Ar žinote, kad vieno litro pakanka, kad pasaulis imtų suktis?
Ne, aš ne apie alkoholį… Nors, aišku, vieno litriuko alkoholio pilnai pakanka, kad pasaulis pradėtų ne tik suktis, bet ir stotis piestu, vanot per šonus, brozdint kelius ir delnus… Bet šį kartą aš apie kitą litriuką – tą, kuris po mašinos kapotu.
Kadangi, kai važiuoju lygiu keliu ir pastoviu greičiu, savo judėjimo fiziškai aš nebesuvokiu. Yra tik vibracija ir sūpavimas, bet kol manęs neprispaudžia prie sėdynės gazuojant arba kol nepakimbu ant diržo stabdant, tol greičio nejaučiu. Tik mano akys man pasako, kad vaizdas aplinkui keičiasi. O logika randa paaiškinimą – vaizdas keičiasi todėl, kad aš judu erdvėje. Bet jei po sunkios dienos pavargusią logiką atjungiu ir besąlygiškai priimu tai, ką sako akys – o akys sako, kad erdvė juda aplinkui mane – tai pasijaučiu kaip pasaulio centras. Sėdžiu sau, atsilošus, ir lengvai mygu pedalą, o litrinis varikliukas suka du priekinius ratus, o du priekiniai ratai suka po manim Žemę. Mygu labiau – suka Žemę greičiau. Mygu mažiau – suka Žemę lėčiau. Taip pat lengva, kaip su pelyte skrolinti ilgą tekstą.
Šitaip ir skrolinasi po manim Žemė, ir skrolinsis dar ilgai, nes kelias tolimas. Daugelis nesupranta, kurių galų aš tiek daug savo laiko gaištu kelyje. Jau nekalbant apie kuro kainą. Kadangi kelias buvo tolimas ir veikti nebuvo ką, pasiskaičiavau tą kuro kainą. Šimtui kilometrų aš nuperku apie penkis su puse litro (kuro). Tai apie 20 litų. Vadinasi, vienam kilometrui išleidžiu 20 centų. Vadinasi, kas penkiasdešimt metrų sudega vienas centas. Apibus kelio kaip tik susmaigstyti stulpiukai su atšvaitais, kas penkiasdešimt metrų. Taigi, kiekvienas pravažiuotas stulpiukas man pažymi vieną išleistą centą. O stulpiukai pro šalį bėga greitai – pukšt (centas) — pukšt (centas) — pukšt (centas) —
Taip vat suku aš Žemę ir skaičiuoju, kiek pinigų prarandu. Bet vis tiek man tai kažkodėl patinka. Daug pro šalį bėgančio vaizdo man stimuliuoja kažkokius centrus smegenyse, kurie išskiria kažkokias chemines medžiagas, nuo jų aš patiriu malonumą, o ir šiaip gyvenimas atrodo (bet tik atrodo) prasmingas.
