Ar kaimo mergos ir aristokrato meilė gali būti abipusė?

Jump to Comments

Bendorių žirgynas. Mano draugės valo arklius prieš balnojimą, aš stoviniuoju susikišus rankas į kišenes. Kadangi gan vėlus vakaras, tai daugiau beveik nieko nėra. O kadangi daugiau beveik nieko nėra, tai pro šalį praeinantis vyrukas būtent mums ir mesteli: “tą kačiuką šuo tuoj sugrauš”. Mano draugės: “kas? kur?”. Viena nubėga į lauką ir parneša mažą gumulėlį, baltą su rudom ir juodom dėmelėm. Paaiškina: “žiūriu - šuo nešasi dantyse kažkokį skudurėlį. Ištraukiu tą skudurėlį, o ten kačiukas.”

Kačiukas guli jos delne aukštielninkas, akys plačiai atmerktos. Jinai ima jo kojytę, patempia - kačiukas nesipriešina. Tiksliau, kačiukas išvis nieko nedaro. Visiškai nejuda. “Vargšas, jis šoke. Kokie pusantro mėnesio.” Kačiukas purvinas ir šlapias. Prie mūsų pribėga žirgyno šuo Garis, ir įsistebeilija į kačiuką.

Kadangi draugės turi valyti ir vestis arklius, kačiuką paimu aš. Įvynioju sau į šaliką, prilaikau rankomis. Einam visos į maniežą. Garis seka paskui mane, cypdamas ir įsmeigęs akis į kačiuką.

Kačiukas šyla mano šalike. Draugės vaiko arklius. Garis, žiūrėdamas į vaikomą arklį, ima cypti ir loti. Ilgainiui tai užknisa, aš duodu kačiuką palaikyti vienai iš jų, o pati išnešu Garį lauk, numetu ant žemės ir uždarau duris. Grįžtu į maniežą, imu kačiuką. Už poros minučių vėl atbėga Garis ir įsmeigia į mane akis. Matyt, žino kitų įėjimų.

Draugės pabaigia reikalus su arkliais, sėdim kambariuke ir svarstom, ką daryti su kačiuku. Kačiukas murkia mano šalike. Įdomu, kur jo mama?

Koridoriuj praeina kažkoks katinas. Baltas su juodom dėmėm. Gal čia jo mama? “Kskskssss…”. Katė prieina. Nuleidžiu kačiuką šalia jos. Kačiukas tuoj pat ima rėplioti link katės, katė ima jį laižyti. Taip, čia jo mama! Atrodo, problema išspręsta. Bet čia atbėga Garis. Katė jį apšnypščia ir pabėga. Kačiukas lieka, nes negali taip greitai bėgti. Vos spėjam kačiuką pakelti, kad jis nepapultų Gariui. Vėl kviečiam jo motiną, ji vėl atbėga, vėl pakartojam tą patį, vėl prisistato Garis, katė vėl pabėga ir jau nebegrįžta. Va tai tau ir motina.

Nusprendžiu kačiuką paimti namo. Mama turėtų apsidžiaugti. Ji tiki, kad katės gydo, o Tukas išdavikiškai miega su manimi, o ne su ja. Dėl to mama labai nusimena. Gal šitas kačiukas bus kitoks?

=====================================================

Kai atidarau buto duris, mane kaip visada pasitinka Tukas. Miauksėdamas, glaustydamasis, ir apuostydamas viską, ką parnešiau. O aš parnešiau kai ką įdomaus - ir nuleidžiu ant žemės baltą gumulėlį su rudom ir juodom dėmėm. Tukas ištiesia nosį link gumulėlio, o tasai sujuda. Tukas sustingsta. Gumulėlis ima rėplioti link Tuko. Tukas ima trauktis atbulas. Paskui apsisuka ir tyliai pradingsta.

Virtuvės kampe padarau kačiukui guolį iš rankšluosčių, padedu. Kačiukas susirango, susikiša kojytes po savim ir ima knapsėti. Hm, o kur Tukas? Einu ieškoti savo katino. Bet jo niekur nėra. Apieškau visą butą. Niekur! Šaukiu jį vardu. Neatsiliepia. Galiausiai randu pasislėpusį po lova. Krapštau lauk. Neina. Slepiasi atgal. Iškrapštau, nešu rankose į virtuvę. Tukas paklaiksta, ištrūksta iš rankų ir paknopstom pabėga ir pasislepia vėl.

