Žinantys žmonės atsargiai perspėja, kad “su eržilais reikia mokėti elgtis”. Dviejų jaunų eržiliukų šeimininkai, kuriuos pažįstu, sako, kad su jais reikia stiprių nervų ir greitos reakcijos. O Parelis tvirtina, kad eržilų šeimininkams reikia pasiekti trečią jo sistemos lygį. Žmonėms, kurie yra pirmame ir antrame lygyje, užsiimti galima tik su kumelėmis ir kastratais (aš dabar krapštausi pirmame). Be to, prieš man išsinuomojant Tempą, Tempo šeimininkas atsargiai davė man paskaityti straipsnį apie tai, kokie tie eržilai pavojingi. Taigi, su Tempu pradėjau atsargiai, bet greitai įsitikinau, kad nieko čia baisaus nėra. Tempą galėjau ramiai joti laukuose nors ir su kantarėliu.
Bet Kapučinas buvo kitoks.
Kapučinas – trimetis dar neprajotas eržiliukas, Tempo vaikas. Visą žiemą stovėjo Kairėnuose, o šį balandį buvo išvežtas į sodybą. O kol jis stovėjo Kairėnuose, man kiekvieną kartą, kai ateidavau joti Tempo, reikėdavo užeiti į jo gardą, nes iš Kapučino gardo reikėjo patekti į kambariuką su amunicija. Ir kiekvieną kartą tai būdavo išbandymas.
Aš atsidarydavau gardo dureles, užeidavau. Kapučinas atsisukdavo į mane ir pabandydavo įkąsti. Aš arba nekreipdavau dėmesio, arba nustumdavau jį ranka. Tada reikėdavo nusisukti, kad atsidaryčiau amunicijos kambariuko dureles. Kapučinas tuo pasinaudodavo ir bandydavo kąsti į alkūnę arba į šoną. Aš su alkūne jį nuvydavau, bet tada jis palenkdavo galvą ir taikydavosi į blauzdą. Tada aš atsidarydavau dureles ir įsmukdavau į kambariuką. Kambariuke susirinkinėdavau daiktus – maišelį su šepečiais, kamanas, pavadį, pobalnį, balną, pavaržą. Kol rinkdavausi daiktus, į kambarį įkyriai lįsdavo Kapučino galva ir taikydavosi ką nors nugriebti. Patamsy grabaliodamasi daiktų viena ranka, kita stumdavau Kapučino galvą lauk. Tada prisirinkdavau pilnas rankas daiktų ir eidavau iš kambarėlio. Kad išeičiau, reikėdavo nuo durų nustumti Kapučiną. Tada reikėdavo su koja uždaryti kambariuko duris, ir – didžiausias išbandymas – išeiti iš gardo. Nes dabar abi rankos užimtos amunicija, o reikia nusisukti nugara į Kapučiną, kad atsidaryčiau gardo dureles. Čia jis būtinai mane apgrauždavo, kad ir kaip aš besistengdavau mojuoti rankose laikomais maišeliais ir pavadėliais.
Ir Kapučino įkandimai darydavosi vis skaudesni. O artėjant pavasariui, ir drabužiai vis plonesni, taigi mažiau apsaugodavo. Maža to, Kapučinas išmoko, kad patogiau yra graužti ne alkūnes, kuriom aš galiu nuo jo gintis, o galvą. Ypač, kai abi rankos užimtos. Jis aukštai iškeldavo savo snukį, išversdavo akis, kad matytų, kas yra apačioj, ir dėdavo savo dantis man ant pečių, ant galvos…
Aš ir užrikdavau, ir griežčiau suduodavau. Bet kur tau. Atšoks ir vėl kibs. Nes trimečiui eržiliokui labai reikia bendrauti. Ir be to, su eržilais gi reikia mokėti elgtis, o aš nemokėjau. Ir vis dar nemoku.
O vieną gražią dieną, kai aš abiem rankom laikiau balną, ir nusisukus nugara knibinėjau gardo duris, norėdama išeiti, pajutau, kad mano skalpas graužiamas. Aš pasilenkiau ir įtraukiau galvą. Ir tada… aš tiksliai nesupratau kas įvyko, bet staiga pajutau, kad esu po didžiuliu svoriu, pajutau smūgį į ranką ir į nugarą. Panikoj sukaupiau visas jėgas, išsitiesiau ir apsisukau. Kapučinas atšoko ir atsistojo kampe. Tada supratau, kad jis tiesiog susikrovė ant manęs savo priekines kojas. Dar gerai, kad Kapučinas toks mažas!
Nuo tada į jo gardą eidavau tik su steku. Ir pirma jį nuvydavau toliau, o tada sukdavausi nugara. Ir neužimdavau sau abiejų rankų. Vietoj to geriau suvaikščiodavau kelis kartus ir imdavau po dalį amunicijos, bet užtat viena ranka (ta kur su steku) būdavo laisva.
