–

Vidurnaktį pabudau nuo šalčio. Šonas, kuris buvo viršuje, buvo labai sušalęs, o šonas, kuris gulėjo ant žemės, buvo visiškai sušalęs. Saulė jau buvo visai žemai, tik per sprindį virš miško, ir pūtė stiprus vėjas. Išrėpliojau iš miegmaišio.

Kairė ranka (ta, kur sušalus visiškai) nenorėjo judėti. Dešine susivyniojau daiktus ir patraukiau link kempingo tualeto. Ten atsisukau karštą vandenį ir pakišau po juo rankas.

Reikėjo pergalvoti strategiją. Dar liko dvi naktys (įskaitant šią), kurias reikėjo kažkaip kažkur praleisti, kol mane apnakvindins festivalio organizatoriai. Miegoti naktimis, pasirodo, per šalta. Bet užtat dieną pliažiuke ant smėliuko nusnūdau visai jaukiai. Vadinasi, miegoti reikia dieną, o judėti – naktį. Vis tiek poliarinė diena, taigi visą naktį šviečia saulė.

Pagal naująją strategiją, šią naktį reikėjo kur nors praslampinėti, o sulaukus dienos – kur nors numigti. Taigi, patraukiau į miestelį slampinėti.

Tiltu kirtau upę, paėjau pagrindine gatve ir praėjau kažkokį barą, iš kurio sklido muzika. Patraukiau skersai miestelio iki kitos upės kranto (miestelis yra santakoje). Tyloje dar gana ilgai buvo girdėti baro muzika. Galiausiai ji nuslopo, o aš priėjau upės pakrantę ir ėmiau dairytis galimos nakvynės vietos ateičiai, bet niekaip negalėjau išsirinkti, nes žemė buvo kažkokia nelygi ir drėgna.

Po poros valandų grįžau atgal iki miestelio centro, ir supratau, kad jau nebepaeinu, o jei prisėdu – nebepakeliu savo kuprinės nuo žemės. O priešaky – dar visa naktis…

Ir tada ryžausi užeiti į tą barą. Man pasisekė – susiradau tuščią stalą. Viduj buvo fantastiškai šilta. Pasidėjau daiktus ir ėmiau stebėti suomius. Baro kampe buvo šokių aikštelė, joje vyko diskoteka. Suomiai šoko ir dainavo karaoke (suomiškai). Pasibaigus dainai, prie mikrofono stodavo koks kitas suomis. Kai kurie suomiai jau buvo tiek girti, kad nesugebėdavo normaliai dainuoti.

Taip prakiurksojau bare dar porą valandų, ir čia barmenas sumirksėjo šviesomis. Suomiai pradėjo skirstytis. Tai mane labai nuliūdino, mat buvo dar tik pusė keturių ryto. Sunkiai užsikėliau kuprinę ant kėdės, nuo kėdės ant peties, iš po stalo susigraibiau savo miegmaišį, ir čia man nuo baro pamojo kažkoks suomis. Pasižiūrėjau į jį abejodama. Jis toliau mojo prieiti, ir mano mintyse žybtelėjo nedidelė viltis..

Priėjau prie suomio ir paaiškinau, kad suomiškai nekalbu. Suomis, savo ruožtu, nekalbėjo angliškai. Tiesa, buvau truputėlį pramokus suomių kalbos ir supratau kai kuriuos žodžius, todėl supratau, kad jis vardu Toivo, ir kad jis klausia, iš kur aš čia ir kodėl aš čia. Aš lėtai dėliojau suomiškus žodžius:
- Iš Lietuvos. Filmų festivalis. Savanorė. Dirbsiu.
Toivo parodė į mano miegmaišį, kažką suburbuliavo suomiškai, suglaudė delnus ir pridėjo prie ausies, palenkęs galvą. Aha! Jis apie nakvynę! Mano viltis tikriausiai pasiteisins. Dar kartą jį įvertinau: žemesnis už mane, smulkesnis, ir apie 60 metų. Atrodo draugiškas. Nepavojingas. Palinksėjau jam galva. Jis vėl pridėjo suglaustus delnus prie ausies ir pirštu parodė sau į krūtinę. Aš dar kartą palinksėjau galva.

Taip aš pirmą kartą gyvenime kelionės metu radau nakvynę pas vietinį gyventoją.

Toivo kažkam paskambino, ir už keliolikos minučių prie baro sustojo mašina, kurią vairavo visiškai nekalbus suomis, nepasakęs man nei labas, nei, kai jau nuvežė mus abudu už miestelio iki suomio namų, viso gero.

Mes su Toivo išlipom iš mašinos prie jo namo. Jis atrakino duris ir, kažką vėl maldamas suomiškai, palydėjo mane iki svetainės, kur mostelėjo į tamsiai raudoną odinę sofą. Truputį per trumpą, kad galėčiau ištiesti kojas, bet užtat pačią minkščiausią sofą pasaulyje, garbės žodis! Pliumptelėjau ir susmigau į ją… Iš paskutinių jėgų išsivyniojau miegmaišį, užsiklojau juo, ir nulūžau…

Ryte pro miegus supratau, kad svetainėje kuičiasi Toivo. Jis įjungė televizorių, susirado ir į grotuvą įkišo kažkokį DVD diską, tuomet televizoriuje kažką išsirinko iš kažkokio sąrašo, ir įjungė. Svetainę užliejo muzika. Toivo nuo kilimo pakėlė mikrofoną, ir, kai televizoriuje pradėjo bėgti žodžiai, uždainavo.

Man miegai išlakstė, ir aš atsisėdau sofoje. Nesupratau, kas vyksta, ir kaip taip gali būti. Aš – nakvoju – pas vietinį suomį – kurį radau vietinėj diskotekoj – ir – maža to – jis iš ryto – dainuoja karaoke – suomiškai? Pasitryniau akis. Toivo giedojo į mikrofoną stipriu ir gražiu balsu, kartais žvilgteldamas į mane. Nuslinkau ant kilimo, prie jo, ir pradėjau vartalioti DVD dėžutes su dainų pavadinimais. Toivo keitė dainas, vieną po kitos, aš žiūrėjau, kurias jis išsirenka. Vienos dainos žodžiai buvo pakankamai pažįstami, kad suprasčiau, jog ji apie vienišumą. Surezgiau suomiškai klausimą:
- Čia apie tave?
Jis dainuodamas palinksėjo galva.

Pusryčiams Toivo ištraukė maisto, o aš išsitraukiau žodyną. Toivo nuolat linksmai suomiškai kažką balbatavo, ir kai kreipdavosi į mane, pasitikslindavau kaip skamba koks nežinomas žodis, ir įnikdavau į tą žodyną. Toivo tuo tarpu iš manęs kikendavo. Tada sumąstydavau, ką atsakyti, suregzdavau pusę sakinio (jis vėl kikendavo), užstrigdavau nežinodama kaip toliau pasakyti, vėl įbesdavau nosį į žodyną, ir, kai iškilmingai ištardavau surastą žodį, Toivo pradėdavo kvatotis susiėmęs už pilvo.

Pavalgius nusprendžiau traukti į miestelį, ir Toivo pasisiūlė pavežti. Pavežęs iki centro, pasiūlė grįžti pas jį nakvoti. Pasakiau „galbūt“. Nors ir minkšta miegoti, ir smagu bendrauti buvo, bet jaučiausi šiek tiek skolinga, ir nenorėjau „įsiskolinti“ dar labiau. Bet kitų idėjų, kaip praleisti likusią naktį, neturėjau. Mano strategija dieną miegoti ir naktį judėti sugriuvo, kadangi buvo akivaizdu: dabar dienos metu neužmigsiu, o iki nakties vėl pavargsiu tiek, kad jos ant kojų neištversiu. Todėl visai palengvėjo, kai vakare, apie šeštą valandą, iš gatvės man papypsėjo mašina, ir aš atsisukus pamačiau Toivo, iš lango mojantį lipti vidun.

Vėl nuvažiavom į jo namus. Toivo atsinešė krūvą nuotraukų albumų, ir rodė man daug vietovių ir daug žmonių – štai jo vasarnamis, štai kitas vasarnamis. Štai šeima – žmona ir daug vaikų. Broliai, seserys. Draugai. Klausinėjau, ką jie dabar veikia. Pasirodo, žmona mirusi, vaikai išsivažinėję. Vienas sūnus netoliese, į šiaurę nuo miestelio, plauna auksą. Prisiminiau šįryt jo dainuotą dainą apie vienišumą.

Kai nuotraukos pasibaigė, Toivo pasiūlė pakurti pirtelę ir išsimaudyti. Aš, jau trečia para kelyje, šitam pasiūlymui atsispirti nesugebėjau, nors ir žinojau, kad suomiai į pirtį eina visai nuogi, ir iš Toivo akių mačiau, kad jis ne tik lįs kartu su manim į pirtį, bet dar ir juoksis iš mano maudimuko. Taip ir buvo: Toivo (visiškai nuogas, aišku) atsisėdo prisispaudęs prie manęs (pirtis buvo visai mažytė, vienvietė) ir kikendamas timptelėjo mano maudimuko petnešėlę. Aš tai sutoleravau, nes ir taip jau jaučiausi skolinga.

Po pirties vis dar nebuvo vėlu – apie aštunta valanda vakaro, ir Toivo pateikė dar vieną pasiūlymą: nuvažiuoti su juo į jo vasarnamį. Tai jau buvo visai rimta, ir aš dvejojau, ar sutikti. Bet skambėjo nepaprastai viliojančiai – su vietiniu suomiu aplankyti vietinį vasarnamį! Išsiaiškinau detales: vasarnamis už 50 km nuo miestelio, ten pabūtume porą valandų ir nakvoti grįžtume čia. Kelias minutes gromuliavau pasiūlymą, galiausiai smalsumas nugalėjo, ir aš jį priėmiau.

Toivo akivaizdžiai nudžiugo ir, paaiškinęs kažką apie mašiną, išbėgo iš namo. Suglumau: kokia dar mašina? Juk jis turi mašiną, štai kieme stovi. Už dešimties minučių jis grįžo už visureigio vairo. Kam jam visureigis? – pagalvojau. Na, bet įsėdau, ir mes pajudėjom.

Ir neilgai trukus supratau, kam jam visureigis. Tik apie pusę kelio važiavom asfaltu, o tuomet nusukom į žvyrkelį. Žvyrkelyje Toivo nė kiek nesumažino greičio, o posūkius išimdavo beveik su praslydimu. Dar už gero gabalo kelio nuo žvyrkelio nusukom į miško kelią, ir, man rodos, greitis nesumažėjo nė ten. Toivo spaudė kaip beprotis, visureigis šokčiojo nelygumais, pasvirdavo posūkiuose, o aš pastebėjau, kad Toivo vis žvilgčioja į mane. Aha! – susipratau: jis nori mane pagąsdinti. Bet aš sėdėjau visiškai rami, nepaisant to, kad prieš kiekvieną posūkį įsivaizduodavau, kaip mes nulekiam nuo kelio ir rėžiamės į kamieną arba akmenį. Rami išlikau net tada, kai priekyje pamačiau nemažą duobę kelyje, bet kai mes prie jos priartėjom beveik nemažindami greičio tiek, kad jau pasidarė aišku, kad mes į ją smigsim, nesusilaikiusi ištiesiau abi rankas į priekį ir garsiai įkvėpiau: „aaa!“. Mūsų Toyota priekiu smigtelėjo žemyn, tada tuojau pat iššoko iš duobės (aš beveik stuktelėjau galva į lubas), ir kuo normaliausiai nuvažiavo toliau, tik dabar aš sėdėjau didelėm akim, o Toivo kvatojosi visa gerkle, viena ranka laikydamas vairą, o kita rodydamas į mane pirštu ir pats sau kartodamas mano „aaa!“.

Netrukus mes iš miško kelio išsukom į kažkokią beveik bekelę – proskyną, kurioje matėsi giliai įsirėžusios vėžės. Toje vietoje buvo klampu, ir Toivo pagaliau pradėjo važiuoti lėtai. Kuo toliau, tuo labiau jo visureigis klimpo, poroje vietų net sustojo, tada Toivo pajunginėdavo kažkokią papildomą pavarų svirtį, pavažiuodavo pirmyn-atgal, ir vėl išjudėdavo.

Dingtelėjo mintis, kad esam tiek toli nuo miestelio, jog užklimpę pėsčiom tikrai negrįšim. Išsitraukiau iš kišenės telefoną – jis rodė, kad ryšio čia nėra. Kai eilinį kartą Toyota pradėjo sunkiai judėti purve, pasakiau Toivo:
- Einam pėsčiom.
Toivo sustojo, pasižiūrėjo į kelią priekyje, pasižiūrėjo atgal, pagalvojo, ir linktelėjo.

Išlipę dar kokį kilometrą klampojom drėgnu keliu, apeidami balas, tuomet perbridom upelį, ant kurio kranto stovėjo pirtelė. Pakilę šlaitu į viršų, pagaliau priėjom nediduką medinį namelį – paprastutį, vieno kambario, be vandentiekio ir be elektros. Kol Toivo užkūrinėjo židinį, aš rausiausi žodyne, ir pagaliau radau reikiamą žodį. Ir pasakiau Toivo:
- Tu esi beprotis!
Toivo pratrūko nesuvaldomai kvatotis, kartodamas: „Beprotis! Beprotis! Beprotis!“. Jis buvo akivaizdžiai patenkintas.

Toivo išsitraukė pieno, dešrelių, kartu apkepėm jas židinyje ir pavalgėm šnekėdamiesi. Išsiaiškinau, kad jam čia priklauso 200 hektarų miško, artimiausias kaimynas yra už 10 kilometrų, antras kaimynas – už 20 kilometrų. Šitame vasarnamyje jis su šeima leisdavo vasaras.

Prieš vidurnaktį, kai saulė jau buvo žemai, o šešėliai ilgi, Toivo nusprendė važiuoti namo.

Nuklampojom atgal iki Toyotos, Toivo kažkaip sugebėjo ją apsukti, ir parvažiavom atgal. Lėčiau ir ramiau, nei važiavom į priekį.

Namie, pavargus nuo įspūdžių, patraukiau link sofos, bet čia Toivo timptelėjo mane už alkūnės ir vėl kažką pasiūlė, modamas į savo kambarį. Žodyno nereikėjo – dar iš poros sakinių supratau, kad jis man siūlo miegot jo lovoje. Aš kategoriškai atsisakiau ir vienareikšmiškai patraukiau link sofos. Toivo paniurzgėjo ir dingo savo kambary.

Ryte pabudau nuo to, kad ant mano sofos klestelėjo Toivo. Prasimerkiau. Toivo klausė, kaip aš miegojau.
- Labai gerai, – pasakiau.
- O aš – ne! Todėl, kad aš miegojau vienas! – kai norėjo, šitas suomis galėjo parinkti labai paprastus žodžius, ir aš viską supratau.
Išsirangiau iš po Toivo ir atsisėdau sofoje. Džiaugiausi, kad taip ir miegojau su visais drabužiais. Toivo atsikėlė ir nuėjo į virtuvę, o aš į vonią valytis dantų.

Nusprendžiau nepusryčiaut. Grįžau į svetainę ir ėmiau rinkti savo daiktus į kuprinę. Čia svetainėje pasirodė Toivo, ir klausė, ar aš jau išeinu.
- Taip, – pasakiau.
Tada Toivo, kažką greitakalbe šnekėdamas suomiškai, paskubom priėjo prie manęs ir kažkaip negrabiai apkabino. Aš tuo metu turėjau kažkokį daiktą vienoj rankoj. Toivo visas drebėjo, gal netgi kūkčiojo. Kita, laisvąja, ranka, aš jį irgi apkabinau. Toivo pasidėjo galvą man ant peties ir apkabino dar stipriau. Iš jo greito suomiško murmuliavimo aiškiai supratau žodį „vienišas“, kartojamą daug kartų. Man buvo jo gaila.

Taip ir stovėjom, aš tapšnojau jam nugarą savo laisvąja ranka ir nežinojau, ką daryti. Po kelių minučių man pradėjo nusibosti. Dar po minutėlės jis pradėjo mane kažkaip įtartinai gniaužyti, ir aš paskubėjau išsinerti iš jo kibaus glėbio.

Nenorėjau į jį žiūrėt, visa susikaupiau į daiktų pakavimą. Toivo dingo iš kambario.

Kai su visais daiktais susiradau jį ir atsisveikinau, jis dar pasiūlė pavežti iki miestelio. Atsisakyti būtų buvę visai grubu. Aš sutikau.

Toivo nuvežė mane iki pagrindinio kelio, nuo kurio iki miestelio jau buvo visai netoli. Ten sustojo. Man buvo ir jo gaila, ir nepatogu kažkaip. Toks „servisas“ iš jo pusės: dvi nakvynės, karaoke, maistas, pirtis ir safaris po Laplandijos miškus iki vasarnamio. O aš jam ką? Taip, pabuvau žaisliuku, iš kurio galima buvo smagiai pasijuokti. Ir viskas. Apsisprendus ir įkvėpus, pasilenkiau pakštelt jam į žandą, jis atkišo lūpas ir mikliai įsisiurbė man nė nespėjus susiprasti. Mintyse atsidusau ir padovanojau jam tą laižiaką. Nebuvo blogai. Netgi normaliai. Bet tas išsiilgimo, troškulio jausmas.. tai buvo blogiausia.

Atsisveikinom ir išėjau dirbti savanore į Midnight Sun Film Festival, tai buvo 2010 metais.

Epizodas I

Pastebėjau ant sienos užrašą:

„Nėra nieko, išskyrus tai, ko nėra“

Nerealu! – pagalvojau, ir ėjau toliau. Ir tada, už keliolikos metrų…

Epizodas II

Priešais mane, kita šv. Stepono gatvės puse, ėjo moteriškė su šuniu. Jai virš galvos, antrame aukšte, atsidarė langas ir išlindo ranka su puodeliu. Puodelis atsiskyrė nuo rankos, nuskriejo lenkta trajektorija žemyn ir skambiai sudužo į šaligatvio kraštą tiesiai priešais mane. „Aaa!“ – išsprūdo moteriškei. Pasižiūrėjau aukštyn – ranka jau buvo dingusi, o langas uždarytas.