=====================================================

Kačiukas vis dar miega. Vėl išeinu ieškoti Tuko. Tasai jau išlindęs iš po lovos ir netgi išėjęs į koridorių. Prisiplojęs prie žemės, iš lėto slenka link virtuvės durų. Atrodo juokingai. Slenka be garso, po du centimetrus per minutę. Galiausiai pasiekia virtuvės duris. Jo kūnas sustoja, o galva tįsta į priekį ant ilgėjančio kaklo, kol žalios akys išlenda iš už durų ir pamato kačiuką. Pasižiūri į kačiuką porą sekundžių, tada galva vėl grįžta į savo vietą ir Tukas, vis dar taip pat prisiplojęs prie grindų, atbulas ima slinkti atgal. Aš jį čiumpu ir įnešu į virtuvę. Tukas tuoj ima mojuoti visom keturiom kojom, nagais kabindamasis į viską, ką pasiekia. Aš jį nuleidžiu ant žemės ir vos spėju uždaryti virtuvės duris, kad jis neišbėgtų. Tukas panikoj krapšto duris. Tada sustingsta ir atsisuka į kačiuką. Kačiukas miega. Tukas, įsmeigęs išplėstas akis į kačiuką, ima slinkti atbulas atgal. Taip slenka tol, kol atsiduria priešingame virtuvės kampe, įsistumia į tą kampą užpakaliu, susistumia visas kiek tik gali, ir taip vėl sustingsta.

Man juokinga. Aš išsitraukiu savo amžinatilsį fotografuojantį telefoną ir nupaveiksluoju šį momentą - vienam kampe bejėgį kačiuką, kitam - persigandusį katiną:

Taip Tukas sėdi, kol aš atidarau virtuvės duris. Tada išlekia kaip kulka.

=====================================================

Jau kelios dienos Tukas neišleidžia nė garso. Anksčiau nuolat miauksėdavo įvairiausiais balsais, o nuo tada, kai parnešiau kačiuką, nė karto nė miaukt. Tiksliau, ne kačiuką, o katytę. Veterinarė paaiškino, kad trijų spalvų būna tik katytės. Taip pat davė vaistų nuo kirmėlių, ampulę nuo grybelio ir susitarė kada skiepys. Dar perspėjo, kad iki skiepų neleistume kontaktuot su katinu. Taigi, katytę mes uždarom virtuvėj. Ji jau rėplioja grindimis, dažnai stojasi į kakojimo pozą ir steni, bet jai nieko neišeina. Ant pilvo kažkoks gumbelis, uodegos galiukas visiškai nejautrus ir kiek nuplikęs. Taip pat yra apiplikusių vietų ant kūnelio. Balselis keistas - tarsi būtų užkimusi. Dažnai atidaro burną pamiauksėt, bet arba nebūna jokio garso, arba būna kažkas panašaus į “heh”.

=====================================================

Katytė jau aktyviai vaikšto, nors ir svirinėdama, pasilenkia po virtuvės durų apačia ir kaišioja po durimis baltas mažas kojytes. Anoj durų pusėj viską tyliai stebi Tukas. Jis jau nebe taip bijo.

=====================================================

Pasirodo, jinai labai kibi. Pro ką beeitų, į viską kimba dantim ir nagais. Pasisodini ant kelių - graužia drabužius. Prilaikai rankom - kimba į rankas. Jei ji ant grindų, kimba į šlepetes. Dar ji mėgsta žmogaus kojomis kartis aukštyn, nuo ko aš ją bandau atpratint. Ji mano koja užlipa man ant kelių - aš ją paimu ir padedu ant grindų. Ji vėl lipa ant kelių - aš vėl padedu. Ji lipa - aš nuimu. Taip kartojasi gal kokius trisdešimt kartų, kol jinai apsigalvoja.

O Tukas jau nuo jos nebėga. Bet eidamas pro šalį, suraukia nosį, atkiša iltis ir pasako “chhhhššššš”.