Tiesa, važiavau (sukau Žemę) aš beveik naktį. Kai dangus už nugaros jau juodas, o prieky dar tamsiai mėlynas. O priekyje tarp dangaus ir žemės horizontali juoda juostelė, kuri platėja, auga vis aukščiau, jos viršutinis kraštas išsikraipo, tįsta kaip minia rankų ir čiuptuvų aukštyn į dangų, rankos šakojasi, didėja, ir wuoba – ant manęs užvažiuoja miškas, čiuptuvai praryja dangų iš kairės ir dešinės, ir palieka tik vertikalią juostą, siaurą tiesiai priešais mane, ir platėjančią į viršų. Tos juostos kraštais aukštyn braukia medžių šakos, ir man atrodo, kad aš niekur nevažiuoju, stoviu vienoj vietoj, tik mašinos sėdynė spyruokliuoja, o aplinkui stovi juoduma, o toj juodumoj, iš taško, esančio tiesiai priešais mane, aukštyn kyla tamsiai mėlynų dūmų stulpas ornamentuotais kraštais, kyla ir platėja, platėja ir tamsėja, kol pakyla virš galvos ir dingsta už mašinos stogo. Nežinau, ar pavyksta nusakyti tą įspūdį…
Jeigu įsijungiu tolimąsias, aplink staiga pasimato minios kamienų, o akis pradeda badyt eilės atšvaitų ant stulpiukų, todėl graži fantazija su mėlynu dūmų stulpu nebedaro įspūdžio. Naktį tie stulpeliai – geriausi mano draugai. Kai jų nėra arba yra nedaug, aš jaučiuosi nesaugiai. Kiekvienas stulpelis turi atšvaitą. Kairėje kelio pusėje atšvaitai balti, dešinėje – oranžiniai, ir tai labai svarbu, vingiuotame kelyje reikia tai turėti omenyje. Kartą aš, kol dar neturėjau to omenyje, kaip visada, taikiau važiuoti tarp dviejų stulpiukų, o abu stulpiukai buvo balti, kadangi priekyje buvo staigus posūkis į dešinę, todėl aš ir mačiau du kairės pusės stulpiukus. Viskas baigėsi gerai, likau kelyje, bet dabar žiūriu ir į spalvas. Netoli Molėtų kelią papuošia dar viena gera mano draugė – tokia ilga ir punktyrinė. Kadangi iki tol važiavau tiksliai kelio viduriu, tai dabar punktyrinė juosta įlenda tiesiai mano mašinukui tarp priekinių ratų, pasijaučiu taip, tarsi jinai būtų pralindus man tarp kojų. Šitai man sužadina vieną danišką prisiminimą. Kažkada dviračiu važinėjau po Daniją. Teko važiuoti ir debesuotą naktį, miške, kai buvo tamsu kaip šiknoj. Aš, kadangi žinau, kaip prastai matau tamsoj, pasiėmiau tris žibintus, bet vienas neveikė, kitas irgi, o trečią aš su koja numušiau nuo dviračio ir sudaužiau. Likau tamsoj nors į akį durk, važiuot – reikia, kur kelkraštis – nematau, ir apskritai kur kelias – nematau. Viskas, ką dar šiek tiek mačiau, tai buvo baltoji punktyrinė draugė. Taip ir važiavau, ratais tiesiai per tą juostą.
Kelias nuo Pabradės iki Molėtų labai siaurutis, kalvotas ir vingiuotas. Jausmas – kaip plaukti jūra ant bangų. Važiuoji žemyn žemyn, greitėji, tada pradedi kilt į viršų, ir kadangi nesimato, į kurią pusę suks kelias už šitos bangos – kiek prilėtini, artėjant prie bangos viršaus iš už kalvelės pukšt – pukšt – išlenda du mano draugai, kairėje baltas, dešinėje oranžinis, čia aš įtaikau vairą tarp jų ir duodu gazo žemyn nuo kalvelės, iki kitos bangos. Viena viršūnė pasitaiko labai labai aukštai, ir kai aš ant jos užkylu, kai mašinos priekis nusileidžia ir žibintai apšviečia pusę Žemės rutulio – siela ima ploti delniukais: prieky kelias labai kalvotas, bet visiškai tiesus. Tada jau laikau vairą tiesiai ir spaudžiu kiek negaila. Tikslas – patirti nesvarumo būklę ir prisigaminti adrenalino. Adrenalinas gaminasi prieš kiekvieną viršūnę, kai greitis iki 100 km/h, o matomumas – trys