Join-up’as

Jump to Comments

Kai vienas arklys bandoje išnaglėja, bandos vadas jį išvaro lauk. Ir neleidžia grįžti, veja tolyn. Vejamas naglasis arklys ima jaustis blogai, nes be bandos jis gyventi negali. O be to jau pavargo bėgti… Ir ima norėti sugrįžti. Bet vadas jam leis sugrįžti tik tada, kai jis atsiprašys. Taigi jo ausys pasisuka į vadą, jisai nuleidžia galvą, jo burna ima kramtyti… Visa poza parodo “ok ok tu mano vadas, darysiu kaip liepsi”… Tada vadas suminkštėja ir įleidžia nagląjį, kuris jau nebe naglas, atgal į bandą.

Tai va, žmonės labai gudriai sugalvojo tai panaudoti. Reikia užsidaryti su arkliu ribotoje erdvėje, kad galima būtų jį vyti ratu, o pačiam pakaktų tik stovėti viduryje ir mojuoti botagu Na ir tada reikia vyti arklį ratu. Pačiam reikia išsitiesti, atsistoti grasinančia poza, na žodžiu išsipūsti kaip gaidžiui. Vieni veikėjai rekomenduoja varyti tiesiog ratu. Kiti pataria kas pusę rato ar panašiai jį apsukti – taip jis greičiau pavargsta. Žmogus stebi arklio kūno kalbą. Kai arklys pavargsta (bet dažnai – ir gerokai anksčiau nei pavargsta), jis nebenori bėgti, nori grįžti į “bandą” (kuri susidaro iš vejančio žmogaus). Na ir jis ima rodyti nuolaidžiavimo ženklus. Ženklai gali būti nežymūs, pvz tik pasukta ausis ir šiek tiek nuleista galva. Bet juos reikia laiku atpažinti, ir, arkliui pradėjus “atsiprašinėti”, iškart nustoti “pūstis”, susikūprinti, palenkti galvą, šiek tiek nusisukti nuo arklio. Numesti botagą. Arklys turi prieiti prie žmogaus ir atsistoti su nuleista galva. Idealiu atveju. Arba tiesiog nustoti bėgti ir pasukti galvą į žmogų. Tada žmogus arklį paglosto ir toliau gali daryti su juo ką nori. Pakelti kanopas, pavyzdžiui. Kur nors pradėti eiti – tada arklys turi sekti iš paskos. Va tada sakoma, kad įvyko “join-up’as” – žmogaus ir arklio susijungimas.

Aš irgi taip bandžiau. Su Tempu užsidarydavau mažyčiame Kairėnų manieže, kuriame plotas buvo kaip tik idealus join-up’ui, ir imdavau jį vyti ratu. Bet, tiesą sakant, nelabai sekėsi…..

Pirmą kartą vijau aš jį, vijau… vijau, vijau… arklys jau ir suprakaitavo… bet toliau bėgo kaip bėgęs… jau ir pavargo, ėmė lėtinti žingsnį… bet jokių “ženklų” – nei galvos, nei ausies pasuktos… pagailo kažkaip, pagalvojau kad dar peršaldysiu arklį (lauke žiema juk), ir pasidaviau.

Kitą kartą vėl bandžiau. Vijau atkakliai. Iki kol suprakaitavo. Bet vijau toliau. Neleidau sustoti. Atidžiai stebėjau galvą, burną, ausis. Ir vijau. Kol visiškai nusibodo, bet aš vijau. Galiausiai lyg ir pasirodė, kad Tempas kiek nuleido galvą. Aš suminkštinau savo kūno pozą, truputį nusisukau. Tempas nustojo bėgti zovada, sulėtėjo, sustojo ir nuėjo uostyti kažkieno šūdų. Pagal idėją man reikėjo tuojau pat jį vyti toliau, bet aš pasidaviau… Labai jau buvau pavargus…

Bandžiau aš ir vėl. Toliau jau lyg ir ėmė kažkas gautis, gal Tempas pradėjo suprasti, ko aš iš jo noriu? Kai dariau join-up’ą sekantį kartą, “atsiprašinėjimo” ženklai buvo aiškesni. Tempas ne tik nuleido galvą, bet ir pradėjo kramtyti. Aš nustojau jį vyti, bet jis nepriėjo, o vietoj to nuėjo prie maniežo durų pasižiūrėti, kas gero vyksta lauke. Aš tuoj pat vėl jį pavijau, vėl vijau iki burnos kramtymo. Tada vėl nustojau. Tempas vėl nustojo bėgti ir nuėjo kažkur šalin. Taip mes pabandėm kelis kartus. Daugiau nieko tą dieną neišėjo.