Ėjau toliau. Ir už keliolikos metrų…

Epizodas III

Priešais į mane artėjo penki diedai, ir man su jais beprasilenkiant, vienas iš jų atstatė į mane pirštą ir subliovė:

„Kas paleido šitą mergaitę?! Ji juk… PRIKLAUSO MŪSŲ KOMPANIJAI!!!“

Nuėjau toliau. Dar už keliolikos metrų šv. Stepono gatvė baigėsi.

O dar svarbiau, ir dar maloniau, buvo tai, kad pavyko sunaikinti DVI KOMFORTO ZONAS.

Mat, kiekviename kabinetuke yra po dvi komfortiškas darbo vietas, kuriose galima būti nematomam, matyti visus kitus, ir žiūrėti pro langą. Dauguma įmonių turi tokių darbo vietų, dėl kurių vyksta neoficiali kova. Pati esu tokioj sėdėjusi. Tikrai malonu sėdėti. Ir labai nemalonu ją prarasti. O iš aplinkinių – labai nemalonu ją atimti. Saugantis nemalonumų, situacija užšaldoma. O dėl užšaldytų komforto zonų kartu užšąla ir dalis aplinkos. Viskas juda, kruta, keičiasi, bet tik tolėliau nuo komforto zonų.

Labai panašus dalykas vyksta gyvenime, kuomet žmonės atranda, kur jiems saugu ir šilta. Jie ten įsitaiso ir sako: „atradau savo vietą“. Tai požiūrio reikalas.. Mano požiūriu, šitas žmogus įstrigo. Dar nebūtų taip pikta dėl tų kitų žmonių, juk visi turi teisę rinktis, kada ir kur įstrigti, bet šiek tiek pikta dėl to, kad tuos įstrigusius tenka apeiti, arba dėl jų sustoti aklavietėje. O labiausiai pikta dėl to, kad pati kažkada buvau įstrigusi, ir ne tik pati nesumojau išsijudinti iš vietos, bet ir ilgą laiką neatsirado nė vieno, pabandžiusio mane iš ten išjudinti, išspirti. PRIŽADINTI. Dabar gaila prarastų metų ir pikta ant komforto zonų, įsiurbiančių žmones.

Todėl dabar, kai komanda persikrausčiusi perstumdė stalus taip, kad nebeliko nė vienos patogiai atsiribojusios darbo vietos, užplūdo didžiulis pasitenkinimas ir dėl to, kad aš, … ne, mes! mes, visa komanda kartu, simboliškai atkeršijome komforto zonoms, panaikindami net dvi iš jų.

Tokia tad pergalinga šiandien diena, ir tokia didinga ši komandinio keršto valanda. Ak.

O autobuse radau kloną, kuris tapo viena iš keisčiausių mano gyvenime patirčių. Bet apie viską iš eilės.

Taigi, sekmadienį vakare visi išvažiavo su mašina, o aš likau dar vienai dienai. Visą dieną pravaikščiojau po Helsinkį, persikėliau į Taliną, praslampinėjau Taline dar porą valandų. Nusivariau nuo kojų. Ir gerai – autobuse lengviau užmigsiu, pagalvojau.

Bet iš karto užmigti nepavyko. Žiovavau, sukinėjausi, galva sviro, bet jos patogiai atremti nebuvo kur, ir miegas laikėsi kažkur rankos atstumu nuo manęs. Apžiūrinėjau keleivius. Toj pačioj eilėj, kaip ir aš, tik kitoj autobuso pusėj, sėdėjo labai charakteringas bičas, tipinis backpacker‘is: milžiniška kuprinė, bomžiški drabužiai, ilgi plaukai. Turbūt koks estas, nes šviesiaplaukis ir toks aukštas, kad savo kėdėje telpa tik atsisėdęs įstrižai. Estas skaitė knygą. Aš susiraičiau per abi sėdynes ir pabandžiau užmigt.

Autobusas sustojo ir krestelėjo, kažkas praeidamas brūkštelėjo man per kojas. Išsivyniojau, atsisėdau. Pro autobuso langą matėsi, kad kai kurie keleiviai stoviniuoja lauke ir rūko. Mano kaimynas estas taip pat rūkė lauke. Pasižiūrėjau į jo vietą – jo knyga gulėjo užvožta ant kuprinės. Pavadinimas buvo suomiškas. Čia mane pagavo smalsumas – negi jis suomis? Paėmiau knygą, pasižiūrėjau į tekstą. Nugi tikrai suomių kalba. Miegai išlakstė.

Padėjau knygą atgal ant kuprinės, ir atitraukdama ranką pastebėjau, kad suomis koridorium jau grįžta į savo vietą. Ir, aišku, jis matė, kad lindau prie jo daiktų. Išnaudojau progą užkalbint (angliškai, aišku):
- Ar tu suomis?
- Na, ne visai, pusiau švedas, pusiau suomis.
Mintyse susiraukiau – švedai manęs nedomina…
- Nors daugiau suomis, nes suomijoj užaugau.
Gerai, užskaitysiu, mintyse pagalvojau, ir klausiau toliau:
- Kur važiuoji? Į Vilnių?
- Nežinau…
- Kaip tai?
- Kol kas į Vilnių, o tada kur nors toliau. Nežinau kur. Gal į Europos pietus. Gal į Graikiją. Gal Turkiją. Nesvarbu.
Suomis mane pradėjo dominti.
- O kuriam laikui važiuoji?
- Nežinau… Gal dviem savaitėm, gal dviem mėnesiam, gal dviem metam. Kaip išeis, taip.
- O betgi koks nors apribojimas yra? Pavyzdžiui, finansinis?
- Ne… Suomija man moka bedarbystės pašalpą, kurios Europoj visai užteks gyventi. Be to, galiu susirasti kokio nors darbo, aš gaminu iš medžio visokius dalykus, tada galėsiu ilgam likti. Be to, turiu palapinę, miegmaišį, puodą, jeigu ką.

Suomis mane kaip reikiant sudomino – kad taip man su juo dar pašnekėt! Bet nežinojau, ko klausti, ir nepatogu buvo šnekėti sėdint priešingose autobuso pusėse. Ir be to, aš niekada, niekada nerodau iniciatyvos bendravime. Ir tada, aš padariau kažką, ko niekada niekada nedarau. Pasakiau:
- O galima, aš čia prie tavęs persėsiu, ir tu pasakosi, o aš klausysiuos?
- Oi, žinoma, galima…

Ir suomis sukruto traukti daiktus nuo sėdynės, esančios šalia jo, ir slėpti po kėde, po savo kojom, ir viršun ant lentynos. Oi ką aš padariau, galvojau, žiūrėdama, kaip jis, dvimetrinis padaras su didžiuliu kiekiu daiktų, bando susipakuoti mažoje autobuso kėdėje ir šalia dar padaryti vietos man. Bet kas pasakyta, tas pasakyta.

Taigi, aš atsisėdau prie suomio, ir jis pradėjo šnekėti. Šnekėti apie viską iš eilės, apie savo amatą, apie savo keliones, apie suomiją, apie medžius. Ir ėmė darytis keistas dalykas, ko dar niekada niekada man nėra buvę – aš ėmiau suprasti, kad jis kalba taip, kaip aš galvoju. Sutapo ne tik nuomonės apie daugelį dalykų, bet ir pati minties eiga, jos reiškimo stilius, parenkami žodžiai. Bet man tai tebuvo mintys, aš jas mintiju, bet neišsakau, o jei išsakau – dažnai dar papildomai apformuluoju, apkarpau, prisitaikau prie pašnekovų. O iš šito žmogaus pylėsi mano mintys, tokios kokios jos yra, ir tokia forma, kokia jos užgimė. Tai buvo iš esmės jo monologas, aš tik linksėjau galva, mesteldavau klausimą, arba pasufleruodavau žodį (angliškai jis mokėjo kiek prasčiau už mane).

- Tai kaip matau, mėgsti keliauti vienas? – klausiau.
- Nu taip… Taigi kaip ir tu gi irgi viena važiuoji. Man taip labiau patinka.
- Jo, tada matai aplinką..
- Taip taip, kur kas geriau matai, kas aplinkui vyksta, kur kas lengviau ją… kaip tas žodis…
- Priimi.
- Taip, priimi, ir kiekvieną sekundę gali rinktis kitą kelią, pasielgti netikėtai, daug lengviau susipažinti su žmonėm, vat ir mes susipažinom, kadangi juos priimi, kaip aplinkos dalį.
- Ir jie tave priima.
- Taip, lengviau nei saviškius, nes tu keliauji, nes dabar esi, o rytoj nebūsi, jokių įsipareigojimų, laikina – vadinasi galima, nėra laiko pyktis, ir tada skubi toliau, kol draugai dar nepažinti ir neprarasti…

Aš linksėjau galvą, jis dažniausiai viską pasakydavo greičiau, nei aš suspėdavau pridurti. Išsiaiškinau, kad jis važiuoja net ne iš Helsinkio, o iš Turku, ir tada papasakojau savo istoriją, kaip aš išvažiavau iš Helsinkio. Nupasakojau, kaip sugebėjau pirmadienį ryte susitepti krūvą sumuštinių, o tada tvarkydama kambarį išmečiau visas šiukšles, visą nebereikalingą maistą, kurio neketinau imti, ir už kompaniją neapsižiūrėjus išmečiau ir visus ką tik suteptus sumuštinius. Ir kad jų nėra, supratau tik po pietų, kai išalkau. Atsisegiau kuprinę, žiūriu – nėr. Ir tada atmintyje nusipiešė vaizdas, kaip aš imu nuo stalo maišelį su sumuštiniais ir sviedžiu į šiukšliadėžę, tuo metu mąstydama apie kažką kitą. Penkias minutes keikiu save, nes tokia arba panaši istorija, kuomet aš maistą pamirštu, pametu, arba išmetu, kartojasi nuolat, kiekvieną kartą, ir ypač – kai esu tokiame brangiame mieste kaip Helsinkis. Jokių kitų daiktų niekada nepametu, bet maistą – nuolat, ir nuolat lieku alkana, ir po to kaip benamė puolu prie bet kokio maisto, kurį man atiduoda geri žmonės. Suomis juokiasi iš šitos istorijos ir susilenkęs krapštosi kuprinėj po sėdyne, kol ištraukia beformį maišelį, kurį išvyniojus, pasklinda obuolių pyrago kvapas.

- Va imk, išvaizda čia nebelabai, bet valgyti galima…

Dar ištraukia sau skardinę alaus, o man skardinę „Long Drink“.

Šitaip bešnekant, bevalgant ir begeriant, užkliuvo žvilgsnis už elektroninio laikrodžio autobuso priekyje. 01:00. Sakau:
- Pirma nakties.
- Gal tau reiktų pamiegot?
- Jo, man rytoj.. tai yra, šiandien ryte į darbą, pabaigti prezentaciją, ir po pietų tą prezentaciją rodyti. Sunki diena bus.
- Jo, man irgi.. aš ne tik šitą, bet ir praeitą naktį nemiegojau, važiavau į Helsinkį.
- Ajai… Tai tau tikrai reikia pamiegot..
- Bet man tai nieko, aš dar nelabai noriu miego, bet tau gal reikia.
- Ne nu aš tai kaip nors, bet tau irgi reikia.
- Nu, kažkaip.. jo…
- Nu tai aš.. einu į savo vietą… ar.. ?
- Jo.. nu kaip nori, nes sakau, man tai…
- Nežinau… nu gerai… labanakt.
Ir aš staigiai atsistojau, peršokau į kitą autobuso pusę, ir įsitaisiau prie lango.
- Labanakt.

Žiūrėjau į pilnatį, kuri kabojo už lango, tiesiai priešais, ir miegas visiškai neėmė. Nu bet gal bent jau jis pamiegos. Jergutėliau, kaip keista, galvojau. Radau žmogų, kuris galvoja kaip mano klonas. NEJAUGI JIS TOKS PATS, KAIP AŠ?

Autobusas lingavo, pilnatis žibino, miegas neėmė. Po kokios valandos išgirdau:
- Ei!
Atsisukau. Suomis manęs paklausė:
- Tau išeina užmigt?
- Nea.
- Tai ateik dar pašnekėsim.
Tuoj pat peršokau atgal į jo pusę, jis vėl susispaudė, kad aš tilpčiau, ir pokalbis liejosi toliau…

Liejosi tas pokalbis visą naktį, istorija po istorijos, ir man po truputį pradėjo aiškėti suomio asmenybės paveikslas, ir įspūdį „o dieve, nejaugi jis toks pats, kaip aš?“ pradėjo keisti kitas įspūdis: „o dieve, NEJAUGI AŠ TOKIA, KAIP JIS?“ Šitas antrasis įspūdis nuo pirmojo skyrėsi iš esmės tuo, kad pirmasis reiškė malonų nustebimą, o antrajame jau buvo siaubo priemaišų. „Mano klonas“ – dar silpnai pasakyta. Tai buvo ne visai klonas. Tai nebuvo veidrodinis mano atspindys. Tai buvo mano asmenybės dalis, ta kuri nenuspėjama ir impulsyvi, ir ta kuri pas mane uždaryta, suvyniota ir nutylėta, ir ta dalis tarytum būtų iš manęs išimta, tarytum nuo jos būtų nuimti stabdžiai ir filtrai, tuomet ji būtų padauginta iš penkiolikos, realizuota gyvo žmogaus pavidalu ir pasodinta štai čia šalia manęs, šitame autobuse. Tai, ką aš nutylėdavau, jis pasakydavo negalvodamas. Tai, ką jis pasakydavo negalvodamas, kitą sekundę aš atrasdavau kažkur savyje. Ir štai, šis mano „selektyvus klonas“, pavadinkime taip, pasakojo istoriją po istorijos, ir po kiekvienos istorijos imdavo aiškėti, kas tai per žmogus, ir mane pradėjo imti siaubas, ne tiek dėl to, kad žmonės gali būti tokie (nes būna dar ir ne tokie), kiek dėl to, kad AŠ GALIU BŪTI TOKIA! Tokia keista ir nestabili, tokia be vietos, ir be noro turėti vietą, nuolatiniam bėgime ir eksperimente! Iki to momento mane šita mano asmenybės dalis visai žavėjo, bet štai šalia sėdėjo žmogus, tos mano dalies įsikūnijimas, turėjęs problemų su mokslais, vaikų namais, narkotikais ir policija, ir dar dievai žino, ar neturėjęs nieko bendro su psichiatrine ligonine! Gal tai, kad mano gyvenimas plius minus tvarkingas, kad mokslai pabaigti ir darbas tvarkoj, yra tik tų mano stabdžių ir filtrų nuopelnas?

Po truputį pradėjau įsisamonint, kokios geros ir reikalingos tokios žmogaus savybės, kaip pareigingumas, paklusnumas, nuolankumas, kaltė ir gėda, prisitaikėliškumas ir net bandos jausmas. Be viso to, nebūtų ir visuomenės. Tokiems, kaip šitas suomis – ne vieta visuomenėj. Jam vieta kažkur Europoj, pageidautina – kiekvieną dieną vis kitur.

Ta naktim autobuse mano bendravimas su juo dar nesibaigė. Paryčiais jis man papasakojo apie savotišką keliautojų strategiją ieškant nuotykių – pavyzdžiui, iš traukinio išlipti ne paskutinėj stotelėj, o priešpaskutinėj. Aš nusijuokiau ir pasiūliau jam lipti ne Vilniaus stoty, o Fabijoniškėse, mat aš ten išlipsiu. Pasiūliau juokais, bet nujaučiau, kad toks žmogus, kaip šitas, ims ir sutiks. Ir jis sutiko. Išlipom abudu Fabijoniškėse, ir atsimenu, kad buvo siaubingai šalta, ir mes abu stovėjom, ir aš į jį žiūrėjau, ir galvojau – nu ir ką man dabar su juo daryti? Su tokiu, dvi naktis nemiegojusiu, pavargusiu, sušalusiu.. Kur man jį dėt? Pas save namo įleist neketinau, tuo labiau kad tuo metu gyvenau pas mamą ir nenorėjau jos gąsdint partįsdama namo septintą ryto neaiškų bomžą. Ir tuo labiau, kad už valandos man reikėjo būti darbe.

Radau jam Fabijoniškėse motelį, geri šeimininkai įleido nelaukę 12 valandos. Tik tada aš paklausiau jo vardo, o jis – mano. Apsikeitėm telefonais.

- Nu va, dabar turi mano telefoną. Galėsi paskambint, jeigu tik norėsi.
Suomis akivaizdžiai nujautė, kad išlipus iš autobuso mane apniko abejonės, kurių galų aš čia jį išsilaipinau.
- Jo, jeigu norėsiu. Jeigu neskambinsiu, tu manęs ir neberasi.
- Taigi, neberasiu. Daugiau nieko apie tave nežinau.
- Taigi. Tik vardą ir telefoną.
- Ir jeigu nekelsi ragelio, tai viskas.
- Tai nežinau. Gal ir paskambinsiu.
- Tai žiūrėk kaip gausis.
- Jo, vakare žinosiu.
- Gerai, aš lauksiu, kada sužinosi.
- Ok.

Ir jis nuėjo miegot, o aš – į darbą. Užbaigiau prezentaciją. Parodžiau ją. Prišnekėjau visokių dalykų. Supykdžiau kai kuriuos kolegas. Į vakarą pavargau kaip reikiant. Ir parašiau žinutę suomiui, su pasiūlymu pasivaikščiot. Jis atrašė atgal, su pasiūlymu nusipirkti vyno ir praleisti vakarą jo viešbučio kambary. Jei taip būtų parašęs bet kas kitas, būčiau pradėjusi įtarinėti, bet čia rašė suomių tautos atstovas. Jeigu suomis nerašo „ateik su manim permiegot“, vadinasi, jis ir nenori su tavim permiegot. Be to, šito žmogaus visos mintys kaip ant delno. Slaptų minčių nėra.

Taigi, užsipirkom vyno, ir praleidom vakarą, beklausydami muzikos, beplepėdami, ir bežiūrinėdami viską, ką jis turėjo savo kompe. Apie vidurnaktį abu buvom girti, aš visiškai lūžau iš nuovargio, ir man akys jau merkėsi, o jis, taip pat apgirtęs, pradėjo reikšti savo abejones dėl mano ir jo statuso. Kalbėjo, kad aš jam patinku, bet jis nenori niekur įklimpt, nes nenori nieko prarast. Kalbėjo, kad nebėra toks narkomanas, kaip anksčiau, kad dabar jis stabilesnis žmogus, ir kažkada susitvarkys gyvenimą. Kalbėjo, kad nežino, kiek laiko čia užsibus, gal dieną, gal savaitę, o gal mėnesį. Tik ne mėnesį – sakiau aš jam, ir pridūriau, kad ir jis man patinka. Taip taip, paaiškinau, šiuo metu jis yra mano mėgstamiausias suomis. Prašiau, kad pasiliktų dar truputį. Jis toliau kalbėjo apie save, pridurdamas, kad dar niekas nežino apie jį tiek daug, kiek aš. Jo žodžiai vijosi vienas kitą, kliuvo vienas už kito. Aš linksėjau galva, mano galva sviro žemyn.