metrai į priekį, ir tik atmintis sako, kad priešais kelias tiesus ir kliūčių jame lygtai nebuvo. Po kažkurios viršūnės atsibunda logika ir pasako, kad kliūtys kartais atsiranda visai netikėtai, pavyzdžiui, išbėga į kelią. Sumažinu greitį, ir iš tikrųjų, už eilinės viršūnės mašinuko priekis persiverčia žemyn, ir žibintai iš šešėlio išplėšia gabalą kelio su dviem kiaunėm. Kiaunės nespėja net susistresuoti, kaip aš jas apvažiuoju. Dar už kelių kilometrų kelią perbėga triušis. Po to žemai žemai praskrenda paukštis. Kai iki Molėtų lieka jau ne per toliausiai, kelią perbėga šuo. Pagalvoju, kad kažkoks čia rekordinis gyvūnų kiekis. Ir čia tiesiai priešais žiūriu – skersai kelio klibinkščiuoja stirna. Man tenka pristabdyt, nes stirna greičiau nesuskuba, ir kai aš važiuoju pro šalį, matau, kaip jinai pasislepia krūmuose. Jooo, galvoju, čia tai jau kulminacija. Ko dar laukti? Ir tada į kelią iš krūmų naglai iššoka lapė, ir nusileidžia prieš mane, už keliolikos metrų. Lygtai puola bėgt į kitą kelio pusę, bet po akimirkos lygtai mauna atgal, ir vėl sustoja, prisiploja prie žemės ir žiūri į mane. Aš, kaip ir lapė, neapsisprendžiu į kurią pusę man dabar sukt, kad ją apvažiuot, aš staigiai užmygu stabdžius, ir tik likus porai metrų lapė apsisprendžia grįžt iš kur atėjo ir skačkėm mauna atgal į krūmus. Toliau važiuoju, ir galvoju, ko dar trūksta šitam kely? Gal tik kokio bomžo vidury kelio. Ir čia many susižadina latviškas prisiminimas…
Naujųjų metų naktį, apie trečią valandą nakties, važiavau aš nuo Rygos į vakarus, pajūriu. Kadangi prieš tai, sausio 31 dieną, buvau atidirbus aštuonias darbo valandas, o po to atvairavus nuo Vilniaus iki Rygos tris valandas, o po to palikus mašiną ir slankiojus po Rygą pėsčiom dar penkias valandas, tai galva jau sviro, o akys merkėsi. Bet aš dar važiavau, nes norėjau privažiuoti nuošalesnę aikštelę kokiam miške, kad galėčiau mašinoj pernakvoti. Ir čia mane iš priekio ėmė akinti kažkieno tolimosios šviesos. Tokiais atvejais aš kiek prilėtinu ir vairuoju taip, kad pataikyčiau šiek tiek dešiniau nuo šviesų, o kai jos lieka už manęs – prieky vėl pradedu matyti kelią. Taip taikiausi ir šį kartą. Bet likus iki tos mašinos kokiam šimtui metrų, tolimosios šviesos išsijungė, ir aplinkui atsirado vaizdas toksai: pasirodo, toji mašina priešais – ne važiavo, o tiesiog stovėjo ant kelio. O dešiniau tos mašinos, tiesiai man ant kelio, kažkas baltavo ir judėjo. Sustabdyt nebelabai spėjau, bet spėjau pralįsti tarp stovinčios mašinos ir to balto daikto. Važiuodama pro pat baltąjį objektą, supratau, kad tai keturpėsčia girtutėlė moteriškė. Būtų susiklostę truputėlį kitaip, galbūt būčiau leidus naujametę naktį latviškoj areštinėj.
Už Molėtų žvėriukai baigiasi ir adrenalinas nebesigamina, kelias išsitiesina ir pasidaro visai nuobodus, dangus juoduoja ir vienodėja, mane ima žiovulys, aš plačiai žiojuos ir stengiuos neužsimerkti, žiojuos ir žiūriu į priekį, kur lygiai taip pat žiojasi naktinis peizažas, kelias kaip liežuvis, iš abiejų pusių balkšvi dantukai su blizgučiais, kairėje baltais, dešinėje oranžiniais, dangus kaip gomurys, o aš smengu gilyn į gerklę šitai nakčiai. Gilyn, žemyn, juodyn, dantukai tokie ritmiški, pukšt pukšt pukšt, kelio nelygumai švelniai sūpuoja, tamsa glosto – taip vat braukia minkštai per veidą, o pirštais kaip mirštančiam užmerkia akis, aš jas iš paskutinių