Didžioji vandens paslaptis

Jump to Comments

Mamai bendradarbis padovanojo kompaktą su filmu “Великая тайна воды” (Didžioji vandens paslaptis). Šiandien susėdom pažiūrėti. Filmas “discovery” stilium pradėjo pasakoti apie tai, koks ypatingas daiktas yra vanduo, koks jis išsiskiriantis tarp visų kitų cheminių junginių. Čia aš dar galėjau klausytis, nors širdim jau nujaučiau kažką negero. Ir iš tiesų - kai ekrane pasirodęs šventikas pradėjo šnekėt apie religinę vandens reikšmę, o tada visaip tituluotas “mokslininkas” didžiai paslaptingu balsu prabilo apie tai, kiek daug dar nežino mokslas… aš pradėjau muistytis kėdėje, žvilgsnis pradėjo bėgioti į šonus.. galiausiai, kai pradėjo kalbėt apie senovės kinų filosofus, ir kažkokiais prietaisais fiksuojamus vandens struktūros pakitimus, aš tiesiai šviesiai pasakiau, kad man neįdomus šitas filmas, ir persėdau prie kito stalo (tam pačiam kambary), prie antro kompo, į kurį dabar per Vodafoninį modemą bėga internetas (beje, internetas žyyymiai greitesnis nei darbe, leptelsiu Bitės naudai arba mūsų ofiso nenaudai).

Taigi, brausinau sau forumus, skaičiau naujus pranešimus, o viena ausim girdėjau vis pompastiškiau skambančias nuotrupas: “…joks kitas junginys nėra toks paradoksalus…”, “…specialiais prietaisais užfiksuota…”, “…vanduo turi atmintį…”, “…nufotografavus užšaldytą vandenį, matome kristalus…”

Mama klausėsi susidomėjusi. Aš buvau nieko prieš, bet kartais nesu gera ir neiškenčiu. Ypač, kai į mane vis atsisuka, atitraukia nuo forumų skaitymo, ir, pirštu rodant į ekraną su filmu apie didžiąją paslaptį, kartojama “pažiūrėk, pažiūrėk…”. Ir ypač, kai tuo metu filme didžiai paslaptingai nuskamba absurdiška frazė “tik vanduo gali įgyti visas tris būsenas - kietą, skystą ir dujinę” (man šiaip chemija niekada nesisekė, bet kai ką dar atsimenu).

Ir aš pasakiau, kad šitas filmas yra nesąmonė.

O jergau, kam aš pradėjau, pagalvojau tą pačią sekundę. Bet jau buvo vėlu daužyti kaktą į stalą, ir aš pridūriau, kad ką tik šitam filme išgirdau melą apie tris būsenas. Bet mano mamai mano abejotinos chemijos žinios neimponavo.

Aš susiraukiau ir vėl įnikau į forumus. Deja, gana greitai perskaičiau visus naujus pranešimus. Dar pamaigiau orų prognozę, patikrinau ar negavau laiškų. Negavau. Užsispoksojau į ekraną, kuriame jau nebebuvo ką veikti, ir vėl pradėjau girdėti kaire ausimi: “kai vanduo teka upeliu gražiai lenktais vingiais, jo struktūra būna graži, o kai jis teka kampuotu vandentiekiu, galima nufotografuoti chaotiškus, netvarkingus kristalus”. Ak šitaip!..

Nuėjau į google ir surinkau paieškos laukelyje frazę “Великая тайна воды”. Bakstelėjau patį pirmą rezultatą “Великая тайна воды”: новый рецепт счастья оказался старым. Aha, pasirodo, filmas buvo rodomas rusų televizijoje 2006 metų pavasarį. Paskaičiau. Prisipažinsiu, tą vietą, kur labai jau moksliški išvedžiojimai, ir pradžių skaičiau, bet paskui praskrolinau. Šiaip ar taip, išvada manęs nenustebino. Visą straipsnį galite paskaityti patys, aš tik išversiu paskutinę pastraipą:

“Didžioji vandens paslaptis pasirodė besanti blefas, svajonių apie laimę luobelės viduje buvo tuščia. Tituluotų mokslininkų nuomonės šiame filme taip pat virto blizgančio įpakavimo šnaresiu. Taigi teks ieškoti laimės senais būdais. Kiekvienas žmogus tam turi savo Didžiąją paslaptį.”