Po kiek laiko, taip atsitiko, kad Eglė su Marium išvažiavo savaitgaliui, o aš pažadėjau, kad pasirūpinsiu jų arkliais: Kauku, Kapučinu ir Paganeliu. Na, išvesiu į levadą, arba pavaikysiu ant kordo, kad nestovėtų, o Paganelį pavedžiosiu arba pajosiu. Šeštadienį ketinau juos vieną po kito išleisti į levadą, bet atvažiavus į Kairėnus radau ją užimtą – buvo išleistas Taironas pasivaikščioti. Sužinojau, kad šiandien laisvos levados nesulauksiu. O pavaikyti jų ant kordo irgi nespėsiu, nes reikėjo prajoti Tempą ir Paganelį. Žodžiu, šeštadienį abu eržiliukai prastovėjo garduose. Negerai.
Sekmadienį vėl radau užimtą levadą. Blogai! Vadinasi, ant mano galvos keturi arkliai, ir nė vieno negaliu išleisti į levadą. Išsikaulijau, kad man po poros valandų levadą atlaisvintų, ir suplanavau taip: dabar ant kordo pavaikau Kapučiną, tada į levadą išleidžiu Kauką, o kol jis laksto, pajoju Paganelį ir Tempą.
Taigi, nužygiavau pas Kapučiną. Pagalvojau, kad gerai būtų uždėti jam žąslus, bet tada patingėjau.. Ai, pagalvojau, kaip aš jam tuos žąslus bandysiu grūsti, tada užsegti… Kantarėlis būtų paprasčiau. Ir uždėjau kantarėlį. Klaida! Tada prie kantaro prisegiau kordą, susikaupiau, nusiteikiau ryžtingai, ir išsivedžiau Kapučiną. Eržiliokas, vakar visą dieną prastovėjęs, buvo nusiteikęs visai žaismingai. Risnojo aplinkui ir taikėsi man grybštelėti. Grybštelėti aš jam neleidau. Na ir ėmiau vestis link aikštelės, kur galvojau pravaikyti. Nusivedžiau aš gal kokį trečdalį kelio… O tada Kapučinas apsisuko, atsisuko į mane užpakaliu, ir, palenkęs galvą, davė gazo. Aš laikiau kordą kiek galėjau, bet Kapučinas svėrė daugiau. Kelis metrus aš bėgau paskui jį, o tada supratau, kad jei dar laikysiu virvę, tai pargriūsiu ant žemės ir vilksiuos iš paskos. Taigi, aš ją paleidau… Ir Kapučinas nurūko atgal į arklidę su besivelkančiu iš paskos kordu…
Oi, pagalvojau, kaip negerai. Ir nubėgau link arklidės. Jau iš toliau išgirdau prie arklidės žvengimą choru. Pribėgus pamačiau, kad Kapučinas laksto aplinkui arklidę. Tada ėmiau jį vaikyti. Kapučinas bėgdavo prie levados vartų, aš iš ten jį nuvydavau, jis bėgdavo aplinkui arklidę, prie kitų vartelių. Aš jį ir iš ten nuvydavau. Jis bėgdavo vėl atgal. Ir taip toliau. Pamaniau, tegu atsilakso bičas truputį, otai vis tiek jo nenulaikysiu. Tada, vienu momentu, kai Kapučinas eilinį kartą išniro iš už kampo ir nubėgo aplinkui arklidę, aš susimąsčiau. Hm, Kapučino karčiai gi ne grynai juodi, o su šviesiom sruogom… Ir kojos ne tokios juodos. Ir pati kūno spalva lygtais rudesnė. O šiaip viskas tas pats – mažas žmudas, su besivelkančiu juodu kordu iš paskos. Pavijau jį dar kartą, įsižiūrėjau, ir supratau… Čia ne Kapučinas, čia Žaibas! Va tai tau… O kur tada Kapučinas??? Pro atdaras arklidės duris pasižiūrėjau vidun. O va ir Kapučinas! Matyt, kai Kapučinas parbėgo, mergaitė vedėsi ant kordo Žaibą, ir Žaibas taip pat nutrūko. Mergaitė ir Dovilė dabar bandė išvyti Kapučiną laukan. Aš plačiau atvėriau duris ir Kapučinas išbėgo. Lauke Kapučinas susitiko su Žaibu ir… puolė muštis. Žaibas puolė gintis. O aš nutaikiau progą, priėjau prie besivelkančio Kapučino kordo, ir pačiupau. Bet Kapučinas nubėgdamas gerai trūktelėjo, ir aš parvirtau veidu į žemes. O Kapučinas su Žaibu nubėgo už arklidės kampo. Tada mes ten supuolėm net keturiese. Kapučino kordą pačiupom dviese su Dovile, Žaibą nuvilko šalin mergaitė ir Robertas. Dviese jau galėjom nulaikyti vieną arklį.
