Gaudyk vėją laukuose

Jump to Comments

Taigis kaip žinia aš išsinuomojau Vėją. Tiksliau, Vėjo gardą. Ir parašu patvirtinau, kad prisiimu už Vėją pilną atsakomybę. Tai buvo penktadienis, berods.

Šeštadienį iš pat ryto atvažiavau į žirgyną. Autobusais atsitempiau visą reikiamą amuniciją: balną su kilpom ir pavarža, kamanas, kantarą, kordą, šepečius, krapštuką… Nebuvo lengva su visu šituo gremėzdintis po autobusus ir nešioti tarp stotelių! Žirgyne įgriuvau į Vėjo gardą ir nudrėbiau visą amuniciją garde ant grindų. Atsikvėpus kai ką surinkau ir padėjau ant ėdžių. Reikėjo šiandien būtinai gauti priėjimą prie kokio nors kambarėlio, daiktams susidėti.

Taigi, apėjau koridorius, poros atsitiktinai sutiktų žmonių paklausiau kaip čia daiktus į kambarėlį susidėti. Jie nežinojo. Paskambinau savo trenerei, susitariau dėl treniruotės rytoj, sekmadienį, ir paklausiau dėl kambarėlio. Ji man patarė susirasti Genutę arba Jasą. Susiradau. Jie “niekuo man negalėjo padėti”. Paskambinau draugės draugei. Jos šiandien žirgyne nebus, vadinasi irgi negalės padėti. Hmmmmmm…… Šūdas.

Nu ką gi. Išvaliau Vėjui kanopas (jis vis dar buvo su viena pasaga ir slidžių pavidalo kanopomis, nors nuo to momento, kai aš jį tokį pamačiau, jau praėjo dvi savaitės), uždėjau kantarą, prisegiau kordą ir išsivedžiau į maniežą pavaikyti. Vaikiau, vaikiau, kol Vejas išsidūko, išsispardė ir išsišokinėjo, ir pradėjo bėgioti ramiai. Tada nusprendžiau, kad reikia išsivesti į lauką, gal nusivesti paganyti, ar ką… Bet vos išvedus Vėjo galva šovė į viršų, ausys stačiai, akys išsipūtė. Hmmm. Nusprendžiau nuvesti iki aptvarėlio čia šalimais, ir dar pavaikyti.

Aptvare Vėjas vėl nešiojosi ir dūko, dairėsi į visas puses, žvengė. Na bet po kokio pusvalandžio apsiramino. Okei, paėmiau kordą trumpai ir išvedžiau iš aptvaro lauk, aukštyn kalniuku link kažkur, kur gal bus pieva ir žolė. Pati nelabai žinojau kur čia kas yra, vis tik čia niekada anksčiau nebuvus.

Vėjas vis tiek ėjo taip, tarsi pirmą kartą gyvenime būtų išėjęs į lauką, akys didelės ausys stačios. Nusivedžiau aukštyn, ir dar aukštyn, į pievutę, ant kalniuko. Sustojau. Vėjas iš pradžių dairėsi, žvengė kviesdamas kitus arklius, na bet paskui nuleido galvą ir ėmė krimst žolę.

Kol jis krimto, aš giliai susimąsčius galvojau. Pavyzdžiui, kai aš ganydavau Tempą, aš tik paimdavau kordo galą ir atsisėsdavau žolėj. Jei Tempas užmindavo kordą ir pajausdavo, kad negali pakelti galvos, jis pakeldavo koją nuo kordo. Jei peržengdavo kordą ar kaip kitaip jame susipainiodavo, jis sustodavo ir iš eilės kilnodavo kojas ir sukiodavosi, kol kaip nors atsipainiodavo. Bet ne visi arkliai taip moka. O tik tie, kurie išmoko. Įdomu ar Vėjas moka? Šito aš nežinojau. Ir nežinosiu, kol nepabandysiu. Taigi, nusprendžiau pabandyti. Sugalvojau taip – leisiu jam užminti ant kordo ir pažiūrėsiu, kaip sureaguos. Jei jam nepatiks, tai tada stovėsiu šalia ir laikysiu kordą taip, kad nemindžiotų.