=====================================================

Katytė labai aktyvi. Tiesiog žiauriai. Ji viską puola, kas juda. O jei niekas nejuda - puola ir tai, kas nejuda. Aš sėdžiu ir pusryčiauju. Ji ima lipti mano koja. Nagučiai paaugę ir dar nekirpti (neturim spec. žirklučių) , todėl skauda. O ir šiaip - užkniso jau! Kiek aš ją nuiminėju, ji vis lipa ir lipa. Aš supykus mosteliu koja, ir tik tada pagalvoju, kad gal nereikėjo taip daryti. Katytė atsikabina nuo kojos ir skrenda lanku per visą virtuvę, kol atsimuša į duris ir krenta ant grindų. Tuo metu pro duris kaip tik į virtuvę eina Tukas, jis išsigandęs pašoka ir pabėga.

=====================================================

Pagaliau katytė nebesiropščia kojomis. Bet ji rado įdomesnį žaislą - Tuką. Tiksliau, jo uodegą. Kai katytė šalia, Tukas truputį erzinasi ir jo uodega juda. Tada katytė puola uodegą, prispaudžia letenom ir griebia dantim. Tukas susinervina ir pradeda plakti uodega į visas puses. Oi, kaip įdomu! Katytė su entuziazmu pradeda šokinėti ir gaudyti Tuko uodegą. Tukas apsisuka ir kepšteli katytę savo letena. Ta atsitraukia, vėl apeina Tuką iš užpakalio ir vėl puola uodegą. Taip tęsiasi tol, kol Tukas užšoka ant šaldytuvo. Ten katytė jo nepasiekia.

=====================================================

Katytė jau turi vardą. Dėl visiškai kaimiškų manierų, kurios kontrastuoja su Tuko aristokratiška laikysena, mes ją praminėm Onute.

Tukas Onutės nebevengia. Jis sėdi ir susidomėjęs į ją žiūri. Onutė jį puola, o jis ją lengvai nuveja. Arba sugriebia, parverčia ir apkandžioja. Jis jau suprato, kad yra šešis kartus už ją didesnis ir stipresnis. Onutė cypia, ištrūksta ir bėga slėptis į tarpą tarp dviejų spintelių. Bet nedabėgusi sustoja, žvilgteli per petį. Mato, kad Tukas jos nesiveja. O ji juk negali pasitraukti neatkeršijusi. Taigi jinai skuba atgal ir vėl puola. Tukas vėl ją parverčia, sugriebia priekinėm kojom, o užpakalinėm ima drožti. Onutė ima žviegti ir vėl pabėga. Bet toli nenubėga - apsisuka, grįžta ir iš už kėdės piktai miauksėdama mojuoja letenom į Tuko pusę. Tukas susidomėjęs prikiša nosį artyn. Onutė su karingu cypimu bando letenom iš už kėdės užvožti jam per veidą, bet nepasiekia. Tada sėlina iš kitos pusės, ir puola vėl. Tukas vėl ją parverčia ir apkandžioja. Ir taip tęsiasi be galo be krašto.

=====================================================

Naktis. Kokia antra valanda gal. Girdžiu atsidarant mamos kambario duris, tada virtuvės duris, tada “miaukt” ir šlept, tada užsidaro virtuvės durys, tada mamos kambario durys. Pasirodo, mama pabandė nakčiai pasiimti Onutę pas save, su viltim kad katytė miegos šalia ir ją gydys. Vietoj to Onutė dvi valandas puldinėjo mamos kojas, kol mama neapsikentusi išgrūdo ją atgal į virtuvę.

Taip, mes vis dar nakčiai laikom Onutę virtuvėj, nes nenorim, kad naktį abu katinai peštųsi ir trukdytų miegoti.

=====================================================

Sėdžiu lovoj, kažką skaitau. Girdžiu tylų “miau” iš kito kambario galo. Tukas tupi kampe ir žiūri į mane, merkdamas ryškias žalias akis. Kai aš į jį pasižiūriu, jis miaukteli dar kartą. Aš jį pakviečiu. Jis prisimerkia, pakyla ir eina link manęs. Elengantiškai, minkštai, aristokratiškai vingiuodamas visu kūnu ir uodega, žvilgėdamas pilku kailiuku. Negaliu atsigrožėti. Tukas - geriausias katinėlis pasaulyje. Tada matau, kaip iš už suverstų drabužių krūvos be garso iššoka Onutė. Ji deda šuolį link Tuko - vieną, antrą. Trečias šuolis paskutinis. Tame šuolyje ji garsiai sužviegia, išskečia priekines letenas ir krenta ant jo. Tukas krūpteli, apsisuka, pritupia. Onutė nusileidžia jam po kojom, tada nelaukdama, kol jis supras kas čia vyksta, sprunka tolyn ir kažkur pasislepia.