Kad neapsiribočiau vienintele nuomone, google paskrolinau žemyn, praleisdama pašnekesius forumuose ir akivaizdžius reklaminius straipsnius, ir bakstelėjau šitą: Пипл хлебает. Šiame straipsnyje, be viso kito, randu ir esminį faktą - filmo sponsorius Emoto Masaru yra verslininkas, pardavinėjantis vandenį buteliukuose. Po 35 dolerius už buteliuką. Apie Emoto Masaru yra ir Wikipedijoje: http://en.wikipedia.org/wiki/Masaru_Emoto. Pasirodo, tai iš tiesų apgailėtinas tipas, priklausantis taip vadinamai “pseudomokslininkų” kategorijai. O filmas - reklama jo vandens verslui.

Tuo tarpu, kol aš googlinau, filme girdėjau pasakojant apie energiją, kurią galima perduoti vandeniui. Kad buvo atliktas eksperimentas, kurio metu dalyviams buvo rodomi buteliukai su vandeniu, ir jų prašoma galvoti apie meilę, gėrį ir panašiai. Toliau buvo rodomi kiti buteliukai, ir prašoma įsivaizduoti agresiją ir kitus blogus jausmus. Tada vandenį šaldė ir fotografavo. Vanduo, kuriam buvo siųstos geros emocijos, turėjo gražius simetriškus kristalus. O tas vanduo, kuriam siųstos blogos emocijos, turėjo negražią chaotišką struktūrą. Vat kaip.

Man kažkaip labai norėjosi pasidalinti tuo, ką radau pagooglinus. Tai, pertraukinėdama filmo komentatoriaus žodžius, išklojau visą tiesą apie Emoto Masaru ir jo buteliukus vandens už trisdešimt penkis dolerius, apie tai, kad filme išvis nė vienas normalus mokslininkas nešneka, ir panašiai. Bet mama, berods, klausėsi ne manęs, o filmo. Tada aš paspaudžiau filme pauzę, dar kartą pasakiau viską ką galvoju apie Emoto Masaru, jo buteliukus, ir kitus ten šnekančius mokslininkus. Ir dar pridėjau apie tai, kad google parašyta, kad iš tiesų ne tik vanduo yra trijų būsenų, o ir daug kitų medžiagų. Tada nuėmiau pauzę, filmą pradėjo rodyti toliau, ir mama toliau jį žiūrėjo susidomėjusi. Mano mama labai geranoriška ir visai nepyksta, jei aš lendu su priešinga nuomone, stabdau filmą arba šneku tuo pat metu, kai rodomas filmas. Bet aš nesu geranoriška. Aš buvau labai supykusi. O tuo metu filme balsas aiškino, kad kai žmogus piktas, tai visas vanduo aplinkui jį apsinuodija, ir tokių žmonių reikia vengti.

Visa sukiužusi ir susitraukusi sėdau atgal prie savo kompo. Straipsnių, kuriuos radau, neuždariau. Pasiūliau mamai tuos straipsnius paskaityti, bet ji atsakė, kad aš tikriausiai atrinkau kaip tik tuos straipsnius, kuriuose yra kritikuojama. O tokių kritiškų straipsnių visada yra, nes mokslininkai nenori, kad tokius dalykus sužinotų visuomenė, jie tik patys naudojasi stebuklingomis vandens galiomis, o viešai skelbia, kad tai nesąmonė. Taip apie mokslininkus rašo daugelis mamos numylėtų autorių savo knygose.

Toliau filme buvo pasakojama, kad pasimeldus prie vandens, jis įgyja gydomųjų savybių. Kad jei dviejuose stiklainiuose ryžiai užpilti vandeniu, ir prie vieno stiklainio meldiesi, o prie kito keikiesi, tai pirmajam ryžiai pradeda kvepėt, o antrajam pajuoduoja. Vaaaat kaip..

Baigusi žiūrėti filmą, mama pasakė, kad šitam filme nieko naujo nepasakyta, ir kad tą patį rašo jos numylėti autoriai savo knygose. Vadinasi, viskas tiesa.

Aš, paskendusi savo pačios neigiamoje energijoje, mintyse nusikeikiau, pajuodavau ir užsičiaupiau.

Mama buvo nusiteikusi taip pat gerai, kaip visada. Ji ramiai paprašė manęs parodyti, kaip paleisti kompiuteryje kompaktą, kad pati galėtų pažiūrėti jį dar kartą.

Vis tik ji moka skleisti gerą energiją. Kitaip, nei googlas. Aš iš karto nusiraminau ir parodžiau. Net kelis kartus, kad tikrai galėtų paleisti ir pažiūrėti šitą filmą dar kartą.

13 Comments

Filed under gyvenimas