Kupolės ir Giedros bajeriai

Jump to Comments

Kupolė ir Giedra buvo pirmosios mano jojimo mokytojos, Nadios kumelės. Ant jų aš užsisėdau 2006 metų vasarą ir jojau penkis mėnesius. Iš viso buvo 29 treniruotės – 29 gryno jojimo valandos. Ir dar daugiau valandų – šukavimo, kanopų krapštymo, balnojimo, gardų valymo, kartais – vedžiojimo su užsodintais vaikučiais arba kitais mokiniais…

KUPOLĖ

Nadia apie ją sakė: “garde – filosofė, aikštelėje – profesorė”. Išdidi, mąsli, gudri. Protinga.
Nežinau, kiek aš valandų praleidau, valydama jai kanopas… tiksliau, bandydama išvalyti. Pabandžius pakelti jos kanopą, Kupolė tiesiog mane nustumdavo ir atsukdavo man užpakalį. Na, ji man niekada neįspyrė, bet vis tiek būdavo baisoka, ir aš pasitraukdavau. Tada vėl bandydavau pakelti kanopą ir vėl pamatydavau užpakalį. Ir taip kelis kartus iš eilės. Tada Nadia neapsikentusi parodydavo, kaip reikia daryti – užeidavo ryžtingai, su steku, pastatydavo kumelę į vietą ir išvalydavo kanopą. Tada Nadia stovėdavo šalia, kol aš be problemų išvalydavau kitas tris. Bet jei Nadios šalia nebūdavo…
Vėliau nusprendžiau su tuo susidoroti. Jei susitardavom dėl treniruotės 12 valandą, aš atsikeldavau 8 ryto, iš namų išvažiuodavau 9 valandą, 10:30 jau būdavau Belmonte, ir man dar likdavo pusantros valandos iki treniruotės. Tada imdavau krapštuką, steką ir eidavau pas Kupolę. Kai ji atsukdavo man užpakalį, aš pasitraukdavau į šoną ir mojuodama steku atsukdavau ją į vietą. Tada imdavau kanopą vėl. Ji vėl atsukdavo užpakalį. Aš ją vėl apsukdavau. Patį pirmą kartą šitaip sukiojomės kokias 40 minučių, kol Kupolei nusibodo ir ji leido man išvalyti kanopas. Antrą kartą buvo greičiau – rodos, užteko pusvalandžio. Paskui dar mažiau. Ir taip pamažėle pamažėle darėsi lengviau. Bet paskui pradėjau lankytis rečiau, nebeatvažiuodavau iš anksto, ir problema sugrįžo. O aš nustojau cackintis – pasinaudojau Aušros patarimu: tiesiog ją pasikamanodavau, kad ji negalėtų nusisukti, ir išvalydavau.

Kitas firminis Kupolės bajeris – raginama į risčią, ji pradėdavo tiesiog greitai eiti. Bet ne bėgti. Oi, tai būdavo tikra gėda… Nadia mane laikydavo ant kordo ir laukdavo, kada aš pradėsiu risčiuoti. Aš sukdavau apie ją ratus, iš pradžių švelniai spusčiodavau kumelei šonus, tada stipriau, tada dar stipriau, tada iš visų jėgų, tada jau vėl silpniau, nes kojos imdavo pavargti, tada dar silpniau, o tada išvis pasiduodavau ir jausdavausi visiškai sugniuždyta… Nadia klausdavo: “Kaip tu gali jos neišraginti?” Aš nulipdavau, Nadia atsisėsdavo ir išsiragindavo. Tada vėl sėsdavau aš, ir vėl kartojosi tas pats… Steką rankose turėdavau, bet visada bijojau juo suduoti. Treniruotės laikas taip ir ištirpdavo. Kartą Nadia pasakė, kad arba aš valdau arklį, arba nejoju išvis. Ilgai galvojau, ar mest jojimą, ar ne, ir kitą savaitę vėl atėjau į treniruotę, nusprendusi būti griežtesnė. Pradėjau mokytis ne malti kojom per šonus, o raginti sistemingai: lengvas spustelėjimas, nebėgi? stiprus spustelėjimas, dar nebėgi? še tau su steku! ir bėgam. Greitai steko jau ir nebereikėdavo taip dažnai.

Bet visa ši “drama” vyko ant kordo. Tai yra, man nereikėjo Kupolės valdyti, sukioti, reikėjo tik bėgti į priekį. Paskui Nadia mane nuo kordo paleido. Ir vėl prasidėjo… Aš sukdavau į vieną pusę, o Kupolė eidavo į kitą. Ji pasukdavo galvą ten, kur man reikėdavo, bet atkišusi petį į priekį eidavo ten, kur jai užsinorėdavo. Pavyzdžiui, link išėjimo iš maniežo. Arba lauk iš aikštelės ir namo link arklidės. Po truputį mokiausi ir su tuo kovoti, po truputį Kupolė pradėjo manęs daugmaž klausyti. Bet atėjo ruduo, šalti orai, į maniežą sugužėjo krūvos raitelių, kurie anksčiau sportavo lauke, ir pasidarė bardakas. Aš jodavau įsitempusi, Kupolė tai jausdavo, ir puikiai suprato, kad ji vėl turi gerą progą iš manęs pasišaipyti. Aš jos nebesuvaldydavau, ji iš pradžių bėgdavo gerai, o paskui pasukdavo ten, kur užsimanydavo, mes trukdydavom kitiems raiteliams ir kai kurie raiteliai mus gerai aprėkdavo…

