė vienas arklys, ir pagalvojęs dar pridūrė, kad atvažiuos ne vienas, o su pagalbininkais.

Sutartą dieną atvažiavo jie trise. Veterinaras ir dar du vyrai. Vėjui užmoviau ne kamanas, o kantarą – bent jau neišsimaus. Išvedžiau. Noriai išėjo iš arklidės, nieko nenujausdamas. Vetas subedė injekciją. Kol Vėjo galva sunkėjo vis žemyn ir žemyn, pagalbininkai raizgė jam aplinkui kojas virvę, visiškai taip pat, kaip tai darė pirmasis veterinaras. Nė kiek nepergyvendami. Aš pradėjau lement, kad aną kartą irgi viskas prasidėjo taip pat, bet jie kuo ramiausiai tęsė savo darbą, apipančioję kojas, dar užvėrė kilpą ant kūno, toliau apsuko aplink užpakalinę koją, vėl pervėrė per kilpą… viskas taip sudėtingai… Vėjas tuo tarpu stovėjo, nedarydamas nė žingsnio. Kai jis jau buvo apraizgytas iš visų pusių, veterinaras įtempė virvę ir pabandė Vėją pargriaut. Va čia Vėjas atsigavo – staigiai užvertė galvą į viršų, įsispyrė visom kojom, pabandė ištrūkt. Aš tik murmlenau, kad va vėl viskas taip pat, kaip aną kartą, bet trys vyrai nesnaudė. Vienas griebė Vėją už galvos, kitas už virvių, o veterinaras staigiai išsitraukė švirkštą ir subedė jam į kaklą, kaip supratau, dar vieną dozę… Vėjas vis tiek stovėjo atkakliai įsispyręs ir bandė ištrūkt, bet vyrai vis stipriau tempė virvę, o virvė užtraukė jo užpakalinę koją aukštyn ir arklys liko šokinėt ant trijų kojų, bandydamas atsilaikyti prieš tris vyrus. Galiausiai neatlaikė – paskutinį kartą šoktelėjo ir iš aukščio sunkiai žnektelėjo ant šono. Vyrai greitai-greitai prišoko, vienas atsisėdo apsižergęs jam kaklą, kitas subedė kuoliukus, trečias prie kuoliukų pritvirtino visus virvių galus. Vėjas gavosi ištampytas ant žolytės – gulintis ant kairio šono, abi priekinės ir kairė užpakalinė ištemptos žemyn, dešinė užpakalinė užkelta aukštyn.

Vienas pagalbininkas liko sėdėt Vėjui ant kaklo, aš priklaupiau prie galvos ir pasižiūrėjau, ar neprilindę šiaudų į kairę akį. Veterinaras su kitu pagalbininku ėmė ruoštis operacijai.

Toliau viskas vyko labai greitai. Vietinis nuskausminimas, dezinfekcija, užbintuota uodega, žnypliukės, skalpelis, viens du gatava. Vėjas visą tą laiką šnarpštė ir dūsavo, vartė pusiau primerktas akis. Aš vis klausinėjau ant jo kaklo sėdinčio pagalbininko, ar tikrai arklys nieko nejaučia, o jis vis tikino, kad tikrai tikrai nejaučia. O aš nežinojau kaip ir jaustis (blogai?), nežiūrėjau į operaciją, tik kvailai tupėjau prie galvos ir glostinėjau snukutį.

Po penkiolikos minučių veterinaras pakilo, susirinko instrumentus, pagalbininkai nulipo nuo Vėjo ir atlaisvino visas virves. Man susakė instruktažą – po pusvalandžio arklys turi atsigauti, atsistoti, šiandien jį pastatyti į gardą, nuo rytojaus dvi savaites kiekvieną dieną du kartus per dieną vaikyti pievose risčia po dvi valandas. Čia minimumas. Dar pridūrė, kad arklys kraujuos ir visaip tekės, ir kad taip turi būti, o jei nepakankamai vaikysiu ir netekės – tada ištins, o taip jau neturi būti. Uodegą bintuoti, dulkių vengti, pjuvenomis nekreikti. Išklausiau, atsiskaičiau, atsisveikinau.

Grįžau prie Vėjo. Jis gulėjo, šnarpštė ir giliai dūsavo. Po penkiolikos minučių pradėjo judinti uodegą vaikyti nuo savęs muses, karpyti ausimis. Dar šiek tiek vėliau pradėjo judinti kojas. Tada nuo šono persivertė pusiau ant pilvo, sulenkęs priekines kojas po savimi, bet galvos dar negalėjo nulaikyti pakeltos. Dar po kelių minučių nusprendė stotis, ištiesė priekines kojas priešais save, ir pabandė jomis pakelti savo priekinę kūno dalį. Pakėlė, bet kai reikėjo atsispirti užpakalinėmis ir atsistoti – garsiai sumykė “Mmmmmūūūūūūūū”, krito atgal ir įbedė nosį statmenai į žemę. O tada galva, su į tą patį tašką įbesta nosimi, ėmė pamažu svirti ant šono. Vėjas vis ją sugrąžindavo į statmeną poziciją, bet ji čia pat vėl pradėdavo svirti.

Pailsėjęs dar kelias minutes, Vėjas vėl pabandė stotis, ir šį kartą jam pavyko. Leidau dar pastovėti, parupšnoti žolės, o kai kojytės nustojo linkti, įvedžiau į gardą, pataisiau nusmukusį uodegos bintą, ir palikau stovėti.

Kitą dieną anksti ryte atvažiavau jo vaikyti. Pataisiau nusmukusį uodegos bintą ir išsivedžiau į pievas. Pakeliui dar kokius tris kartus pataisiau smunkantį bintą, kol galiausiai numojau ranka ir visai jį nuėmiau.

Būtinybė vaikyti Vėją laukuose privertė mane persilaužti – prieš tai lauke vesdavau tik šalia, tvirtai paėmus už kamanų ir nuolat tampydama, kad jis manęs palauktų. Ir trumpiausiu keliu iki aikštės, kur galėdavau jį paleisti ir atsikvėpti. O vaikyti laukuose? Ant žolės? Kur nėra jokio aptvaro? Tik atviros pievos, kuriomis taip ir norisi lėkti į horizontą? Kaži ar aš jį išvis nulaikysiu? Bet kai aplinkybės priverčia, tai ir susidoroji. Ir nulaikiau, ir vaikiau… Tik didžiausia bėda buvo – nuobodybė ir vabzdžiai. Vaikydavau aš jį penkias minutes, dešimt. Penkias į kitą pusę, dešimt. Jau nuobodu. Dar penkias, dar penkias, jau ir musės apipuola. Dar dešimt, viena ranka laikau kordą, kita mušinėju uodus ant veido, traukiu mašalus iš akių, spjaudau iš burnos. Tada neištveriu, susivynioju kordą, botagą po pažasčia, ir bėgte į kitą vietą, nuo tų musių. Ten dar pavaikau penkias, dešimt minučių, vėl apspinta smulki skraidanti limpanti bjaurastis, vėl bėgte dar kitur… Ir taip reikia dvi valandas iš eilės. Mažiausiai….

Tai va. Beje, įspūdis po kastravimo operacijos liko slogus. Tas griovimas ir apraišiojimas – baisokas reikalas…

Kaip žinia, visi žmonės turi po varikliuką, kuris vadinasi “daugintis”. Varikliuko “išgyventi” neišskiriu kaip atskiro, nes jis nėra savarankiškas, o tik sudėtinė “daugintis” dalis.