Kai Robertas paklausė, kas nutiko, pasakiau, kad Kapučinas užsistovėjęs, ir pabėgo, ir kad čia dėl to, kad man niekas neatlaisvina levados, kad eržilas galėtų išsilakstyti, ir jeigu dabar nebus atlaisvinta levada, tai bus ir blogiau… Ir – o stebukle – levada tuojau pat atsilaisvino. Mes įgrūdom ten Kapučiną ir dar pavaikėm, kad entuziazmas eržilui galutinai išgaruotų…
Uf. Buvau visa šlapia ir emociškai pavargus, o dar dėmesio laukė Kaukas, Tempas ir Paganelis. Ir rankos buvo nubrūžintos kordo, kruvinos…
Bet kapučiniški nuotykiai tą dieną dar nesibaigė 
Nusprendžiau dabar iš levados parvesti Kapučiną, į levadą įleisti Kauką, prajoti Paganelį, tada eiti joti Tempo. Taip visi keturi bus prajudinti.
Kapučiną parvedžiau ir Kauką nuvedžiau be nuotykių. Paganelį jojau irgi ramiai.
O tada į Kairėnus atvažiavo Eglė ir Marius! Paskui buvo daug arklių vedžiojimo, vienus nuvesdavom, kitus atvesdavom, tiksliai net neatsimenu kas kiek ir kada… Todėl viską praleisiu… Galiausiai gavosi taip: Kaukas ir Kapučinas pririšti prie aikštelės tvoros iš išorės, vienas vienam gale, kitas kitam. Aikštelės viduje – Eglė, Marius, Dovilė, Tadas, aš ir Tempas. Tempas – pabalnotas, kliūtys – pastatytos. Eglė – ant Tempo, šokinėjo per tas kliūtis. Po kiek laiko ant Tempo užlipau aš. Tada mane erzino Marius, kad peršokčiau kliūtelę, rodos apie tai jau rašiau kažkada. Peršokau porą kartų ir tiesiog nusprendžiau ramiai pajoti. Jojom ratukais, zigzagais, ir vis pro tą vietą aikštelėje, kur anapus tvoros buvo pririštas Kapučinas. Toje vietoje Tempas sulėtėdavo ir bandydavo prieiti prie Kapučino, bet aš jam neleisdavau. O vieną kartą aš kažkaip užsisvajojau… Tempas priėjo arčiau prie tvoros toje vietoje, kur už tvoros buvo Kapučinas. Sustojo. Aš jį paraginau, bet Tempas prikišo nosį prie Kapučino. Kapučinas prikišo nosį prie Tempo. Jie susiuostė. O tada jau nebespėjau nieko pakeisti. Arkliai žvygtelėjo. Mane mestelėjo į viršų, nes Tempas atsistojo piestu. Kapučinas – taip pat. Ir jie pradėjo per tvorą aiškintis santykius… Aš išsėdėjau, bet vienu metu pasijutau sėdinti ne balne, o Tempui ant kaklo. Skubiai persėdau atgal. Pamačiau, kad viena tvoros lenta (o jų iš viso trys horizontalios) jau išvirtusi. Sukau Tempą pavadžiu (kamanos buvo bežąslės, sužeisti nebijojau) į šoną, nuo Kapučino. Pavyko jį apsukti, bet tada Tempas ėmė kalti į tvorą užpakalinėm kojom… Čia pribėgo vaikinai, nuvijo Kapučiną. Tempą man pavyko išsistumti tolėliau. Ir mes su Tempu kuo ramiausiai nužingsniavom tolyn… Lyg niekur nieko… Vaikinai prikalė tą lentą atgal. Tadas apžiūrėjo, ar Tempas nesusižeidė kojų. Viskas buvo tvarkoj, niekas nenukentėjo. Tvora kaip buvusi, Tempas vėl ramus, man irgi nieko neatsitiko… Tik ranka vėl buvo kruvina, nagas nulaužtas, matyt čia tuo metu, kai sukau Tempą pavadžiu…
Vistik gerai, kad tarp mūsų buvo tvora! Va tai tau ir eržilai.
Daugiau dėl Kapučino kaltės eržiliškų nuotykių nebepatyriau. O dabar jis jau ir nebe eržilas. Bet dabar turiu reikalų su dar vienu eržiliuku :/ Ir tasai jau irgi spėjo apdovanoti mane nuotykiais :/
1 komentaras
2007 Birželis 20 at 11:25
Erzilas erzilui nelygu.