Apie antrą nakties pasakiau labanakt, apkabinau ir išėjau. Nuslinkau koridorium, laiptais, link lauko durų, ir ten į jas taip ir atsirėmiau. Jos buvo užrakintos. Priėjo budinti darbuotoja, ėmė jas rakinti. Aš jos atsiprašiau:
- Oi, nepykit, užsibuvau… pas jus turbūt negalima svečiams taip ilgai būti…
- Na, ką jūs, mes gi suprantam, – pasakė moteriškė ir mirktelėjo man viena akim.

Kitą dieną (jau buvo trečiadienis), gavau iš jo žinutę, kad nusipirko bilietus į Varšuvą šį vakarą. Norėtų susitikt, kai baigsiu darbą.

Vakare nuėjom alaus. Jis lyg ir norėjo atsiprašyt, kad išvažiuoja. Bet man tai buvo visiškai suprantama. Aš jo vietoj daryčiau lygiai taip pat. Kam strigti apsiniaukusioj Lietuvoj, kai priešais – visa Europa! Ką ten Europa, visas pasaulis! Ir jis vėl kalbėjo, labai daug kalbėjo apie tai, kur galėtų nuvažiuoti. Svarstė tarp Ukrainos ir Mongolijos, svajojo apie Afriką ir galiausiai nusisvajojo iki Brazilijos ir JAV, nepamiršdamas paminėti, kad grįš ir į Lietuvą. Aš juokiaus, o pati sau galvojau, kad nenustebčiau, jei jis atsidurtų ne Brazilijoj, o policijos nuovadoj arba psichiatrinėj ligoninėj, ir niekada nebegrįžtų.

Kol kas dar negrįžo.

Kai išėjau į lauką, supratau, kad yra atvirkščiai: čia aš esu praktiškai neegzistuojanti, o pasaulis nepaprastai tikras ir didelis. Patalpoje žmogui lengva nepastebėti savo menkumo. Lauke – sunkiau, bet įmanoma – visi ryte einantys į darbą moka nieko nematyti, kol neatsitrenkia į sunkvežimį. Bet kai naktį eini iš darbo, pasaulis stulbina sustingusiu žavesiu…

Ir namie ne miegot nuėjau, o pasidėjau daiktus ir išėjau pabėgiot. Kas, kad snigo.

Bėgte/eite iki Neries, palei Nerį, tada iki tilto, per tiltą, vėl palei Nerį. Tada sustojau apsidairyti ir apstulbau. Nebesnigo ir nebuvo nei vėjo anei praktiškai jokio judesio. Tik šviesoforai darė:
- Mirkt, mirkt, mirkt…
O vėliava ant Gedimino pilies darė:
- Šlept, šlept, šlept…
Ir viskas. Daugiau NIEKO.
BET! Tuo pat metu, čia pat, už poros metrų nuo manęs, slinko milžiniška, nevaldoma masė vandens. To judesio gylis ir mastas mane pribloškė. Miestas, dieną toks reikšmingas, dabar tik silpnai mirksėjo šviesoforais ir šlepsėjo vėliava, o upė slinko, slenka, ir slinks… ir dieną, ir naktį… ir ji tokia… plati! O svarbiausia – ji tokia ILGA!

Pritrenkta to suvokimo, staiga supratau, kas čia negerai: ogi tai, kad upė slenka beveik be garso! Įsiklausiau. Iš už Gedo pilies girdėjosi pastovus gaudimas, kaip skrendančio lėktuvo. O upė skleidė tik tylius:
- Šlerpt… Plept… Šliurpt…
- Tss…
- Aš čia tik šiaip, pro šalį plaukiu…
- Nėr manęs, nesigirdi…
- Nesimato…
Neris maskavosi po atspindžiais. Veidrodiniu paviršium ji man rodė vertikaliai paflipintą ir pablurintą Vilnių, lyg būtų sumąsčius kažką blogo ir dabar užsidengus veidą.

Ir ji man pasirodė kaip ilgas, klaikus, šlerpsintis guminis gyvūnas. Netgi kilo noras patikrinti, ar tikrai guminis: nušokti ant vandens paviršiaus ir pašokinėti.

Durne tu. Tau negerai. Eik namo. Ir jei kada būsi under influence, prie vandens geriau neik.

Patraukiau namo. Ir mane vėl nupurtė, kai supratau, kad Neris lyg tyčia juda pėsčio žmogaus greičiu, ir ledo gabaliukai šliaužia man iš paskos. Ir aš pradėjau bėgt.

Tuojau papasakosiu.

Tai buvo dailiojo jojimo varžybos, nejojantiems paaiškinu: tokia rungtis, kur svarbu raitelio ir žirgo harmonija, kokybiškas ir gražus judesys, žirgas turi būti atsipalaidavęs ir paklusnus, o schema (maršrutas) sujota tiksliai taip, kaip nurodyta varžybų užduotyje.

Taigi, po varžybų dalyvės ir teisėjos susirinko kambariuke su televizorium ir ėmė prijunginėti kamerą. Raitelės čia pat surengė dar vienas – kuklumo – varžybas: „Jau aš kaip baisiai sujojau, siaubas!“, „O aš tai visai grybą pjoviau“, „O aš kiek klaidų pridariau, tai šakės“.

Tačiau įdomiausia pasidarė tada, kai trenerė prijungė kamerą, paleido įrašą ir pradėjo komentuoti. „Tavo žirgas buvo labai įsitempęs“, sakė trenerė, o raitelė, ką tik menkinusi savo pasiekimus, staiga įjungdavo gynybą: „Jis visai nebuvo įsitempęs, tiesiog taip atrodo iš šono“. „Tu per daug tempei pavadį“, bandė aiškinti trenerė, į ką raitelė vėl apsigindavo: „Turėjau taip daryti, nes jis norėjo pabėgti iš aikštelės, aš jį laikiau!“ „Reikėjo atleisti pavadį ir atsipalaiduoti, niekur jis nebūtų bėgęs“, tikino trenerė, bet raitelė nenusileido: „Tikrai būtų pabėgęs, aš vos nulaikiau“… Kokios bebūtų vardijamos klaidos, raitelės teisindavosi, kad negalėjo daryti kitaip, negu padarė, versdavo kaltę savo žirgams, susiklosčiusioms aplinkybėms ir net vėjo šlamėjimui medžiuose. Nė viena raitelė nepaklausė: „O ką aš dar blogai dariau?“ „O kaip atrodė iš šono?“ „O kodėl taip atrodė?“ „Ir kaip man kitą kartą varžybose daryti, kad taip nebebūtų?“

Realiai, joms kritikos nereikėjo. Joms reikėjo pagyrimo, pritarimo, pateisinimo. Todėl jos ir kuklinosi iš pat pradžių – kad trenerė nuramintų, pasakytų: „ne ne, tu tikrai ne pati blogiausia, tu jojai geriau, nei tau atrodo“. Tačiau trenerė taip nesakė, ji tiesiog rodė klaidas ir aiškino priežastis, o kaip tik to raitelės ir nenorėjo, taigi ta peržiūra su aptarimu pavirto absurdišku spektakliu, kur vieni kaltino, o kiti teisinosi.

Kodėl tuomet visi pradžioje taip plojo katučių – valio valio, bus peržiūra ir aptarimas? Kodėl tada nė vienas nepasakė tiesiai šviesiai tai, ką galvojo: „nuuu, jeigu mane pagirsite, tai gerai, bet jeigu bus kritika, tai nenoriu“. Kam reikėjo apsimetinėti, kad visi taip norim kritikos, tada jos laukti meldžiantis, kad tik mažiau blogo būtų pasakyta, ir menkinti patiems save, tikintis sušvelninti būsimą smūgį, o tada, kai kritika jau ateina, gūžtis ir gintis?

Ogi, kaip gi čia dabar imsi ir pasakysi: „nereik man kritikos“… Kaipgi taip! Juk mes privalom tobulėti, privalom kiekvienas varžybas sujoti vis geriau… Dar aštriau prievolė tobulėti ir keistis iškyla ne jojime, o darbe, ypač – IT sferoje, kur šlovė atitenka dinamiškiausiems, lanksčiausiems, greičiausiai prisitaikantiems! Jau nuo pat vaikystės patarlėmis ir pasakomis į mėsą įsirėžusi išmintis apie tai, kaip reikia mokytis iš klaidų, šiandien į kaulus įauga stiprinama lozungų, straipsnių ir bestselerių apie tai, kaip prisitaikyti prie kliento ir įsiteikti tikslinei auditorijai.

Bet čia kažko trūksta. Trūksta paaiškinimo, kodėl gi mums taip sunku tą kritiką priimti, kodėl užauga tos gynybinės sienos – juk ne specialiai jas statom.. Kodėl, galų gale, visa ta gyvenimo dinamika vieną dieną taip užpisa, kad norisi išeiti į mišką, užsidaryti vienkiemyje, ir žiūrėti pro langą, kaip vienas kitą keičia metų laikai ir kaip auga medžiai? Nemanau, kad užpisa patys pokyčiai. Manau, kad užpisa būtinybė juos vytis, prie jų taikytis, siurbti vis naujas žinias, tuoj pat pasenstančias, ir lankstytis prieš visus, kas tau aiškina daryti ne taip, o kitaip. O aš? Kam įdomu ne tai, kaip aš įtinku vartotojui, o tai, kas aš esu iš tikrųjų? Ir išvis – ar AŠ dar tebežinau, kas AŠ esu iš tikrųjų?

Štai ir gyvenu dvigubą gyvenimą. Viename sluoksnyje savo „aš“, apie kurį, tiesą pasakius, ničnieko nežinau, suvynioju į kamuoliuką, ir saugau nuo visko: nuo piktybinių skriaudikų, nuo konstruktyvios kritikos, ir nuo intymaus artimumo. Antrame sluoksnyje net trepsiu kojomis, kaip noriu įrodyti, kad aš tobulėju ir tobulėsiu visą gyvenimą, kad aš taisau trūkumus ir darau pažangą, ir aš uoliai linksiu galva kiekvienais metais, darbe, per mano pačios peržiūrą ir aptarimą: „taip taip, šitą trūkumą žinau ir bandau taisyti, o šito nežinojau, ačiū kad pastebėjote, reikės su tuo padirbėti, o kitais metais aš dar ketinu pasitaisyti ten ir ten, ir pavaryti štai taip ir šitaip“. Nes, jeigu nepalinksėsiu ir nepavarysiu, pinigų man neduos… Ir nesvarbu, kad kiekvienais metais nesikeičia nei užmojų platumas, nei trūkumų spektras – tai yra normalu… taip yra visiems… ir, jei jau visai sąžiningai, tai manau, kad ana pusė, kuri kritikuoja ir vardija trūkumus, pati bijo pokyčių! O taip… tave juk priėmė į darbą va tokį, koks esi, įstatė į tokią vietą, kurioje tinki ir patinki. Jeigu dabar staiga imtum keistis, labiausiai tikėtina, kad tik išgąsdintum visus aplinkinius ir sugriautum nusistovėjusią tvarką. Ir, neduok Dieve, keistis imtum visai ne į tą pusę, į kurią tau nurodyta! Todėl pokyčiai turi būti saikingi. Tam, kad jie būtų saikingi, šiukštu negalima imtis radikalių priemonių – jokių eksperimentų, jokių provokacijų, jokio griovimo. Užteks trūkumų sąrašiuko kartą per metus ir formalaus palinksėjimo galvomis. Tikimybė, kad žmogus pasikeis – du procentai, bet užtat neįvyks ir nieko baisaus.

Ne, nėra nieko blogo tame, kad mes turime gynybines reakcijas. Tai yra natūralu, įgimta. Tik vienas žmogus iš dešimties yra užsidegęs, o kiti devyni yra stabdžiai, ir aš nedrįstu užginčyti, kad šita proporcija yra neteisinga. Šita proporcija duota gamtos ir susiformavo evoliuciškai. Jeigu proporcija būtų priešinga, kurį laiką būtų labai linksma, bet anksčiau ar vėliau įvyktų kažkas nepataisomo. Ko gero, tos pirmykščių žmonių gentys, kur devyni iš dešimties buvo entuziastai, jau išmirė.

Kas man iš tikrųjų nepatinka, tai tas melo burbulas – melo kitiems ir melo sau. Man nepatinka tie sluoksniai, kurių yra begalė: sakom viena, galvojam kita, darom trečia, o iš tikrųjų norim kažko ketvirto, ko jau ir patys nei suprantam, nei – tuo labiau – mokam pasakyti kitiems.

Aš noriu žinoti, kas aš esu ir ko aš noriu, noriu daryti tiksliai tai, ko noriu, ir – galiausiai – pareikšti apie tai visiems. Trept.

Taigi, pradėsiu aš nuo to, kad aš jūsų kritikos nenoriu. Nenoriu, kad aiškintumėt, kas manyje yra trūkumas, ir kas ne. Apie tai spręst man pačiai. Trept. Nenoriu, kad man sakytumėt: „Tau reikia… tu turėtum…“ Apie mano poreikius jūs nieko nežinot, jie užkasti kažkur pas mane, giliai viduje, ir man dar kasti ir kasti. Neblaškykit. Trept.

Bet yra ir kai kas, ko aš noriu. Aš noriu įžvalgų. Noriu, kad pasakytumėt apie mane tai, ko aš pati nematau. Noriu, kad pasakytumėt, ką galvojat, kai mane matot/skaitot. Kokios kyla mintys ir emocijos. Kokios teigiamos ir kokios neigiamos. Aš turėsiu omeny. Aš skaitau visus komentarus (bepigu, kai jų būna kokie penki iš viso). Ir taip, man įdomu, be galo, tai išgirsti.. Bet aš lygiai taip pat noriu be sąžinės graužimo atsirinkti, kas man svarbu ir kas ne. Įsidėti į galvą tai, kas sutampa su mano pasirinkta judėjimo gyvenimu kryptimi (arba, ekstra atveju, koreguoja ją į geresnę pusę), ir išmesti tai, kas trukdo.

Trept trept.

Ačiū.

Buvo tokie laikai, kai Vėjas buvo jaunesnis ir pasiutesnis, ir buvo laikotarpis, kai daugiau jo joti nebuvo kur, tik į laukus. Taip ir išjodavau, aš, nepatyrusi raitelė, ant šviežio, nepravaikyto arklio. Aš sąžiningai laikydavau pavadį, galvodama, kad taip išlaikysiu jo dėmesį. Įsikibdavau į pavadį, Vėjui pasibaidžius šuns, ir nesupratingai susiraukdavau: pro tą šunį mes eidavom kiekvieną (!) kartą. Tas pats su šiukšliadėže, atliekų krūva, šieno krūvom. Niekaip nesuprasdavau, kam reikia šokinėt į šoną nuo objektų ir subjektų, matytų po trisdešimt šešis kartus prieš tai. Mes juos ir matydavom, ir prie jų sustodavom, ir aš duodavau Vėjui visus tuos objektus ir subjektus uostyti. Įsitikindavau, kad jis apsiprato ir suprato, kad tai tik šieno krūva, ir daugiau nieko. Ji negyva, ji nejuda, ji nėra alkana ir neėda arklių. Rodos, pavykdavo Vėją įtikinti, ir jis atsidusęs įbesdavo nosį į šieną ir imdavo jį ėsti. Ir štai kitą kartą, išjojus į laukus, Vėjas vėl tų krūvų pasibaidydavo.

Vieną tokią dieną, kai Vėjas buvo neramesnis negu paprastai, ir aš jaučiau, kad sėdžiu ant uždelsto veikimo bombos, įjojau į tą nelaimingą lauką su keliom šieno krūvom, ir ėmiau sukti ratus ir aštuoniukes aplinkui tas krūvas. Aš turėjau tikslą joti aplinkui jas tol, kol Vėjas apsiramins ir atsipalaiduos. Stengiausi ir ramiai sėdėti (tiek, kiek tada sugebėjau), ir ramiai laikyti pavadį (irgi pagal tuometinius netobulus įgūdžius), ir pati būti rami, ir sukau ratą po rato, ratą po rato… Vėjas atsipalaiduoti nesiruošė. Kėlė galvą, nešė į šonus nuo tų krūvų, skubėjo.. Ot kvailas arklys – galvojau sau. Ko gi čia bijoti? Gniauždama susierzinimą, sėmiau paskutinius kantrybės rezervus ir toliau sukau tą trisdešimt šeštą ratą, kovodama su Vėju dėl mūsų judėjimo trajektorijos.

Ir ties eiline šieno krūva Vėjas pakilo į zovadą ir ėmė neštis. Iš pradžių galvojau – kur gi jis nusineš, ir bandžiau nusukti į didelį ratą, bet permečiau savo svorį per daug į vidinę pusę, prispaudžiau vidinę koją, ir Vėjas, aišku, nusinešė tiesiai pirmyn, ir tiesiai link griovio – va tada atėjo mano eilė pradėti bijoti. Aš užsukau pavadžiu, bet nepadėjo: dabar prieš save mačiau paklaikusią arklio akį ir vis tą patį griovį.
O tada – neatsimenu, ką aš padariau, ir ką padarė Vėjas, bet Vėjas iš po manęs dingo, o aš skridau per galvą į priekį, kūlvirsčiu. Rankose vis dar sąžiningai laikiau pavadį, ir jau beskrisdama išmąsčiau, kad pavadžio jokiu būdu nereikia paleisti – namo pėsčiom grįžti toli, taigi trūks plyš pavadį laikysiu, net jei teks vilktis iš paskos.
Nusileidau per galvą ant nugaros, pavadys rankose trūktelėjo ir atsipalaidavo. Pasižiūrėjau – mano rankose buvo pavadys, žąslai ir pusė kamanų. O Vėjas skuto tolyn. Nuskuto iki griovio, stabtelėjo, pasileido išilgai jo, rado išėjimą pro griovį į kitą lauko pusę ir nurūko, žvengdamas ir plasnodamas karčiais ir balnakilpėm.

