Vėl arkliški eksperimentai su romantika

Jump to Comments

Šį trečiadienį Tempui uždėjau tik kamanas. O balno nedėjau. Kodėl užsimaniau pajoti be balno? Na, visų pirma, sako, kad taip gerėja balansas (raitelio). Visų antra, Tempas neturi idealiai jam tinkančio balno. Vienas spaudžia pečius, kitas slysta į priekį, o dar vienas…. na, jis geras, bet svetimas ir labai brangus, tad biškį baisu dėti, nors leidimą ir turiu. Ir trečia, šiaip labai norėjosi.

Vedant Tempą iš arklidės, sutikau grįžtančius Eglę ir Pagankę (t.y. Eglę ant Pagankės). Eglė pakvietė kartu pajoti laukais, bet ryžausi atsisakyti, nes neturiu patirties joti be balno, o jeigu josim dviese, tai bus visokie ten man neprašyti elementai, a lia šuoliai posūkiai pasažai ir panašiai. Norėjau ramiai, žingsniuku, tiesiai takeliu. Norėjau labai mandagiai atsisakyti, nežinau ar gerai gavosi.. Man tikrai patinka dviese joti, bet su balnu..

Žodžiu, Eglė su Paganke nužingsniavo į arklidę.

O aš  paėjau dar šiek tiek metrų ir nuklampojau į aikštelę, kurioj buvo daug suoliukų ir kelmų. Suoliukai nelabai patiko – jie iš rąstų, apvalūs ir slidūs. Išsirinkau didelį kelmą. Užlipau. Bandžiau privesti Tempą artyn, bet jis gi pas mus toks Ėjikas… niekaip nesustoja.. Suka tuos ratus apie kelmą, kaip aš ant jo tokiom sąlygom užlipsiu? Sukomės taip, sukomės, sukomės ir sukomės. Paskui jis sustojo, pakėlė uodegą ir iš vieno galo pabiro kaštonai, o iš kito išsiveržė “Mmmmmm……”. Aš tuo kaipmat pasinaudojau ir permečiau koją per šikantį arklį.

Sunkiausia jojimo be balno dalis užbaigta! Hm, reikės išmokti ant jo užšokti be jokių ten kelmų. Nuo žemės. Tik niekaip nesiryžtu mokytis, nes bijau, kad nutrankysiu jam nugarą, kad nepavyks, kad nedašoksiu kiek reikia, imsiu slysti žemyn ir gėdingai pliumptelsiu ant žemės. Įdomumo dėlei garde kartais atsiremiu viena ranka į gogą, kita į nugarą, ir iššoku kuo aukščiau į viršų. Tiesiog noriu teoriškai įvertinti, ar pavyktų užšokti. O Tempas tuo metu iškelia galvą, atsisuka į mane ir pažiūri kaip į durnę. Bet gal grįžtam prie temos apie romantiką.

Taigi, romantiškai apsižergiau šikantį arklį ir nujojau. Buvo naktis, kaip visada po darbo. Sniegynai. Nutolom nuo žibinto ir mus apsupo naktis. Nebūtų sniego, tai visur matyčiau tik vieną juodą dėmę. O tada aš mačiau:

1) tamsiai pilką dėmę viršuj, su vienu rausvu kraštu

2) baltą dėmę apačioj

3) nelygią juodą juostą, einančią tarp dėmės viršuj ir dėmės apačioj

4) na ir dar tiesiai po manim – juodą dėmę su tankiais karčiais ir iš jų kyšančiom ausim.

Romantika: žingsniuoti naktį sniegynais ant juodo arklio, tiesiai ant jo šiltos nugaros, įsitverti rankomis į ilgus tankius karčius, ne todėl, kad nenukristum, o todėl, kad iš karčių per pirštus ir rankas iki širdies pakyla kažkoks neapsakomas moralinis pasitenkinimas

O šiandien dėl Tempo buvau rimtai išsigandus. Kadangi sniegas gilus, joju daugiausia taku, nes bijau įgriūt į užmaskuotą duobę. Ir atsitik tu man taip, kad galiuką nusprendžiau pajoti ne visai pažįstamu taku, tas takas pasibaigė, nusprendžiau nusukti į kairę, nes mačiau ten vedančius žmogaus pėdsakus, Tempas žengė į pusnis ir tik MAKT, pamačiau suplasnojusius karčius, arklio priekis smigo kažkur žemyn, bet čia pat iškilo, tada taip pat įsmego ir iškilo užpakalis, ir Tempas nurisnojo per pusnis. Tik spėjau pagalvot, kaip gerai kad nenusilaužėm kokios kojos, galiuką bandžiau suprasti, ar jis nešlubuoja, paskui išvis nulipau, vedžiausi ir žiūrėjau ar visas kojas stato vienodai. Rodos vienodai… Ufff….. daugiau jokių nepažįstamų pusnių…..

Ir – žmudai vistik yra gerai. Žmudai bele kokiuose reljefuose moka susirinkt savo kojas, ne taip kaip dideli ilgakojai sportiniai žirgai. Ne taip, kaip Pagankė, kuris apskritai nežiūri sau po kojom, ir kuris kartą laukuose apsivertė kartu su visa Egle. Ne kartą girdėjau istorijų apie tai, kaip žmudai praneša raitelius per duobes, per suolus, per rąstus, per ką nori. Jo, dabar ir pati matau. Aš irgi noriu kažkokio va tokio. Neaukšto, su tvirtom kojytėm… Aišku gražu tie visi dideli žirgai, bet…

14 Komentarai

Filed under arkliai