Nuo šito varikliuko priklauso žmogaus mintys ir veiksmai.

Taigi, žmogus su tokiu varikliuku nuspėjamas. Nes aiškus tikslas, ir bus pasirinktas optimalus (tiesa, individualus) kelias link jo.

Bet dar buvo minčių: o kas, jei varikliukas neveikia? Pavyzdžiui, atėjo amžius, kai daugintis nebeišeina. Ar tada jau prasideda kažkas įdomaus?

Sau atsakiau tuo, kad ir tada varikliukas vis tiek bent iš dalies veikia. Lieka veikti jo sudėtinė dalis “daugintis netiesiogiai, padedant plisti tiems, kurie turi tokių pačių genų, kaip nuosavi”.

Bet gal ir atsiranda kažkas. Su amžium vis daugiau minčių ir veiksmų, nedalyvaujančių evoliucijoje. Jei tik išvis gyvai būtybei įmanoma turėti bent kažką, kas nedalyvauja evoliucijoje. Nes jei nedalyvauja, tuomet mįslė, kaip tai a) atsirado ir b) išsivystė. Ne, atsiradimas ne mįslė: sumutavo, liko nepastebėta, nepadarė įtakos išgyvenimui, paplito recesyviniais genais. O va kaip išsivystė iki kažko sudėtingesnio – vis tiek mįslė. Juk žmogaus savybių vystymuisi jau reikalinga evoliucijos šlifuoklė (atranka), ir bet kuri savybė, praėjusi šitą atranką, jau bus laikoma kaip dalyvaujanti evoliucijoje -> padedanti daugintis -> nuspėjama.

Tai vat..

O senų žmonių dialogai kartais būna labai įdomūs. Kai atrodo, kad pro silpstantį variklio gausmą girdi gal jau ir kažką kitko.

Taigi, apsisprendžiau, kad Vėją reiktų kastruoti. Deja, taip jau yra, kad klausimas, ar kastruoti žirgą, ar ne, tolygus pasirinkimui – ar turėti širdies, ar galvos skausmą. Nusprendžiau sau nuimt galvos skausmą.

Iki šiol vienintelė patirtis su kastravimu – tai mano katinuko Tuko kastravimas. Buvo gan paprasta – atnešiau į kliniką, suplojau 70 litų, nuėjau pasivaikščioti, po poros valandų grįžau, pasiėmiau, parsinešiau namo. Į vakarą katukas atsigavo, ir toliau – viskas kaip po senovei.

Su arkliu, pasirodo, ne taip paprasta… kol ieškojau geriausio kastravimo būdo, prisiklausiau įvairiausių baisybių. Pas mus dauguma kastruojamus arklius guldo, tačiau užsienio forumuose šį būdą visaip juodina, argumentuodami tuo, kad guldomas arklys gauna dažniausiai psichinę, o kartais – ir fizinę traumą. O pasidomėjus stovinčio arklio kastravimu, išsiaiškinau, kad Lietuvoj tokio beveik niekas nedaro… Tiesa, radau porą pavyzdžių, kuomet taip buvo daryta ir Lietuvoje – vienu atveju arklys po to karščiavo, o kitu atveju narkozė suveikė per silpnai, operacijos metu arklys ištrūko ir prapjautu kiaušiniu dvi valandas lakstė aplinkui.

Žodžiu, nusprendžiau rinktis ne pagal kastravimo būdą, o pagal veterinarą, ir išsikviečiau geriausią, kokį čia Lietuvoj turim. Atvažiavo jis su viena padėjėja ir dairydamasis paklausė, ar nėra dar ko nors, kas padėtų arklį palaikyti. Aš nusistebėjau, kad reiks laikyti, bet jis paaiškino, kad nors ir bus suleista narkozė, bet gali truktelt koja, ar galva, ar dar kas nors. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip trukteli arklio koja ir parverčia veterinarą ant žemės. Jooo. Pasidairiau, kas galėtų padėt. Hm. Aplink vien moteriškės. Ir tokios užsiėmusios. O reik vyruko. Hm hm. Na, tiek to.

Padėjėja ruošė instrumentus, veterinaras pririnko švirkštą narkozės. Aš nuėjau į arklidę pas Vėją. Pasiėmiau kantarą, bet sudvejojau. Jeigu reiks tvirčiau laikyti, tai su kantaru nekas. Be to, Vėjas kaži kur nusibrūžino smakrą, kaip tik toje vietoje, kur liečiasi kantaras, dabar ta vieta buvo drėgna. Taigi, pakabinau kantarą atgal ir paėmiau kamanas. Nuėmiau kapsulę, kad netrintų sužeistos vietos. Uždėjau kamanas be kapsulės.

Veterinarui pasiūliau suleisti narkozę garde, mat lauke Vėjas gali ramiai ir nestovėti. Taip ir padarėm. Injekciją Vėjas priėmė gana ramiai. Tada iš karto jį išvedžiau, kol dar kojos nepradėjo pintis. Lauke pasivedėjau link žolės lopinėlio, arčiau veterinaro mašinos. Vėjas jau pradėjo truputį svyrinėti. Sustojo, prisimerkė. Galva sviro žemyn, žemyn, kol nosis bakstelėjo į žolę. Vėjas dar kiek pagalvojo ir matyt nusprendė, kad jei jau nosis žolėje, tai reikia valgyti. Iš lėto, tingiai apsižiojo vieną kuokštelį, atkando, tada antrą… truputį pakramtė, bet nenurijo. Taip ir stovėjo su žole burnoje. Aš kažkaip pagalvojau, kad gal negerai, kai arklys pilna burna – ar neužsprings vėliau ta žole, kai gulės? Truktelėjau už pavadžio, bet Vėjas nesiruošė galvos kelti. Arba jau tiesiog nebegalėjo. Pasilenkiau, paėmiau rankomis jo galvą ir pakėliau. O sunki! Supratau kad neišlaikysiu ir paleidau. Galva vėl nosim bakstelėjo į žemę ir pradėjo tingiai rauti žolę. Na, tiek to.

Veterinaras laukė. Po kurio laiko priėjęs petim stumtelėjo Vėją, matyt tikėdamasis kad tasai atsiguls. Bet Vėjas tik tvirčiau įsispyrė savo linkstančiom kojom. Veterinaras stumtelėjo iš vienos pusės, tada iš kitos, ir nusprendė jį guldyt su papildomom priemonėm. Atsinešė virvę. Ją per vidurį sulenkė aplinkui vieną priekinę koją, galus tarpusavyje susuko, kol susidarė delno ilgio susukimas, tada apsuko aplink antrą koją ir surišo. Gavosi toksai kaip ir pantis. Tada atsinešė dar vieną virvę. Kaip jis ją ketino panaudoti, aš taip ir nesužinojau. Vėjas nuo veterinaro žingtelėjo atgal, pantis jam sutrukdė žengti normalų žingsnį, jis kluptelėjo, susirūpino, pabandė žengti vėl, nesuprato, kas čia laiko jo priekines kojas, ir supanikavo. Galva šovė į viršų. Veterinaras tuo metu laikė pavadžius savo rankoje, bet kai Vėjo galva švystelėjo aukštyn, tai ir pavadžiai, ir visos kamanos liko kaboti jo rankoje, o Vėjas liko be nieko ant galvos…

