Spooky!

Jump to Comments

Šeštadienį vėl rezgiau didelius planus. Ir ne visi sužlugo! Pavyzdžiui, kelią iš Kairėnų botanikos sodo visgi radau. Tiesiog išlipau Kairėnų stotelėje, bet įėjau ne pro vartus, o truputį paėjau atgal ir miškeliu patekau į botanikos sodą Mum ten bus patogu išjoti į platesnius laukus, o šiaip žmonėms ten būtų patogu patekti į sodą be bilieto

Taip pat dar turėjau planų padirbėt su galvos nuleidimu, papraktikuoti sustojimus (kad sustotų be pavadžio ne tik einant iš arklidės, bet ir grįžtant į arklidę!) ir gal net paėjimą atgal, galbūt žingsnio sulėtinimą, o gal persiristi per kliūtelę, o gal aikštelėje kokias figūras pabėgioti. Bet susitikau Eglę, o Eglė paklausė: “Gal nori į laukus pasinešiot?” Tuo ir buvo viskas nuspręsta.

Eglė pabalnojo Paganelį, aš – Tempą, ir mes išjojom. Pirma į aikštelę, apšilimo padaryti, nes taip iš karto imt ir lėkt būtų nesveika arkliams. Buvo šaltoka. Ir dėl to piktoka, nes dar prieš savaitę buvo +17, buvo saulė ir netgi beveik trumpos rankovės. O dabar maksimum +7. Ir, maža to, kai jau baiginėjom apšilimą, iš dangaus man ant žando nusileido snaigė. Mane ištiko lengvas šokas! Maža to – tokių snaigių leidosi ir daugiau..

O kai iš aikštelės išjojom į laukus, mums į veidus pūstelėjo tikra PŪGA. Su sniegu. Eglė pakeiksnojo, aš susigūžiau ir nuleidau galvą, kad kepurės snapelis bent veidą apsaugotų.

Netrukus prijojom pievutę, ir nuo asfalto pasukom ant žolės. Paganelis su Egle buvo šiek tiek priekyje. Ir staiga Paganelio galinės kojos sumirgėjo ir jis nurūko. Tempui, aišku, buvo gyvybės ir mirties klausimas suspėti paskui jį. Aš tam visai nebuvau pasiruošusi – ką tik gūžiausi, keikiau pūgą, ir va mes jau skrendam! Man nuo galvos nulėkė kepurė, kojos pametė balnakilpes, o aš pati vos nepamečiau arklio. Pievutė greitai pasibaigė, toliau turėjo būti kažkokie dirvonai. Aš šiaip ne taip išmelžiau iš Tempo posūkį ir mes nušuoliavom atgal. Čia mus pasivijo ir aplenkė visiškai reaktyvinis Paganelis, o ant jo Eglė kartojo “oi blogai oi blogai oi blogai”. Hm, nu jo, Eglei ne juokai – joja ji su kantaru, o stabdyti voltais nelabai gali, nes Paganelis ant staigių posūkių gali pargrūti. Atsakomybė sukiotis voltais lieka man. Ką aš ir padariau – pradėjau Tempą sukioti ratukais. Greitai pamačiau, kad šiek tiek tolėliau Paganelis jau žingsniuoja nusiraminęs. Pasukau link jo, bet Tempas vėl pradėjo eiti pasišokčiodamas, kaip suspausta spyruoklė, ir aš supratau, kad taip tiesiai niekur nenueisim. Pasukau jį į šoną, o Tempas, he he, padarė išjodinėjimo elementą – pasisukęs kūnu į tą pusę, kur aš noriu, bėgo į šoną, pas Paganelį Paskui pasukau jį į priešingą pusę, Tempas vėl padarė skersavimą, ir tokiais va serpantinais pajojom, kol apsiraminom, o tada visai gražiai nužingsniavom pas Eglę su Paganeliu. Kepurę nusprendžiau susirasti grįžtant.

Nusprendėm prajoti neblogu ir netrumpu keleliu, kuris kerta botanikos sodo laukus skersai. Ne tiesiai, bet vingiuodamas tarp pievučių ir medžių. Eglė, vėl priekyje, paragino Paganelį ir jie nušuoliavo. Man raginti Tempo nereikėjo Aš tik atsistojau kilpose, pavadžius atleidau, ir įsikibau į karčius. Ir ėmiau gaudyti kaifą Malonumas! Išskyrus vieną bėdutę – medžių ŠAKAS. Ne tas tokias storas, o plonesnes, kabančias nuo medžių. Bet aš prie jų jau pripratau – reikia pasilenkti, įkniaubti galvą į karčius ir šakos tik perbraukia per nugarą. Kad tik kuri neužsikabintų už kapišono

Į tako galą pajaučiau, kad kaifas mažėja – Tempas išsikvepia. Zovada gęsta, kol virsta risčia, o po to žingsniu. Dar šiek tiek pasisukiojom po laukus, parisčiavom, ir nusprendėm eiti atžingsniuoti arklių. Aš Google Earth nusižiūrėjau, kad kažkur čia turi būti dar vienas neišvaikščiotas nemažas laukas, taigi mes ten ir patraukėm. Pasirodė, kad laukas “saugomas šunų”, bet užtat aplinkui jį ėjo takas, kuriuo buvo patogu žingsniuoti.

Bejojant sniegas virto milžiniškais ir labai tirštais sniego dribsniais, kurie leidosi taip lėtai letai. Dideli sniego gabalai aplipo mano megztinį ir Tempo karčius. Aplinkui jau mažai kas ir besimatė pro šitas snaiges (Eglė taikliai pakomentavo: SPOOKY!). Ir čia, tas Paganelis… žodžiu jis ėmė ir vėl nurūko. Ir aišku Tempas irgi. Jau pailsėjęs, taigi rovė į priekį gerai. Mes nuskridom, pakeliui susirinkdami ore kabančius dribsnius. Sniegas užlipdė akis.

Pakeliui į arklidę, kai mano galva jau buvo visai šlapia, prisiminiau, kad turiu kapišoną. O dar užsukau į mūsų pirmą aplankytą pievelę ir susiradau savo kepurę.

Ir prižadėjau sau, kad kitą kartą tai jau tikrai padirbėsiu su galvos nuleidimu, sustojimais, paėjimais atgal, ir peršoksiu kliūtelę!

2 Komentarai

Filed under arkliai