Tik vėliau, kai truputį daugiau pradėjau raukti apie arklius, ir išmokau į juos įsijausti, pradėjau suprasti, kaip čia yra. Tai tik ant sąsiuvinio viršelio piešiami šuoliuojantys arkliai su užrašais „laisvas kaip žirgas“. Iš tikrųjų joks kitas gyvūnas tiek nevergauja, kaip žirgas. Dauguma naminių gyvūnų, nors ir būna uždaryti, bet bent jau iš esmės nėra verčiami nieko daryti – karvės ėda ir duoda pieną, kiaulės ėda ir tingi. Papūgos savo natūraliu elgesiu linksmina savininkus. Net šuo, kuris vienas iš nedaugelio gyvūnų atlieka kažkokias užduotis, tą daro palyginus savanoriškai. Palyginus su žirgu, kuris apmautas visu rinkiniu priemonių, padedančių raiteliui išgauti iš to žirgo tai, ko jis nori; su žirgu, kurio vienintelis ginklas yra greitos kojos, esminis problemų sprendimo būdas – pabėgimas nuo plėšrūno, o pagrindinis poreikis – turėti galimybę bet kada pašokti ir bėgti, tačiau kuris nuo mažens mokomas būti pririštas, ir ant kurio sėda raitelis, savo septyniasdešimčia kilogramų sutrikdantis visą balansą, o kartu su papildomomis priemonėmis atimantis ir galimybę bet kada pabėgti. Ir tas „laisvas žirgas“ stovi garde, o kai nestovi garde – bėga tiksliai ta kryptimi, tiksliai tokiu greičiu ir tiksliai taip laikydamas galvą, kaip nori jo raitelis.

Ir štai tas arklys, su dar ne visai užgniaužtu laisvės poreikiu, bėga su raiteliu ant kupros, su kamanom ant galvos, ir bėga jau trisdešimt šeštą, o gal ir trys šimtai šešiasdešimt šeštą ratą, diena iš dienos vis toje pačioje mažoje aikštelėje. O bėgti sunku, svoris ant kupros makaluojasi ir neprisiderina. O stengtis reikia – svoris ant kupros reikalauja, bėgti tiksliai tokiu aliūru, tiksliai tokia trajektorija, ir galvą laikyti tiksliai šitaip. O galbūt ir balnas netinka, spaudžia, ir pavarža kiek per stipriai priveržta, ir žąslai per maži. Jeigu su raiteliu nepasisekė, tai pavadys nuolat trūkčios, ir pentinai vis baksnos, o jei ypač nepasisekė – trūkčios ir baksnos nenuspėjamu metu ir neaišku už ką. Ir šitam arkliui, nors tai ir kasdienybė, ir lyg jau ir reikėtų priprasti, bet jam negerai, jis taip nenori. Jis galbūt nujaučia, kad taip neturi būti, kad visa tai yra problema, ir senovinis arkliškas instinktas sufleruoja pagrindinį arklio kovos su problema būdą – pabėgti nuo problemos. Tik…. kas ta problema? Juk ši diena – tokia pati kaip ir visos kitos, trisdešimt šeštas ratas toks pats kaip trisdešimt penktas, ir jei arklys nebėgo nuo problemų vakar, tai kodėl reikia bėgti šiandien? Kas pasikeitė? Kur pretekstas?

Ir tada prasideda preteksto paieška – nesąmoningai ieškomas objektas, kurio būtų galima pasibaidyti. Kadangi aplinka šiandien tokia pati kaip vakar, ir tokia pati kaip užvakar, ir visi objektai jau po trisdešimt šešis kartus matyti, arkliui lieka trys keliai – surasti tai, kas dar nematyta, arba sulaukti netikėto garso, arba, blogiausiu atveju – apsimesti, kad tą šiukšliadėžę jis mato ne trisdešimt šeštą, o pirmą kartą gyvenime.

Taigi, jis bėga neramiai, budriai, ausys kraiposi į šonus, raumenys įsitempę – bet kokia smulkmena jiems gali suveikti kaip starto šūvis. Galiausiai, iš krūmo purptelėjus žvirbliui, arklys pritūpia ir startuoja iš vietos. Įsijungia esminis arklio problemų sprendimo būdas, instinktas, aptraukiantis akis ir smegenis, – bėgti! Ir arklys bėga, bėga nežiūrėdamas kur, nes tai, nuo ko jis bėga, jam svarbiau už visus tuos griovius priešaky. Tik vargšas arklys nesuvokia, kad tikrasis jo problemų šaltinis – jo raitelis – niekur nedingsta, jis toliau sėdi jam ant kupros! Net jeigu raitelis nusivožė ir arklys kuriam laikui tapo laisvuoju sąsiuvinio viršelio įsikūnijimu palaidais karčiais ir balankilpėm – vis tiek jis bėgti neturi kur. Bus tvora arba kelias, arba kiti žmonės. Galų gale, kiekvienas arklys anksčiau ar vėliau grįš namo į arklidę, o ten jo lauks raitelis. Ir bausmė – jeigu su raiteliu nepasisekė.

Visa tai patyriau ne tik būdama raiteliu, bet ir – savotiškai – būdama „arkliu“. Viskas yra tas pats, visi yra kiekvienas, ir arklys irgi yra žmogus, o žmogus yra arklys. Kaip ir arklys, žmogus dėvi kamanas, žąslus, balną ir net kojų apsaugas. Kaip ir arklys, žmogus dirba kad pragyventų, gyvena aptvare, bendrauja su savo aptvaro draugais. Kaip ir arklys, žmogus yra jojamas, ir taip prie to pripratęs, kad tai jau tapę norma. Žmogus tam, kaip ir arklys, neprieštarauja ir netgi pats renkasi tokį gyvenimo būdą, kaip ir arklys, anksčiau ar vėliau vis tiek grįžtantis į savo gardą, mat jis ten užaugęs ir pripratęs ten ėsti.

Ir, lygiai taip pat, kaip arklys, žmogus turi ne visai užgniaužtą laisvės poreikį. Žmogui vis tik veržia skolos, spaudžia įsipareigojimai, niekaip netinka gyvenamoji vieta. Užknisa tie patys veidai, nusibodę darbai. Trys šimtai šešiasdešimt šeštą kartą grūdantis pro tą patį piką tuo pačiu maršrutu į tą patį ofisą, atrodo, turėtum jau nebekreipti į tai dėmesio, bet tave nervina. Atrodo – juk viskas ne ką blogiau, nei pas kitus, ir viskas taip, kaip priklauso, bet kažko viduj formuojasi nerimo kamuolys, įsitempia raumenys, ir pradeda erzinti iš pažiūros nekalti dalykai. Niekas nesupranta, ko tu čia raukaisi, ir tu pats nesupranti. Bet imi įtemptai stebėti aplinką ir kažko laukti. Sukeli isteriją dėl kokio niekalo. Su kuo nors apsipyksti, tave nusodina viską logiškai paaiškinę. Ir tu supranti, kad panikuoji dėl nesąmonių, bet tada – nutikus eilinei nesąmonei, tik šiek tiek didesnei negu paprastai – ir ypač jeigu tavęs laiku neprilaikė pavadžiu – imi ir rauni iš vietos, o jau kai rauni – kaip kad žino kiekvienas raitelis – pavadys stabdomosios galios praktiškai netenka. Visi stovi išsižioję, nes nesupranta, kas tau atsitiko, o tu leki, išpūstom akim, tiesiai per tvoras ir griovius, ir pats nežinai kur! Kažkur, nesvarbu kur, kad tik toliau nuo jojimo aikštelės. Leki kartu su visu tuo bagažu, kurį turi – balnu, kamanom, apsaugom, ir mirtinai persigandusiu raiteliu. Galbūt kažkur pakeliui pavadys nutrūksta, galbūt raitelis nusivožia arba net nušoka pats, ir tu leki visame gražume! Žvengdamas ir dėdamas tiek energijos ir entuziazmo, kiek dar niekas nėra matęs! Nors imk ir dėk pats save ant sąsiuvinio viršelio!..

Not to touch the earth, not to see the sun
Nothing left to do but run, run, run
The Doors

…taip leki iki pirmos tvoros, kurios nesugebi įveikti. Tada bėgi išilgai jos. Tada pavargsti. Tada arba kažkas atskuba tavęs gaudyti, arba tu pasuki atgal, nes daugiau nebėra kur eiti, o ir entuziazmas lėkti kažkaip baigėsi.

Taip ir roviau, pati negalėjau įvardyti kodėl, ir roviau jau ne pirmą kartą – prieš tai buvo dar keli atvejai gyvenime. Bet šitas – įspūdingiausias. Išvažiavau, atrodytų, be jokios logikos – į tamsą ir šaltį (taip, Suomiją), viena ir nežinodama kurių galų ten važiuoju. Grįžusi, nusprendžiau trauktis iš dvaro (!), palikau Aušrą vieną. Atidaviau jai atgal man per Kalėdas dovanotą kumeliuką, pareiškiau kad parduodu Vėją. Mečiau jojimą. Mečiau ir aikido, į kurį net įsivažiuoti normaliai nespėjau. Sukūliau mašiną. Išsikrausčiau gyventi viena.
Lygiagrečiai šalia viso šito lėkiau su pagreičiu: per aštuonis mėnesius į Suomiją išvažiavau keturis kartus, kibau į darbą, sudalyvavau keliose konferencijose, apsigyvenau centre, radau kelis naujus draugus ir nemažą dalį savęs pačios. Džiaugiausi savimi ir jaučiausi esanti verta to sąsiuvinio viršelio!

Ir štai visai neseniai supratau, kad be jojimo vis tik negaliu… grįžau prie jojimo treniruočių ir nusprendžiau pasilikti Vėją…

==========================================================
PIRMA DALIS
==========================================================

Likus kiek daugiau nei parai iki Naujųjų Metų išvakarių (2009 gruodžio 30 d., 21:00) įlipau į autobusą, įsitaisiau priešpriešpaskutinėje eilėje ir nusistačiau žadintuvą 5:30.

—

Autobusas pajudėjo iš Vilniaus. Buvo vos vos žemiau nulio, ir už lango laukai apnešti lengvu sniegeliu.

Po devynių valandų važiavimo, vartaliojimosi ir voliojimosi ant kėdžių įvairiausiomis pozomis, įvairiomis kūno dalimis remiantis į įvairius kampus ir niekaip neužmiegant, o galiausiai bekiurksant atmerktomis akimis ir bespoksant pro langą, už kurio laukus pamažu keičia miškai, ploną sniego sluoksnelį keičia vis storesnis, kelio ženkluose lietuvių kalbą pakeičia latvių, o latvių kalbą pakeičia estų, ir kažkaip pradeda aiškėti, kad man baisoka, nes lendu šaltyn ir tamsyn, taigi, po devynių valandų tokio važiavimo, 6 valandą ryto išlipau Talino uoste.

Buvo paskutinė 2009 metų diena.

—

Šaltoka. Jei Vilniuje buvo -1, tai čia turbūt kokie -7.

Jau nebebaisu, baimė liko autobuse. Dabar ima žiovulys ir dar kažkoks neaiškus jausmas.

„Viking Line“ kasoje nusiperku bilietą į keltą. Su bilietu laukiu prie vartų. Kai atsidaro vartai, lipu laiptais paskui rusus. Tada paskui tuos rusus einu ilgos žarnos vidumi. Žarna prijungta prie kelto šono. Įeinu į kelto vidų. Toliau paskui rusus. Priekyje jų skuba svarbi rusakalbė bobulė. Paskui ją ir eina ta banda rusakalbių, ir aš kažkodėl kartu. Nežinau kodėl. Atrodo taip, lyg jie žinotų, kur eina. Bobulė tiesiu taikymu nubėga prie kavinės. Ten už stiklinių vitrinų su sumuštiniais ir pyragėliais stovi simpatiškas bičas. Bobulė priskrenta prie jo:

- Labas labas! Štai ir tu! Aš tau skambinau! Aš gi nežinojau, ar tu šiandien dirbi?

Bičui kažkaip nesmagu, jis stovi ir linksi galva ir bando šypsotis, o akys bėgioja į šonus. O mano akys bėgioja po tas vitrinas, po sumuštinius, pyragiukus… bet jie tokie maži, o jų kainos tokios didelės… Gal tiek to…

Palieku rusus ir klaidžioju po milžinišką keltą. Aukštas, kitas, trečias. Kylu aukštyn. Kajučių aukštas. Prie laiptų kabo švieslentė su orų prognoze: Helsinkyje šiandien bus -10 laipsnių. Kylu dar aukščiau. Dar vienas kajučių aukštas. O tada viršus, o viršuje durys į denį. Išlendu pro tas duris. Denyje prisnigta ir slidu. Nučiuožiu iki krašto, įsitveriu turėklą. Labai bijau pakraščių (net jeigu su turėklais). Bet užtat galiu matyti, kaip nuo kelto šono atsiskiria žarna, kaip keltas atsiskiria nuo uosto pakraščių, ir kaip Talinas ima tolti. Aplinkui daug juodo vandens.

Matyt, fizinis pokytis, toks kaip, pavyzdžiui, atsiskyrimas nuo vieno kranto, kelionė juodu vandeniu ir išlipimas kitame krante, sukelia ir kažkokius psichinius pokyčius. Tarsi dalis tavęs nemoka plaukti ir lieka anam krante, o ta dalis, kuri lengvesnė, persikelia kartu. Tokiu būdu į naują krantą išlipa šiek tiek nauja mano asmenybė, nebe tokia suslėgta ir nebe tokia susivyniojusi, o netgi pradariusi dureles ir iškišus galvą bežiūrinti, kas gi čia toliau bus. Tai kol kas vienintelė mano sugalvota teorija, galinti paaiškinti tai, kas vyko toliau.

Grįžtant prie plaukimo proceso, atsimenu, kad beveik visą tą mano asmenybės virsmą aš pramiegojau, tiesiog ant minkštasuolio, apsikabinusi kuprinę ir apsiklojusi striuke. Kai prabudau, jau buvo prašvitę, jūra buvo apledėjusi. Vėl išėjau į denį, nučiuožiau iki turėklų ir stebėjau, kaip artėja Helsinkis ir kaip ledas supasi ir susitrina į košę tarp laivo borto ir uosto krašto.

==========================================================
ANTRA DALIS
==========================================================

Paskutinę 2009 metų dieną, 10:30, pro žarną iš laivo nusileidau į Helsinkį.

Helsinkis buvo vaiskus ir girgždantis. -10 laipsnių. Po truputį vis šalčiau ir šalčiau.

Leidausi apžiūrėti miesto. Išsitraukiau Helsinkio žemėlapį, ant kurio buvau susidėjus keletą raudonų taškų. Pirmas taškas – legendinis gay-friendly bariukas „Lost & Found“, dienos metu uždarytas, atsidarys aštuntą vakaro. Leidausi jo ieškoti.

Po pusvalandžio sustojau prie vienos sankryžos. Išsitraukiau žemėlapį, išsilanksčiau, pasukiojau, ir ėmiau stebeilytis prisikišusi arčiau, nes blogai matėsi gatvės pavadinimas. Periferiniu regėjimu užfiksavau prie manęs besiartinančią figūrą. Pakėliau galvą nuo žemėlapio. Priešais mane stovėjo mažutė moterytė, ir, žiūrėdama man į akis, paklausė:
- Are you lost?
Aš akimirką pasimečiau, tada dar kartą pasižiūrėjau į žemėlapį, tada apsidairiau, perskaičiau gatvės pavadinimą, ir atsakiau:
- No thanks. I am found.
Buvau teisingoje gatvėje. Čia pat, už kampo, buvo „Lost & Found“.

Kitas raudonas taškas žemėlapyje – hetero-friendly gėjų klubas „DTM“, irgi dieną neveikia, atsidaro dešimtą vakare. „DTM“ buvo vos šimto metrų atstumu nuo „Lost & Found“.

Dar valandėlę paslankiojus, susiradau dar porą barų, kuriuose galėsiu pakiurksoti ir pasišildyti Naujametę naktį, jeigu kas.

Tai ir buvo visas mano Naujųjų Metų planas. Kuris buvo beveik tolygus planui „kas bus, tas“. Tokio plano nebuvimo tada siekiau pasąmoningai, ir man atrodė, kad aš tiesiog tingiu pasiruošti šventei, bet vėliau susipratau, kad iš tikrųjų tai buvo teisingas nesąmoningas pasirinkimas, kuriuo išjungiau monologo režimą ir įjungiau dialogą su aplinka.

Reikalas tas, kad daugybė žmonių, įskaitant ir mane, nuolat gyvena monologo režimu. Žmogus susiplanuoja, ką veiks, žmogus įsivaizduoja, kas turi įvykti. Žmogus žino, ko nori. Žmogus iš aplinkos ir iš kitų žmonių tikisi konkrečių dalykų, ir mintyse yra susidėliojęs, ką jis atsakys ir kaip sureaguos. Toks žmogus yra pusaklis ir nukreipęs pats save siauru tuneliu link savo tikslo. Maža to, kad šituo siauru tuneliu praeina visa darbo diena, bet šitoks žmogus išlieka ir laisvalaikiu, ir net kelionėje. Žmogus žino, kur važiuoja, žmogus žino, ko nori (pamatyti senamiestį, pagulėti pliaže), žmogus numato, ką veiks (rytoj į tą ekskursiją, poryt į aną). Žmogus galvoja, kad turi būti gerai, turi būti smagu, turi būti geras aptarnavimas ir saulėtas oras. Žmogus su lūkesčiais – monologo žmogus.

Aš tada Helsinky kažkokiu būdu ir nežinia kodėl įjungiau dialogo režimą. Ir nežinia kaip, bet man vis tik pavyko. Aš stovėjau gatvėje, žiūrėjau į žmones, ir nežinojau, kur toliau eisiu. Apsidairydavau aplinkui, be jokių minčių, ir atsirasdavo kažkoks gut-feelingas, o kojos pačios nunešdavo kuria nors gatve. Tas savotiškas plaukimo pasroviui jausmas man patiko, ir aš išmečiau iš galvos viską, kas galėjo jam sutrukdyti. Mečiau lauk visas logiškas mintis, tokias kaip „reikėtų eiti ta kryptimi, nes ten man pakeliui“, arba „jau vidurdienis, reiktų traukti į viešbutį“.

