Dėdės Algio tabūnas ir dėdės Rimo Sartulis

Jump to Comments

Niekaip negalėjau apsispręsti, ar čia dvi istorijos, ar viena. Bus viena, tik ilga.

DĖDĖ RIMAS

Dėdė Rimas, būdamas jau nežinau kažkelių metų, bet jau su žmona ir vaikais, nusprendė nusipirkti arklį. Dėdė Rimas yra nuostabus žmogus, kaip Eglė pasakė – “toks, kuriam norisi daryti gera”, ir užtat ji padėjo jam tą arklį rasti. Paieškojo iš pradžių vienur, paskui kitur, ir tada pasiūlė nuvažiuoti į dėdės Algio tabūną. Dėdės Algio tabūne arklių buvo daug, ir dėdė Rimas nežinojo, kurį imti. Tada dėdė Algis nuėjo ir atvedė vieną arklį. Ir pasakė, kad “čia bus tavo”. Arkliui buvo duotas laikinas “Sartulio” vardas.

Sartulis kuriam laikui liko savo tabūne, iki kol dėdė Rimas paruoš jam tvartelį. O iki tol dėdė Rimas tiesiog kartais pas jį važinėjo. Ir vieną kartą mes su Aušra gavom pasiūlymą nuvažiuoti kartu, į tą tabūną pasižiūrėti.

DĖDĖ ALGIS

Apie dėdės Algio tabūną buvau prisiklausius daug. Žirgai ten pas jį, atseit, žemaitukai. Bet tokie žemaitukai, kad ties gogais po 170cm. Žodžiu, iš tikrųjų neaišku. Žirgai tiesiog ganosi. Jis jų ypatingai neprižiūri. Tik išfiltruoja “nestabilios psichikos” arklius, kad tokių daugiau nesiveistų. Taip pat veikia natūrali atranka, todėl žirgai iš esmės sveiki.

Pats dėdė Algis irgi fruktas… Kai jau leidi jam pačiam papasakoti apie savo arklius, tai sužinai, kad jie yra tikri universalai: kiekvienas žirgas šoka metrą šešiasdešimt, bėga skačkes, yra kinkomas, jojamas, ir dar gali traukti vežimą ir šiaip dirbti ūkio darbus. Žodžiu, kiekvieno neišmanėlio svajonė Bet nepaisant to, vis tiek labai norėjau pasižiūrėti į šitą tabūną. Kaip tik gi ieškojau arkliuko sau…

TABŪNAS

Buvo kovo pabaiga. Nei šilta, nei šalta. Rūkas, šlapia visur. Žolė apvytusi, lendanti iš po sniego.

Džipe buvom: dėdė Rimas už vairo, Eglė šalia jo, aš ir Aušrelė gale, ir du balnai bagažinėj – pamatuoti, gal kuris tiks Sartuliui. Dėdė Rimas paskambino Algiui, ir pareiškė, kad jau atvažiuoja, ir vežasi balnus matuoti. Dėdė Algis liko nesupratęs: “Taigi visi balnai tinka visiems arkliams! Nu bet gerai, atvažiuok.”

Tabūnas yra gana netoli nuo Vilniaus, kažkur šalia Nemenčinės. Tiesa, dėdei Rimui reikėjo pas Sartulį, o Sartulis stovėjo ne tabūne, o arklidėse. Bet dėl manęs užvažiavom į tabūną. Privažiavom vartus ir sustojom. Prie jų jau stovėjo dėdė Algis. Šiaip sau jis nebūtų leidęs žiūrėt arklių, taigi iškart informavom, kad va, čia aš ieškau sau žirgo, pirksiu daugmaž pavasarį ar vasarą. Reikia vidutinio ūgio, jojamo arklio. Mano ketinimai turėjo nuskambėti rimtai – tada dėdė Algis ir parodo žirgus, ir papasakoja apie juos.

