Kova su vėjo malūnais

Jump to Comments

Nors po tų dviejų kritimų Vėjas manęs daugiau nenumetė (bent jau kol jojau Riešėj), bet tiek to džiaugsmo ir tebuvo. O šiaip – Vėjas su manim nesiskaitė.

Kol dar jo gardas buvo prie pat durų į maniežą, didelės problemos kažkaip nebuvo – išvedi iš gardo, iškart atsiduri manieže, o ten jau laikai kordą, kol arklys anam virvės gale dūksta. Bet po kurio laiko jį perkėlė gerokai toliau, ir tarp gardo ir maniežo buvo visas ilgiausias koridorius, kuriame iš abiejų pusių – kiti arkliai. Prieš tuos arklius Vėjui būtinai reikėjo atrodyti labai šauniai. Klusniai eiti šalia žmogaus – ne! Tai būtų gėda!

Iš gardo išeidavo paklusniai, paeidavo du žingsnius, o tada išdidžiai iškeldavo galvą, išpūsdavo šnerves, išriesdavo kaklą, pastatydavo uodegą, pradėdavo žvengti, užbėgdavo į priekį, kirsdavo man kelią, aš tempdavau už kordo atgal, jis prispausdavo mane prie sienos, o jei aš atkakliai bandydavau jį nuraminti – suraitydavo kaklą į kabliuką ir pradėdavo strakalioti, mosikuodamas priekinėm kojom.

Tik šiaip ne taip atsitempus jį iki maniežo, lengviau atsikvėpdavau.

Iš maniežo iki gardo iš pradžių eidavo panašiai, kaip ir į maniežą. Bet paskui vieną dieną padariau taip: manieže gerai pavaikiau ir ėmiau vesti atgal į gardą. Vėjas man įkando ir užbėgo į priekį. Aš apsisukau, grįžau į maniežo vidurį ir dar jį pavaikiau keliolika minučių. Specialiai nuobodžiai, vienodu ratu į vieną pusę. Tada vėl ėmiau vesti į gardą. Koridoriuj Vėjas vėl pasidarė labai išdidus, tada aš vėl apsisukau, partempiau jį atgal į maniežą, ir dar pavaikiau. Sau nusistačiau tikslą – nevesti jo namo tol, kol neis gražiai. Ir – trečią kartą jau nebereikėjo kartoti pamokos. Trečią kartą Vėjas ėjo greta gražiai nuleidęs galvą, truputį atsilikęs.

Tą pačią pamoką bandžiau taikyti ir vedant iš gardo į maniežą, bet nieko neišėjo. Aš vis apsisukdavau ir grįždavau į gardą, ir vesdavau jį iš naujo, bet matyt jam tik buvo smagu, kad yra tiek daug vedžiojamas koridorium, taip ir neprieinant iki maniežo…

