Iš pat pradžių buvau prisiklausius, kad Tempas – tai Nuostabus Arklys. Ta prasme, be pretenzijų. Kai pati jį pamačiau, negalėjau paprieštarauti – taip, Visiškai Normalus arkliukas. Eržilas, bet ramus. Gražus. Eina, bėga, šuoliuoja, paprašius stojasi piestu. Kinkomas. Ištvermingas (yra bėgęs ištvermę). Šokinėja per kliūtis. Elito klasės veislinis stambusis žemaitukas, jau turi daug vaikų. Berods sveikas.
Tada dar nežinojau, kad dauguma žirgininkų turi savy trūkumų ieškojimo motorą ir talentą diagnozavimo srityje… ir kad aš iš jų išmoksiu to paties.
Tada pervežėm jį į Kairėnus. Pirmąją diagnozę nustatyti buvo nesunku. Įtarimas kilo jau garde krapštant kanopas. Paminėsiu, kad mūsų garde buvo tamsu kaip užpakaly, ir kanopas krapštydavau aklai. Bet man nepatiko kvapas, slindantis iš kanopų, ir tas faktas, kad krapštukas ne atsiremdavo į kanopos kaulą, o minkštai susmigdavo gilyn. Lauke pasižiūrėti man nepavyko, nes irgi būdavo tamsu, o be to, lauke Tempas kanopų nelabai duodavo tada… Bet atėjus savaitgaliui, dienos šviesoj mano labiau išmanantys draugai išsivedė Tempą į lauką ir pasižiūrėjo į kanopas. Ir pasakė, kad “Ten Baisu”. Kad kanopos varlė byra gabalais. Na ką gi, būna. Tadas nutarė ieškotis vaistukų ir gydyti.
O dar truputį vėliau buvo toks momentas… vieną vakarą paėmiau išbandymui balną. Garde pabalnojau ir leidausi link maniežo. Tempas, gal dėl nepažįstamo balno, ar šiaip dėl nuotaikos, visą kelią malėsi taip, kad vestis jį darėsi labai sunku. Šiaip ne taip nuvilkau jį (ar jis nuvilko mane) iki maniežo. O manieže, pasirodo, bėgiojo kitas arklys ir stovėjo net kelios tetulės. Aš ėmiausi veržti balno pavaržą. Tempas greitai sukosi aplink mane mažais ratukais ir stebeilijosi į tą kitą arklį. Aš viena ranka bandžiau jį laikyti, o kita viena ranka veržiau pavaržą (o viena ranka baisiai nepatogu…). Stengiausi susikaupti ties šituo sunkiu darbu, bet viena ausim girdėjau šnekant moterytes: “…čia tas žemaitukas?…. taip, taip…. toks nedėmesingas…. bet gi eržilas, eržilas… taip… neramus…” Šiaip ne taip prisiveržiau tą balną, užsirioglinau ant viršaus, ir leidaus joti ratuku. Tempui manieže ir šiaip nepatinka, jis būna įsitempęs, o čia dar dairėsi į kitą arklį, į maniežo duris… o dar grojo muzika iš magnetofono….
Balnas buvo visiškai kitoks nei tradiciniai balnai – toks su lanksčiu rėmu, su rankena priekyje, minkštas. Bandžiau suprasti, kaip aš jame turėčiau jaustis. Žingsniavau, risčiavau, kilnojausi ir sėdėjau mokomąja. Vėlgi viena ausim girdėjau sklindant iš maniežo vidurio mišrų pokalbį: “žiūrėkit…..įsitempęs…..kelia galvą… tai nėra jojamo tipo arklys…. nugara nusileidusi žemyn… va matot… galvą kelia aukštyn…. elnio kaklas…. per didelis apatinis kalo raumuo…. ristūno sudėjimas….”
Aš tada visai nenusimaniau apie arklių kūno sudėjimo ypatybes. Mane tas “ne jojamo tipo arklys” kiek nuliūdino. Kodėl ne jojamo tipo? O koks tipas jojamas? Pradėjau domėtis. Siunčiau nuotraukas iš šono, iš užpakalio, ir iš visų kitų pusių, kurias tik sugalvojau, suomiams, kurie pardavinėja balnus ir konsultuoja arklių nugarų klausimais. Sužinojau, kad: “su juo buvo jojama įtemptais pavadžiais, dėl to per daug išsivystęs apatinis kaklo raumuo (elnio kaklas). Nugara atitinkamai įdubusi, jai sunkiau nešti raitelį. Arklio svoris visas ant priekio. Bet jei šitas arkliukas atsistatys, tai bus puikus jojamas žirgas.” Kad jis atsistatytų, suomiai rekomendavo stiprinti jam nugarą, daug žingsniuojant įkalnėmis, aukštyn ir žemyn, laisvais pavadžiais, kad galva būtų nuleista. Tai atrodė paprasta, ir nuo tol taip ir stengiausi daryti.
(Beje, dėl elnio kaklo su suomiais nesutinku – Tempo vaikas Saturnas irgi turi elnio kaklą, o su juo niekas nejojo įtemptais pavadžiais, nes dar išvis niekas nejojo. Vadinasi, šiuo atveju tai įgimta.)
