Užutrakis I (kaip mes Saturno žiūrėti važiavom)

Jump to Comments

Rudenį. 2006 lapkritį. Kaip tik buvo gražus auksinis ruduo.

Aušra grįžo iš Užutrakio žirgyno, kur žiūrėjo du parduodamus žirgelius. Vienas turėjo išvaržą, apie kitą jau nieko nebeatsimenu. Bet esmė ne šiuose dviejuose žirgeliuose. Kol juos žiūrėjo, Aušrai krito į akį juodas kumeliukas – jis parbėgo iš ganyklų į kiemą kartu su kitais žirgais, bet pats prie jų neliko, o šmurkštelėjo į arklides ir pasislėpė. Aušra pasidomėjo, kas čia toks. Jai pasakė, kad tai Saturnas. Aušra paklausė, ar jis neparduodamas. Jai atsakė, kad ne. Kiek vėliau Aušra dar kartą paklausė, ar jis tikrai tikrai neparduodamas, jai vėl atsakė, kad tikrai ne. Ir dar pripasakojo, kad Saturnas toks keistas, kartais žmones puola ir panašiai.
Tada Aušra parvažiavo, ir man viską papasakojo. Apie tuos du parduodamus žirgelius ir apie Saturną. Kai mes atsiplepėjom ir jau norėjom išsivaikštioti savais keliais, jai suskambo telefonas ir pranešė, kad Saturnas visgi parduodamas.

Buvo aišku – mes važiuosim į Užutrakį žiūrėti Saturno.

Taigi, vieną rytą sėdom į traukinuką ir nuriedėjom į Trakus. Ten aš aptikau, kad mano termosas su arbata, pasirodo, sugedęs ir kad visa kuprinė jau pilna karštos arbatos. Na bet aš ne apie tai. Susiradom taksi ir nuvažiavom iki Užutrakio žirgyno. Išlipom. Pamačiau tokį vaizdą (ten Aušra stovi):

ir aplinkui daugiau nieko. Akimis ieškojau kokio nors namo, kuriame gyventų žmonės. Neradau. Paklausiau Aušros, kur namas. Ji atsakė – “nėra”. Aš paklausiau, o kur gyvena šeimininkė su dukra. Aušra pasakė – “taigi va čia”, ir parodė į arklidę. Aš perklausiau “kur kur?” Aušra pakartojo: “nugi va”. Dar kartą pasižiūrėjau:

ir pamačiau tą mažą baltą vagonėlį. Pasitikslinau: “tai va čia?” Aušra atsakė: “taip, čia”. Aš buvau šokiruota. Bet paskui, supratau, kad viskas dar ne taip blogai, nes arklidėje taip pat buvo visai neblogos sąlygos – šalia gardų su asiliuku, ožiukais ir poniukais stovėjo rašomasis stalas ir sofa, ant kurios gulėjo keli šunys. Yra ir kur pasėdėti, ir kur pasimokyti.

Štai arklidės gyvūnija:

Už ožiuko užpakalio matyti dviejų žavingų ponių nugaros. Berods, vienas iš tų ponių yra poniukė vardu Zosė, ir Zosė yra vienintelė Saturno draugė.

Žmogus nuėjo parvesti Saturno iš ganyklų, o mes apžiūrėjom arklius. Man didelį įspūdį padarė eržilas Būras – anot arklininko, stambusis žemaitukas, bet man jis greičiau panašus į Lietuvos sunkųjį – kaklas tokio storio, kad vargu ar apkabinsi dviem rankom, galva milžiniška, kūnas didžiulis… kailis – šviesiai rusvas, o karčiai – šviesūs, ilgi ir garbanoti… Tikras pliažinis blondinas – raumeningas ir įdegęs. Taip ir trykšta vyriška potencija Atitvertas nuo visų kitų arklių, nes atseit pavojingas. Todėl ir nenufotografavau – garde per tamsu buvo…

Parvedė saturną. Štai jis:

Apžiūrėjom, apčiupinėjom, apglostėm, apvaišinom morkom, paprašėm kad pavaikytų ratuku. Normalus kumeliukas, pavasarį bus dveji metukai, nei agresyvus, kaip kad mum sakė, nei ką. Vedi – eina, pastatei – stovi. Tik žvilgsnis kažur į tolį visada.

Na o tada parsirado ir žirgyno šeimininkė elegantišku šiaudais apkibusiu paltu, ji mus parvežė atgal į Trakų stotį. Pakeliui papasakojo Saturno istoriją. O istorija tokia:

Jo motinai, latvių jojamajai, vieną pavasarį buvo pirma ruja. Ją nusprendė sukergti su Tempu. Latvė nenorėjo poruotis, matyt buvo nepasiruošusi. Taigi ją kaip ir “išprievartavo”. Ir po to patys suprato, kad padarė klaidą – latvė gimdė labai sunkiai ir gimusio kumeliuko nepriėmė. Elgėsi su juo agresyviai, neprisileido ir spardė. Šeimininkė kumeliuką užaugino pati, melžė latvę ir maitino jį iš buteliuko. Galvojo, kad kumeliukas neišgyvens, bet pasirodė besąs atsparus. Tačiau su arkliais jam iki šiol nesiklosto santykiai – ganosi vienas, atokiau nuo bandos, bendrauja tik su poniuke Zose.

Na o latvė sekantį pavasarį surujojo vėl. Šį kartą jau niekas nesiruošė jos per prievartą kergti, bet ji pati išlaužė vartus ir pabėgo… Pabėgo į ganyklas, pas Būrą Ir štai ji jau vėl kumelinga…

Tai štai mes ir grįžom. Saturno nepirkom, nes nė viena pinigų neturėjom Buvo aišku, kad jei ir pirksim, tai tik po pusės metų, o dabar tik žvalgomės. Be to, nors ir tikrai normalus jis mums pasirodė, bet pasakojimų apie jį dar ir vėliau išgirdau įdomių – pvz., kad ima ir nė iš šio, nė iš to užpuola žmogų.. Arkliukas bus netipiškas ir nežinia ar tiks mums, pradedančiosioms…

5 Komentarai

Filed under arkliai