O apie vedimą į lauką išvis patylėsiu. Vėją laukas užvesdavo! Po tos pirmos dienos, kai Vėjas pievoj nuo manęs pabėgo ir aš gavau pastabą iš zootechnikės, aš kurį laiką į lauką jo visai nevedžiau. Po kelių dienų vis tik nusprendžiau išsivesti. Manieže pavaikiau, tada paėmiau kordą trumpai, ir pasukau link lauko durų. Nenuėjom mes ir trijų žingsnių… Vėjas man pareiškė – tai tu čia lik, o aš varau palakstyt. Pabandžiau jį sulaikyt, bet jis tik pasiuto. Pradėjo traukt nuo manęs atbulas, stotis piestu. Man ausyse skambėjo zootechnikės perspėjimas, kad Vėjo jokiu būdu negalima paleisti, taigi suspaudžiau rankose kordą kiek galėjau. Kordas sintetinis, slidus, o aš – be pirštinių. Greitai delnuose pasidarė karšta, bet aš laikiau, kol rankose didelėm kilpom suvyniotas kordas išslydo tiek, kad kilpos glaudžiai apsivijo mano rankas ir jis toliau nustojo slysti. Tada Vėjas šiek tiek nurimo, ir aš pamačiau, kad mano kantaras kažkokiu būdu jau nusimovė jam nuo snukio ir dabar kabo ant kaklo. Ojezau, pagalvojau. Taigi šitaip jis lenvai nutrūks! Paskubom paskubom ėmiau tempti jį atgal į arklidę. Reikėjo nutempti tik tuos kelis žingsnius, bet ir tai nebuvo paprasta. Man paėjus žingsnį link arklidės, Vėjas mane aplenkdavo, užbėgdavo tiesiai priešais, nustumdavo mane petim į šoną, apibėgdavo aplinkui ir vėl maudavo į lauką. Taip apsukus kelis ratus, vis tik atsidūrėm arklidėj, ir aš jį kuo greičiau nutempiau iki gardo. Įgrūdau į gardą, uždariau duris, numoviau kantarą ir pasižiūrėjau į savo rankas. Joooooo…. Mano oda buvo likus kažkur ant kordo. Dešinės rankos vidinė pirštų pusė buvo ryškiai rožinė. Nekraujavo, bet visas delnas buvo pasidengęs lipniu skysčiu. Ant šitos gyvos mėsos aš užsitempiau pirštinę ir piktai atsisukau į Vėją. Ir pradėjau jį stumdyti. Ne, ne taip stumdyti, kaip apsistumdo susipykę žmonės, o sistemingai, pagal Parelį. Spaudžiu šoną lengvai, jei jis nesitraukia – stipriau, nesitraukia – dar stipriau, dar nesitraukia – stipriai įbedu kanopų krapštuko smaigalį. Bent kiek pasitraukia – iš karto atleidžiu spaudimą. Tai va, Vėjas nenorėjo trauktis. Aš spausdavau, o jis man kąsdavo. Arba ne traukdavosi, o užgriūdavo mane visu svoriu. Arba ignoruodavo. Bet aš buvau taip įpykus, kad man buvo dzin, kad mane kanda arba spaudžia. Ir po kurio laiko pasiekiau savo – Vėjas pasidavė ir pradėjo trauktis netgi nuo lengvo spaudimo. Paliečiu šalia užpakalio – patraukia užpakalį. Paliečiu šalia priekinės kojos – patraukia priekį. Paliečiu krūtinę – atsitraukia atgal. Nuleidęs galvą, klusniai. Tada atsikvėpiau lengviau ir leidau sau padejuoti dėl skaudančios rankos… Namie apmuturiavau pirštus pleistrais, o sekančią dieną negalėjau delno sugniaužti. Tad paskambinau trenerei ir atšaukiau treniruotę – buvo aišku, kad tokia ranka pavadžių neišlaikysiu…

Po to karto trenerei pasiskundžiau, kad turiu sunkumų vedant Vėją į lauką. Ji, aišku, sutiko man padėti, ir mes dar tą pačią dieną padarėm treniruotę lauke. Vėjui buvo uždėtos kamanos, o ne kantaras, taigi jį suvaldyti buvo lengviau. Jojant trenerė laikė mus už kordo, ir tik į pabaigą paleido pažingsniuot. Kitą treniruotę jau ir risčiavau lauko aikštelėj be kordo, dar kitą treniruotę buvo dar geriau. Bet nusivedimas nuo arklidės iki aikštelės vis tiek buvo ne pati lengviausia užduotis, nes Vėjas bėgiodavo aplinkui mane ratais ir stumdydavosi…

Taip pat Vėjas kandžiodavosi. Po kiekvienos treniruotės, vos nulipus nuo balno, turėdavau gintis alkūne. Vedant jį šalia irgi turėjau visada stebėti ir laiku atstatyt alkūnę. Mano dešinė ranka nuolat buvo mėlyna. Po kurio laiko mėlynumo sumažėjo, nes išmokau greit atkišt alkūnę, ir Vėjas gaudavo mano alkūnės kaulu per dantis. Bet vis tiek nenusileisdavo, ir greitai bandydavo vėl…

Ir įdomiausia, kad jis juk nebuvo piktas…. Ne, Vėjas buvo labai nekaltas ir geras arkliukas. Niekada nepuolė manęs tikslingai (kaip kad daro kai kurie arkliai), niekada nesitaikė į mane su kanopa, niekada nebuvo agresyvus. Bet jis buvo labai padykęs ir manė, kad aš jam tik trukdau… Jis man sakydavo “noriu pažaist su kitais arkliais”, “netrukdyk man lakstyt”, “paleisk mane!”, “atstok”, “man su tavim neįdomu”.

Bet man su Vėju buvo įdomu ir aš nesiruošiau atstoti Arklys buvo gyvas, smalsus ir baikštus tuo pat metu, labai jautrus. Gražus, energingas, mėgstantis bendrauti ir žaisti. Ir neagresyvus! Ir aš kažkodėl tikėjausi, kad su juo susitvarkysiu.