Išlipom visi iš džipo, ir pro vartus nuėjom link arklių. Už kokių kelių šimtų metrų rūke išryškėjo pirmi siluetai. Dar paėjus, priėjo pirmi arkliukai. Širma simpatiška kumelaitė. Prikišo snukutį, o tada ėjo iš paskos. Dar keli arkliai stovėjo šiek tiek nuošaliau ir mus stebėjo. Po truputį jau atsidūrėm pačiam tabūne, aplinkui mažom grupelėm stovėjo arkliai. Kai kurios galvos pakildavo ir atsisukdavo į mus. Tada vėl nusileisdavo. Drėgni nuo rūko žieminiai kailiukai, rudi, smėlio spalvos, širmi. Dideli ir maži. Kumelės išsipūtusiais pilvais. Kai kurie arkliai iš lėto ėjo artyn, sustodavo ir žiūrėdavo į mus. Kiti stovėjo tolėliau. Aš vaikščiojau tarp jų. Arti nėjau, glostyti nelindau. Tik žiūrėjau. Buvo labai tylu, tik iš visų pusių girdėjosi kanopų tapnojimas, kai arkliai pasisukdavo į mus pažiūrėti, sekdavo iš paskos arba pasitraukdavo iš kelio. Dėl rūko visos spalvos buvo prislopintos. Iš arčiau pažiūrėjus, pamačiau, kad jei ne ilgas meškiškas žieminis kailis, arkliukai atrodytų liūdnai, nes kailis buvo užtemptas ant kaulų, o mėsos ant arklių beviek nebuvo. Ploni kaklai, išsikišę stuburai ir šonkauliau, aštrūs klubų kaulai, kyšantys į viršų. Pavasario pradžia – pats badmetis, kai arkliai patys kūdžiausi. Jei jų papildomai niekas nešeria…
Dėdė Algis sekė mano žvilgsnį. Jei pagaudavo, kad žiūriu į kurį arklį, jis jį pristatydavo. “Čia motininė kumelė, nėščia.. davė gerų sportinių kumeliukų” “Šitam keturi metai, šoks konkūrą, geras kinkomas arklys” “Šitas labai geras jojamas, prieš dvi savaites man traktorių iš balos ištraukė”.
Įsidrasinę arkliai po truputį pradėjo aplink mus spiestis. Priėjo nedidukas kumeliukas, gelsvo kailio, trim baltom kojom ir su lauku ant snukio. “Šitas vardu Bebras, pusantrų metukų, bus puikus didelis jojamas žirgas. Jo motina budionų veislės, jos vaikus perka Kašarina Belmonte, joja išjodinėjimą ant jų, varžybose dalyvauja”. Bebras priėjo taip, kad beliko tik pakelti rankas ir apkabinti kaklą. Paglosčiau. Bebras stovėjo šalia.
Ėjau toliau. Drovi žemaitukė pasitraukė iš kelio, bet atrodė labai besidominti tuo, kas vyksta. Žengus žingsnį atgal, ji priėjo artyn. Ištiesus ranką paglostyti – atsitraukė. Vėl žengus atgal – vėl priėjo. Ryžas kumeliukas, vyresnysis Bebro brolis, nepatikliai pasitraukė ir atsistojo prie mamos.
Man užsisuko galva. Įvairiausių spalvų kūnai keitė vienas kitą. Vieni išnirdavo iš rūko, kiti jame ištirpdavo. Prieidavo ir nueidavo. Galvos, šonai užpakaliai. Visi gauruoti, kūdi, tylūs.
Vėl priėjo Bebras ir atsistojo šalia. Paskui kurį laiką sekė iš paskos. Leidosi glostomas. Paklausinėjau apie jį daugiau. Sužinojau, kad jis “rankinis”, išaugintas žmonių. Kad vasarą ant jo jau jojo vaikai be balno (kumeliukui buvo vos vieneri).

