Dideli planai mėgsta bliukšti

Jump to Comments

Pakeliui į žirgyną teko išvysti egzotišką kombinaciją… Iki šiol tekdavo matyti ant kampo myžančius bomžus ir girtus nepastovinčius bomžus, o čia pamačiau myžantį nepastovintį bomžą. Turbūt panašiai atrodo žarna, atsukus stiprią srovę, kai ji ima rangytis ir taškyti vandenį į visas puses. Taigi, bomžas chaotiškai siūbavo ir perstatinėjo kojas, vos negriūdamas, o srovė tryško kažkur į viršų ir į visas puses. Apsilaistė pats ir aplaistė stotelę.

Tada nuvažiavau į kairėnus, persirengiau, prisikroviau pilną kišenę morkų, pabalnojau Tempą ir išjojau ieškoti išėjimo iš botanikos sodo į platesnes erdves. Konkrečiai, norėjau rasti vietą saugiai pereiti kelią, kuriuo autobusas atvažiuoja iki kairėnų, kad galėčiau joti į antavilių, nemenčinės pusę. Prieš tai buvau radus miške kažkokias vėžes, tik labai jau šakom apmėtytas. Šiandien tas vėžes gerai pravaliau – ėjau pėsčiomis (už savęs vedžiau Tempą) ir mėčiau tolyn nuo kelio visokius šakigalius. Taip priėjau asfaltuotą kelią, bet pasirodė, kad tai ne tas kelias, kurio man reikėjo, o kelias į Baniškes. Susinervinau, užsilipau ant balno, ir pasukau atgal.

Pagalvojau, ką čia dar gero ketinau šiandien nuveikti? Tokių didelių planų, rodos, turėjau. Aha, papraktikuoti sustojimus. Aš gi dabar stengiuosi iš nenustygstančio Ėjiko padaryti žirgą, kuris iš karto sustotų, davus komandą. Sustot jau mokam, bet ilgėliau pastovėti vietoje – dar ne. Taigi, suspaudžiau keliais, šiek tiek atsilošiau, pasakiau “ooo” ir patrumpinau pavadį. Tempas sustojo. Pagyriau, išgriebiau iš pūpsančios kišenės morkos gabaliuką, pasilenkiau į priekį ir pakišau jam po nosim. Tempas grybštelėjo, bet ne morką, o mano smilių. Spygtelėjau, atsilošiau, pasižiūrėjau į savo pirštą – skaudantis, apseilėtas ir kruvinas. Tempas buvo nustebęs, įsitempęs. Morka voliojosi jam po kojom. Ieškojau, į ką čia nusivalyti tą pirštą… Aha, turiu nosinę… pavaliau. Kraujas vis tiek varva – virš nago oda praplėšta. Susikišau vargšą pirštą burnon, pasiraginau Tempą ir taip mes pro miškus grįžom į įprastus botanikos sodo laukus – vienoj rankoj pavadžiai, kitos rankos pirštas burnoj. Kišenė taip ir liko išspūtusi nuo morkų – nors sustojimus dar praktikavom, bet su morkom nerizikavau.

Taigi, rodos šiandien turėjau didelių planų. Be bandymo ištrūkti iš botanikos sodo teritorijos ir sustojimų praktikavimo, dar galima leisti Tempui pasinešioti po laukus – jis tą labai mėgsta. Pasiraginau į ristutę ir dešinioji balnakilpė kažkaip nuslydo link kulno ir atsirėmė į koją. Tiksliai – dabar aš su vasariniais batais, kurių padas lygus, o dešinė balankilpė neturi gumelės, todėl koja slydinėja. O ant dešinės kojos kaip tik yra mėlynė toje vietoje, kur balnakilpė atsiremia į blauzdos kaulą. Ir tada ima skaudėti. Pasistengiau nuleist kulnus žemyn ir dar parisčiavau, bet dabar jau visai pamečiau balnakilpę. Hm, nieko gero. Reiktų uždėti tą nelaimingą gumą ant balnakilpės…. Ir kairiąją pirštinę taip pat reiktų užsidėti, pirštas nors nebevarva, bet odos gabalas atplyšęs, pirštinėje jis bent jau nenukristų…

O aš dar norėjau per kliūteles pašokinėti… Mano dideli planai subliuško. Bet gal dar ne viskas prarasta? Nusprendžiau grįžti prie arklidės, užsidėti pirštinę, ant balankilpės uždėti gumą, ir tada jau “pasinešioti” po laukus ir pašokinėti per kliūteles. Pakeliui link arklidės sugalvojau nulipti, atleisti pavaržą ir leisti Tempui pasiganyti. Tempas kiek pagraužė žolę ir pradėjo kasti kanopom žemę. Nustebau – negi voliosis? Su balnu šiaip jau niekada nesivolioja. O Tempas ėmė ir sulenkė kojas. Ir atsigulė. Ir tik tada susigriebiau, iš panikos sumojavau rankom, patraukiau pavadį, sušukau “baikbaikbaikbaik”. Tempas atsistojo. Dar pagraužė žolę. Ir vėl ėmė kast žemę. Ai, pagalvojau, tegu voliojasi, tik balną nuimsiu. Nuėmiau. Pasivoliojo. Dar pagraužė žolę. Prišiko. Tada apsisuko ir ėmė uostyti savo šūdus. Paprastai Tempas juos dar pakasa priekinėm kanopom, kad plačiau išdrabstytų, ir šiandien tikėjausi to paties. Bet… jis pauostė, ir ATSIKANDO savo paties krūvos. Ir ėmė čiaumoti. Ne taip, kaip žolę, kurią jis mechaniškai graužia, bet taip, tarsi tai būtų delikatesas: susimąstęs iš lėto judino lūpas, atidarydavo ir uždarydavo burną.. Nu va, pagalvojau. Gražiausia. O aš dar imu burnon savo pirštus, kurie prieš tai pabuvojo jo burnoje.

