Prieš vėją nepapūsi

Kaip žinia, penktadienį išsinuomojau Vėją ir apturėjau šūdiną šeštadienį.

Na o sekmadienį buvau sutarus su trenere dėl treniruotės ant Vėjo. Taigi, sekmadienį vėl pasisėmiau optimizmo ir atvažiavau į žirgyną.

Balnojau ilgai. Vėjas traukėsi nuo mano nestandartinio balno į kampą ir skersavo į jį akim. Aš įjungiau pasiskolintą iš Parelio strategiją, kuri vadinasi “friendly game”. Esmė tokia – parodyti arkliui “baisų” daiktą ir jei arklys bijo ar traukiasi, rodyti tą daiktą ir sekioti arklį su tuo daiktu vienodu atstumu. Pagauti momentą, kai arklys kiek nusiramins, arba, geriausia – pats išties nosį link daikto. Tada baisųjį daiktą patraukti nuo arklio, arklį pagirti. Šitaip jis išmoksta dviejų dalykų – daiktas traukiasi, vadinasi jis nepavojingas (pavojingi gyviai nesitraukia, jie puola). Antra – bijojimas nepadeda, nes daiktas niekur nedingsta. O parodyti drąsą – padeda, nes daiktas išsigąsta ir pasitraukia.

Žodžiu, po keliolikos minučių balną uždėjau daugmaž normaliai, Vėjas lyg ir neprieštaravo. Tiesa, pradėjus veržti pavaržą – sunerimo. Tada kaip tik pas mus į gardą įėjo trenerė, ir pamokė, kad jaunam arkliui pavaržą iš pradžių reikia priveržti labai silpnai, ir tik po to, pavaikius – stipriau. Ką gi, atleidom šiek tiek.

Pakamanojau ir išsivedžiau į maniežą už kordo. Trenerė apšvietė, kad jauną ir linksmą arklį pirmiausia reiktų gerai pavaikyti ant kordo, visais aliūrais, į visas puses, palaipsniui veržiant pavaržą ir nuleidžiant balnakilpes. Taip ir padarėm.

Oi kaip Vėjas nešiojosi! Anot trenerės, jis bijojo neįprasto balno. Hm, galvojau. Jeigu pagal Parelį, tai jeigu arklys bijo balno, aš išvis dar neturėčiau ant jo lipti. Na tiek to.

Na ir vaikiau. Į vieną pusę, į kitą. Žingsniu, risčia. Zovada. Pasikviečiu pas save, kiek labiau patempiu pavaržą, keičiu kryptį. Dar keli ratai, risčia, zovada, pasikviečiu pas save, nuleidžiu balnakilpes, keičiu kryptį. Trenerė mane moko – kaip apsukti arklį į kitą pusę, kaip laikyti rankoje kordą, kaip sulankstyti jo galą, kad prireikus galima būtų jį pailginti. Kaip raginti balsu, kaip raminti besinešiojantį.

Po kokio pusvalandžio nusprendėm mes mane ant Vėjo užsodint. Trenerė atsistojo jam iš dešinės, nuspaudė žemyn dešinę balnakilpę, aš įsispyriau į kairę. Op – ir šveeelniai leidžiamės į balną, arklys jaunas, reikia tausoti nugarą, aiškina trenerė. Ji laiko kordą, veda Vėją už pavadžio. Ji nežino kaip aš joju, nežino kiek moku, todėl pradeda nuo pačių pagrindų. Pavedžioja, tada mus paleidžia, bet dar laiko už kordo. Žingsniuojam aplinkui ją ratu. Aiškina, kaip reikia sėdėti. Atsipalaiduoti, svarbiausia – atsipalaiduoti… Liemuo, klubai – laisvai, koja krenta žemyn. Ar aš moku lengvąja risčia? Moku. Tuomet risčiuojam. Ir mes pasiraginam ir risčiuojam. Jaunas arklys – reikia tausot nugarą – reikia kilnotis jojant. Kilnojamės. Aš per daug skubu kilnodamasi. Stengiuosi ramiau. Į vieną pusę, paskui į kitą. Mano pavadžiai per laisvi, neišlaikau išorinio. Ech, Tempo mokykla… stengiuosi imti išorinį tvirčiau, o ant vidinio Vėjas turėtų “spyruokliuoti”. Teoriškai suprantu, praktiškai neišeina. Balnakilpės tarytum per ilgos. Trenerė sako – geros. Bet kai pradedu risčiuoti, aš jų vos nepametu. Arba jos visą laiką nuvažiuoja link kulno.