Jau vidurdienis! Susigriebiau, kad vis tik rimtai reiktų traukti viešbutį ir išsimiegoti prieš naujametę naktį. Ir, be to, reikia nusipirkti viešojo transporto bilietą. Išjungiau dreifavimo režimą, nuskubėjau link R-kiosko, nusipirkau trijų dienų bilietą, ir patraukiau link prieplaukos, vartydama bilietą rankose. Nuo kada jis galioja? Jokios datos ant jo nėra. Gal jį reikia aktyvuoti?

Kaip jį aktyvuoti ir išvis kaip juo naudotis, aš taip ir nesupratau. Atplaukė keltas, iš kelto plūstelėjo banda turistų ir pasklido miesto kryptimi, o į keltą iš prieplaukos sugužėjo kita pamaina turistų, ir aš kartu su visais. (Čia reikia paaiškinti, kad mes visi, aš ir banda turistų, plaukėm į Suomenliną. Turistai plaukė pažiūrėti salos, o aš plaukiau, nes ten buvo mano viešbutis.)

Nebuvau tikra, ar neplaukiu zuikiu, todėl kelte pradėjau sekioti vyrukui su geltona neonine liemene iš paskos, kol jis atkreipė į mane dėmesį, tada parodžiau savo bilietą. Jis mostelėjo ranka, tipo: „gerai!“, ir aš nuo jo atstojau, nusprendusi, kad gal ir iš tikrųjų gerai.

Keltas iki salos plaukė 15 minučių. Išėjau į denį, pamačiau ten dar vieną žmogų. Aš jį pakibinau, paprašau mane nufotografuoti. Įbrukau jam į rankas savo telefoną ir parodžiau kaip fotografuoti. Atsistojau denio gale, jis ilgai stovėjo nusitaikęs į mane mano telefonu, aš stengiausi nemirksėti, bet į akis pūtė šaltas vėjas, man pabiro ašaros. Tada žmogutis grąžino telefoną su manęs, pusiau prisimerkusios, apsiverkusios, susitaršiusios nuo vėjo, nuotrauka. Žmogutis grįžo prie tvorelės žiūrėti į jūrą, ir čia jį pakibino kažkokia porelė, kuri irgi paprašė nufotografuoti. Žmogutis nufotografavo, vėl grįžo į savo vietą, ir vėl tik tam, kad ateitų būrelis dieduliukų ir paprašytų juos nufotografuoti.

Ant denio vėjyje buvo žiauriai šalta, taigi palikau fotografavimu užsiėmusį žmogeliuką, pasislėpiau viduje, susirangiau ant suoliuko ir žiūrėjau pro langą, į sueižėjusį ledinį taką, į tolstantį Helsinkį, ir į artėjančią salą.

Viešbutyje mane paskyrė į kambarį Nr.1, kuriame man priklausė viena lova iš aštuonių. Kambaryje daugiau nieko nebuvo, bet iš svetimų daiktų buvo matyti, kad visos keturios apatinės lovos užimtos, o visos viršutinės keturios laisvos. Išsirinkau vieną viršutinę. Pasidėjau daiktus.

Iki Naujų Metų vakaro bebuvo likę kelios valandos, o aš nuo vakar nebuvau nei valgius, nei miegojus. Pagalvojus nusprendžiau negaišti laiko maisto paieškoms. Kuo daugiau spėsiu pamiegoti, tuo bus geriau. Užsikoriau viršun į savo lovą (ji belipant labai stipriai siūbavo), susivilkau užvalkalus ant patalynės, nusistačiau žadintuvą 18:00, ir nusmigau.

==========================================================
TREČIA DALIS
==========================================================

Paskutinę 2009 metų dieną, 18:00, už lango jau buvo naktis. Miego jau nebe taip trūko, užtat ėmė stipriai dominuoti alkis. Nusiprausiau po dušu, persirengiau, pasigražinau kiek tai buvo įmanoma. Į kambarį grįžo vienas iš mano kambariokų, kinas. Aš su juo susipažinau ir parodžiau savo transporto bilietą, bet jis nežinojo, kaip juo naudotis. Tada atsisveikinau („pasimatysim kitąmet, iki“) ir išėjau link prieplaukos.

Keltu pasiekiau Helsinkį, pėsčiomis pasiekiau „Lost&Found“, užėjau vidun. Aštuntą valandą vakaro ten dar buvo visiškai tuščia. Prie baro paklausiau, ar jie turi maisto. Barmenas su kepurike pasakė, kad nelabai – va tik šitie ir šitie sumuštinukai. Jis parodė į lentyną. Už vieną sumuštinuką trys eurai. Įsmeigiau alkanas akis į mažyčius apvalius, apkeptus sumuštinukus, kiekvienas su balto sūrio blynuku ant viršaus, o tame sūryje įsikepusi pomidoro riekelė. Barmenas su kepuryte pasakė, kad parduos man du sumuštinius už vieno kainą. Aš palinksėjau galva, iškrapščiau tris eurus, ir nusinešiau prie stalo šiltus, kvepiančius sumuštinius. Nugalėjau norą sudėti juos vieną ant kito ir nuryti vienu kąsniu, ir ėmiau knebinėti šakute, dairydamasi aplinkui. Tuščia dar. Vienas kitas žmogus. Ir čia užėjo porelė jau įsilinksminusių būtybių, viena iš jų tikrai mergina, o kita (ar kitas?) – neaiškios lyties. Jie nusipirko šampaną kibiriukyje su ledu ir įsitaisė prie staliuko netoli manęs, tarpusavyje kalbėdamiesi suomiškai.

Pabaigusi savo skaniausius pasaulyje sumuštinukus, dar kartą nuėjau prie baro, ir kai į mane dėmesį atkreipė kitas barmenas (su barzdike), paklausiau, kur gėrimų meniu. Jis atsakė, kad toks meniu neegzistuoja, bet jis man gali supilti ko tik aš panorėsiu. Aš panorėjau ko nors suomiško, bet dar nebaisiai alkoholinio. Barmenas su barzdike pasitarė su barmenu su kepurike ir pasiūlė kokteiliuką, kuris vadinasi Sniego Karalienė. Aš palinksėjau galva. Jis man mikliai supylė tą kokteiliuką, baltą kaip sniegas ir su putele, ir su raudona vyšnaite ant stiklinės kraštelio. Siurbtelėjus paragauti, supratau, kad tai skaniausias daiktas, kokį tik kada nors esu gėrus. Grįžau su kokteiliu prie savo stalo.

Čia nuo kaimyninio stalo, prie kurio sėdėjo tos dvi būtybės su šampanu kibiriukyje, pakilo ta būtybė, kuri tikrai buvo moteriškos lyties, ir priėjo prie manęs. Pakvietė prisijungti prie jų. Aš palinksėjau galva ir persikrausčiau prie jų staliuko. Jie išsiaiškino, kas aš ir iš kur aš, o aš išsiaiškinau, kad mergina yra švedė, o neaiškioji būtybė yra suomis. Jie klausė, kur aš švęsiu Naujus ir kur nakvosiu. Paaiškėjo, kad jie neturi kur nakvoti. Na, taip, mano viešbutyje yra laisvų vietų, bet naktį registratūra ten neveiks. Švedukė nusiminė ir užsivertė šampano butelį. Suomiukas jau ir taip buvo girtas. Na, pagalvojau, tai pasikvietėt mane su viltim susirasti vietą nakvynei? Na, ką padarysi. Daviau jiems paragauti savo Sniego Karalienės, o jie man šliūkštelėjo šampano. Švedukė jau sunkiai bepataikė į taurę ir aš vos spėjau pasitraukti, kad nekliūtų mano džinsams. Suomiukas buvo lieknas, minkštų manierų, ir vis skundėsi, kad turbūt yra negražus. Bet man jis patiko: toks be galo juokingas ir nuoširdus. Aš įteikiau švedei savo telefoną ir paprašau, kad nufotografuotų mane su tuo suomiu. Pozuodami apsikabinom, ir aš negalėjau nepastebėt, kaip švelniai jis mane apsivijo – minkštai kaip šilkinis rankšluostis. Tada jie pranešė, kad Naujuosius ketina sutikti „DTM’e“, ir pasiūlė man eiti kartu. Aš entuziastingai palinksėjau galva.

Yra toks filmas „Yes Man“ su Jim Carrey. Nediskutuojant apie tai, ar tai geras filmas, ar ne, atkreipsiu dėmesį tik į pagrindinę idėją: strategiją visiems ir viskam sakyti „taip“. Berods tada dar nebuvau mačius šito filmo, o gal ir mačiau, bet pridėjus ranką prie širdies prisiekiu, kad nekopijavau Jimo Carrey, tiesiog įsijungė toks režimas, kaip jau minėjau anksčiau, – dialogo režimas. Dialogo režimui būtina sąlyga – budriai ištemptos akys ir plačiai atmerktos ausys, žiūrėjimas žmonėms į akis ir entuziastingas linksėjimas galva į bet kokį pasiūlymą.

Sulaukę 22 valandos, išėjom iš „Losto“, jie užsirūkė, atkišo cigaretę ir man. Prie DTM’o buvo išsirikiavusi ilga eilė, kurią teko atstovėti vis labiau šąlančiame ore. Suomiukas buvo girtas ir pasimetęs, o švedukė sudirgusi, ir apskritai jinai abejojo, ar juos į DTM įleis – dėl amžiaus cenzo.

Ir iš tikrųjų, kai atėjo mūsų eilė, ir kai švedukė su suomiuku atkišo savo ID korteles, apsauga pasakė „ne“. Tada atkišau savo ID aš. Apsauga man mostelėjo įeiti. Aš dar pastovėjau žiūrėdama, kaip švedukė ir suomiukas aiškinosi su apsauga. Tada pajudėjau link durų. Viduje blykčiojo šviesos ir bumbseno bumčikas. Atsigręžiau į tuodu, jie vis dar aiškinosi su apsauga ir į mane net nežiūrėjo. Pasiekusi tarpdurį, atsigręžiau paskutinį kartą, galutinai įsitikinau, kad jiems nesvarbu, ar aš su jais, ar ne, ir įėjau į vidų. Susimokėjau, gavau gėlytės antspaudą ant rankos, rūbinėj pasikabinau striukę (gauvau numerėli su laimingu numeriu „66″) ir patraukiau apžiūrėti klubo.

Kartais taip būna, kad pradedi grimzti aplinkoj, ir mintys nustoja suktis savarankiškai, jas suka garsai ir spalvos. Daug šviesos ir blizgesio, ir bumčikas, toks kuris eina nuo visų sienų ir per širdį. Ir bičiukai, bičiukai, daug bičiukų, visokių: tvirtų kietų vyrukų, kaulėtų plastiškų būtybių, su nublizgintais raumenukais ir militaristinėmis kelnytėmis, glotniai lieknų ir su karoliukais ant kaklo ir rankų, plikai skustų ir su auskarais nosyse antakiuose lūpose, paslėpusių akis po juodais pusilgiais plaukais, su tinkliukais ir su skarelėmis, su aptemptomis maikutėmis ir pusnuogių, ir net visiškai normalių, kurių neatskirsi nuo paprasto vyruko. Ir tie bičiukai kartu su kitais bičiukais. Ir mergičkos, dauguma apsirengusios juodai. Mergičkos su mergičkom. Su šukuosenom, makijažais, pėdkelnytėm. Viena kita nužiūri mane, o aš susivėlusi, su džinsais, kerzais ir mėlyna maike. Prie bariuko paprašau ko nors suomiško, barmenė paklapsi akim ir supila degtinę su pienu. Imu tą degtinę su pienu, einu tarp stalų, lipu laiptais, suku ratus, darosi visai smagu, norisi judėti. Dvi šokių aikštelės, po vieną kiekvienam aukšte. Kiti jau po truputį šoka. Daugiausia mergičkos su mergičkom, kai kur bičiukai su bičiukais. Kai kurie po vieną. Viena mergička tiesiog stovi ištiesus rankas į šonus ir kaip užsukta jomis mojuoja, ir visą laiką vienodai. Prie stalų pririštos puokštės helio pripūstų balionų. Kai tokį balioną palieti, jauti, kaip jis vibruoja muzikai į taktą.

Pabaigiu savo degtinę su pienu, bet jaučiu, kad man dar truputį trūksta. Išeinu į lauką, nubėgu iki „Losto“, ten barmeno su kepurike paprašau supilti ką nors paprasto ir pakankamai alkoholinio. Padovanoju jam 10 litų banknotą. Išmaukiu gėrimą. Bėgu atgal iki DTM. Pagalvojusi atiduodu savo batus į rūbinę, juos pakabina ant pakabos nr.66. Einu šokti be batų.

Kai daugiau išgeri, tai atrodo, kad muzika pagarsėja. Paprastas bumčikas, lengva pasigaut ritmą ir užsimiršt. Strypčioju kol uždūstu, tada nubėgu iki baro. Pasibaigus fantazijai, prašau tiesiog tekilos, ir atgal iki aikštelės. Žmonių ten jau daug. Šviesų, garso ir žmonių grūsty net nepajaučiu, kaip priartėja 12 valanda. Didžėjus suskaičiuoja nuo dešimt iki vieno, tada viskas pokšteli, iš viršaus pabyra spalvoti popieriukai. Muzika tęsiasi, dar garsiau, arba man tik atrodo, kad garsiau.

Kažkuriuo momentu pasijaučiu baisiai viena šitoj krūvoj žmonių, o tada pradeda klijuotis kažkoks bičiukas, apie kurį, manau, pasakoti nereikia. Tai ne plačiajai publikai, taigi greit prascrollinam veiksmą, kaip aš bandau su juo šokti ir man nesigauna, nes nerandu bendro ritmo, ir susikalbu irgi prastai, nes jis kalba prancūziškai, o angliškai moka tik keletą žodžių. Prascrollinam momentą, kur jis perka man gėrimą, ir po to dar antrą, o aš neprieštarauju, nes pagalvoju, kad nors tiek iš jo naudos bus, taip sakant, pinigų sutaupysiu. Tada greit išcenzūruojam tą momentą, kur aš su juo išeinu parūkyt, ir jis išsitraukia joint’ą ir jau net neminiu, kad aš taip pat trukteliu kartelį. Taip pat išbraukiam pasakojimą apie tai, kaip jis man pasiūlo nueiti kartu su juo iki jo viešbučio. Čia verta minėti tik tai, kuo dar galiu pasididžiuoti – kaip aš atsisakiau šito be galo viliojančio pasiūlymo. Va taip. Iki šiol, nuo pat išlipimo į Helsinkį, daugiau nieko neveikiau, kaip tik linksėjau galva ir pritardavau viskam, ką man pakuždėdavo smalsumas arba pasiūlydavo kiti žmonės. Ir še tau, imu ir atsisakau. Na, bet paguodžiau save tuo, kad šitas tipas net ne suomis, vadinasi, neįdomus ir ne Helsinkio dalis.
Taigi, grįžtam prie normalaus pasakojimo be cenzūros, nuo tos vietos, kur mes grįžtam į „DTM“, ir jisai patraukia ieškoti kitos mergos, o aš pasikabinu striukę, tik batų šį kartą nebekabinu (nes aikštelėje jau buvo pabirę stiklų ir papilta gėrimų), ir einu toliau šokti.

O tada, o tada… mane pakibina mergička suomė su geltona maike (kai visos kitos aplinkui juodos), ir pakviečia pašokti. Aš entuziastingai palinksiu galva, mes šokam, ir aš neatsistebiu, kokia jinai minkšta, lengva, švelni, kaip jinai, vos tik man pagalvojus, kad reiktų prisitraukt arčiau, ir vos krustelėjus pirštų galiukais, iš tikrųjų prisislenka arčiau, kaip man lengva prisitaikyti prie jos, ir kaip ji prisitaiko prie manęs, kaip jinai šnekasi su manim be žodžių, ir net be ryškių veiksmų, bet kaip aiškiai ir kartu subtiliai, drąsiai ir kartu kukliai, paprastai ir kartu nepaprastai. Aš visiškai pamirštu visus ir viską, ir stumiu į šoną mintis apie paskutinį keltą į salą, kuris tuoj tuoj išplauks, ir jeigu aš dabar neatplėšiu savęs nuo šitos suomės ir neišbėgsiu į prieplauką, tai užsidarius barui turėsiu nežinia kiek laukti šaltyje rytinio kelto. Taip kažkur nakties šaltyje išplaukia paskutinis mano keltas, o aš toliau siūbuoju susikabinus su suome, ir mane visai džiugina tokia va du tūkstačiai dešimtųjų sausio pirmoji.

==========================================================
KETVIRTA DALIS
==========================================================

Apie trečią valandą nakties suomė, su kuria šokau, pareiškė norą eiti namo miegoti. Aš pareiškiau norą ją palydėti. Suomė palinksėjo galva.

Nuo DTM iki suomės namų (Kallio rajone, prie bažnyčios) reikėjo eiti apie pusvalandį. Ėjom ir šnekėjomės. Truputį apie ją. Truputį apie mane. Apie moters identitetą, orientaciją ir moterų santykius su moterimis. Neiškenčiau neaplenkusi ir žirginės temos, kuri baigėsi tuo, kad prie eilinio mieste pasitaikiusio žemėlapio mes stovėjom ir tyrinėjom Helsinkio priemiesčius, o jinai rodė apytikslę žirgyno, kuriame ji kažkada jojo, vietą. Stovėti buvo per šalta – pajudėjom toliau. Vis pagalvodavau, kas ten man į batą įkrito? Kažkas vis čiuožinėjo pade. Lyg kokia virvutė, bet ne, ne toks jausmas. Gal kokia raukšlė? Ne, irgi nepanašu. Nusprendžiau pažiūrėti vėliau.

Atsiminiau savo nelaimingą transporto bilietą, išsitraukiau ir parodžiau suomei. Bet ir ji nežinojo, kaip šituo daiktu naudotis. Paaiškino, kad tokią sistemą visai neseniai įvedė, prieš mėnesį. Styrančiais pirštais sugrūdau bilietą atgal į piniginę, o piniginę atgal į užpakalinę džinsų kišenę.

Pusę keturių mes jau stovėjom prie jos namo, abi sušalusios. Lauke minus penkiolika. Jinai pasiūlė man užeiti į vidų sušilti, mat suprato, kad man dar ilgai laukti kelto į viešbutį. Užlipom iki šešto aukšto – lifto nebuvo, kadangi namas senos statybos. Kambariukas buvo nedidelis, bet užtat lubos aukštos, ir lova buvo įrengta palubėje, poros metrų aukštyje.

