Prieš vėją nepapūsi II

Kaip žinia penktadienį Vėją išsinuomojau, šeštadienį jis nuo manęs pabėgo, o sekmadienį aš nuo jo nuskridau.

Sekanti treniruotė turėjo būti ketvirtadienį vakare, po darbo. Taip gavosi, kad Aušrelė nuvažiavo kartu, pasižiūrėti į treniruotę.

Aušrelė mus pafotografavo:

Ir mes visi trys nuėjom į maniežą. Iki trenerės atėjimo dar buvo laiko, taigi aš Vėją pavaikiau ant kordo. Kai ji atėjo, jau praktiškai galima buvo ant jo sėstis. Na, trenerė jį palaikė, aš užsėdau.

Pirma bėgiojom ratu aplink trenerę, ant kordo. Ji, atsimindama mano praeitą treniruotę ir ankstyvą susidūrimą su Vėjo zovada, nusprendė patreniruot mane zovada ant kordo. Vėjo zovada buvo nuostabi! Tą aš pastebėjau ir per pirmą treniruotę, bet tuomet nebuvo kada džiaugtis, o dabar, kai situacija buvo kontroliuojama, džiūgavau nuoširdžiai. Tiesa, normaliai išsėdėt zovados negalėjau – pamesdavau balnakilpes. Kiekvieną kartą. Galiausiai nutarėm per vieną skylutę jas patrumpinti, ir aš iš karto pasijutau labai patogiai. Balnakilpės nustojo slydinėti ant risčios, man nebereikėjo jų laikyti kojomis – pėda natūraliai gulėjo. Ant zovados, tiesa, vis pamesdavau tai vieną, tai kitą, bet jau buvo žymiai geriau…

Atėjo laikas paleisti mus nuo kordo. Žingsniavom ir risčiavom palaidi, sukiojom voltus, aštuoniukes. Aušrelė kalbėjosi su mano trenere.

Aš tuo tarpu džiaugiausi savo sutrumpėjusiomis balnakilpėmis. Bet vis dar kažkaip nesusitvarkiau su pavadžiais. Laikiau juos per ilgus, Vėjas kažkaip vis sukiojo galvą, kontakto nebuvo. Vienu metu, berisčiuojant, Vėjas nuleido galvą žemyn. O tada… iš po manęs arklys kažkaip šastelėjo į šoną.. Jis pristabdė ir šoktelėjo dešinėn. Aš iš inercijos judėjau pirmyn, persisukau balne kairėn, apsikabinau Vėjo kaklą, Vėjas tuo tarpu atsistojo piestu ir sukosi dešinėn, mano kojos nuskrido kairėn, rankos, nusprendusios kad nėra prasmės laikytis, paleido jo kaklą. Šleptelėjau užpakaliu ant smėlio.

Vėjas iškart nubėgo link išėjimo iš maniežo, bet šį kartą jam nepasisekė – durys buvo beveik uždarytos. Vėjas sustojo prie durų plyšio. Aš pašokau, pribėgau, paėmiau jį už pavadžio.

Aišku, vėl ant jo užlipau. Kaipgi kitaip. Pajojom. Risčia. Toje pat vietoje, kelis kartus. Viskas gerai… Užbaigėm treniruotę… Grįžtant į gardą, jis mane apkandžiojo.

Vėliau Aušrelei pasiskundžiau – ai ai, Vėjas turbūt kažko pasibaidė.

O Aušrelė taip kažkaip prisimerkė gudriai ir sako – tai kad ne… nepasibaidė jis…

Nesupratau – kaip tai nepasibaidė?

Aušrelė ir paaiškino, kaip atrodė iš šono: Vėjas nuleido galvą, visas suapvalėjo, o tada aš ir nuskridau.

Kitaip tariant, jis mane numetė specialiai.

Va tai tau. Gerai bent, kad šį kartą ne galva į smėlį…

Eidama namo mąsčiau.. iki Vėjo per metus jojimo kritau tik vieną kartą. Ant Vėjo kiek kartų jojau – tiek ir kritau. T.y., du kartus. Atsiminiau, kaip tvarkant gardo nuomos dokumentus zootechnikė manęs pasiteiravo – girdėjau, jūs nelabai mokat joti… o nuo Vėjo ir patyrę jojikai krenta… Aš tada atsakiau, kad josiu ne savarankiškai, o su trenere, ir viskas bus gerai. Dar atsiminiau, kaip draugė, išsiklausinėjusi per kitas drauges, man pranešė, kad Vėjas “turi charakterį”. Prisiminimus papildė ir tas faktas, kad žirgyne prie manęs nuolat prieidavo mergaitės ir klausdavo, “kaip jums Vėjas?” Išgirdusios, kad va jau kartą pabėgo, o kartą nuo jo nukritau, mįslingai palinksėdavo galvą, ir pasakydavo, kad “joooo, Vėjas tooooks”.. arba – “taigi taigi, Vėjas kai supranta, kad galima numesti, tai ir mėto”.. abra tiesiog “mmhmmmmm…..”.