=====================================================

Tukas sėdi kraiko dėžutėj. Išsiskėtęs, pritūpęs, pakelta uodega. Veidas susikaupęs susikaupęs. Eina pro šalį Onutė. Pamato Tuką. Prieina prie jo, atsistoja ant užpakalinių kojų, o priekinėm žaidžia su Tuko galva. Tas nieko negali padaryti. Tūsas!

=====================================================

Bet ne visada Onutė vien tik mušasi. Kai ji nesimuša, Tukas ją laižo. Tada jinai murkia kaip traktorius ir glaustosi aplink Tuką, maigo jį letenom ir taip pat laižo. Bet kartais nesusilaiko ir vėl pradeda žaisti su jo uodega. Tada Tukas užkanda ją dantim. Ji tuoj pat ima keršyti ir vėl išsivysto kova, kurioje Onutė taip ir nenusileidžia, o Tukui tenka trauktis.

=====================================================

Pareinu namo, o Tuko niekur nėra. Galiausiai randu jį… vonioje. Susirangęs ir miega. Čia jo nepasiekia Onutė. Kitomis dienomis randu jį aukštai ant spintos (o Onutė - po spinta) arba ant šaldytuvo. Jis jau ne šešis, o tik tris kartus už ją didesnis, bet ji niekada neišaugs iki tokio dydžio, kaip Tukas, ir niekada nešokinės po du metrus į aukštį, kaip Tukas. Visa laimė Tukui.

=====================================================

Naktis. Tukas miega šalia manęs. Onutė irgi miega šalia manęs. Iš pradžių ji naktį šokinėdavo man ant galvos, bet dabar ji ima pavyzdį iš Tuko ir daro tą patį, ką ir jis. Jei jis miega - ji irgi miega.

=====================================================

Visur, kur Tukas - ten ir Onutė. Jinai be jo negali. Žmogui ji abejinga, o štai Tukui…

Kartą sėdžiu lovoj ir skaitau knygą. Tukas susirangęs šalia mano kojų. Užtenka jį paliesti, kaip jis visas išsiriečia, išverčia pilvą į viršų, pradeda visaip rąžytis ir vartytis.

Čia virš lovos išlenda Onutės galva. Tukas pamato ją ir susirango neutralia poza. Katytė pradeda murkti ir eiti link Tuko. Tukas suraukia nosį, išsižioja ir pasako “chhhhššššš”. Katytė sustoja. Tukas užsičiaupia ir priduria: “hhrrrrrrr”. Tai toks įdomus žemas garsas, panašus į urzgimą. Tik kai atsirado Onutė, išgirdau jį leidžiant šiuos garsus. Būdamas su žmogumi, Tukas niekada nesako nei “chhhššš”, nei “hhrrrr”. Žodžiu, Onutė taip ir sustoja su viena priekine koja pakelta žingsniui. Bet nenustoja murkti. Susirango truputį tolėliau. Bet nenurimsta, sukasi savo vietoj, ir po žingsniuką artėja prie Tuko. Tukas jai nieko nebesako. Jinai tiesia link jo nosį, kakliukas vis ilgesnis ir ilgesnis. Akytės tokios įsimylėjusios įsimylėjusios. Galiausiai prikiša nosytę prie jo, pasiglausto. Tukas ją palaižo. Jinai pradeda murkti dar dvigubai garsiau, pasislenka dar arčiau, galiausiai pradeda rėplioti ant Tuko, laižo jį visaip, ir jis ją taip pat. Bet čia Tukas nė iš šio nė iš to vėl išsižioja ir pasako “chhhšššššš”. Katytė nedrąsiai atsitraukia, susirango šalia ir taip guli murkdama, išplėstom akytėm, įsmeigtom į Tuką.

6 Comments

Filed under gyvenimas