Kiurksojau prie staliuko, žiūrėjau pro langą ir galvojau, kaip čia taip netikėtai Naujųjų Metų naktis baigiasi. Jeigu tada būčiau žinojus, kad suomiai nepratę kitų žmonių vestis į svečius, būčiau pasijautus dar labiau pamaloninta.

Ketvirtą valandą ryto pasijaučiau pakankamai sušilusi, o suomė ėmė vis dažniau žiovauti, taigi pakilau eiti. Ji mane apkabino, aš nejučia sukikenau. Suomė paklausė:
- Ką?
- Nieko… Tik prieš važiuojant į Helsinkį, skaičiau, kad Suomijoj apkabinimas tolygus seksualinėms glamonėms (in Finland hugging is reserved for sexual foreplay)…
- Haha… nesąmonė… O tavo plaukai tokie natūraliai?
- Raudoni nenatūraliai, o garbanoti natūraliai.
Suomė pataršė mano plaukus ir dar kartą apkabino.

Išėjusi į lauką, vėl pajaučiau, kad bate kažkas yra, bet aš, besiglėbesčiuodama su suome, visai pamiršau pažiūrėti, kas.

Ėjimas ėmė darytis nebepakeliamas. Miego ir maisto trūkumas ėmė trauktis į antrą planą prieš nuovargio perteklių, skaudančias kojas ir stuburą (man visada streikuoja stuburas po kelių valandų vaikščiojimo).

4:30 val. pasiekiau prieplauką. Patraukiau link švieslentės su informacija. Artimiausias keltas 6:20. Vadinasi, iki kelto 1 valanda ir 50 minučių. Pasukau link namuko, skirto žmonėms, laukiantiems kelto. Truktelėjau duris. Užrakintos. Fffff… Prisėdau ant vamzdžio. Prisėdus nustojo skaudėti stuburą. Ištiesiau pavargusias kojas. Užsimaukšlinau kapišoną. Nosies nebuvo kur slėpti, nes šaliką pamečiau kažkur DTM’e. Sėdėjau ir nejudėjau. O kadangi nejudėjau, jau po kelių minučių pajaučiau šaltį. Pirma pradėjo šiurpti oda. Po keliolikos minučių pradėjo stingti kaulai. Į prieplauką atėjo kažkoks suomis, praėjo pro mane, permetė žvilgsniu, lygtai kažką tarstelėjo, aš pro kapišoną neišgirdau, ir nuėjo kažkur tolėliau. Dar po kelių minučių pradėjau drebėti, vis labiau. Atsistojau, apėjau aplinkui namuką. Suomis stovėjo atsirėmęs į turėklus ir žiūrėjo į jūrą. Nuėjau iki žemėlapio. Tada iki švieslentės. Dar pusantros valandos laukti. Tada vėl iki žemėlapio. Mano stuburas pyko, kojos sunkėjo, bet už viską blogiau buvo šaltis. Kad sušilčiau, patraukiau tolyn nuo prieplaukos, palei krantą iki terminalo, kuriame švartuojasi Tallink Silja laivai. Apėjau didžiulį ratą, vienoj vietoj išbridau per pusnį, užsikoriau stulpu, perlipau tvorą. Pasidarė šilčiau.

Kai grįžau iki prieplaukos, laukti buvo likę tik 20 minučių.

Namuko viduje sėdėjo tas pats suomis. Vadinasi, namukas atrakintas. Užėjau, sudribau ant suolelio, nusibraukiau nuo galvos kapišoną, atsidusau kaip septyniasdešimt metų nugyvenęs žmogus. Porą minučių pasėdėjau, ir vėl atsiminiau savo neaišku kaip veikiantį transporto bilietą. Galėčiau paklausti šito suomio, dingtelėjo mintis. Bet jis sakys, va gi kampe stovi anas daiktas su skaičiukais, tam ir skirtas, kvailele užsieniete. Ne, pirma reikėjo pačiai pabandyti. Išsitraukiau bilietą, nuėjau prie kampe stovinčio daikto, ir ėmiau mojuoti savo bilietu aplink tą daiktą, ir arčiau, ir toliau, ir prie ekraniuko, ir žemiau. Jokios reakcijos. Tada jau atsisukau į suomį, ištiesiu jam tą bilietą, ir paklausiau, „gal žinote kaip šituo naudotis“? Jis atsistojo, paėmė iš manęs bilietą, prikišo prie kampe stovinčio daikto ir ramiai palaikė porą sekundžių. Ant daikto užsidegė lemputė, ir ekraniuke atsirando užrašas, kad bilietas galioja nuo sausio 1 dienos, 6:05 val. Man pasidarė juokinga, mat dabar jau buvo akivaizdu, kad vakar visą dieną plaukiojau zuikiu. Visaip širdingai padėkojau ir pasisukau eiti atgal prie suolo, o suomis lygtai sukosi į mano pusę, žengė vieną žingsnį link manęs, bet tada vis tik pasisuko link tos vietos, kur sėdėjo prieš tai. Tuo momentu aš dar neatsisėdus apsisukau ir atsisukau į suomį. Jis iš karto vėl pasisuko į mane, o kai aš pasižiūrėjau tiesiai į jį, lyg norėčiau dar ko paklausti, jis priėjo ir atsisėdo šalia. Paklausė, iš kur aš. Pasiūliau atspėti. Gana greitai atspėjo, kad iš Lietuvos. Nustebau, kad jis tokią šalį žino. Paaiškino, kad yra ten buvęs – Klaipėdoje ir Kaune. Paklausiau, ko jis plaukia į salą. Atsakė, kad ten gyvena. Paklausiau, kodėl. Visaip mąstė, tada atsakė, kad tai ypatinga vieta gyventi. Atplaukė keltas. Kartu ėjom į keltą, aš išsirinkau suolą, jis atsisėdo priešais. Paklausė apie ekonominę situaciją Lietuvoje. Atsakiau, ir paklausiau apie ekonominę situaciją Suomijoje. Tada jis paklausė apie atlyginimus Lietuvoje, o aš apie atlyginimus Suomijoje. Bestebėdama šitą žmogų, pamiršau nuovargį. Prieš klausdamas jis truputį pamąsydavo. Klausdamas pasilenkdavo arčiau, o kai aš atsakydavau, pasilenkdavo dar truputį arčiau ir stengdavosi išgirsti. Išgirdęs, atsitraukdavo ir patylėdavo. Patylėjęs kartais dar pasitikslindavo. Arba patylėdavo kiek ilgiau, ir paklausdavo dar ko nors. Aš, kadangi neturiu sugebėjimo palaikyti pokalbio be pertraukų (ypač su nepažįstamais žmonėmis), elgiausi praktiškai taip pat. Tylėdavau ir galvodavau, ko čia paklausus. Kol galvodavau, atsilošdavau atgal ir pasižiūrėdavau pro langą. Tada akies kraštu matydavau, kad jis tarsi patrauktas virvute lenkiasi artyn, sugalvojęs naują klausimą. Tada aš irgi pasilenkdavau ir prikišdavau ausį.

Jau artėjant prie salos, jis paklausė:
- Ką veiksi rytoj?
- Eisiu važinėti autobusais. Noriu nuvažiuoti į konkrečią vietą. Tam ir pirkau tą bilietą.
Suomis atsitraukė ir pusę minutės patylėjo. Keltas sudrebėjo, dunkstelėjo porą kartų, ir sustojo prišvartuotas prie kranto. Suomis atsistojo eiti, tik dar atsisuko į mane ir paklausė:
- Gal nori rytoj susitikti?
Aš pasižiūrėjau į jį, pagalvojau, ir palinksėjau galva.
Išėjom iš kelto ir patraukėm tolyn nuo prieplaukėlės. Suomis tylėjo. Beeidamas vėl atsisuko į mane ir paklausė:
- Kada norėtum susitikti, dieną ar vakare?
Pasakiau, kad vakare. Ėjom toliau, ir aš galvojau – o kaip jis mane susiras, bent jau telefono numerio paklaustų, ar ką. Mes dar šiek tiek patylėjom, ir tada aš neiškenčiau:
- Tai jeigu nori susitikti, užsirašyk mano telefono numerį.
- O, tu turi telefoną?
- Taip.
- Gerai.
Jis išsitraukė savo telefoną ir sumaigė mano diktuojamą numerį. Tada dar skambtelėjo man, kad ir aš turėčiau telefoną.
Prie kelio atšakos atsisveikinom, ir aš nuskubėjau į viešbutį, o jis nuėjo keliu tolyn, kažkur link savo namų. Viešbutyje radau visus savo keturis kambariokus, taikiai miegančius lovytėse. Nusivilkau striukę, kuri, būdama sušalusi, garsiai šlamėjo, kad ir kaip aš stengiausi rengtis tyliai. Atsiminiau, kad iš bato reikia išsitraukti šiukšlę, kuri jau kelintą valandą čiuožinėja po mano padu. Ir ištraukiau… rūbinės numerėlį iš DTM, numeris 66. Suėmė juokas, aš susikikenau į saują.

Į savo lovą lipau taip atsargiai, kaip tik galėjau, bet vis tiek jinai siaubingai girgždėjo ir svyravo, ir mano kambariokė apačioje prabudo. O tada padėjau galvą ant pagalvės ir nusmigau.

==========================================================
PENKTA DALIS
==========================================================

Kai sausio pirmosios rytą.. tai yra, dieną, išsikrapščiau iš lovos, visi mano kambariokai jau buvo prabudę ir tyrinėjo Lonely Planet knygutes, užsigerdami jas arbata. Aš nulipau nuo lovos, jausdamasi ganėtinai pagiriota, ir susipažinau su jais. Neskaitant kino, kurį jau pažinojau, buvo dvi tailandietės, Londone studijuojančios Bibliją, ir vienas italas. Visi jie Naujuosius taikiai pramiegojo lovytėse. Viena iš tailandiečių iš virtuvės parnešė pašildytų spurgų, ir kai aš užuodžiau jų kvapą – vos nenualpau, kokia buvau alkana.. Tailandietė pasiūlė man vieną spurgą, kurios aš atsisakiau ir visiškai nuoširdžiai paaiškinau priežastį:
- Geriau jau nueisiu į parduotuvę, nes pradėjus valgyt pirmą spurgą, nesustosiu kol nesuvalgysiu penkiolikos, o jūs tiek neturit.
- Kiek? Penkiolika? Turim!
Ir tailandietė nubėgo šildyti daugiau spurgų.
Jos draugė atkišo man bandelių ir šokolado. Italas turėjo mandarinų, į kuriuos aš irgi labai varvinau seilę, bet jis man jų net nepasiūlė. Ryškiai aš buvau ne jo skonio.

—

Lauke buvo šalta ir sausa. Minus septyniolika. Sniegas girgždėjo, o kvėpavimas garavo. Įlipau į keltą, iš kelto persėdau į tramvajų, iš tramvajaus į metro, o iš metro į autobusą, kuris suko didžiulį ratą aplink visus Helsinkio priemiesčius, nuo vienos miesto pusės per šiaurę ir iki kitos. Aš sėdėjau prisiplojus prie lango ir žiūrėjau, kaip gyvena suomiai. O gyvena suomiai gražiuose namuose ir daugiabučiuose, tarp apsnigtų eglių ir pušų, tarsi ir miške, bet tarsi ir civilizuotai, parkai lyg ir laukiniai, bet takai tvarkingai nuvalyti. Vieną po kito skaičiavau suomius, kurie tais nuvalytais takais žingsniavo pasiramstydami kažkokiom lazdom – tartum šliuožtų su slidėm, tik be slidžių.

Už valandėlės privažiavau tikslą, o tikslas buvo nuvykti adresu Tekniikantie 12 ir pasižiūrėti, kas ten yra. Radau milžinišką „Technopolio“ pastatą miške (!), o prie pat pastato – aptvarą (!) su dviem sportiniais (!) žirgais (!), kurie, pamatę manę, sužviegė ir pradėjo bėgioti pasispardydami. Mane apėmė begalinis džiaugsmas, aš raitojausi džinsus ir klampojau link jų, kol įklimpau pusnyje iki juosmens, o tada išsitraukus mobilų telefoną skubėjau juos fotografuoti tirštėjančioj vakaro prietemoj.

Iš tos laimės, kad pamačiau du (!) sportinius (!) žirgus (!), aš be galo susigraudinau ir vos neapsiverkiau. Parašiau daug SMS savo draugei, kuri visada išlaiko blaivų protą, ir dabar jinai man parekomendavo neverkti tokiame šaltyje. Tada parašiau SMS vakar sutiktam suomiui ir susitariau su juo vakarop susitikti.

Į viešbutį vėl parsivilkau alkana, o parduotuvė ir vėl jau buvo uždaryta. Kambariokų, kurie būtų galėję mane pamaitinti, nebuvo. Bet ant stalo stovėjo jų maišas su maistu, ir aš labai atsargiai paėmiau iš jo tiek, kad maisto sumažėjimas nebūtų labai pastebimas: vieną mandarinuką, vieną sausainuką ir vieną šokolado gabaliuką.

—

SMS’ais suomiui išreiškiau pageidavimą nueiti ten, kur eina pavalgyti normalus vietinis helsinkietis. Ir kai kelte susitikau suomį, jis mane informavo, kad eisim valgyti kebabų.

Nuplaukę iki Helsinkio, žygiavom per miestą ir po truputį šnekėjom. Jis manęs vėl paklausė apie ekonominę situaciją Lietuvoje, apie atlyginimus. Aš jam atsakiau, kartu galvodama, ar jam čia su atmintim kažkas, ar ką. Tada jis papasakojo, kuo dirba, o dirba jis pasieniečiu jūroje.

Kebabinėj suomis lyg ir pasisiūlė sumokėti už mane, bet čia aš nusistebėjau:
- Taigi suomės pačios susimoka, ar ne?
- Nu… Taip… Tada galim mokėti pakaitom: aš tau nupirksiu kebabą, o tu man paskui – alaus.
- Gerai.

Pavalgę traukėm toliau, liftu užvažiavom į aukštą pastatą, nuo jo dairėmės po miestą. Tada dar kiek paėjėję nusėdom paprastam bariukyje su sunkia muzika ir gerėm alų. Alus buvo panašus į lietuvišką, tik bokalai kitokie.

Sėdėjom ant baro kėdžių prie palangės, atsisukę į stiklinę sieną, pro kurią matėsi gatvė, gatve vaikščiojo žmonės. Pusė žmonių ejo į kairę pusę, kita pusė – į dešinę. Po minutėlės suomis pasilenkdavo ko nors paklausti arba ką nors pasakyti. Dar po minutės ką nors pasakydavau aš. Dar už poros minučių vėl pasisakydavo jisai. Man buvo gerai. Aš spėjau ir pasiklausyti, ir pasisakyti, ir pamedituoti, ir alaus išgerti. Ir patyrinėti tuos apsimuturiavusius pavidalus, gatve žygiuojančius į kairę ir į dešinę. O norėdama turbūt būčiau spėjusi ir nusnūsti.

Suomis atsistojo eiti į WC, nulipo nuo kėdės ir nueidamas trumpai padėjo ranką man ant peties. Sau nusistebėjau, koks šis gestas jam gavosi natūralus, toks lyg tarp kitko, absoliučiai neutraliai draugiškas, bet kartu ir nekasdieniškai malonus.

Ir aš tada rimtai susimąsčiau, o ką gi jis galvoja, ir kam jam išvis reikėjo su manim susitikti. Man tai buvo pramoga pasitampyti po miestą su vietiniu suomiu, o jam? Spėliojau, ar suomiai turi susidarę stereotipą apie lengvai prieinamas lietuvaites, ar ne. Tuomet turėjau įtarimą, kad jie apie lietuvaites kažką žino, ir tik vėliau, apklausinėjus krūvą suomių, supratau, kad apie lietuvius jie išvis beveik jokios nuomonės neturi, išskyrus vos juntamą simpatiją šaliai, savo padėtimi ir likimu kažkuo panašiai į pačią Suomiją. Bet tada, tame bare, man kirbėjo kažkoks įtarimas, kad jis būtinai turėtų kažko iš manęs norėti, ir aš nesupratau, kodėl nejaučiu iš jo absoliučiai jokio anei seksualinio spaudimo, anei net flirto pėdsakų. Jis su manim kalbėjo kaip su sena pažįstama, ir net paliesdavo kaip draugę – tarkim, patapšnodavo per petį. Tik kad, fizinio jutimo požiūriu, tas patapšnojimas paveikdavo taip maloniai, kad aš pirmą kartą gyvenime jaučiausi visai neblogai, tapšnojama nepažįstamo žmogaus. Tuo labiau – vyresnio už save (spėjau, kad jam apie keturiasdešimt).

Susimąsčiau, kad galbūt, jeigu suomės pačios moka už save ir net atidarinėja vyrams duris, tai galbūt jos pačios juos ir tempiasi į lovą, ir galbūt todėl vyrai nėra išmokyti daryti seksualinio spaudimo. Galbūt, mąsčiau, dabar turėtų būti mano eilė, – ir taip pagalvojusi, siaubingai susigėdau pati savęs. Ir išvis, pagalvojau, mano kambaryje aštuonios lovos ir keturi kambariokai, tai kur ten dabar… Be to, priminiau sau, aš niekada, niekada neužsiimu atsitiktinėm pažintim. Ir iš tikrųjų, negalėjau suprasti, kas man atsitiko: prieš kelis metus pusmetį pragyvenau Danijoj, ir niekada nei danas manęs užkalbino, nei aš dano, o ir noro juos kalbinti nebuvo. O Helsinkyje prabuvau tik kiek daugiau nei parą, o jau susidūriau su krūva žmonių. Net atmetus švedus ir prancūzus (juos atmečiau be gailesčio), ir suskaičiavus vien tik suomius, gavosi trys žmonės. Ir net labai simpatiški žmonės! Na ir kas, kad tik vienas iš jų buvo tradicinės orientacijos, ir tik viena buvo mano amžiaus. Užtat net du iš jų buvo negirti, ir visi trys mokėjo nuostabiai šiltai apkabinti!..