Kaip žinia, arklidėlė stovi botanikos sodo teritorijoje. Ir visai šalia arklidės yra gražus kalnelis, nuo kurio akmenukais čiurlena upeliukas, o aplinkui apsodinta žavingais dekoratyviniais krūmais, kuriuos karts nuo karto botanikos sode visaip puoselėja kažkokia simpatiška moterytė su skrybėlaite, kuri į mane ir kitus raitelius nekreipia jokio dėmesio. Matyt, dekoratyviniai krūmukai jai svarbiau už viską. Tai va, Vėjas apsisuko 180 laipsnių kampu ir movė tiesiai į tuos dekoratyvinius krūmukus. Pusgirtis nuo narkozės, nesuprasdamas, kodėl negali normaliai eiti priekinėmis kojomis, kreivai šleivai strakaliojo aukštyn į kalną, per augalus, per akmenis, visur kliūdamas ir klupdamas. Aš puoliau iš paskos, nors nežinau kurių galų – vis tiek nebuvo už ko jo paimti ir sulaikyti. Kamanos juk liko veterinaro rankoj.. Vėjas, užstrakaliojęs į kalno viršūnę, parkrito ant sulenktų priekinių kojų, ir, rodos, kuriam laikui užsimeditavo. Priėjau prie pat jo. Ką daryt? Kaip jį iš čia išvest? O gal nuimt pančius? O gal kaip tik nereikia? Kol galvojau, Vėjas vėl pašoko ant kojų, nustrakaliojo žemyn nuo kalno ir palei arklidę. Šalia priešingo arklidės kampo sustojo ir liko stovėti, o aš tuo tarpu nubėgau į arklidę pasiimti kantaro. Kai išėjau į lauką, veterinaras stovėjo prie Vėjo ir nuiminėjo pančius. Uždėjau kantarą ant visiškai ramiai stovinčio arklio. Veterinaras paaiškino, kad dabar, po tokio adrenalino antplūdžio, nebeišeina nieko daryti – nei guldyti ir operuoti, nei leisti dar narkozę. Geriau pabandyti dar kartą – pavyzdžiui, rytoj. Geriau – jei būtų kokių nors vyrukų padėjėjų. Ir padavė man Vėjo kamanas. Aš jas apžiūrėjau – buvau įsitikinus, kad taip lengvai nusmukti nuo galvos jos negalėjo, turėjo kur nors plyšti. Bet ne, kamanos buvo sveikutėlės. Vadinasi nusmuko. Įdomu – gyvenime mačiau šitiek arklių, už kamanų traukiamų pirmyn ir einančių atbulom, ir nei vienam kamanos nėra nusmukusios. O čia – viens du ir viskas. Gal jos smunka tik tiems arkliams, kuriems suleista narkozė? Pvz., dėl atpalaiduotų ausų?

Veterinaras atsisveikino iki kito karto, nepaėmęs pinigų. O aš savo arklį, vis dar eržilą, pastačiau atgal į gardą…

Pareinu šiandien vėlai vakare namo. Onutės nebėra. Pasirodo, mūsų giminaičiai pasiėmė ją sau į namus.

Dar sužinojau, kad Tukas, pamatęs išnešamą pro duris Onutę, lyg ir gailiai miauktelėjo. Tačiau kai aš grįžau namo, jis jau vaikštinėjo visai patenkintas gyvenimu.

Bendorių žirgynas. Mano draugės valo arklius prieš balnojimą, aš stoviniuoju susikišus rankas į kišenes. Kadangi gan vėlus vakaras, tai daugiau beveik nieko nėra. O kadangi daugiau beveik nieko nėra, tai pro šalį praeinantis vyrukas būtent mums ir mesteli: “tą kačiuką šuo tuoj sugrauš”. Mano draugės: “kas? kur?”. Viena nubėga į lauką ir parneša mažą gumulėlį, baltą su rudom ir juodom dėmelėm. Paaiškina: “žiūriu – šuo nešasi dantyse kažkokį skudurėlį. Ištraukiu tą skudurėlį, o ten kačiukas.”

Kačiukas guli jos delne aukštielninkas, akys plačiai atmerktos. Jinai ima jo kojytę, patempia – kačiukas nesipriešina. Tiksliau, kačiukas išvis nieko nedaro. Visiškai nejuda. “Vargšas, jis šoke. Kokie pusantro mėnesio.” Kačiukas purvinas ir šlapias. Prie mūsų pribėga žirgyno šuo Garis, ir įsistebeilija į kačiuką.

Kadangi draugės turi valyti ir vestis arklius, kačiuką paimu aš. Įvynioju sau į šaliką, prilaikau rankomis. Einam visos į maniežą. Garis seka paskui mane, cypdamas ir įsmeigęs akis į kačiuką.

Kačiukas šyla mano šalike. Draugės vaiko arklius. Garis, žiūrėdamas į vaikomą arklį, ima cypti ir loti. Ilgainiui tai užknisa, aš duodu kačiuką palaikyti vienai iš jų, o pati išnešu Garį lauk, numetu ant žemės ir uždarau duris. Grįžtu į maniežą, imu kačiuką. Už poros minučių vėl atbėga Garis ir įsmeigia į mane akis. Matyt, žino kitų įėjimų.

Draugės pabaigia reikalus su arkliais, sėdim kambariuke ir svarstom, ką daryti su kačiuku. Kačiukas murkia mano šalike. Įdomu, kur jo mama?

Koridoriuj praeina kažkoks katinas. Baltas su juodom dėmėm. Gal čia jo mama? “Kskskssss…”. Katė prieina. Nuleidžiu kačiuką šalia jos. Kačiukas tuoj pat ima rėplioti link katės, katė ima jį laižyti. Taip, čia jo mama! Atrodo, problema išspręsta. Bet čia atbėga Garis. Katė jį apšnypščia ir pabėga. Kačiukas lieka, nes negali taip greitai bėgti. Vos spėjam kačiuką pakelti, kad jis nepapultų Gariui. Vėl kviečiam jo motiną, ji vėl atbėga, vėl pakartojam tą patį, vėl prisistato Garis, katė vėl pabėga ir jau nebegrįžta. Va tai tau ir motina.

Nusprendžiu kačiuką paimti namo. Mama turėtų apsidžiaugti. Ji tiki, kad katės gydo, o Tukas išdavikiškai miega su manimi, o ne su ja. Dėl to mama labai nusimena. Gal šitas kačiukas bus kitoks?

=====================================================

Kai atidarau buto duris, mane kaip visada pasitinka Tukas. Miauksėdamas, glaustydamasis, ir apuostydamas viską, ką parnešiau. O aš parnešiau kai ką įdomaus – ir nuleidžiu ant žemės baltą gumulėlį su rudom ir juodom dėmėm. Tukas ištiesia nosį link gumulėlio, o tasai sujuda. Tukas sustingsta. Gumulėlis ima rėplioti link Tuko. Tukas ima trauktis atbulas. Paskui apsisuka ir tyliai pradingsta.

Virtuvės kampe padarau kačiukui guolį iš rankšluosčių, padedu. Kačiukas susirango, susikiša kojytes po savim ir ima knapsėti. Hm, o kur Tukas? Einu ieškoti savo katino. Bet jo niekur nėra. Apieškau visą butą. Niekur! Šaukiu jį vardu. Neatsiliepia. Galiausiai randu pasislėpusį po lova. Krapštau lauk. Neina. Slepiasi atgal. Iškrapštau, nešu rankose į virtuvę. Tukas paklaiksta, ištrūksta iš rankų ir paknopstom pabėga ir pasislepia vėl.