jėgų bandau laikyt išplėstas, nors jau nebežinau, ar dar kažką matau? Matau baltus ir oranžinius draugus, matau baltus drugelius, kurie plakasi į stiklą, matau ir spalvotus drugelius, spalvotą lietų ir vaivorykštę, ir ratilus kaip ant vandens. Atrodo labai gražu… O tada susiprantu, kad viso šito iš tikrųjų nėra – aš jau sapnuoju atmerktom akim. Akimirką išsigąstu, vaivorykštės išlaksto, lieka vien tik žibintų apšviestas asfaltas ir vis tie patys kelio draugai… O tada vėl imu žiotis, merktis ir haliucinuotis…
Kelio pabaiga labai sunki. Bet pagaliau įvažiuoju į tas žemes, kur pievos numelioruotos, o žmonės nukolūkinti.. Nesakau, kad kitur nenukolūkinti, bet ten – ypač… Doc. dr. Stanislovas Sinkevičius taip apibūdina šiuos kraštus: “Nukėlus 115 tūkst. vienkiemių, sunaikinus daug sodybų ir laukų želdinių, naujai ir pakartotinai nusausinus apie 80 proc. šalies teritorijos, įsivyravo 20–50 kv. km melioruotos plynės su retomis miškų ar kitų želdinių salomis, susidarė palankios sąlygos dirvų degradacijai (…) Vandens telkiniai ėmė greitai seklėti, suaktyvėjo jų krantų ardymo ir erozijos procesai. (…) 1955–1986 metais natūraliosios daugiametės augalijos plotai Lietuvoje sumažėjo nuo 50 iki 39 proc. (…) Kalvotose aukštumose atlikta didelių pertvarkymų (melioracija, šlaitų arimas ar dirbtinis nuolydžių lyginimas, papildymas dirvožemiu ir kt.) (…) Buvo pakeistas senasis gyvenviečių tinklas – vietoj jo sukurtos stambios, kontrastuojančios silikatinių plytų kolūkių gyvenvietės, o greta jų – netradicinių formų, tūrių ir medžiagų gamybiniai kompleksai, energetinės sistemos, gausūs (reikalingi ir nelabai) melioracijos bei irigacijos įrenginiai. (…) Miestuose išaugo tipinių daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalai. Pramoniniai kompleksai, augančių miestų komunalinis ūkis, nekontroliuojamų atliekų sąvartynai tapo stambiais atmosferos, dirvožemio, požemio ir paviršinių vandenų taršos židiniais. Neleistinai buvo užteršta daugiau nei trečdalis šalies teritorijos.”
Taigi, įvažiuoju ten, kur būdama, aš visiškai suprantu doc. dr. Stanislovą Sinkevičių. Lygumos su retomis miškų salelėmis, kanalai, pačių įdomiausių tūrių kompleksai, įspūdingi šiukšlynai ir pramoniniai bajobai.. Tik naktis dabar viską užtemdžius, beveik nieko nebesimato. Bet man ir matyt nereikia – akyse stovi visa ta agrarinė sovietinė didybė, pavyzdžiui, Alpių dydžio sąvartynas prie Kėdainių, arba šešiagubas bajobas prie Jonavos, taip pat negaliu pamiršt nukolūkinto diedono, kuris šliaužė į važiuojamąją kelio dalį, tiesdamas į mano mašiną ranką, ir dar daugybės kitų, panašių į jį – kas keturpėsčias ropoja, kas dviračiu sinusoides paišo, ir visi beveik be išimties atsisuka ir žiūri, kaip tu pravažiuoji/praeini pro šalį, ir žiūri ne tik jie, bet ir kiti vietiniai, o pažiūrėję paleidžia gandus, kurie, apsukę tris ratus miestelyje, užkliudo ir mano ausies kraštelį.
O tada privažiuoju savo kelio tikslą. Pravažiuoju ganyklą, kuri jau nebetuščia, jau stovi kumelė ir kumeliukas. Ir privažiuoju dvarą, kuris vėlgi yra visai kitokia erdvė, į jo teritoriją įvažiuoji kaip į dar vieną pasaulį, dar labiau šyzinį negu visa tai, kas yra aplinkui.
O tada užvelku save ir savo šmutkes į antrą aukštą, perlipu per Aušrelę, apsivožiu veidu į pagalvę ir prarandu sąmonę – - -
1 komentaras
2009 Lapkritis 26 at 22:53
Rašai tiesiog neįtikėtinai.