Buvo metas eiti – dėdei Rimui reikėjo pas savo Sartulį.
Man buvo aišku, kad niekas neaišku. Kad arklių čia per daug, ir čia reikia nakvoti su palapine, kad nors kiek juos apžiūrėti. Tik Bebras įstrigo – toks ramus ir pasitikintis žvilgsnis…

Sulindom į džipą ir nuvažiavom į dėdės Algio sodybą.

Sodyboj nuėjom iki tvarto. Ten dėdė Algis mums parodė savo eržilus. Heh, pastebėjau, kad kai vyrai rodo savo geriausius eržilus, iš jų tiesiog fiziškai pradeda šviesa sklisti Viskas vyksta taip: Algis atidaro tvarto duris su labai daug žadančia ir šiek tiek paslaptinga veido išraiška, tada atsargiai įlenda į vidų ir rankos mostu pakviečia vidun. Užeini, o ten tamsu kaip užpakaly ir mėšlo iki kelių. “Va, jūs tik pasižiūrėkit” – Algis padaro iškilmingą rankos mostą. Pasižiūri į tą pusę, ir kampe pamatai tamsoj paskendusį arklį, didžiulį, raumeningą ir visą mėšliną.

Pagaliau, apžiūrėję dėdės Algio eržilus, priėjom iki Sartulio.

SARTULIS

Sartuliui Eglė sugrūdo burnon žąslus, prisegė kordą ir išsivedė laukan, į aikštelę, pravaikyti. Kai pamačiau Sartulį, iškart supratau, kad jis dėdei Rimui labai tinka… Toks nemažas, raudonai ryžas, gauruotas, iš sudėjimo panašus į meškiuką. Kojos kreivokos, iksu. Snukis su balta juosta, o žvilgsnis toks….. toks nekaltai flegmatiškas. Kai dėdė Rimas priėjo, Sartulis ramiai pasuko galvą link jo, ir taip laikė, kol Rimas tapšnojo jo snukį.

Eglė ėmėsi darbo – vaikyti Sartulį. Sartulis visai neketino be priežasties imti ir bėgti, todėl Eglė susirado šaką, ir su ta šaka jį ir vijo. Sartulis nė kiek nepanikavo – gavęs su šaka per užpakalį, pakildavo į risčią ir bėgdavo, bet nepersistengdamas. Galiausiai Eglė pavargo ir užduso. Kai Eglė pavargo bėgioti paskui Sartuli ir mojuoti su šaka, Sartulis irgi nustojo bėgti. Tada Eglei padėjo Aušrelė ir pats Rimas. Galiausiai Rimas tiesiog paėmė kordą ir ėmė eiti ratu. Sartulis sekė paskui savo šeimininką – klusniai, neatsilikdamas.