=====================================================

Kačiukas vis dar miega. Vėl išeinu ieškoti Tuko. Tasai jau išlindęs iš po lovos ir netgi išėjęs į koridorių. Prisiplojęs prie žemės, iš lėto slenka link virtuvės durų. Atrodo juokingai. Slenka be garso, po du centimetrus per minutę. Galiausiai pasiekia virtuvės duris. Jo kūnas sustoja, o galva tįsta į priekį ant ilgėjančio kaklo, kol žalios akys išlenda iš už durų ir pamato kačiuką. Pasižiūri į kačiuką porą sekundžių, tada galva vėl grįžta į savo vietą ir Tukas, vis dar taip pat prisiplojęs prie grindų, atbulas ima slinkti atgal. Aš jį čiumpu ir įnešu į virtuvę. Tukas tuoj ima mojuoti visom keturiom kojom, nagais kabindamasis į viską, ką pasiekia. Aš jį nuleidžiu ant žemės ir vos spėju uždaryti virtuvės duris, kad jis neišbėgtų. Tukas panikoj krapšto duris. Tada sustingsta ir atsisuka į kačiuką. Kačiukas miega. Tukas, įsmeigęs išplėstas akis į kačiuką, ima slinkti atbulas atgal. Taip slenka tol, kol atsiduria priešingame virtuvės kampe, įsistumia į tą kampą užpakaliu, susistumia visas kiek tik gali, ir taip vėl sustingsta.

Man juokinga. Aš išsitraukiu savo amžinatilsį fotografuojantį telefoną ir nupaveiksluoju šį momentą – vienam kampe bejėgį kačiuką, kitam – persigandusį katiną:

Taip Tukas sėdi, kol aš atidarau virtuvės duris. Tada išlekia kaip kulka.

=====================================================

Jau kelios dienos Tukas neišleidžia nė garso. Anksčiau nuolat miauksėdavo įvairiausiais balsais, o nuo tada, kai parnešiau kačiuką, nė karto nė miaukt. Tiksliau, ne kačiuką, o katytę. Veterinarė paaiškino, kad trijų spalvų būna tik katytės. Taip pat davė vaistų nuo kirmėlių, ampulę nuo grybelio ir susitarė kada skiepys. Dar perspėjo, kad iki skiepų neleistume kontaktuot su katinu. Taigi, katytę mes uždarom virtuvėj. Ji jau rėplioja grindimis, dažnai stojasi į kakojimo pozą ir steni, bet jai nieko neišeina. Ant pilvo kažkoks gumbelis, uodegos galiukas visiškai nejautrus ir kiek nuplikęs. Taip pat yra apiplikusių vietų ant kūnelio. Balselis keistas – tarsi būtų užkimusi. Dažnai atidaro burną pamiauksėt, bet arba nebūna jokio garso, arba būna kažkas panašaus į “heh”.

=====================================================

Katytė jau aktyviai vaikšto, nors ir svirinėdama, pasilenkia po virtuvės durų apačia ir kaišioja po durimis baltas mažas kojytes. Anoj durų pusėj viską tyliai stebi Tukas. Jis jau nebe taip bijo.

=====================================================

Pasirodo, jinai labai kibi. Pro ką beeitų, į viską kimba dantim ir nagais. Pasisodini ant kelių – graužia drabužius. Prilaikai rankom – kimba į rankas. Jei ji ant grindų, kimba į šlepetes. Dar ji mėgsta žmogaus kojomis kartis aukštyn, nuo ko aš ją bandau atpratint. Ji mano koja užlipa man ant kelių – aš ją paimu ir padedu ant grindų. Ji vėl lipa ant kelių – aš vėl padedu. Ji lipa – aš nuimu. Taip kartojasi gal kokius trisdešimt kartų, kol jinai apsigalvoja.

O Tukas jau nuo jos nebėga. Bet eidamas pro šalį, suraukia nosį, atkiša iltis ir pasako “chhhhššššš”.

=====================================================

Katytė labai aktyvi. Tiesiog žiauriai. Ji viską puola, kas juda. O jei niekas nejuda – puola ir tai, kas nejuda. Aš sėdžiu ir pusryčiauju. Ji ima lipti mano koja. Nagučiai paaugę ir dar nekirpti (neturim spec. žirklučių) , todėl skauda. O ir šiaip – užkniso jau! Kiek aš ją nuiminėju, ji vis lipa ir lipa. Aš supykus mosteliu koja, ir tik tada pagalvoju, kad gal nereikėjo taip daryti. Katytė atsikabina nuo kojos ir skrenda lanku per visą virtuvę, kol atsimuša į duris ir krenta ant grindų. Tuo metu pro duris kaip tik į virtuvę eina Tukas, jis išsigandęs pašoka ir pabėga.

=====================================================

Pagaliau katytė nebesiropščia kojomis. Bet ji rado įdomesnį žaislą – Tuką. Tiksliau, jo uodegą. Kai katytė šalia, Tukas truputį erzinasi ir jo uodega juda. Tada katytė puola uodegą, prispaudžia letenom ir griebia dantim. Tukas susinervina ir pradeda plakti uodega į visas puses. Oi, kaip įdomu! Katytė su entuziazmu pradeda šokinėti ir gaudyti Tuko uodegą. Tukas apsisuka ir kepšteli katytę savo letena. Ta atsitraukia, vėl apeina Tuką iš užpakalio ir vėl puola uodegą. Taip tęsiasi tol, kol Tukas užšoka ant šaldytuvo. Ten katytė jo nepasiekia.

=====================================================

Katytė jau turi vardą. Dėl visiškai kaimiškų manierų, kurios kontrastuoja su Tuko aristokratiška laikysena, mes ją praminėm Onute.

Tukas Onutės nebevengia. Jis sėdi ir susidomėjęs į ją žiūri. Onutė jį puola, o jis ją lengvai nuveja. Arba sugriebia, parverčia ir apkandžioja. Jis jau suprato, kad yra šešis kartus už ją didesnis ir stipresnis. Onutė cypia, ištrūksta ir bėga slėptis į tarpą tarp dviejų spintelių. Bet nedabėgusi sustoja, žvilgteli per petį. Mato, kad Tukas jos nesiveja. O ji juk negali pasitraukti neatkeršijusi. Taigi jinai skuba atgal ir vėl puola. Tukas vėl ją parverčia, sugriebia priekinėm kojom, o užpakalinėm ima drožti. Onutė ima žviegti ir vėl pabėga. Bet toli nenubėga – apsisuka, grįžta ir iš už kėdės piktai miauksėdama mojuoja letenom į Tuko pusę. Tukas susidomėjęs prikiša nosį artyn. Onutė su karingu cypimu bando letenom iš už kėdės užvožti jam per veidą, bet nepasiekia. Tada sėlina iš kitos pusės, ir puola vėl. Tukas vėl ją parverčia ir apkandžioja. Ir taip tęsiasi be galo be krašto.

=====================================================

Naktis. Kokia antra valanda gal. Girdžiu atsidarant mamos kambario duris, tada virtuvės duris, tada “miaukt” ir šlept, tada užsidaro virtuvės durys, tada mamos kambario durys. Pasirodo, mama pabandė nakčiai pasiimti Onutę pas save, su viltim kad katytė miegos šalia ir ją gydys. Vietoj to Onutė dvi valandas puldinėjo mamos kojas, kol mama neapsikentusi išgrūdo ją atgal į virtuvę.

Taip, mes vis dar nakčiai laikom Onutę virtuvėj, nes nenorim, kad naktį abu katinai peštųsi ir trukdytų miegoti.