Pamažu judinau save į priekį. Kartą užsilipau ant Vėjo manieže viena, be trenerės. Nutaikiau, kada daugiau nieko nebuvo, uždariau visas duris, atvaikiau Vėją “kaip reikiant”, ir priėjau. Vėjas neypatingai norėjo stovėti ir laukti, kol aš užlipsiu, taigi teko truputį paskui jį pašokinėti ant vienos kojos, su kita koja įkišta į balnakilpę. Kai galiausiai atsispyriau ir pabandžiau užšokti – nuslinko balnas. Teko priveržti stipriau. Pabandžiau užlipti vėl. Užšokau, bet nespėjau antros kojos net įkišti į balnakilpę, gerai kad bent spėjau ją permesti per arklį, nes tuoj teko įsikibti – Vėjas leidosi bėgti. Iš karto užsukau dešiniu pavadžiu galvą, Vėjas buvo priverstas sukti mažus ratukus. Kai jis apsiramino ir perėjo į žingsnį, pagaliau susigraibiau dešinę balnakilpę su koja, patiesinau balną (vėl buvo kiek nuslydęs – berėmiai balnai turi tokią problemą), atsitiesiau ir lengviau atsikvėpiau. Ir pagavo kaifas – štai aš viena užlipau ir žingsniuoju ant savo arklio! Tiesa, tada tai dar nebuvo mano arklys, bet aš jau laikiau jį savu ir jau buvau beveik tikra, kad pirksiu. Pažingsniavau tada penkias minutes ir nulipau. Ir….. ir labai keista. Vėjas manęs nekandžiojo! Visada vos nulipus kąsdavo. O dabar, panašu kad jis pats buvo apstulbęs nuo to fakto, kad po penkių minučių žingsniavimo treniruotė jau baigėsi. Ir iš tos nuostabos pamiršo kąsti. Vedant jį į gardą, buvo toks gerutis… Tai mane privertė susimąstyti. Galbūt jam tos treniruotės būdavo per ilgos, galbūt su berėmiu balnu nudaužau nugarą… Ir sekantį kartą, kai jojau viena, irgi padariau labai trumpą treniruotę – vos 10 minučių. Ir vėl jis nesikandžiojo. Ir taip po truputį pradėjau joti jį savarankiškai, joti po labai trumpai, ir pageidautina nenuobodžiai – nesukdavau vienodų ratų palei maniežo sienelę, darydavau zigzagus, pakilimus į risčią ir sustojimus, daug girdavau ir glostydavau. Kai gražiai subėgdavo, pagirdavau, nulipdavau, nuimdavau balną ir leisdavau jam išsivolioti. Va tada mėlynumas ant mano rankos ėmė sparčiai mažėti. Vėjas dar kandžiodavosi, bet jau nebūdavo įkandimų antplūdžio iš karto po treniruotės.

Kartą pabandžiau užlipti ant jo ir lauke (be trenerės). Ai. Negerai gavosi. Be pasekmių: nepabėgo, nenumetė, bet… bet buvo rodeo. Tiesą sakant, jis nesistengė manęs numest, nes būtų stengęsis – tai būčiau ir nukritus, bet jis norėjo lėkt, o aš norėjau eit ramiai. Nesutapo nuomonės. Grįžau į maniežą ir ten pajojau ramiau.

Tai va taip ir gyvenom… Birželio viduryje aš jį nusipirkau ir likau visai be pinigų. Liepos pradžioje planavau pervežti jį į Kairėnų žirgyną ir ten kastruoti. Tiesą sakant, labai bijojau, kas bus. Riešėj iš arklidės galima nusivesti arklį tiesiai į maniežą, neišeinant į lauką, o Kairėnuose iki maniežo – 10 minučių kelio per parką. Kaip aš jį vesiu šitokį kelią? Ir kiek aš galėsiu ten joti tame miniatiūriniame manieže, kuriame ir vienam arkliui vietos tiek mažai, kad niekur neprabėgsi tiesiąja, turi visą laiką sukti ratu? Reiks eiti į aikštę, bet kaip aš josiu lauke? Ir, baisiausia – Kairėnuose nebebus mano trenerės, kuri Vėją pažįsta ir šitiek man su juo padėjo… Kaip aš ten be jos išgyvensiu? O kai bus kastruotas, taigi reiks vaikyti jį laukuose, ant žolės, kaip aš tai darysiu?

Žodžiu, buvo baisu. Bet vis tiek labai norėjau persikelt, nes Riešėj jaučiausi kažkaip nekaip… yra ten geros sąlygos, bet nėra geros atmosferos… O Kairėnuose – atvirkščiai, salygų nėra, bet jauku kažkaip…

17 Komentarai

Filed under arkliai