Pravaikius, buvo nuspręsta pamatuoti balnus. Uždėjom vieną, kitą. Sartulis buvo lyg ir truputį nustebęs, bet laikėsi visiškai ramiai. Vienas balnas ant nugaros gulėjo visai gerai – nejudėjo, nesisupo. Bet nepriveržus pavaržos vis tiek negali šimtu procentų sakyti, kad tinka. Susiradom pavaržą ir priveržėm balną. Kai veržėm, Sartulio akys padidėjo, bet jis stovėjo ramiai.
Balnas, rodos, buvo tvarkoj. Bet negali sakyti, kad tikrai tinka, kol nepabandei pajoti! Ir Eglė pasiūlė dėdei Rimui užlipti. Čia reikia paminėti, kad dėdė Rimas prieš tai buvo jojęs kokius penkis kartus gyvenime, o Sartulis buvo jotas gal ir dar mažiau kartų. Bet dėdė Rimas nedvejodamas sutiko. Eglė ir Aušrelė laikė Sartulį iš priekio, aš iš dešinės pusės laikiau balnakilpę, kad balnas nepersisuktų, o dėdė Rimas iš kairės pusės įkišo koją į balnakilpę, atsispyrė, pasišokėjo ir užsirioglino ant nugaros. Sartulis stovėjo. Pastovėjo, pastovėjo, tada ėmė eiti. Paėjo kelis žingsnius, o tada palenkė galvą žemyn, ir atsispirdamas užpakalinėmis kojomis, kelis kartus mestelėjo užpakalį į orą. Dėdė Rimas kelis kartus šoktelėjo balne, kiekvieną kartą vis labiau svirdamas į šoną, o tada, laikydamas rankas sulenktas per alkūnes ir išskėstas į šonus, šleptelėjo visu priekiu į purvą. Šleptelėjo panašiai kaip šlepteli didelis ir platus kotletas, kai su keptuve meti į orą, kad jį apverst. Mes, trys mergos, stovėjom ir tylėjom išvertusios akis. Dėdė Rimas atsistojo, nusivalė purvą nuo kaktos, pasidžiaugė kad nukrito laimingai, ir pasižiūrėjo į Sartulį. Sartulis ramiai stovėjo ir žiūrėjo į dėdę Rimą tuo pačiu nekaltai flegmatišku žvilgsniu. Dėdė Rimas priėjo ir paglostė savo Sartulį. Sartulis stovėjo, palenkęs galvą link dėdės Rimo…
Tada dėdė Rimas nuvedė Sartulį atgal į tvartą. O mes staiga visos trys susilenkėm pusiau ir pradėjom juoktis. Atmintis karštligiškai prasukinėjo tą šleptelėjimą. Nesinorėjo, kad jis išgirstų, be to, norėjom nustoti juoktis iki tada, kai dėdė Rimas ateis. Bet kokias penkias minutes tik lankstėmės ir ašarojom. Kai dėdė Rimas grįžo, mes jį pasitikom jau ramios, bet su šypsenom ir raudonom akim

O tada parvažiavom namo.

ISTORIJOS SU SARTULIU PABAIGA

Toliau aš nedalyvavau, bet girdėjau, kaip buvo. Tai trumpai papasakosiu.
Sartuliui dėdė Rimas paruošė tvartą savo sodyboj. Jo sodyba – tik 5 km nuo dėdės Algio tabūno, jei joti tiesai per laukus, arba 12 km, jei važiuoti su mašina keliu. Eglė pasišovė padėti – nujoti Sartulį nuo tabūno iki Rimo sodybos.

Taigi vieną dieną jie Sartulį pabalnojo, Eglė užsilipo, o dėdė Rimas sėdo į džipą. Kuri laiką jiems buvo pakeliui. Dėdė Rimas važiavo keliu, o Sartulis neatsilikdamas bėgo paskui jį. Tada kelias nusuko į šoną, o Eglei reikėjo joti tiesiai. Kai džipas nuvažiavo, Sartulis sustojo kaip įbestas ir nė iš vietos. Eglė jį ir ragino visaip kaip mokėjo ir galėjo sugalvoti, bet nieko neišėjo, Sartulis stovėjo. Sakė, kad ir steku bandė, bet jau nejauku buvo – Sartulis kūdas, ir stekas per šonkaulius darė “barkšt barkšt”.
Galiausiai dėdė Rimas grįžo, ir jie nusprendė, kad Sartuliui geriau bėgti paskui džipą tuos 12 km. Taip jie ir padarė. O dar oras atšalo, pradėjo lyti…
Kai nuvyko į vietą, pastatė sulytą ir pavargusį Sartulį į jo naują tvartą, kur buvo didelė krūva šieno. Sartulis ėmė ėsti. Bet kai dėdė Rimas apsisuko ir nuėjo, Sartulis metė šieną ir nusekė paskui dėdę Rimą…

O po poros mėnesių sužinojau, kad dėdė Rimas atidavė Sartulį atgal į tabūną, nes paaiškėjo, kad kažkas jam su plaučiais… ar neišsivystę, ar kaip ten buvo… nežinau… bet kažkaip gaila…

7 Komentarai

Filed under arkliai