=====================================================

Sėdžiu lovoj, kažką skaitau. Girdžiu tylų “miau” iš kito kambario galo. Tukas tupi kampe ir žiūri į mane, merkdamas ryškias žalias akis. Kai aš į jį pasižiūriu, jis miaukteli dar kartą. Aš jį pakviečiu. Jis prisimerkia, pakyla ir eina link manęs. Elengantiškai, minkštai, aristokratiškai vingiuodamas visu kūnu ir uodega, žvilgėdamas pilku kailiuku. Negaliu atsigrožėti. Tukas – geriausias katinėlis pasaulyje. Tada matau, kaip iš už suverstų drabužių krūvos be garso iššoka Onutė. Ji deda šuolį link Tuko – vieną, antrą. Trečias šuolis paskutinis. Tame šuolyje ji garsiai sužviegia, išskečia priekines letenas ir krenta ant jo. Tukas krūpteli, apsisuka, pritupia. Onutė nusileidžia jam po kojom, tada nelaukdama, kol jis supras kas čia vyksta, sprunka tolyn ir kažkur pasislepia.

=====================================================

Tukas sėdi kraiko dėžutėj. Išsiskėtęs, pritūpęs, pakelta uodega. Veidas susikaupęs susikaupęs. Eina pro šalį Onutė. Pamato Tuką. Prieina prie jo, atsistoja ant užpakalinių kojų, o priekinėm žaidžia su Tuko galva. Tas nieko negali padaryti. Tūsas!

=====================================================

Bet ne visada Onutė vien tik mušasi. Kai ji nesimuša, Tukas ją laižo. Tada jinai murkia kaip traktorius ir glaustosi aplink Tuką, maigo jį letenom ir taip pat laižo. Bet kartais nesusilaiko ir vėl pradeda žaisti su jo uodega. Tada Tukas užkanda ją dantim. Ji tuoj pat ima keršyti ir vėl išsivysto kova, kurioje Onutė taip ir nenusileidžia, o Tukui tenka trauktis.

=====================================================

Pareinu namo, o Tuko niekur nėra. Galiausiai randu jį… vonioje. Susirangęs ir miega. Čia jo nepasiekia Onutė. Kitomis dienomis randu jį aukštai ant spintos (o Onutė – po spinta) arba ant šaldytuvo. Jis jau ne šešis, o tik tris kartus už ją didesnis, bet ji niekada neišaugs iki tokio dydžio, kaip Tukas, ir niekada nešokinės po du metrus į aukštį, kaip Tukas. Visa laimė Tukui.

=====================================================

Naktis. Tukas miega šalia manęs. Onutė irgi miega šalia manęs. Iš pradžių ji naktį šokinėdavo man ant galvos, bet dabar ji ima pavyzdį iš Tuko ir daro tą patį, ką ir jis. Jei jis miega – ji irgi miega.

=====================================================

Visur, kur Tukas – ten ir Onutė. Jinai be jo negali. Žmogui ji abejinga, o štai Tukui…

Kartą sėdžiu lovoj ir skaitau knygą. Tukas susirangęs šalia mano kojų. Užtenka jį paliesti, kaip jis visas išsiriečia, išverčia pilvą į viršų, pradeda visaip rąžytis ir vartytis.

Čia virš lovos išlenda Onutės galva. Tukas pamato ją ir susirango neutralia poza. Katytė pradeda murkti ir eiti link Tuko. Tukas suraukia nosį, išsižioja ir pasako “chhhhššššš”. Katytė sustoja. Tukas užsičiaupia ir priduria: “hhrrrrrrr”. Tai toks įdomus žemas garsas, panašus į urzgimą. Tik kai atsirado Onutė, išgirdau jį leidžiant šiuos garsus. Būdamas su žmogumi, Tukas niekada nesako nei “chhhššš”, nei “hhrrrr”. Žodžiu, Onutė taip ir sustoja su viena priekine koja pakelta žingsniui. Bet nenustoja murkti. Susirango truputį tolėliau. Bet nenurimsta, sukasi savo vietoj, ir po žingsniuką artėja prie Tuko. Tukas jai nieko nebesako. Jinai tiesia link jo nosį, kakliukas vis ilgesnis ir ilgesnis. Akytės tokios įsimylėjusios įsimylėjusios. Galiausiai prikiša nosytę prie jo, pasiglausto. Tukas ją palaižo. Jinai pradeda murkti dar dvigubai garsiau, pasislenka dar arčiau, galiausiai pradeda rėplioti ant Tuko, laižo jį visaip, ir jis ją taip pat. Bet čia Tukas nė iš šio nė iš to vėl išsižioja ir pasako “chhhšššššš”. Katytė nedrąsiai atsitraukia, susirango šalia ir taip guli murkdama, išplėstom akytėm, įsmeigtom į Tuką.

Šiaip iš tikrųjų tai buvo ne pati pirma, o antra diena, jei kaip pirmą dieną užskaitytume tą, kurią Vėjas buvo atvežtas į Kairėnus. Bet jis tik išlipo iš sunkvežimio, didžiai nustebęs apsidairė, ir buvo įvestas į savo naująjį gardą, kur ir prabuvo likusią dienos dalį. Todėl šita diena, mano manymu, buvo nevisavertė. O va kitą dieną….

Kitą dieną atėjau į žirgyną nusiteikus kiek neramiai. Vėją reiks vestis per sodą iki aikštelės! Paskutinį ir vienintelį kartą Vėją taip toli lauke vedžiau pačią pirmą dieną Riešėje, kai jis, kaip žinia, nuo manęs pabėgo. Kitus kartus vesdavau nebent iki aptvertos jojimo aikštelės šalia arklidės. Tai buvo kokių trisdešimties metrų atstumas, ir tai man buvo nelengva jį įveikti, nes Vėjas tą atstumą eidavo… ne – bėgdavo! – aukštu pasažu, o aš, nereikšmingas žmogus, kabėdavau jam ant kamanų ir bandydavau jį įvairuoti į aikštelę ir išsisukti nuo jo įkandimų.

Taigi, pagalvojus, kokį atstumą dabar reikės vesti iki aikštelės, man darėsi silpna.

Arklidėje pasirodė Ilona ir paklausė, ar čia mano arabas. Įdomu – bendrauju su Vėju jau du mėnesius, ir tik atvažiavus į Kairėnus, paaiškėja, kad tai visai ne trakėnas Jei man trakėnai patiktų labiau už arabus, galėčiau sakyti, kad mane apgavo ir įkišo neteisingą arklį Bet arabai man patinka kur kas labiau.

Ilonai pasakiau, kad norėčiau kada nors Vėją suleisti su kitais arkliais į aikštę arba į levadą pabendrauti. Tarp eilučių turėjau omeny Ilonos arklius Parkerį ir Pretendentą. Ilona pasakė kažką panašaus į “o tavo kastratas ar eržilas? eržilas? nu pažiūrėsim, pažiūrėsim”. Suskubau nuraminti, kad nebeilgai bus eržilas.

