Taigi, apsisprendžiau, kad Vėją reiktų kastruoti. Deja, taip jau yra, kad klausimas, ar kastruoti žirgą, ar ne, tolygus pasirinkimui – ar turėti širdies, ar galvos skausmą. Nusprendžiau sau nuimt galvos skausmą.
Iki šiol vienintelė patirtis su kastravimu – tai mano katinuko Tuko kastravimas. Buvo gan paprasta – atnešiau į kliniką, suplojau 70 litų, nuėjau pasivaikščioti, po poros valandų grįžau, pasiėmiau, parsinešiau namo. Į vakarą katukas atsigavo, ir toliau – viskas kaip po senovei.
Su arkliu, pasirodo, ne taip paprasta… kol ieškojau geriausio kastravimo būdo, prisiklausiau įvairiausių baisybių. Pas mus dauguma kastruojamus arklius guldo, tačiau užsienio forumuose šį būdą visaip juodina, argumentuodami tuo, kad guldomas arklys gauna dažniausiai psichinę, o kartais – ir fizinę traumą. O pasidomėjus stovinčio arklio kastravimu, išsiaiškinau, kad Lietuvoj tokio beveik niekas nedaro… Tiesa, radau porą pavyzdžių, kuomet taip buvo daryta ir Lietuvoje – vienu atveju arklys po to karščiavo, o kitu atveju narkozė suveikė per silpnai, operacijos metu arklys ištrūko ir prapjautu kiaušiniu dvi valandas lakstė aplinkui.
Žodžiu, nusprendžiau rinktis ne pagal kastravimo būdą, o pagal veterinarą, ir išsikviečiau geriausią, kokį čia Lietuvoj turim. Atvažiavo jis su viena padėjėja ir dairydamasis paklausė, ar nėra dar ko nors, kas padėtų arklį palaikyti. Aš nusistebėjau, kad reiks laikyti, bet jis paaiškino, kad nors ir bus suleista narkozė, bet gali truktelt koja, ar galva, ar dar kas nors. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip trukteli arklio koja ir parverčia veterinarą ant žemės. Jooo. Pasidairiau, kas galėtų padėt. Hm. Aplink vien moteriškės. Ir tokios užsiėmusios. O reik vyruko. Hm hm. Na, tiek to.
Padėjėja ruošė instrumentus, veterinaras pririnko švirkštą narkozės. Aš nuėjau į arklidę pas Vėją. Pasiėmiau kantarą, bet sudvejojau. Jeigu reiks tvirčiau laikyti, tai su kantaru nekas. Be to, Vėjas kaži kur nusibrūžino smakrą, kaip tik toje vietoje, kur liečiasi kantaras, dabar ta vieta buvo drėgna. Taigi, pakabinau kantarą atgal ir paėmiau kamanas. Nuėmiau kapsulę, kad netrintų sužeistos vietos. Uždėjau kamanas be kapsulės.
Veterinarui pasiūliau suleisti narkozę garde, mat lauke Vėjas gali ramiai ir nestovėti. Taip ir padarėm. Injekciją Vėjas priėmė gana ramiai. Tada iš karto jį išvedžiau, kol dar kojos nepradėjo pintis. Lauke pasivedėjau link žolės lopinėlio, arčiau veterinaro mašinos. Vėjas jau pradėjo truputį svyrinėti. Sustojo, prisimerkė. Galva sviro žemyn, žemyn, kol nosis bakstelėjo į žolę. Vėjas dar kiek pagalvojo ir matyt nusprendė, kad jei jau nosis žolėje, tai reikia valgyti. Iš lėto, tingiai apsižiojo vieną kuokštelį, atkando, tada antrą… truputį pakramtė, bet nenurijo. Taip ir stovėjo su žole burnoje. Aš kažkaip pagalvojau, kad gal negerai, kai arklys pilna burna – ar neužsprings vėliau ta žole, kai gulės? Truktelėjau už pavadžio, bet Vėjas nesiruošė galvos kelti. Arba jau tiesiog nebegalėjo. Pasilenkiau, paėmiau rankomis jo galvą ir pakėliau. O sunki! Supratau kad neišlaikysiu ir paleidau. Galva vėl nosim bakstelėjo į žemę ir pradėjo tingiai rauti žolę. Na, tiek to.