Suomis mane informavo, kad už valandos turės susitikti su draugais, o su manim norėtų dar susitikti rytoj. Paėmėm dar po vieną alaus. Suomis paklausė:
- Kada išvažiuoji?
- Poryt, keltu.
- Ar jau turi bilietą?
- Ne, neturiu.
Suomis vėl nutilo. Sėdėjom, žiūrėjom abu pro langą į snieguotus praeivius, pusė iš jų ėjo į kairę, pusė į dešinę.

Už valandos pakilom, ir čia aš supratau, kad esu girta. Nusistebėjau, kodėl nuo dviejų alaus sugebėjau prisigerti labiau, nei vakar nuo sniego karalienės, šampano, tekilos, degtinės su pienu, redbulio su degtine, degtinės su kažkuo, ir kažko su kažkuo…

Nukulniavom iki sankryžos, kur suomis parodė, į kurią pusę prieplauka, ir priminė, kad susitiksim rytoj vakare. Aš linkau eiti, bet jis dar mane pasigavo ir apkabino atsisveikinimui. Labai maloniai.

Eidama link prieplaukos, vis labiau girtėjau, kelte sėdėjau girta, išlipusi iš kelto pasijaučiau dar girtesnė, į viešbutį parėjau zigzagais, pakeliui į savo kambarį prisėdau prie kompiuterio ir parašiau į Facebook’ą apie tai, kokia esu girta, kambaryje informavau savo kambariokes Biblijos tyrinėtojas, kad esu girta, užsikabarojau ant lovos ir nusmigau.

==========================================================
ŠEŠTA (PASKUTINĖ) DALIS
==========================================================

Sausio 2 dieną atsibudau šeštą valandą ryto.

Depresija.

Dabar, kai praėjo jau pusė metų, galiu pasakyti, kad depresijos laikotarpiai buvo dėsningi, kartodavosi kiekvieną kartą nuvažiavus į Suomiją arba vos parvažiavus iš jos, ir modelis kiekvieną kartą būdavo toks pats: po intensyvaus emocinio krūvio ir bendravimo viskas grįždavo į įprastas vėžes, kai šventės baigdavosi, žmonės išsivaikščiodavo savo reikalais, o aš likdavau viena, ir jau po kelių valandų tokios „vienatvės“ (iš tikrųjų tai buvo ne vienatvė, o neutrali kasdieninė būsena, bet po emocinio pakilimo mano vertinta kaip kritimas) man prasidėdavo lomkės. Tuo pat metu ir norėdavosi pabūt atskirai, ir trūkdavo bendravimo – kalbėti su žmonėm, matyti žmones, veikti bet ką ir su bet kuo. Šitie du norai kiekvieną kartą susipjaudavo taip stipriai, kad sukeldavo galvaskaudžius, numušdavo imunitetą, o elgesį padarydavo neprognozuojamu man pačiai.

Gali būti, kad tų juodų laikotarpių aš nesąmoningai laukiau ir ieškojau, ir kad jie man buvo reikalingi taip pat, kaip ir aktyvaus bendravimo laikotarpiai. Ir visai gali būti, kad Suomija mane ir patraukė šito kontrasto galimybėmis – ten aš jo radau tiek, kiek man reikėjo, ir dar daugiau.

Taigi, prieky manęs laukė depresyvi diena, ir aš jos irgi laukiau, tik ryte dar to nežinojau.

Taigi, atsibudau šeštą valandą ryto, o taip įvyksta tik tada, kai man rimtai kas nors negerai. Miego nesinorėjo, ir aš tamsoje atsargiai nulipau nuo lovos, nusprendusi eiti apžiūrėti salos, kurioje gyvenau jau trečia diena. Apsirengti nereikėjo, nes vakar grįžusi girta taip ir nenusirengiau. Lauke buvo naktis, ir nuo lango žemyn slinko šalta oro masė. Matėsi, kad lauke pučia vėjas.

Apsirengiau striukę, skarą užsivyniojau iki nosies, užsimaukšlinau kailines pirštines, ir užsitraukiau kapišoną ant galvos. Salos žemėlapio neėmiau, nes a) su kailinėm pirštinėm nepatogu jį nešiotis ir žiūrinėti, b) buvo tamsu, c) be žemėlapio įdomiau. Nuo pasiklydimo pakankamai gerai saugo strategija „visą laiką sukti į dešinę“.

Ir, aišku, aš pasiklydau. Po pusvalandžio slankiojimo iš salos į salą, pradėjo stingti riešai (šiluma nutekėjo sujungimais tarp rankovių ir piršinių), apledėjo kapišono kailiukas, ir supratau, kad reikia eiti namo, bet atsistojusi prie eilinio tilto aš jo neatpažinau ir nebesupratau, kurioje saloje aš esu ir į kurią salą šituo tiltu pateksiu. Visur buvo tamsiai baltas sniegas, iš sniego kilo juodos sienos, ant sienų juodos patrankos, į visas puses šakojosi apytamsiai takai ir nematomi laiptai, iš pusnių kyšojo dviračių siluetai. Patraukiau tiltu, dairydamasi žemėlapio, bet prieš vėją žiūrėti buvo sunku, reikėjo gaudyti kapišoną, byrėjo ašaros. Riešai jau sunkiai lankstėsi. Pusiau šonu, pusiau atbulom, bridau pati nežinojau kur (taisyklės „visą laiką į dešinę“ nebesilaikiau, nes norėjau ne eiti toliau, o grįžti atgal).
Kai pamačiau žemėlapį, pripuoliau ir ėmiau ieškoti taško „You are here“. Neradau. Peržiūrėjau visą žemėlapį dar kartą, nuo viršaus iki apačios, ir dar kartą. Taško nebuvo. Ėjau toliau, prilaikydama kapišoną, kol dingtelėjo išganinga mintis: reikia eiti į švyturį! Mano viešbutis buvo saloje su švyturiu. O švyturys, žinoma, matėsi puikiai. Susigėdau pati savęs ir patraukiau namo.

Sugebėjau prasivalkioti po salas iki 8 val. ryto, taigi jau veikė parduotuvė. Nusipirkau bandelių, parėjau į viešbutį. Prisėdau prie kompiuterio, nuo Facebook sienos nutryniau savo vakarykštį įrašą apie tai, kokia aš girta, grįžau į kambarį ir užmigau.

Atsibudau vidury dienos, buvo jau šviesu.

Nusinešiau bandeles į virtuvę, pasišildžiau jas mikrobanginėj ir pasidariau arbatos. Bevalgydama kalbėjau su tailandiete, ir stebėjausi, kokia ji kitokia. Iš tailandietės sklido ne atskiri žodžiai, o vientisa daina. Viskas, ką ji sakė, turėjo įžangą, vidurį ir pabaigą, ir sklandžiai susijungdavo su tuo, ką ji sakydavo toliau. Tylos pauzių nebuvo – ji viską užpildė kalbėjimu. Net jei ji nesakė nieko reikšmingo, iš jos vis tiek sklisdavo koks nors garsas su intonacija, ji rodydavo kokį nors gestą arba veido išraišką, ir būdavo visa susikoncentravusi į pašnekovą.
Mano atmintyje gyvai stovėjo vakarykštis bendravimas su suomiu. Atsiminiau, kaip jis retkarčiais ko nors paklausdavo, ir tada atsitraukdavo, atsiminiau tas ilgas pauzes, trumpus sakinius, ir atsiminiau, kaip man vakar visa tai natūraliai prilipo, nors aš anksčiau niekada nemėgau pauzių pokalbiuose su nepažįstamais žmonėm. Taigi, dabar stebėjau meistriškai čiulbančią tailandietę, o pati anei niekaip negalėjau į tokį pokalbį sklandžiai įsiterpti. Mano trumpos kapotos frazės, ar, pavyzdžiui, „yes“ arba „no“, kažkaip net nutraukdavo pokalbio siūlą, kurį tailandietė vėl meistriškai sumegzdavo, pagaudama mano ištartą „no“ ir nutęsdama „oooooh“, tada sklandžiai įjungdama „yeeeeeees, and by the way…….“ ir taip tęsdama be pabaigos.

Pavalgiusi išplaukiau į Helsinkį.

Depresija tęsėsi, kol kas vis dar kažkokiu sunkiai suvokiamu pavidalu.

Helsinkyje nuėjau į kiną – „Finnkino“. Išsirinkau vienintelį suomišką filmą, kuris vadinosi „Täällä Pohjantähden alla“. Perkant bilietą, kasininkė perspėjo, kad filmas be subtitrų. Aš palinksėjau galva.

Iki filmo turėjau dar valandą, ir tik todėl, garbės žodis, tik todėl nuėjau į prekybos centrą pasidairyti. Dauguma žmonių, kur benuvažiuotų, vis eina į parduotuves, vis perka. Tailandietės apsipirkinėjimams išskyrė visą dieną. Aš baisiausiai niekinu tokią veiklą, bet tada, kadangi nebuvo ką veikti ir buvo šalta, vis tik užėjau. Radau knygų parduotuvę, knygų parduotuvėje radau knygų apie arklius lentyną, ir joje užstrigau. Pamiršusi visus antišopingo principus, perrinkinėjau ir vartaliojau visas knygas po vieną. Galiausiai parduotuvės šiluma kažkaip priveikė: atsisagsčiau ir nusivyniojau šaliką, bet negalėjau nusikratyti blogo jausmo. Kai tik radau vieną, ypatingai gražią, suomišką knygą apie arklių ganyklas, čiupau ją, susimokėjau prie kasos, ir kuo greičiau moviau lauk. Šaltame ore palengvėjo.

O kine vėl buvo šilta ir sunku. Iš pradžių filmas dar buvo smagus. Nesuprasdama kalbos, bandžiau iš aktorių veidų nuspėti pokalbių esmę. Kartais aktorius ką nors pasakydavo, ir salė susijuokdavo. Bet pamažu spalvos tamsėjo, filmo nuotaika niūrėjo. Pasižiūrėjau, kiek laiko trunka filmas – ogi 3 valandas! Man darėsi karšta. Svarsčiau, ar dabar išeiti, ar užsispyrus sėdėti. Reikėjo rasti priežastį išeiti, taigi nusiunčiau SMS suomiui. Tikėjausi, kad jis atsakys, ir aš galėsiu eiti, bet jis neatsakė. Filmas tamsėjo, aktorių žvilgsniai sunkėjo, balsai piktėjo. Man pradėjo skaudėti galvą ir trūkti oro. Vis dar nebuvo atsakymo iš suomio, ir aš ant jo supykau. Žiūrėjau filmą toliau, kol iš to tvankumo ir sunkumo neištvėriau ir užmigau. Bet tada mane pažadino šaudymas ir trankymas – filme prasidėjo karas. Baltieji pjovė raudonuosius, aktoriai kraujavo ir mirė, man galva plyšo, atsakymo iš suomio nebuvo, aš pradėjau krimstis – gal jam visiškai dzin, ir jis nebenori manęs matyti.

Kai filme beveik visi išmirė ir jis baigėsi, iš salės išėjau pridusus, perkaitus ir tvirtai apraizgyta Depresijos, pasiekusios savo stipriausią fazę. Šaltyje fiziškai palengvėjo, bet, bendrai paėmus, jaučiausi siaubingai. Buvo jau tamsu. Grįžau į salą, kur eilinį kartą radau uždarytą parduotuvę (vėl liksiu be maisto). Buvo jau devinta valanda vakaro, o suomis vis dar nebuvo parašęs. Pasidarė aišku, kad nesusitiksim, o ryt ryte aš išplauksiu į Taliną.

Nusprendžiau eiti miegoti. Įvirtau į lovą, bet visą pusvalandį, nepaisant apybaisės savijautos ir nuovargio, negalėjau prisiversti užmigti. Slėgė situacijos kvailumas ir neužbaigtumas. Tada nusiunčiau dar vieną žinutę suomiui, parašiusi ten tik klaustuko simbolį. Tuoj pat gavau atsakymą su pasiūlymu susitikti saloj, kavinėj.

Kol radau tą kavinę, apvaikščiojau pusę salos. Tris kartus nuėjau klaidinga kryptimi, o kai vistik išsirinkau teisingą kryptį, sugebėjau praeiti pro šalį ir teko grįžti atgal.

Kai, jau sušalusi į ragą (lauke minus dvidešimt), susiradau kavinę, suomis jau buvo įpusėjęs savo bokalą alaus, ir jau buvo gerokai po dešimtos. O kavinė užsidaro vienuoliktą. Viltis dar ką nors šįvakar suvalgyti nepasiteisino – maisto jie jau nebepardavinėjo. Paėmiau arbatos. Suomis bendravo taip, kaip visada. Man, bešnekant su juo, galvaskaudis atlėgo ir šiaip palengvėjo. Apie ekonominę situaciją Lietuvoje jis jau nebeklausė. Bet eilinį kartą manęs paklausė:
- Kada išvažiuoji?
- Rytoj.
Suomis patylėjo minutėlę ir vėl paklausė:
- Ar jau turi bilietą?
- Ne.
Dar kelios minutės tylos, ir vėl jo klausimas:
- Ar tavo viešbutyje yra laisvų vietų?
- Taip.
Suomis nutilo ir įsistebeilijo į langą, gurkšnodamas alų. Aš sėdėjau, žiūrėjau, ir spėliojau, ką reiškia šitie klausimai, ir ką reiškia šita tyla po jų. Galvojau, kad jeigu jis pasiūlytų man dar dieną pasilikti, aš pasilikčiau. Ar tik dėl jo? Ne, ne tik dėl jo. Ir ne tik vienai dienai.

Vienuoliktą valandą barmenas kelis kartus greitai išjungė ir įjungė šviesas – ženklas nešdintis. Atsistojom, apsirengėm, išėjom.

Prie atsišakojimo link mano viešbučio stabtelėjom. Pagalvojau, kad daugiau šito suomio nepamatysiu. Suomis, tuo tarpu, tarstelėjo, kad susitiksim Vilniuje, pro kurį jis žada pavasarį keliauti. Aš palinksėjau, bet nepatikėjau. Nežinojau, kaip atsisveikinti. Stovėjau ir neradau žodžio. Pasvyravau ir pasisukiojau, neapsispręsdama, ar dabar ranką paspausti, ar kaip. Galiausiai nudelbiau akis ir nusisukau eit. Suomis taip pat pajudėjo, bet dar spėjo savo ranka nulydėt mane, paliesdamas petį. Visai maloniai.

Sausio 3 d. atsikėliau anksti ryte, susirinkau daiktus ir išėjau.

Į Taliną plaukiau Viking Line keltu. Pasidėjus daiktus, užkilau iki paties viršaus, išėjau į denį. Lauke buvo minus dvidešimt penki ir stiprus vėjas. Nučiuožiau iki turėklų. Įsikibus į juos, žiūrėjau, kaip palengva ima tolti Helsinkis. Helsinkis mažėjo, o vėjas stiprėjo. Viena ranka paleidau turėklą ir prispaudžiau kapišoną prie galvos. Jūra buvo apledėjusi kur kas daugiau, nei tada, kai aš atplaukiau.

Kelto maršrutas ėjo pro pat Suomenliną. Pirmą kartą žiūrėjau į salą nuo milžiniško kelto viršaus. Apačioj slinko salelės, maža prieplaukėlė, mažas viešbutukas ir maži takučiai, kurių vaizdas išsiliejo man apsižliumbus visame tame minus dvidešimt penkių laipsnių šaltyje, pučiant stipriam vėjui.

VISKAS.

P.S. Suomis į Vilnių vis tik atvažiavo. Bet tai atskira istorija, kurios neaprašinėsiu :]

Mano trofėjai:

MANO ATSILIEPIMAS

Na štai jau darbai baigėsi ir visi išėjo namo. Ir Julija taip pat. Galiu ramiai prisėsti ir parašyti.

Taigi, apie Juliją. Julija yra gera darbuotoja, gabi dizainerė. Dirba gerai… produktyviai… kas čia dar. Gražiai nupiešia. Ir pati graži visai. Moka nupiešti taip, kad būtų labai Usable! Gerai sutaria su visais. Beveik. Su manim gerai sutaria. Net labai… Kas dar… Gerai šiaip viskas. Tai va. Jooo… Ai, kaip komandos narė. A, taip, jinai visiems patinka. Ji labai miela. Meili. Atsakinga. Švelni. Bet apie tai jau nebūtina turbūt rašyti? Nu tai va. Tiek. Aš nežinau… Nors. Turiu aš čia tokių minčių, bet tai jau nebe visai darbinė sfera. Tai gal geriau būtų ir nesakyti. Minutėlę, nueisiu kavos. Kažkaip sunku kalbėti. Tai yra, rašyti.

…

Įsipyliau vandens, nes pagalvojau, kad kavos bus per daug šiandien.

Blemba! Būtent, kad aš turiu ką pasakyti… Ir tau, kaip personalo vadovei, kaip tam žmogui, pas kurį visi traukiam su savo bėdom, galiu visiškai atvirai… Tik kad nežinau kaip išsireikšti. Šiuo metu mano galvoj sėdi daug kažko, kam aš niekaip negaliu suteikti formos, o kadangi negaliu suteikti formos, tai niekaip negaliu suprasti, kas gi tai yra. Aš nesuprantu, ką aš apskritai jaučiu žmonėms. Ar jie man patinka, ar ne? Jeigu patinka arba nepatinka, tai už ką? Aš nebeskirstau savybių į geras ir blogas. Pradedu nebesuprasti, kur yra stiprybės, o kur silpnybės, ir kurios iš jų nekaltos, o kurios piktybinės. Jeigu išvis poelgius galima skirstyti į nekaltus ir piktybinius. Kartais man atrodo, kad visi kvaili ir negeri, ir aš visų nekenčiu. Nors gal ta neapykanta yra iš serijos „neskanios vynuogės“? Kitais kartais man jų gaila. Dar kitą kartą aš noriu tų žmonių, NORIU, morališkai, ir kartais ne tik. Kai noriu, tai jie man patinka. Kai aš jiems patinku, aš jų nenoriu. Tada vėl nekenčiu. Randu krūvas trūkumų. Atšalu, pamirštu juos. Randu kitus. Tada tie kiti pamiršta mane pirmi. Aš jais nusiviliu. Nieko iš jų nebesitikiu. O širdy iš tikrųjų vis tiek tikiuosi. Bet suprantu, kad tikėtis nėra ko. Ir kad šiaip, tikėtis nesveika. Ir vis tiek, jie man įdomūs.. Einu, bendrauju, vien dėl eksperimento. Aišku, tas „eksperimentas“ turi gilesnę ir ne tokią jau nekaltą motyvaciją, bet vis tiek pavadinsiu „eksperimentu“. Kartu matau, kad dauguma visai kitokie, negu aš, ir aš juos gal ir galiu suprasti teoriškai, bet praktiškai tie kitokie manęs nedomina. Matyt, aš žmonėse tiesiog ieškau savęs. Ir tuo pat metu pastebiu, kad jie manyje irgi ieško savęs. Matau, kokia aš jiems patogi, kadangi aš juos krapštinėju, analizuoju, ir apie juos kalbu, ir taip jie pamato dalį savęs. Ir realiai tik todėl jiems reikia manęs. O aš kabinuosi į tą jų poreikį ir panaudoju savo sugebėjimą kapstytis po žmonių dūšias tam, kad apturėčiau tą netvirtą ryšį su žmonėmis, paremtą abipuse informacine nauda arba moraliniu/fiziniu paglostymu, ir nutrūksiantį tuojau pat, kai nė vieno komponento nebeliks, arba išliksiantį vien beprasmio inertiško prisirišimo pavidalu. Realiai, manęs neapleidžia jausmas, kad absoliučiai visi žmonės, ir aš taip pat, kiekvienas esam įmauti į žmogaus dydžio prezervatyvą, pro kurį ir susikalbam, ir susiliečiam, žodžiu, visaip kaip santykiaujam vieni su kitais, ir jau esam prie to pripratę ir tai pamėgę… bet…

Atsiprašau, einu į myting roomą pažiūrėti pro langą.