Aš atkakliai bandžiau dar. Kartą taip vijau, vijau, Tempas nuleido galvą, pradėjo kramtyti, aš suminkštinau savo pozą, numečiau botagą, pasisukau šonu… Ir Tempas pasisuko link manęs ir pradėjo eiti! Aš net aptirpau iš laimės – nejaugi pavyko??? Tempas priėjo prie manęs, praėjo pro šalį ir nuėjo tolyn. Uostyti šūdų. Sunku ir apsakyti, kaip aš jaučiausi. Gal kaip šlapiu maišu pritrenkta, toks būtų tiksliausias apibūdinimas.

Aš nesustojau! Vėliau atsirado reali proga pritaikyti tokį vijimą kaip bausmę. Tiesiog lauke atsipalaidavo virvelinis kantarėlis, aš priėjau, kad jį priveržčiau, bet Tempas niekaip nestovėjo vietoje. Jis malėsi aplinkui, o aš šokinėjau aplinkui, gaudžiau kantarėlį, bandžiau jį veržti, tačiau Tempas taip makalavosi, kad man nieko neišėjo. Tada galutinai susinervavus už pusiau nusmukusio kantaro įvilkau jį į maniežą, uždariau duris, numoviau tą kantarą ir ėmiau jį vaikyti ratu. Bet taip nuoširdžiai. Ir ilgai netruko, kol jis nuleido galvą, sulėtėjo, apsilaižė… Aš pasisukau šonu. Ir Tempas priėjo! Aš nelaukiau, kol jis praeis pro mane: tuoj pat čiupau jį už karčių, greitai greitai užmoviau kantarėlį, greitaigreitai užrišau, priveržiau, greitai prisegiau prie kantaro virvę – Tempas tuo metu stovėjo! – ir išsivedžiau jį iš maniežo.

Na o vėliau buvo dar viena proga join-up’ui. Bet čia reikia trupučio priešistorės.

Išjojau aš su Tempu į laukus. Jojom sau taip ramiai, gražiai… Ir staiga Tempas kad pastatys ausis, kad mestels kaklą į viršų! Pažiūrėjau ten pat, kur jis – į miškelį. Nieko nepamačiau. Bet Tempas pamatė kažką svarbaus ir neprašytas pasileido bėgti į tą pusę šuoliais. Man teko nusukt jį į ratą vienu pavadžiu ir sumažinti tą ratą tiek, kad jis nustotų zovaduoti. Šiaip taip jį apraminau, bet vis tiek, jausmas buvo toks, kad sėdžiu ant parako statinės. Tempas šnarpštė, nuolat bandė žiūrėti į miškelį, purtė galvą ir bėgo kažkaip labai įtemptai.

Ir aš netrukus supratau, kame reikalas. Miškelyje pirma pasigirdo dainavimas. O tada iš jo išniro dainuojantis Robertėlis, jojantis ant savo Brisos. Ant kumelės! Priminsim, kad Tempas yra eržilas. Man širdis taip ir nukrito į kulnus.

Taigi, Robertas smagiai sau jojo, o aš, prisiklijavus prie balno kiek tik sugebėjau, laikiau Tempą pavadžiais ir sukiojau ratukais. O Robertas nesiruošė niekur dingti, jodinėjo aplinkui. Aš jam šaukiau, kad čia biškį negerai, kad jis jotų kur nors kitur, bet jokio atsakymo nesulaukiau. Bet, po truputį po truputį Tempas visai taip apsiramino… Na bent jau nebesipriešino… O tada Robertėlis išsitraukė iš ausų ausines (tai va kodėl jis manęs negirdėjo) ir, atsisukęs į mane, pasakė: “jojam kartu į laukus?”

Aš paabejojau….pamykiau….pasižiūrėjau į Tempą….. ir sutikau. Na ir Robertėlis nurisčiavo tolyn, o Tempas iš paskos. Visas toks pasiTempęs , risčia tokia aukšta, ritminga, kaklas išriestas, ausys pastatytos. Bet šiaip ėjosi neblogai – man pavyko išlaikyti Tempą bent poros metrų atstumu nuo Brisos.