Prisirisčiavusius ratais, trenerė mus paleidžia nuo kordo ir mes nužingsniuojam su Vėju per maniežą. Dar nebuvau ant jo jojus palaida! Imuosi vairuoti. Gaunasi! Tiesa, su pavadžiais visą laiką darau kažką ne tą. Pas Nadią lyg ir gerai išmokau, bet paskui su Tempu “susigadinau” įpročius. O gal ir pas Nadią iki galo neišmokau. Užtat vėjas klauso blauzdos, kūno padėties. Žingsniuojam aplink trenerę ratais. Tada imam bėgti risčia. Man vairuot Vėją iš karto patampa sunkiau, nebepataikom taip tiksliai ten, kur reikia, bet vis tiek neblogai!

Balnakilpės atkakliai važiuoja link mano kulno. Taip ir neteisinga, ir nepatogu. Todėl aš risčios takte pagaunu momentą, kai galiu kilstelėt koją ir pastatyti ją balnakilpėje tolėliau. Taip visą laiką taisau kojų padėtį. Ir štai aš kilsteliu dešinę koją, perkeliu atgal, ir – per toli. Kojos pirštai nusmunka nuo balnakilpės. Aš tuo metu kaip tik turėjau stotis, ir kaire koja atsirėmiau balnakilpėje (taip, aš žinau kad kilnojantis nereikia remtis į balnakilpes, bet…), o dešinė koja smuko žemyn. Aš pakrypau, viena puse užpakalio bumbtelėjau į balną, išmušdama Vėją iš ritmo, o balnakilpė šleptelėjo jam į šoną. Vėjas pritūpė ir….. davė gazo. Zovada. Aš, jau ir taip pakrypusi, su viena koja balnakilpėj, vos nepraradau pusiausvyros. Abiem kojom įsitvėriau Vėjo šonų. Nuo to jis tik dar greičiau pradėjo bėgti. Trenerė šaukė užsukti Vėją vienu pavadžiu. Jo, būtinai, aš taip pat darydavau, kai nešdavo Tempas. Bet dabar mano pavadys buvo gerokai per laisvas. Aš dešinę ranką atitraukiau atgal kiek tik pasiekiau, Vėjo galva pasisuko dešinėn, jis kiek pristabdė, bet vis tiek sukosi ratais zovada. Reikėjo paimti trumpesnį pavadį. Bandžiau kažkaip susigaudyti tarp pavadžių, karčių, pamestų balnakilpių, savo išjudintos pusiausvyros. Vėjas momentais lyg ir beveik sulėtėdavo, bet vėl vos duodavau truputį pavadžio, tuoj pasinešdavo kaip tikras vėjas…

Nežinau, kiek mes ten ratų tokia zovada apsukom. Daug. Iki tol visus pasinešusius arklius galiausiai sugebėdavau sustabdyti, bet tą sekmadienį, ant Vėjo, mano viltis ėmė gesti. Mes sukomės ir sukomės, mažais ir dideliais, nepatogiais ratais, su susipainiojusiais pavadžiais, šlepsinčiom Vėjui į šonus balnakilpėmis. Man nusibodo. Aš norėjau nulipti. Tik kaip? Žodžiu, aš tiesiog nustojau laikytis. Pasivirau į dešinę, Vėjas šastelėjo į kairę, aš nuskridau 45 laipsnių krytpimi žemyn, ir sustabdžiau galva ir dešiniu petim į smėlį.

Pašokau. Vėjas išbėgo iš maniežo pro duris link gardų. Nubėgau iš paskos, radau bestovintį prie kažkurio gardo. Paėmiau už pavadžio ir parvedžiau atgal į maniežą.

Trenerė paaiškino, kad dabar reikia būtinai vėl užlipti, nes tokiu įvykiu negalima užbaigti treniruotės. Kitaip Vėjas mane mėtys ir mėtys. Aš tai žinojau, taigi jau buvau pasiruošus. Išsipurčiau iš plaukų smėlį. Trenerė vėl palaikė Vėją iš dešinės, aš įkišau į kairiąją balnakilpę savo kiek drebančią koją, atsispyriau nuo žemės ir užlipau…

… pažingsniavom… nusiraminom…. bet dar būtinai reikėjo parisčiuoti ir būtinai toje pačioje vietoje, kur Vėjas išsigando. Mes taip ir padarėm. Prarisčiavom tą vietą kelis kartus, įsitikinom, kad viskas gerai, ir užbaigėm treniruotę.

Kai užbaigėm, Vėjas buvo nepatenkintas. Vedant į gardą, kelis kartus įkando man į ranką.

Susitariau dėl sekančios treniruotės ketvirtadienį.

Persirengiau. Iškračiau smėlį iš už drabužių. Išėjau į stotelę. Beeidama sugalvojau dar prasipurtyt smėlį iš plaukų, ir radau jo ne tik plaukuose, bet ir ausyje, nosyje, akyje…