Veterinaras laukė. Po kurio laiko priėjęs petim stumtelėjo Vėją, matyt tikėdamasis kad tasai atsiguls. Bet Vėjas tik tvirčiau įsispyrė savo linkstančiom kojom. Veterinaras stumtelėjo iš vienos pusės, tada iš kitos, ir nusprendė jį guldyt su papildomom priemonėm. Atsinešė virvę. Ją per vidurį sulenkė aplinkui vieną priekinę koją, galus tarpusavyje susuko, kol susidarė delno ilgio susukimas, tada apsuko aplink antrą koją ir surišo. Gavosi toksai kaip ir pantis. Tada atsinešė dar vieną virvę. Kaip jis ją ketino panaudoti, aš taip ir nesužinojau. Vėjas nuo veterinaro žingtelėjo atgal, pantis jam sutrukdė žengti normalų žingsnį, jis kluptelėjo, susirūpino, pabandė žengti vėl, nesuprato, kas čia laiko jo priekines kojas, ir supanikavo. Galva šovė į viršų. Veterinaras tuo metu laikė pavadžius savo rankoje, bet kai Vėjo galva švystelėjo aukštyn, tai ir pavadžiai, ir visos kamanos liko kaboti jo rankoje, o Vėjas liko be nieko ant galvos…
Kaip žinia, arklidėlė stovi botanikos sodo teritorijoje. Ir visai šalia arklidės yra gražus kalnelis, nuo kurio akmenukais čiurlena upeliukas, o aplinkui apsodinta žavingais dekoratyviniais krūmais, kuriuos karts nuo karto botanikos sode visaip puoselėja kažkokia simpatiška moterytė su skrybėlaite, kuri į mane ir kitus raitelius nekreipia jokio dėmesio. Matyt, dekoratyviniai krūmukai jai svarbiau už viską. Tai va, Vėjas apsisuko 180 laipsnių kampu ir movė tiesiai į tuos dekoratyvinius krūmukus. Pusgirtis nuo narkozės, nesuprasdamas, kodėl negali normaliai eiti priekinėmis kojomis, kreivai šleivai strakaliojo aukštyn į kalną, per augalus, per akmenis, visur kliūdamas ir klupdamas. Aš puoliau iš paskos, nors nežinau kurių galų – vis tiek nebuvo už ko jo paimti ir sulaikyti. Kamanos juk liko veterinaro rankoj.. Vėjas, užstrakaliojęs į kalno viršūnę, parkrito ant sulenktų priekinių kojų, ir, rodos, kuriam laikui užsimeditavo. Priėjau prie pat jo. Ką daryt? Kaip jį iš čia išvest? O gal nuimt pančius? O gal kaip tik nereikia? Kol galvojau, Vėjas vėl pašoko ant kojų, nustrakaliojo žemyn nuo kalno ir palei arklidę. Šalia priešingo arklidės kampo sustojo ir liko stovėti, o aš tuo tarpu nubėgau į arklidę pasiimti kantaro. Kai išėjau į lauką, veterinaras stovėjo prie Vėjo ir nuiminėjo pančius. Uždėjau kantarą ant visiškai ramiai stovinčio arklio. Veterinaras paaiškino, kad dabar, po tokio adrenalino antplūdžio, nebeišeina nieko daryti – nei guldyti ir operuoti, nei leisti dar narkozę. Geriau pabandyti dar kartą – pavyzdžiui, rytoj. Geriau – jei būtų kokių nors vyrukų padėjėjų. Ir padavė man Vėjo kamanas. Aš jas apžiūrėjau – buvau įsitikinus, kad taip lengvai nusmukti nuo galvos jos negalėjo, turėjo kur nors plyšti. Bet ne, kamanos buvo sveikutėlės. Vadinasi nusmuko. Įdomu – gyvenime mačiau šitiek arklių, už kamanų traukiamų pirmyn ir einančių atbulom, ir nei vienam kamanos nėra nusmukusios. O čia – viens du ir viskas. Gal jos smunka tik tiems arkliams, kuriems suleista narkozė? Pvz., dėl atpalaiduotų ausų? 
Veterinaras atsisveikino iki kito karto, nepaėmęs pinigų. O aš savo arklį, vis dar eržilą, pastačiau atgal į gardą…
6 Komentarai
2008 Vasaris 18 at 17:41
Linkiu tolesnės sėkmės ir stiprybės su tokiais reikalais.. vaje, vaje
2008 Vasaris 18 at 23:51
Jėzaukristau, ar negalima arkliui normalios narkozės padaryti? Jeigu jis atsibunda nuo tokių menkniekių, tai kas bus, kai jį pjaustys – pradės skraidyti? Žmonės juk operuojami visiškoj nejautroj ir nestrakalioja nuo operacinių stalų. Vargšas Vėjas. Užjaučiu aš jį.
2008 Vasaris 19 at 0:05
Arkliai irgi operuojami nejautroj.. Paguldytam arkliui dar suleidžia ir vietinę nejautrą. Bet va vienam pažįstamam arkliui ta narkozė nelabai veikia – du kartus operuotas, kiekvieną kartą po vieną kiaušinį (buvęs vienkiaušis, ir išoperavus vieną, vėliau nusileido kitas ir vėl buvo operuojama), pirmą kartą dviguba dozė narkozės nesuveikė, tai operaciją darė užsukę ausį. Antrą kartą jau paminėjau – kai jis atsibudo ir lakstė aplinkui… po to pagavę užsuko lūpą ir padarė viską iki galo.
Žiauru. O kolchozuose, beje, ir su narkoze nelabai cackindavosi – užsuka lūpą ir pjauna.
O šiaip narkozė arkliui yra pavojingas ir kenksmingas dalykas. Gal dėl to ir nedaro tokios, kad arklys iš karto nugriūtų be jausmo? O tik tokią, kad išeitų paguldyt ir nuskausmint vietiškai?
2008 Vasaris 19 at 12:45
Siaubiakas.
2008 Kovas 9 at 18:54
Gal jau II-ą dalį?
2008 Kovas 11 at 12:50
aha, tikrai, kaip ten baigesi tam Vejeliui?:)