…

Valentinas buvo palikęs įjungtą projektorių, aš jį surinkau ir sudėjau į tašioką.

Taigi, pratęsiant apie prezervatyvus, aš juk matau, kad beveik visi, net ir tie vedę/ištekėję/pasigimdę, yra vieniši, jiems trūksta ryšio su kitais žmonėmis, jie aktyviai ieško arba pasyviai laukia to ryšio, ir logiškai jie turėtų vienas kitą rasti, nes kiekvienas žmogus yra vienas paklausos ir vienas pasiūlos vienetas, taigi pasaulyje yra milžiniškas kiekis paklausos ir pasiūlos visai geru santykiu – po lygiai. Bet kažkas ne taip. O tas „ne taip“ ir yra tie prezervatyvai, kurių yra bemaž tiek pat, kiek žmonių vienetų, ir kurie puikiai atlieka savo funkciją, saugodami žmones nuo sąlyčio su žmonėmis. Ir aš ne visai suprantu, ar tie prezervatyvai yra ties kojom taip užraukti, kad jų neįmanoma nusiimti, ar juos lyg ir galima būtų nusiimti, bet niekas taip nedaro, nes – juk žinoma – be prezervatyvo nesaugu.

O dabar, grįžtant prie Julijos. Atrodytų, aš čia labai nukrypau ne į temą, bet realiai visos šios mintys susijusios ir su Julija, nes Julija yra puikus viso to pavyzdys, taip sakant, iliustracija. Ne, ne todėl, kad asocijuotųsi būtent su prezervatyvais, ta mintis man kilo visai netikėtai, jau berašant aną ilgąją pastraipą, bet dėl to, kad Julija, ar, tiksliau, Julijos projekcija mano galvoje, iliustruoja visus tuos vidinius prieštaravimus – ir tuos, kuriuos matau žmonėse, ir tuos, kuriuos patiriu aš, kai matau žmones. Ji iliustruoja gerų ir blogų (nekaltų ir piktybiškų) savybių rinkinio paradoksą, ji iliustruoja tuos, kurių aš noriu, ir tuos, iš kurių aš nieko nebesitikiu, tuos, kuriuose matau save ir kurie save mato manyje, tuos kuriems aš patinku, bet tos priežastys, dėl kurių patinku, manęs nedžiugina, ir tuos kurie man patinka, bet tos priežastys, dėl kurių jie man patinka, manęs taip pat nedžiugina… Julija iliustruoja visus tuos, su kuriais mano santykis lyg ir potencialiai galėtų būti artimas, bet realiai tėra eksperimentinis…

…

Iš tikrųjų, aš vis dar turiu ką pasakyti. Bet… kažkas man neleidžia. Toks didelis ir permatomas. Spėk kas. Cha cha… Tiek to… Gal šituo nevykusiu juoku ir nepavyks gražiai užglaistyti nepavykusios pabaigos, bet kita vertus, būtent tokia nevykusi pabaiga yra puiki viso to iliustracija…

Tai tiek apie Juliją.

Tiesa, pamiršau paminėti. Julijos patikimumą vertinčiau aukščiausiu balu – 3. Kaip visada.

Viktorija

Mašinoj pavartę žemėlapį, per porą minučių apsisprendėm važiuoti į apendicito pavidalo Lietuvos iškyšulį – tą kur įsispraudęs į Baltarusijos žemes. Be tikslo. Grynai šiaip.

Po valandos, jau prie pat įvažiavimo į apendicitą, teko sustoti prie policijos posto, kur pareigūnas pavartė mūsų dokumentus, ir paklausė, ar mes važiuojam į Norviliškių pilį? Aš pavarčiau akis, sumykiau kad ne, ir jis mus paleido važiuot.

INTJ pajudėjo, o aš susimąsčiau. Norviliškės? Pilis? Kodėl jis klausė? Kas ten vyksta? Ir čia mūsų „grynai šiaip“ kelionė įgavo konkretų tikslą – išsiaiškinti, kas vyksta Norviliškių pilyje.

Paskambinau į 118 ir išsiaiškinau tris dalykus:
1) kad Norviliškių pilyje kasmet vyksta festivalis Be2Gether,
2) kad tas festivalis vyksta tikrai ne šiandien, o gerokai vėliau, po Joninių,
3) ir kaip nuvažiuoti iki pilies.

Ir, aišku, nuvažiavom iki pilies. Prisiparkavom ir nukulniavom pasižiūrėti.

Pilyje iš tikrųjų kažkas vyko. Ne, ne Be2Gether. Labiau panėšėjo į kažkokį privatų vakarėlį. Priešais pilį, kalvos papėdėje, vyko komandinės varžybos. Pilis buvo apstatyta kolonėlėm, iš kurių į visas puses grojo popsas. Vaikštinėjo žmonės, dalis jų su „DSV“ marškinėliais, kiti ant drabužių užsiklijavę lapelius su vardais ir ženklais „LT“, „LV“, „EE“… Pasigavau vieną su ženklu „LT“ ir plastikine alaus stikline rankoje. Paklausiau, kas čia vyksta. Žmogelis paaiškino, kad tai tarptautinės kompanijos vakarėlis. Susirinkę lietuviai, latviai, estai, rusai, baltarusai. O pilyje, viršuje, yra maisto. Eikit, sakė, paragaukit. Vis tiek niekas nesupras, kad jūs čia ne savi. Niekas čia nieko nepažįsta.

Mes su INTJ susižvalgėm, ir patraukėm į pilį, užkilom laiptais į viršų, išėjom į lauką kitoje pusėje. Ten stovėjo stalai su bulvėm ir kibinais. Nežinau kaip INTJ, bet aš greitai primyniau savo sąžinę, kuri tespėjo tik silpnai cyptelėti, ir išsirinkau bulvę ir kibiną. Su dar vis šiltu maistu nukulniavom į pilies balkoną, kur iš viršaus galėjom stebėti visą vakarėlį.

Balsas iš kolonėlių kvietė tai vienos, tai kitos šalies komandą. Tai vienos, tai kitos šalies atstovai, po šešis sulipę ant dviejų pripučiamų slidžių-laivelių, krypavo zigzagais. INTJ iš karto pastebėjo būrelį seksualių baltarusaičių raudonom maikutėm ir skrybėlaitėm. Aš iš karto pastebėjau po balkonu stoviniuojančius pusnuogius estus su rankšluostukais, besiruošiančius į pirtį. O tada mes abu užsižiūrėjom į truputį tolėliau vykstantį veiksmą: nedideliam prūdukyje plaukiojo trys permatomi burbulai, o kiekvieno burbulo viduje vartaliojosi po žmogų. Karts nuo karto vieną burbulą ištraukdavo iš vandens, iš burbulo ištraukdavo žmogų, ir įkišdavo naują žmogų. Po kurio laiko mūsų susidomėjimas šia veikla nugalėjo tingulį, ir mes, palikę patogias stebėtojų pozicijas, nusileidom iš pilies balkono iki pat prūduko.

Iš arti stebėti irgi buvo įdomu: vieną ir tą patį žmogų per labai trumpą laiką galėjai pamatyti įvairiausiais rakursais ir įvairiausiose pozose. Žmonės bandydavo atsistoti, griūdavo, virsdavo kūlvirsčiais, galiausiai stabilizuodavosi įsispyrę į jogos šuns pozą (rankos ir kojos į žemę, užpakalis į dangų), arba pavargę išsidrėbdavo ir tiesiog supdavosi. INTJ laidė juokelius apie merginas, švysčiojančias įvairiomis kūno dalimis ir užsivertusiomis maikutėmis, o aš kikenau ir tuo tarpu galvojau, kad… visai norėčiau pabandyti. Vėl cyptelėjo sąžinė: pora kibinų gal ir smulkmena, bet naudotis pramoga, už kurią sumokėjo įmonė, kuriai aš neuždirbau nė cento, tarsi ir nepridera… Burbulų kompanijos atstovas, lietuvis oranžine maike, aptarnaujantis visą šį reikalą, ištraukė vieną burbulą, atsegė užtrauktuką, išleido orą ir išlaipino merginą, įlaipino kitą merginą, užtraukė ant jos storą celofaną, užsegė, į vidų įkišo žarną, pučiančią orą. Burbulas kilo, apvalėjo, mergina jau galėjo atsitiesti, o tada ir atsistoti. Tada ji savo burbule ėmė leistis nuo kranto žemyn į vandenį, o burbulų kompanijos atstovas prilaikė burbulą. Aišku, kai ji pabandė nuo akmens tvarkingai atsistoti ant vandens, ji prarado pusiausvyrą ir nugriuvo burbule, o burbulas pūkštelėjo į prūdą ir nuplaukė.

Kai pamačiau, kad burbulų kompanijos atstovas traukia į krantą kitą burbulą, paskubėjau nusispirti sportbačius ir atsistoti taip, kad visiems būtų aišku, jog aš čia sekanti. Įlindau į subliuškusį celofaną, palaukiau kol jis tapo standžiu burbulu, ir nusiridenau į vandenį. Pabandžiau atsistoti, nuvirtau. Dar pabandžiau, dar parvirtau. Bandžiau klauptis, stotis, ropoti. Verčiausi per galvą ir ant galvos. Iš kišenių išbyrėjo visi centai ir mobiliakas. Vėl stojausi, ant keturių, ant trijų, ant dviejų. Ant galvos. Galiausiai uždusus nuvirtau ir supausi aukštielninka. Pro burbulą spigino saulė. Viduje darėsi tvanku. Sandarus burbulas rasojo iš vidaus. Tai galėtų būti tikras klaustrofobiko košmaras. Jeigu kas nors tokiame burbule užsegtų, įmestų į vandenį ir pamirštų ištraukti, ir reikėtų išsikrapštyti, kol nesibaigė oras. O kaip išsikrapštyti, neturint nieko aštraus? Tokio nesuimsi, nepraplėši. Tiesa, yra užtrauktukas. Bet jis išorėje, būtų sunku atsegti. Tik pribėgtų vandens, ir nuskęstum susipainiojęs celofane.

Po kurio laiko burbulą išbandė ir INTJ, o tada patraukėm atgal į pilį. Kaip ir anksčiau, niekas į mus nekreipė dėmesio, o popsas iš kolonėlių, nuo kurio buvo neįmanoma pasislėpti, pradėjo užknisti.

Ant stalo su maistu buvo naujai atneštų kibinų ir kompoto.

Paskutinį kartą užkandę nemokamo maisto (sąžinė nudelbė akis į grindis ir nieko nebepasakė), išvažiavom atgal į Vilnių.

Pakeliui į Vilnių mano idėja buvo užsukti į vieną sodybą, į kurią kelias buvo ne itin geras. Ir mano idėja buvo palikti mašiną ir eiti pėsčiom, bet gavau oficialų leidimą ir prašymą važiuoti toliau. Ir pravažiavau kuo puikiausiai, bet kai jau galėjau sustoti, pavažiavau dar porą metrų, paskutiniame metre smuktelėjau į duobę ir minkštai, bet nemaloniai šlumštelėjau mašinos priekiu per žemę.
O po to, apsisukus važiuoti atgal ir paaiškėjus, kad mašinos priekis varva, gavau oficialų atleidimą nuo savo kaltės. Su kuo iš esmės sutikau, nes juk mano idėja buvo mašiną palikti ten, kur kelias dar buvo geras. Bet, kita vertus, mano idėja buvo čia atvažiuoti. Ir mano idėja nuvažiuoti paskutinius du metrus. Pakeliui vis nevalingai nagrinėjausi galimas savo kaltės priežastis ir visus sudėtinius tos kaltės elementus. Kodėl aš juos nagrinėjausi, jei buvau gavusi oficialų atleidimą? Ogi todėl, kad tas atleidimas buvo beviltiškai paviršiutiniškai oficialus, toks plonas ir permatomas… Per daug plonas, kad sulaikytų spinduliavimą: „Tai tu kalta! Tai vis tu!“ Tokio tipo spinduliavimą nesunku atpažinti: žiūrint į žmogų, jauti, kad degina, o kai nusisuki į langą – palengvėja. Aš nieko nesakiau, nes aiškinimasis būtų buvęs beviltiškas užsiėmimas. INTJ kaži ar būtų pakeitęs oficialią versiją. Ir net pripažinęs, kad pyksta, kaži ar būtų sutikęs, kad pyktis nukreiptas būtent į mane. Aš ir pati nebuvau tikra, ar aš tiesiog tapau tuo katinu, kurį paspiria vien dėl to kad jis netinkamu momentu pasipainiojo po kojomis, ar vis tik aš esu katinas, kurį spiria kryptingai, mat jis, pavyzdžiui, prišiko į batus.
Kai ties Vilniumi išaiškėjo, kad mašinos priekis ne varva, o teka, spinduliavimas tapo radioaktyvus, apie ką galėjau suprasti iš to, kaip man sunku buvo pakelti akis ir apskritai kvėpuoti. Ar gali tokio stiprumo spinduliavimą sukelti vien tik sugebėjimas prakiurdyti mašiną? Mane graužė įtarimas, kad ne. Kad čia kažkuo dėtas ir mano sugebėjimas įlįsti žmogui į dūšią. Kuris, aišku, nėra priežastis to, kad dabar mašina teka upeliu, bet kuris tampa daugikliu, kai nuotaika subjūra.

Taip jau karts nuo karto nutinka, kad įlendu žmonėms į dūšią, ar, tiksliau, jie patys atidaro man duris, pajutę kad gali būti išklausyti. Taigi, visi nori būti išgirsti, ir daugumai trūksta tokio žmogaus, kuris tiesiog klausytų, suprastų ir neteistų. Man paskutiniai trys punktai ir savaime visada neblogai gaudavosi, o su laiku dar pastebėjau, kad juos įmanoma tobulinti – yra kažkokių sunkiai pajuntamų ir dar sunkiau paaiškinamų būdų, kuriais ant kaktos galima užsirašyti „aš tave priimu“, tą užrašą žmonės instinktyviai įskaito ir natūraliai atsilapoja. Jei žmogus neproblematiškas, durys atidaromos, po to atsisveikinus tvarkingai uždaromos, ir pačiais geriausiais atvejais tau įteikiamas rakčiukas nuo durų. Problematiškais atvejais, pavyzdžiui, iš atsilapojusių durų išlenda ranka, griebia tave už pakarpos ir traukia į vidų, ir tu siaubingai išsigąsti, kad viduje tave suvalgys ar kaip nors kitaip suvartos, tada stengiesi ištrūkti, kažkur ties slenksčiu apykaklė plyšta, naudojiesi proga ir mauni lauk, beužsitrenkiančios durys vos nepriveria kojos… Kiti žmonės, atvirkščiai, kartą atsilapoję ir viską parodę, patys nusprendžia kad užteks, pendeliu į šikną spiria tave lauk, o duris vėl sandariai uždaro ir užrakina. Tu nebesi neutralus klausytojas, tu tampi sudėtiniu komponentu, o ypatingai sunkiais atvejais tu tampi priežastimi. Ypač – jei davei patarimų.

Davei patarimą – vadinasi, tapai potencialiu kandidatu, ant kurio gali būti uždėta atsakomybė už pasekmes. Čia vėlgi daug kas priklauso nuo žmogaus – jei savarankiškas ir neproblematiškas, visa, ką gavo iš tavęs, jis integruos į savo nepriklausomą sprendimų priėmimo procesą, kuriame jokių kitų žmonių atsakomybės nėra įpainiota. Na o problematiško žmogaus sprendimų priėmimo procese norom nenorom įveliami ir kiti…

Jausmas būti įveltam – nekoks.. Bet kas gi tas įvėlimas? Tai juk ryšio su žmonėmis forma. Ir bene pati populiariausia. Aplinkui pilna vienaip ar kitaip, nenorom įveltų ir savo noru įklimpusių žmonių, kuriems reikia vienas kito, kurie priklausomi vienas nuo kito ir negali vienas be kito. Kurie supynę savo sprendimų priėmimo procesus į vieną neskaidrų procesą su neapibrėžtu atsakomybių pasidalijimu, dėl ko ta atsakomybė verčiama tai ant vieno, tai ant kito. Ir kiekvienam tos susipynusios nesąmonės dalyviui tai yra ne tik kančia, bet ir patogumas: juk jei tavo sprendimo priėmimo procese dalyvavo kažkas kitas, vadinasi, tas kažkas kitas ir bus kaltas, jei nepasiseks. Kitas patogumas – gali nieko neveikti, nesistengti, gyventi taip kaip gyveni, o aplinkiniams pasiteisinti, kad juk vis tiek negali nieko pakeisti, nes: [ir čia išvardinami kaltieji]. Kaltųjų paieška – esminis beveik kiekvieno žmogaus gyvenimo elementas, tolygus maisto paieškai. Kalti visi, o populiariausi kaltininkai – sutuoktinis, mažiau už tave dirbantis kolega, darbdavys, seimas, na ir, aišku, krizė…

Taigi, šį savaitgalį jaučiausi siaubingai. Ir dėl to kaltas buvo, aišku, INTJ.