Dar Kupolė baidydavosi. Bėgam, bėgam, ir tik šast į šoną! Iš pradžių aš baisiausiai išsigąsdavau. Uff, galvodavau, gerai, kad neišvirtau iš balno. Paskui ėmiau priprasti. Paskui beveik to nebepastebėdavau… Tai jau būdavo nebe bajeris, o kasdienybė…

Bet su laiku pradėjau suprasti, kokia vis tik Kupolė puiki. Protinga, patikima, atsargi. Gąsdindavo užpakaliu, taip. Bet niekada nespirdavo. O Giedra galėjo įspirti. Neduodavo kanopų, taip. Bet jei duodavo – tai atsargiai. O Giedra jas paduodavo staigiai, ir dažnai kaukšteldavo man per ranką. Nemindydavo kojų! O Giedra man jas numynė ne kartą. Visada sustodavo, kai man grėsdavo pavojus nukristi, taigi nuo jos nė karto nekritau. O nuo Giedros – kritau. Kupole buvo galima pasitikėti, Kupolę Nadia duodavo silpniau jojantiems mokiniams.

GIEDRA

Giedra, nors išoriškai labai panaši, charakteriu buvo visai kitokia. Ji buvo gudri, impulsyvi, klastinga, išradinga. Ir meili…

Giedra nebuvo tokia atkakli kaip Kupolė, ir neatsukinėdavo man šiknos garde 40 minučių iš eilės. Bet ji karts nuo karto susigalvodavo vis kitokių bajerių. Vienas iš man labiausiai įsiminusių – tai, mokiniui įėjus į gardą, suskliausti ausis, ištiesti galvą su siaubingai gąsdinančia išraiška į priekį, o galinėmis kojomis daužyti mūrines gardo sienas. Baisu gi! Mokiniai išbėgdavo iš gardo, o Giedra triumfuodavo.

Dar ji mindydavo kojas. Ar iš neatsargumo, ar tyčia – nežinau. Bet gali būti ir tyčia… “Oi, numyniau, atsiprašau! chichichi….”.

Kol aš jojau ne savarankiškai, o ratuku ant kordo, Giedra su manim išbandė savo bajerį “O risčia aš nebėgsiu, aš iš karto zovada…” Išsiragindavau ją į ristutę, susikaupusi bandydavau prisitaikyti prie risčios ritmo, ir pajausdavau, kad jau supuosi ant zovados… aš stabdydavau, tada mes galiuką paeidavom, vėl ragindavau, ir vėl atsidurdavom zovadoj. Todėl kurį laiką Nadia man neduodavo Giedros, bet paskui vis tik užsodino ir ėmė mokyti mane laiku pastebėt, kada bus zovada, ir prilaikyti. Ir aš išmokau.

O kai mane paleido nuo kordo, su Giedra vėl pasidarė smagu… Kol žingsniuodavom, viskas būdavo gerai. Klausydavo manęs kuo jautriausiai. Bet užtekdavo paraginti, kaip ji staiga pasisukdavo ir pradėdavo bėgti į… į ką nors. Paprastai – į įvairias kliūtis, į žmones, į kitus arklius. Aš išsigandusi susistabdydavau, o jai tik to ir tereikėdavo. Tada – vėl bandymas risčiuoti, ir vėl Giedra mane nuveždavo bala žino kur. Nadia nusprendė imtis priemonių ir, nutaikiusi, kuomet maniežas buvo tuščias, liepė man tiesiog raginti. Nesvarbu, kur Giedra bėga, mano užduotis – raginti. Ir aš sėdėjau ant jos didelėm akim, apmirusia širdim, ir raginau. Mes bėgdavom tiesiai į pastatytą kliūtį, prieš ją Giedra sulėtėdavo, bet aš paragindavau. Giedra staigiai išsukdavo, aplenkdavo kliūtį, ir bėgdavo į Nadią. Nadia pamojuodavo jai prieš nosį botagu, Giedra apsisukdavo ir bėgdavo į dar k1 nors, bet aš toliau ragindavau. Netrukus Giedrai nusibodo taip nepatogiai bėgioti, ir ji pradėjo tvarkingai bėgti prie sienelės… Paskui buvo kelios tikrai puikios treniruotės, kai Giedra manęs klausė, ir aš patyriau, kas tai yra žirgo valdymas lengvu kūno svorio perkėlimu, o ne pavadžiais ir nežmoniškom blauzdų pastangom… Bet paskui… Na, ruduo, prigužėjęs maniežas, ir atgiję Giedros bajeriai.
Tą rudenį man pasitaikė puiki galimybė išsinuomoti Tempą. (Beje, su šituo ERŽILU man buvo žymiai, žymiai, ŽYMIAI lengviau susitvarkyti, nei su Nadios kumelėmis!) Man nebeliko laiko važinėti į Belmontą. O ir ne tik laiko. Ir noro nebebuvo – prigrūstas maniežas, rėkaujantys raiteliai, trintis ir nekokia atmosfera.. Tokie man liko prisiminimai. Visą žiemą jojau Tempą ramiuose Kairėnuose, kur niekas niekam netrukdo, nes žmonių ir arklių yra mažai. Atgaiva! O link pavasario supratau, kaip pasiilgau Giedros. Ne Belmonto, ir net ne Kupolės, o būtent Giedrutės… Kodėl – nežinau. Kažkuo prilipo prie širdies.

13 Komentarai

Filed under arkliai