Paskui kalbėjau ir su Kairėnuose esančia trenere. Jos nuomone, tai jau nebejaunas darbinukas (11 metų), įdubusia nugara, ir jį reikia vaikyti su parišimais, kad bėgtų visiškai nuleidęs galvą. Na, bet parišimų aš neturėjau, o ir įvairių nuomonių apie juos girdėjau. Nusprendžiau, kad man, kaip nepatyrusiai raitelei, su parišimais reikia atsargiai, ir likau prie suomių pasiūlyto plano.
Dar šiek tiek vėliau, kai skaičiau Hempfling’o knygą, atsiverčiau vieną puslapį, kur pamačiau pavaizduotus du žirgus. Vieno kaklas buvo išriestas į viršų, kaip tiltas (vidurinė dalis aukščiausiai), nugara – tiesi, su žemyn nuleistu pasturgaliu. O antrasis žirgas buvo… tikras Tempas! Jo kaklas buvo tiesus, ir netgi vidurinė dalis kiek nusileidusi žemyn. O nugara buvo įdubusi. Knygoje buvo rašoma, kad yra dviejų tipo sudėjimo žirgai. Pirmojo tipo – iškilieji žirgai – tai geri žirgai. Ta prasme, jie lengviau neša raitelį, lengviau susitelkia. Antrojo tipo – “įlenkti” žirgai. Jų nugaroms raitelį nešti sunku, ir susitelkti sunku. Iš tokių arklių galima padaryti gerus jojamus žirgus, bet tai jau kur kas sunkiau, nei su pirmo tipo arkliais. Paaiškinta buvo išsamiai ir aiškiai. Ir tas atėjęs supratimas mane tik nuliūdino…
O dar buvo kažkokie cirkai su Tempo kojomis. Vėlyvą rudenį, kai pradėjau jį joti, pastebėjau, kad jis labai atsargiai žengia asfaltu. Bet Tada pernelyg nekreipiau dėmesio. Po to pasnigo, jodavom minkštu sniegučiu, ir tas atsargumas išnyko. Bet pastebėjau, kad kartais, jojant risčia, Tempas tarytum šlubuoja… Jo galva risčios metu kas antras žingsnis pakildavo aukščiau. Aš susirūpinau. Vaikiau ant kordo, žiūrėjau iš šono. Nieko nepastebėjau. Jodama kilnodavausi tai ant vienos kojos, tai ant kitos. Tada nesikilnodavau visai. Tada stovėdavau kilpose. Bet vėl niekaip negalėjau rasti dėsningumo. Netgi filmavau ir rodžiau kitiems. Galiausiai nusprendžiau, kad bus kalta priekinė kairioji koja. Taip nusprendžiau todėl, kad jam būdavo sunku stovėti ant priekinės kairiosios, kai aš valydavau dešiniąją. Kai už poros dienų pas Tempą buvo veterinaras apžiūrėti kanopų puvinio, paklausiau dėl galimo šlubavimo. Jis apčiupinėjo sausgysles ir sąnarius. Pasakė, kad sustorėjęs priekinės dešiniosios sąnarys, matyt – buvusi trauma. Dar už poros dienų į svečius atvažiavo viena labiau patyrusi žirgininkė, mes vedėmės Tempą į levadą. Ta proga paklausiau ir jos – gal ji pamatys, kuria koja Tempas šlubuoja? Ji įsižiūrėjo, ir pasakė, kad kairiąja užpakaline, ir kad tai akivaizdu. Dar po dienos paklausiau Mariaus. Marius pasižiūrėjo, kaip mes risčiuojam, ir pasakė kad niekuo nešlubuojam, bet užtat dešinioji užpakalinė patinusi. Kai įtarimų sulaukė visos keturios Tempo kojos, ir visi žmonės pamatydavo vis ką kitą, aš pasidaviau. Ir nusprendžiau per daug nesigraužti. Tik per daug nejoti, ir tiek.
O tada atėjo pavasaris ir nutirpo sniegas. Ir išlindo asfaltas. Ir mes vėl atsiminėm, kad Tempui kietu paviršium sunku vaikščioti… Paklausiau išmanančių, ar tai normalu.. Ne, pasakė, nenormalu. Ką daryti? Ėmėmės rimtai gydyti kanopų puvinį, vienu tepalu plovėm, kitu tepėm, užmaudavom batus ir taip laikydavom po pusvalandį, kol susigers. Puvinys gerokai apgijo, bet asfaltu Tempas vaikščiojo vis dar taip pat. Aiškinomės, gal kaustyti reikia? Kai kurie žmonės sakė – būtinai. Kalvis pasakė – ne. Pasakė, kad kaip tik nereikia, reikia kad dabar nuaugtų silpna kanopa ir ataugtų stipri. Ir nejoti ant asfalto.
Tai va. Tokia buvo mano pažintis su praktine arklių anatomija. Ir ne tik su anatomija, bet ir su žmonėmis – žirgininkais. Stebino tai, kaip galima vienu metu turėti tiek daug skirtingų nuomonių apie vieną arklį. Vieniems jis – puikus jojamas arklys, tinkantis varžyboms, o kitiems – išvis netinkamas joti. Vieniems nepatinka jo viena koja, kitiems kita. Vieni siūlo joti vienaip, kiti kitaip. Girdėjau atsiliepimų nuo “veislinis sportinis eržilas” iki “pasenęs darbinukas”. Tada tai mane stebino. O dabar…. dabar jau priprantu… ir kai pradėjau joti Vėją ir klausytis kitų nuomonių, tai manęs jau niekas labai ir nebenustebino….