Užmoviau Vėjui kamanas. Prie žąslų prisegiau kordą, kurį tvirtai laikiau. Aišku, nepamiršau užsidėti pirštinių. Išsivedžiau į lauką. Ėmiau vesti link aikštės. Vėjas ėmė dairytis aukštai iškėlęs galvą, pastatęs ausis, išpūtęs akis ir šnerves. Ir… jis pamiršo, kad reikia mane kandžioti! Ir stumdė mane kur kas mažiau, nes ėjo atsargiai ir neskubėdamas į priekį. Tik žvengė taip, kad man vis užguldavo ausį. Taip aš jį nusivedžiau iki didelės aptvertos aikštės, kuri šalia maniežo. Ten uždariau vartus (užkėliau du pagalius) ir jį paleidau. Tegu laksto. Seniai jau nelakstė tokiam dideliam plote, išskyrus tą pirmą dieną Riešėj, kai nuo manęs pabėgo. Aikštės tvora buvo gan aukšta, daugmaž man iki kaktos, taip kad buvo ramu. Tiesa, iš vidaus pataranavus lengva lentas išmušti, nes jos prikaltos iš išorinės pusės, bet Vėjas ne iš tų arklių-tankų, jis taip nedarys.

Vėjas paleistas tiesiog paklaiko. Iškėlęs uodegą nešiojosi per visą aikštę, nuo vieno galo iki kito, taip greitai, kaip tik galėjo. Aikštės viduje yra atitverta dailiojo jojimo zona 20 cm aukščio tvorele. Jis tą tvorelę peršokdavo atsispirdamas likus trims metrams iki jos, ir nusileisdavo tris metrus už jos. Tada gazuodavo su “prabuksovke” ir nešdavosi tiesiai į tvorą. Du metrai iki tvoros darydavo staigų posūkį, beveik atsiguldamas ant šono (jo, kaip motociklininkai) ir lėkdavo palei tvorą į kitą galą. Vėl skrisdavo per tvorelę, nešdavosi į tvorą priešingam gale, likus dviems metrams iki jos, stabdydavo įsirausdamas visom keturiom į smėlį. Stabdymo šliūžės buvo daumaž metro ilgio. Sustabdęs, pašokdavo į orą, ore apsisukdavo 180 laipsnių kampų, skeldavo užpakalinėm gerą ožį į dangų ir vėl nešdavosi į kitą galą, pakeliui sukdamas galvą ratu, mėtydamas kojas į visas puses, žvengdamas ir persdamas.

Tuo tarpu aš mačiau, kad sodo keliu link mūsų artėja keturios figūros – Ilona su Parkeriu ir Dovilė su Pretendentu. Kai priartėjo, Dovilė sustojo pievelėje ir ėmė ganyti Pretendentą, o Ilona atsargiai privedė Parkerį artyn prie aikštės tvoros. Vėjas irgi pribėgo. Matėsi, kad jis baisiausiai nori pabendraut su šituo kitu arkliu. Tiksliau, pasipuikuot prieš jį. Kol Parkeris gan ramiai stovėjo ir žiūrėjo, Vėjas palei tvorą bėginėjo super gražia parodine risčia, atstatęs uodegą ir išrietęs kaklą. Ilona privedė saviškį dar arčiau, ir arkliai jau galėjo susiuostyt virš tvoros. Susiuosčius, Parkeris suspigo ir mostelėjo galva. Tipo – “kas tu čia toks”. O Vėjas, nė kiek nesutrikęs, vėl bėginėjo palei tvorą visas išsirietęs, garsiai pūsdamas orą pro šnerves: “žiūrėk koks aš eeerrrrržžžžilas”. Ir kaip įrodymas jo penkta koja iškrito ir nutįso jam iki kelių, o bėgant mataravo į visas puses. Parkeris pamažu irgi užsivedė. Nors jis jau seniai nebe eržilas, bet jis iš prigimties lyderis, ir negalėjo leisti kažkokiam gaidžiui čia puikuotis. Parkeris irgi pradėjo vaidinti eržilą, bėginėdamas palei tvorą spyruokliuojančia risčia ir išriestu kaklu. Vėjas jau blizgėjo nuo prakaito, stengdamasis atrodyti didžiausias, šauniausias, riesčiausias, ir su ilgiausia penkta koja. Mes su Ilona ir Dovile juokėmės iš Vėjo. Tuo tarpu Parkeriui nebuvo juokinga. Jis buvo nepatenkintas ir jau pradėjo priekinėmis kojomis mušti į tvorą. Tai pamačius, Ilona pavedėjo jį toliau. Tada Vėjas, kad pasiektų Parkerį, užgulė kaklu tvorą, bandydamas kuo toliau iškišti galvą. O tvora, kaip žinia, prikalta iš išorinės pusės, ir kai Vėjas ją užgulė, viršutinė lenta kiek atsiknojo ir pakibo ant vinių. Aš tuoj pat pribėgau ir pabandžiau lentą užstumti atgal. Užstūmiau, bet Vėjas tuoj pat vėl ją užgulė ir lenta vėl pavojingai pakibo. Nusprendėm, kad šiandienai gal pakaks arkliams bendravimo, otai iškris lenta ir Vėjas galės iššokti.

Tada Dovilė nusivedė Pretendentą į maniežą ir ten užsidarė. O Ilona tuo pačiu taku, kuriuo atėjo, nusivedė Parkerį tolyn. Parkeris ramiai nusekė šeimininkę, o Vėjas vėl paklaiko. Jis nervingai bėginėjo išilgai tvoros ir garsiai žvengė. Parkeris neatsiliepė. Vėjas pabėgėjo pirmyn ir atgal dar kelis kartus ir sustojo aikštės kampe. Tada pritūpė ir šoko. Barkšt! Viršutinė lenta nukrito, Vėjas nusileido anoj tvoros pusėj. Šūdas! Tuoj griebiau kordą. Bet kur bėgs Vėjas? Kaip jam užkirsti kelią? Vėjas nubėgo už maniežo, man nebuvo prasmės bėgti paskui jį. Spėjau, kad Vėjas ims kryptį link Parkerio, taigi ir pati pradėjau bėgti į tą pusę. Už maniežo girdėjosi du-du-dun du-du-dun, tada arklys išniro priešingame maniežo gale ir… nubėgo ne prie Parkerio, o kažinkur į laukus. Mažiau, kaip jis varo zovada asfaltu, skambiai kaukšėdamas pasagom. Aš pasimečiau ir sustojau. Tai kur man jį vytis? Bet Vėjas, atrodo, suprato, kad jis bėga kažkur ne ten, apsisuko, susirado akim Parkerį ir pasileido link jo. Tuo pat metu ir Ilona pradėjo šaukti, kad greičiau atbėgčiau. Bet Vėjas, aišku, prie Ilonos ir Parkerio atsidūrė pirmas. Mačiau, kaip Vėjas pribėgo prie Parkerio ir, berods, netgi bandė ant jo užlipti. Parkeris užvertė galvą ir atsuko Vėjui užpakalį. Ilona iš visų jėgų laikė Parkį už virvės, neleido pabėgti. Aš dūmiau link jų, ir girdėjau, kaip Ilona šaukia man kuo greičiau pasiimti savo arklį, nes Parkeris jam spirs ir sužalos – mat Parkerio užpakalinės kaustytos. Aš jau pribėgau prie jų, bet kaip pasiimti Vėją? Reikėjo čiupt už kamanų, bet Vėjo nosis visą laiką buvo ten, kur buvo Parkerio užpakalis, o aš visai nenorėjau, kad Parkis netyčia į mane pataikytų. Nuo to galima ir numirti.