Grįžau prie arklidės, užsidėjau pirštinę, uždėjau gumelę ant balnakilpės. Netiko ta gumelė, bet svarbu kad kažkaip laikėsi, ir man to užteko. Vėl įsirioglinau į balną ir išjojau į laukus. Dublis antras. Laukuose išsiraginau į ristutę, paskui ir į zovadą, bet Tempas šįkart kažkodėl “neužsiskačkiavo”. Keista šiek tiek. Paprastai užsineša, bent galiukui kelio. Gal tiesiog jau prisivaikščiojom šiandien? Zovada buvo vangoka, reikėjo stumt blauzdom. Nusprendžiau, kad arklio neprievartausiu, ir pasukau į aikštelę, kurioje turėjau vilties stryktelt per kokią kliūtelę. Aikštelė buvo tuščia – gerai. Bet kliūtelė nebuvo pastatyta – nelabai gerai. Kartys tiesiog gulėjo ant žemės. O nulipti ir pasistatyti “iksą” labai tingėjau…. Pagalvojau, kad užteks man ir tų gulinčių karčių – vis tiek kažkoks šuoliukas bus, tegu ir visai neaukštas. Man ir tiek užteks, vis tiek tai bus septintas šuolis gyvenime.

Iš tikrųjų tai norėčiau pašokinėti daugiau, bet vis kažkaip neišeina. O jei ir išeina pašokinėti, tai kažkaip vis keistos aplinkybės ištaiko. Pirmieji trys šuoliai buvo tamsoje, aikštelę apšvietė tik lempa, ir Tempas įtariai žiūrėjo į visas kliūtis. Nusprendžiau, kad pradžiai gal kliūtį peržengsim, o tada šoksim. Bet Tempas pats įsibėgėjo risčia ir liuoktelėjo. Aš loštelėjau atgal, vos spėjau kojom apsikabint arklį, pamečiau balankilpes, tada krestelėjau ir supratau kad aš jau kitoj pusėj. Dar aš supratau, kad pavadžių jam neatidaviau šuolio metu. Dėl to man pasidarė labai gėda, ir aš peršokau tą kliūtį dar du kartus, tik prieš ją visiškai numesdavau pavadį ir įsikibdavau į karčius. Tempas liuoktelėdavo, aš ničnieko nesuprasdavau, kas atsitikdavo, ir mes atsidurdavom kitoj pusėj. Po kliūties Tempas nešdavosi, o aš, be pavadžio, be balnakilpių, kratydavausi balne, kol jį susistabdydavau, o tada drebančiom rankom paglostydavau ir pagirdavau. Ketvirtas šuolis (po kelių dienų) irgi buvo tamsoje ir irgi toks pats – iš risčios, nieko nesuprantant, numetus pavadį. Paskui dar norėjau pašokinėti, bet vieną kartą neišėjo, kitą kartą nebuvo laiko, dar kitą kartą aikštelėje dar kažkas jojo ir man buvo gėda, kad mane pamatys taip baisiai šokančią , tai irgi nešokau. O dar po kelių dienų tiesiog buvo daug draugų ir jojančių aikštelėj prisirinkę, ant Tempo pajojo ir pašokinėjo Eglė, tada užsėdau aš ir visai neketinau šokinėti visų akivaizdoje. Bet Marius taip vaikiškai erzino: “nu peršok per kliūtelę, nu peeeeršok, nu parodyk ką moki, nu davaaaai”. Ir aš taip vaikiškai ir pasidaviau. Ai, pagalvojau, nu ir tegu tas Marius pažiūri. Išsiraginau į risčią, užėjau ant kliūties, numečiau pavadį, įsikibau į karčius ir pasiruošiau baisiam stryktelėjimui, bet Tempas peršoko taip… taip nebaisiai. Manęs neloštelėjo atgal, balnakilpių nepamečiau.. Šuolis buvo gerokai mažesnis, nei tikėjausi. Nors kliūtis buvo ta pati. Ir tada man dašilo, kad, matyt, tamsoje Tempas prastokai matė kliūtį ir šokdavo su atsarga, tai yra, aukščiau negu reikėjo. O dienos šviesoje šuoliukai maži. Iš tos laimės peršokau kliūtį prieš Marių dar kartą.

Bet visi mano šuoliai buvo padaryti iš risčios. O teoriškai lengviau ir geriau turi būt iš zovados. Taigi, šiandien tą ir ketinau padaryti. Bet laukuose Tempo zovada buvo tokia neįkvepianti, kad ir aikštelėje nebuvo ko tikėtis. Ir iš tikrųjų – Tempas į zovadą kėlėsi sunkiai, greitai nusimušdavo į risčią, steko aš neturėjau, todėl negalėjau jo įtikinti griežtesnėmis priemonėmis, o ir nenorėjau. Ai, pagalvojau, risčia irgi nieko. Užėjau ant kliūtelės risčia, peršokau, ir nujojau namo, į arklidę.

Dar turėjau planų šiandien “pasiNH’inti”. Papraktikuot galvos nuleidimą, lenkimą į šonus. Garde, aišku, ne lauke. Bet kai grįžau, jau buvo gana vėlu, o manęs dar laukė reikalai mieste. Taigi nespėjau.

A, o dar! Kai jojom laukuose, mus vijosi nemažas lojantis šuo, kurio šeimininko niekur nesimatė 8-[

3 Komentarai

Filed under arkliai