Mes patraukėm ten, kur eina gana ilgas takas palei gyvenamus namus ir aplinkui kažkokį tai lauką. Apėjom mes tą lauką, išėjom į ilgesnę tiesiąją. Robertas pakėlė Brisą į zovadą. Tempas tuojau pat davė gazo, aplenkė Brisą ir nuošuoliavo pirmyn. Susimąsčiau, kaip čia stabdyt – sukiot ratų tai nėra kur. Kažkaip ten kreivai šleivai vienu pavadžiu sustabdžiau, Tempas taip kreivai sustojo, ir aš šleptelėjau iš balno. Gerai, kad pavadžio iš rankos nepaleidau. Atsistojau ir užsilipau vėl. Robertas skaniai pasijuokė. Ot, gera jam diena… O man???….

Taigi, po to patraukėm namo. Skersai botanikos sodą. Robertas su Brisa ėjo šiek tiek priekyje, o Tempas – prisiklijavęs prie jos uodegos, truputį šone. Kai mes pasukom link namų, Tempą apėmė dvigubas džiaugsmas – šalia kumelės, ir dar namo! Man vėl darėsi labai sunku jį laikyti. Maža to, beartėjant prie arklidės, pamačiau einant namo mergaites su arkliuku Žaibu. Mes netrukus turėjom prie jų prisijungti ir eiti visi kartu. Tempas irgi juos pamatė… Pradėjo veržtis pirmyn tiesiog nesulaikomai… Aš nusprendžiau, kad reikia nuo Brisos atsilikti, leisti jiems visiems nueiti, o tada pareiti namo atskirai.

Kur tau! Aš suku Tempą kairėn, jis nesisuka. Suku dešinėn – ožiuojasi. Apsuku atgal – eina atbulas arba stojasi piestu. Galiausiai nulipau, suėmiau pavadį, galvoju – palaikysiu, palauksiu kol nusiramins, o kai nusiramins – eisim. Kur tau! Tempas traukė mane į tą pusę paskui kitus arklius, ir dar taip nepagarbiai, apstumdydamas mane, lipdamas man ant kojų. Ir nė kiek neketino nusiraminti. Nežinau, kiek aš ten jį laikiau, bet aš jau pavargau laikyti, o Tempas vis dar su ta pačia energija blaškėsi aplinkui mane, stumdė, traukė… Aš maniau, kad sprogsiu iš apmaudo… Norėjosi užrikti, užploti. Bet gi negalima… Ir nepadėtų… Ir tada sumąsčiau ką daryti. Ryžtingai patraukiau link maniežo. Manieže ryžtingai nuėmiau nuo Tempo balną, nusegiau pavadį. Ryžtingai griebiau botagą ir pliaukštelėjau per smėlį. Tempas pradėjo bėgti. Jis bėgo, aš vijau. Visą savo apmaudą išliejau šituo vijimu! Ir čia Tempas nuleido galvą, pradėjo akivaizdžiai kramtyti ir laižytis. Aš sustojau. Numečiau botagą. Pasisukau šonu. Tempas sustojo. Pasisuko į mane. Pradėjo eiti prie manęs. Priėjo. Ir nepraėjo pro šalį! Sustojo. Sustojo ir stovėjo. Aš, visiškai apšalus, irgi stovėjau. Tempas niekur nėjo. Paglosčiau snukį. Priėjau prie šono, paprašiau duoti kanopą. Davė. Nusisukau ir nuėjau tolyn. Tempas nusekė iš paskos.

Va taip man pavyko mano pirmasis tikras join-up’as. Prieš keliolika minučių buvau pasiruošus sprogti iš pykčio, o dabar atrodė, kad ištirpsiu iš laimės.

Tempas! Sustojo ir stovėjo šalia! Niekur nenuėjo! Negalėjau patikėti. Tarytum arklį kas būtų pakeitęs.

Tiesiog šviesa tunelio gale… Po tokio pasiekimo toliau turėjo sekti dar kas nors… Turėjau įvairių minčių… Parelio žaidimus ten… ir panašiai… bet šitas pasiekimas buvo ir paskutinis. Daugiau join-up’ų su Tempu nebebuvo. Kaip ir jojimo.

Nes man galvon įsisuko Vėjas

3 Komentarai

Filed under arkliai