Susiformavo savotiška besisukanti spiralė, kurios vidury stovėjo Ilona ir laikė virvę, aplinkui ją sukosi Parkeris ratuku, paskui Parkį dar kiek platesniu ratu sukosi Vėjas, o iš paskos Vėjui – dar truputį plačiau – aš. Visaip bandžiau nuvyti Vėją nuo Parkerio, ir tada jį pasigriebti. Bet Vėjas mane apibėgdavo ir vėl grįždavo prie Parkio. Supratau, kad kol Parkeris Vėjui normaliai neįspirs, tol istorija nesibaigs. Iki tol Parkeris jau kelis kartus švystelėjo užpakalinėm ir pataikė, bet matyt nelabai stipriai. Bet štai vieną kartą Vėjas buvo į jį atsisukęs šonu, ir nespėjo pasitraukti. Spyris abiem užpakalinėm pataikė į jautrią vietą šone, priešais klubą, ties šonkaulių pabaiga. Vėjas sumykė ir atsitraukė. Matėsi aiški permaina jo veido išraiškoje ir visoje laikysenoje. Aš su siaubu žiūrėjau, ar nešlubuoja. Rodos ne. Vėjas kiek nuleido galvą, dabar jau žiūrėjo ne iš aukšto, o iš apačios, kaip nelaimingas šuniukas. Vis dar sekė paskui Parkerį, bet jau poros metrų atstumu ir be entuziazmo. To pakako, kad aš galėčiau prie jo prieiti ir prisegti kordą prie kamanų. Vėjas nė nebandė pabėgti. Vedžiau jį atgal į aikštę, o jis klusniai sekė greta manęs, nuleista galva ir nelaiminga atstumtojo išraiška, kartkartėm atsargiai žvilgčiodamas per petį į nueinantį Parkerį. Ant šono jam aiškiai matėsi pasagos žymė.

Nuvedžiau Vėją į aikštelę, bet nežinojau, ką ten daryti. Paleisti negaliu – vienoj vietoj tvora išmušta, ten galima ją peršokti. Maniežas užimtas. Taigi, kiek pasisukiojau ir grįžau į arklidę. Ilona pasidomėjo, ar Vėjui viskas tvarkoj. Pasakiau, kad rodos tvarkoj, bent jau nešlubuoja. O tokios pamokos jam seniai reikėjo. Ilona dar pridūrė, kad gal ir galės paleisti savo arklius kartu su Vėju, bet tik tada, kai Vėjas bus kastruotas.

Beje, nepaminėjau, kad Parkeris buvo Vėjo gardo kaimynas, ir jie sienoje turėjo langelį, pro kurį vienas galėjo įkišti galvą pas kitą. Nerimastingai stebėjau, ar nebandys jie dabar peštis pro tą langelį, bet dabar jie net nebandė lįsti vienas prie kito. Vėjas puolė prie ėdžių ir pradėjo šlamšti šieną.

Mamai bendradarbis padovanojo kompaktą su filmu “Великая тайна воды” (Didžioji vandens paslaptis). Šiandien susėdom pažiūrėti. Filmas “discovery” stilium pradėjo pasakoti apie tai, koks ypatingas daiktas yra vanduo, koks jis išsiskiriantis tarp visų kitų cheminių junginių. Čia aš dar galėjau klausytis, nors širdim jau nujaučiau kažką negero. Ir iš tiesų – kai ekrane pasirodęs šventikas pradėjo šnekėt apie religinę vandens reikšmę, o tada visaip tituluotas “mokslininkas” didžiai paslaptingu balsu prabilo apie tai, kiek daug dar nežino mokslas… aš pradėjau muistytis kėdėje, žvilgsnis pradėjo bėgioti į šonus.. galiausiai, kai pradėjo kalbėt apie senovės kinų filosofus, ir kažkokiais prietaisais fiksuojamus vandens struktūros pakitimus, aš tiesiai šviesiai pasakiau, kad man neįdomus šitas filmas, ir persėdau prie kito stalo (tam pačiam kambary), prie antro kompo, į kurį dabar per Vodafoninį modemą bėga internetas (beje, internetas žyyymiai greitesnis nei darbe, leptelsiu Bitės naudai arba mūsų ofiso nenaudai).

Taigi, brausinau sau forumus, skaičiau naujus pranešimus, o viena ausim girdėjau vis pompastiškiau skambančias nuotrupas: “…joks kitas junginys nėra toks paradoksalus…”, “…specialiais prietaisais užfiksuota…”, “…vanduo turi atmintį…”, “…nufotografavus užšaldytą vandenį, matome kristalus…”

Mama klausėsi susidomėjusi. Aš buvau nieko prieš, bet kartais nesu gera ir neiškenčiu. Ypač, kai į mane vis atsisuka, atitraukia nuo forumų skaitymo, ir, pirštu rodant į ekraną su filmu apie didžiąją paslaptį, kartojama “pažiūrėk, pažiūrėk…”. Ir ypač, kai tuo metu filme didžiai paslaptingai nuskamba absurdiška frazė “tik vanduo gali įgyti visas tris būsenas – kietą, skystą ir dujinę” (man šiaip chemija niekada nesisekė, bet kai ką dar atsimenu).

Ir aš pasakiau, kad šitas filmas yra nesąmonė.

O jergau, kam aš pradėjau, pagalvojau tą pačią sekundę. Bet jau buvo vėlu daužyti kaktą į stalą, ir aš pridūriau, kad ką tik šitam filme išgirdau melą apie tris būsenas. Bet mano mamai mano abejotinos chemijos žinios neimponavo.

Aš susiraukiau ir vėl įnikau į forumus. Deja, gana greitai perskaičiau visus naujus pranešimus. Dar pamaigiau orų prognozę, patikrinau ar negavau laiškų. Negavau. Užsispoksojau į ekraną, kuriame jau nebebuvo ką veikti, ir vėl pradėjau girdėti kaire ausimi: “kai vanduo teka upeliu gražiai lenktais vingiais, jo struktūra būna graži, o kai jis teka kampuotu vandentiekiu, galima nufotografuoti chaotiškus, netvarkingus kristalus”. Ak šitaip!..

Nuėjau į google ir surinkau paieškos laukelyje frazę “Великая тайна воды”. Bakstelėjau patį pirmą rezultatą “Великая тайна воды”: новый рецепт счастья оказался старым. Aha, pasirodo, filmas buvo rodomas rusų televizijoje 2006 metų pavasarį. Paskaičiau. Prisipažinsiu, tą vietą, kur labai jau moksliški išvedžiojimai, ir pradžių skaičiau, bet paskui praskrolinau. Šiaip ar taip, išvada manęs nenustebino. Visą straipsnį galite paskaityti patys, aš tik išversiu paskutinę pastraipą:

“Didžioji vandens paslaptis pasirodė besanti blefas, svajonių apie laimę luobelės viduje buvo tuščia. Tituluotų mokslininkų nuomonės šiame filme taip pat virto blizgančio įpakavimo šnaresiu. Taigi teks ieškoti laimės senais būdais. Kiekvienas žmogus tam turi savo Didžiąją paslaptį.”

Kad neapsiribočiau vienintele nuomone, google paskrolinau žemyn, praleisdama pašnekesius forumuose ir akivaizdžius reklaminius straipsnius, ir bakstelėjau šitą: Пипл хлебает. Šiame straipsnyje, be viso kito, randu ir esminį faktą – filmo sponsorius Emoto Masaru yra verslininkas, pardavinėjantis vandenį buteliukuose. Po 35 dolerius už buteliuką. Apie Emoto Masaru yra ir Wikipedijoje: http://en.wikipedia.org/wiki/Masaru_Emoto. Pasirodo, tai iš tiesų apgailėtinas tipas, priklausantis taip vadinamai “pseudomokslininkų” kategorijai. O filmas – reklama jo vandens verslui.