Stovėjau tolėliau, kordas gulėjo ant žemės, Vėjas graužė pievą. Perkėlė vieną priekinę koją per kordą. Hm, man reikėjo kad užmintų, o dabar užsikabins už kojos. Kol galvojau, ar man čia prieiti ir atkabinti, ar tiek to, Vėjas paėjo tolėliau, bet aišku kordas įsitempė ir truktelėjo Vėjo galvą žemyn link kojos. Jis išsigandęs galvą pakėlė, o tada kordas užtraukė aukštyn jo koją. Aš jau nebesuspėjau kordo atlaisvinti – Vėjas pašoko, atsistojo piestu, pradėjo stovėdamas piestu eit atbulas ir traukti kordą visu savo svoriu. Kordas slydo pro rankas, delnuose atsirado deginantis pojūtis, aš vos neišgriuvau iš kojų. Šiaip nesu lengva, bet iki 500 kg man dar truputį trūksta, ir aš negaliu savo svoriu pertraukti arklio…

Žodžiu, aš paleidau kordą ir žiūrėjau, kaip nuo manęs zovada tolsta simpatiškas rudas užpakalis su besiplaikstančia uodega ir besivelkančiu iš paskos raudonu kordu. Šūdas. O sutarty parašyta, kad jeigu jam kas nors nutiks, aš turėsiu jį nusipirkti. Užpakalis bėgo tolyn nuo žirgyno, į laukus. Aš pradėjau bėgti iš paskos. Bėgau bėgau, kol užpakalis dingo už eilinio kalniuko. Tada sustojau uždusus. Durnė. Ką aš darau? Vejuosi arklį!? Ne, dar geriau – gaudau Vėją laukuose??? Ne, arkliai grįžta namo. Vėjas turi apsisukti ir parbėgti į arklidę. Tada aš jį ir pasigausiu. Įsistebeilijau į horizontą ir pradėjau laukti. Ir tikrai, už poros minučių iš už kalniuko iškilo Vėjo priekis ir pradėjo bėgti namo. Jis mane, aišku, apšuoliavo aplinkui, ir nubėgo link žirgyno. Aš puoliau bėgti iš paskos. Vėl visa uždusus užkilau ant kalniuko, nuo kurio matėsi žirgynas. O Vėjo vat ir nesimatė. Hmm… Kur jis galėjo nubėgti? Oi, čia gi ne tik arklidės, bet ir kiti arkliai laukuose ganosi… kumelės, pavyzdžiui… Oi, šūdas šūdas šūdas. Ką daryti?

Ir čia pasigirdo kanopų bildėjimas ir iš hipodromo pusės nusileido kompanija – akiniuotas raitelis ant ryžo žirgelio ginė mano Vėją link arklidžių. Vėjas jau buvo visas šlapias nuo prakaito. Raitelis sustojo, o Vėjas įbėgo į vieną iš arklidės koridorių. Aš tiesiog nuėjau jam iš paskos ir pakėliau nuo grindų kordo galą. Ufff..

Labiausiai norėjosi įgrūst jį į gardą ir pailsėt morališkai. Bet Vėjas buvo visas prakaituotas, iš principo reikėjo jį pavedžioti, kol atvės ir apdžius. Na ir aš išsivedžiau jį į tą pačią pievutę pažingsniuoti. Bet kur tau. Jis nenorėjo žingsniuoti. Galva aukštai, ausys pastatytos, ir bėgioja aplink mane ratais. Ir dar žvengia, ir skersuodamas į mane akim, trūkčioja kordą. Ir nė nemano išdžiūti!

Žodžiu, aš pagalvojau kad dzin. Nusivedžiau jį namo. Pastačiau į gardą. Garde vis dar mėtėsi visi mano daiktai. Šlaputėlis ir garuojantis Vėjas atsuko man užpakalį. O aš atsisėdau ėdžiose, pasirėmiau galvą ir pradėjau liūdėti. Šūdinai čia kažkaip viskas gavosi. Mąsčiau, kad gal reikėtų atsisakyti Vėjo. Jis ne mano jėgoms. Arba ne mano durnai galvai.

O tada pro šalį ėjo kažkoks žmogutis. Tas žmogutis man pasakė, kad va ten prie savo arklio stovi Olia, ir Olia man gali atrakinti kambarėlį, kad aš galėčiau susidėti daiktus. Aš pašokau ir nubėgau koridorium. Ta vienintelė persona koridoriuje ir turėjo būti Olia. Taip, jinai man atrakino kambarėlį, aš padėjau ten savo balną ir kamanas. Smulkius daiktus pasilikau – turėsiu juos kuprinėje. Nes kambariuką Olia užrakins ir negalėsiu po to jų pasiimti.

Grįžau į gardą. Kai jame jau nebesivoliojo mano balnas, tai ir nuotaika kažkaip pakilo. Ir netgi įkvėpimas atsirado – sugalvojau pripratinti Vėją prie virvių aplinkui kojas. Paėmiau kordą, vieną galą perkišau per priekinę koją ir lengvai įtempiau. Vėjas pradėjo trauktis, aš su kordu ėjau iš paskos, išlaikydama vienodą įtempimą. Jis atsirėmė į sieną ir sustojo. Kai sustojo, aš atleidau kordą ir pagyriau. Taip jis išmoks nesipriešinti tempimui. Aišku, čia ne vienos dienos darbas, ir ne dviejų. Bet gal kada nors galėsiu sėdėti ant žolės ir laikyti kordo galą, kaip su Tempu… Gal…

7 Komentarai

Filed under arkliai