Tuo tarpu, kol aš googlinau, filme girdėjau pasakojant apie energiją, kurią galima perduoti vandeniui. Kad buvo atliktas eksperimentas, kurio metu dalyviams buvo rodomi buteliukai su vandeniu, ir jų prašoma galvoti apie meilę, gėrį ir panašiai. Toliau buvo rodomi kiti buteliukai, ir prašoma įsivaizduoti agresiją ir kitus blogus jausmus. Tada vandenį šaldė ir fotografavo. Vanduo, kuriam buvo siųstos geros emocijos, turėjo gražius simetriškus kristalus. O tas vanduo, kuriam siųstos blogos emocijos, turėjo negražią chaotišką struktūrą. Vat kaip.

Man kažkaip labai norėjosi pasidalinti tuo, ką radau pagooglinus. Tai, pertraukinėdama filmo komentatoriaus žodžius, išklojau visą tiesą apie Emoto Masaru ir jo buteliukus vandens už trisdešimt penkis dolerius, apie tai, kad filme išvis nė vienas normalus mokslininkas nešneka, ir panašiai. Bet mama, berods, klausėsi ne manęs, o filmo. Tada aš paspaudžiau filme pauzę, dar kartą pasakiau viską ką galvoju apie Emoto Masaru, jo buteliukus, ir kitus ten šnekančius mokslininkus. Ir dar pridėjau apie tai, kad google parašyta, kad iš tiesų ne tik vanduo yra trijų būsenų, o ir daug kitų medžiagų. Tada nuėmiau pauzę, filmą pradėjo rodyti toliau, ir mama toliau jį žiūrėjo susidomėjusi. Mano mama labai geranoriška ir visai nepyksta, jei aš lendu su priešinga nuomone, stabdau filmą arba šneku tuo pat metu, kai rodomas filmas. Bet aš nesu geranoriška. Aš buvau labai supykusi. O tuo metu filme balsas aiškino, kad kai žmogus piktas, tai visas vanduo aplinkui jį apsinuodija, ir tokių žmonių reikia vengti.

Visa sukiužusi ir susitraukusi sėdau atgal prie savo kompo. Straipsnių, kuriuos radau, neuždariau. Pasiūliau mamai tuos straipsnius paskaityti, bet ji atsakė, kad aš tikriausiai atrinkau kaip tik tuos straipsnius, kuriuose yra kritikuojama. O tokių kritiškų straipsnių visada yra, nes mokslininkai nenori, kad tokius dalykus sužinotų visuomenė, jie tik patys naudojasi stebuklingomis vandens galiomis, o viešai skelbia, kad tai nesąmonė. Taip apie mokslininkus rašo daugelis mamos numylėtų autorių savo knygose.

Toliau filme buvo pasakojama, kad pasimeldus prie vandens, jis įgyja gydomųjų savybių. Kad jei dviejuose stiklainiuose ryžiai užpilti vandeniu, ir prie vieno stiklainio meldiesi, o prie kito keikiesi, tai pirmajam ryžiai pradeda kvepėt, o antrajam pajuoduoja. Vaaaat kaip..

Baigusi žiūrėti filmą, mama pasakė, kad šitam filme nieko naujo nepasakyta, ir kad tą patį rašo jos numylėti autoriai savo knygose. Vadinasi, viskas tiesa.

Aš, paskendusi savo pačios neigiamoje energijoje, mintyse nusikeikiau, pajuodavau ir užsičiaupiau.

Mama buvo nusiteikusi taip pat gerai, kaip visada. Ji ramiai paprašė manęs parodyti, kaip paleisti kompiuteryje kompaktą, kad pati galėtų pažiūrėti jį dar kartą.

Vis tik ji moka skleisti gerą energiją. Kitaip, nei googlas. Aš iš karto nusiraminau ir parodžiau. Net kelis kartus, kad tikrai galėtų paleisti ir pažiūrėti šitą filmą dar kartą.

Vakar jojau Žaibą.

Apturėjau savotišką ekspyriensą, dėl kurio ir gėda, ir juokinga.

Jojau aš Žaibą manieže, sukau ratus palei sienelę. Viename kampe joji jau ne palei sienelę, o palei tokią tvorelę. Ir ta tvorelė turi atsikišusį pagalį. Kai vaikau kokį arklį su balnu manieže, specialiai nenuleidžiu kilpų, nes pagalys yra kaip tik nuleistos kilpos aukštyje. Kas būtų, jei arkliui prabėgant pro šalį, kilpa ant to pagalio užsimautų? Geriausiu atveju, blogai baigtųsi tik kilpai, blogiausiu atveju – ir arkliui. Aš pati kažkada vaikystėje, bėgdama mokyklos koridorium, prabėgau per arti durų, ir mano kuprinės rankena (ant kuprinės šono tokia buvo) užsikabino už durų rankenos. Mane tada stipriai trūktelėjo atgal, kojos išskrido į priekį, toliau nelabai atsimenu. Atsipeikėjus rėpliojau keturiom po grindis, rinkau vadovėlius (kuprinė plyšo pusiau ir vadovėliai pabiro aplinkui). Kažkokie bachūrai susispietę aplinkui pagal vadovėlius išsiaiškino, kad aš penktokė. Ne iš karto pastebėjau, kad man ant rankos varva kraujas. Dar ilgiau prireikė išsiaiškinti, kad varva nuo galvos. Su mintim, kad nenoriu mirti, mečiau vadovėlius ir bėgau pas seselę. Tą patį vakarą Antakalnio traumatologiniame man susiuvo galvą.

Taigi, jojau Žaibą manieže, ir kaip tik jojau link tos vietos, kur yra tvorelė. Žaibas prižingsniavo kiek per arti jos, aš nespėjau jo patraukti toliau. Paprastai tokiu atveju koją arba pakeliu, arba prispaudžiu. Šį kartą tik prispaudžiau Žaibui prie šono, koja praslydo palei tvorą, o mano kelnių apačia užsikabino už to atsikišusio pagalio. Aš truktelėjau koją į viršų, tikėdamasi atlaisvinti, bet tik išgirdau plyštantį garsą (ajajai, pagalvojau, šitos kelnės gi kainavo 300 litų!), o koja neatsilaisvino. Žaibas toliau ėjo pirmyn, o mano koja buvo tempiama atgal. Mintį apie 300 litų kainuojančias kelnes į antrą planą nustūmė baimė dėl savęs pačios. Suskatau stabdyt Žaibą ir tuo pat metu traukti koją iš visų jėgų, stengdamasi nuplėšti kelnes nuo to pagalio. Kur tau. Laikėsi tvirtai. Baimę pakeitė panika. Žaibas sustojo dar po poros žingsnių, kai aš jau beveik kabėjau jam ant šono, viena koja užsikabinus už balno, kita už tvoros, o abiem rankom apsikabinus jo kaklą. Sustojo ir nejudėjo. Tokia nuostabia susisukusios kregždutės poza pakabėjau dar kelias sekundes, galvodama, ką daryti. Patraukiau pavadžius – gal Žaibas paeis atgal ir aš atsikabinsiu? Žaibas vietoje to paėjo į šoną. Supratau, kad niekur nesidėsiu Paleidau žaibą ir šleptelėjau ant smėlio. Nuėmiau savo koją nuo tvoros. Apžiūrėjau skylę kelnėse. Uf, nieko baisaus, galėsiu susisiūti. Bet vis tiek abyyydna… Šitaip gėdingai nusiimti nuo arklio Manau, kad tai yra dar blogiau, negu kai arklys pakabina raitelį ant žemos šakos. Va.