Šiaip jau, turiu tokį įtarimą, kad tamsoje matau blogiau nei kiti. Nes kai kiti dar kažką įžiūri, aš jau matau tik juodą špygą ir įlipu į viską, kas pasitaiko mano kelyje. O dabar kaip tik toks metas, kai po darbo jau tamsu. Taigi pastaruoju metu eilinis vakaras pas mane vyksta pusiau apgraibomis: apgraibomis nueinu nuo autobuso stotelės iki botanikos sodo vartų, apgraibomis išvalau Tempui kanopas, apgraibomis jį veduosi iki aikštelės. Na, iki aikštelės pasišviečiu žibintuvėliu, nes kitaip tos aikštelės nerasčiau išvis. Bet su žibintuvėliu nepatogu, nes rankose dar turi laikyti ir botagėlį, ir kordą, ir arklį.
Iš tikrųjų, man labai apmaudu, kad visą šviesiąją dienos dalį turiu pradirbti tarp keturių sienų, o laisvalaikiu, kai man tos šviesos labai reikia, jos ir nėra. Tai nelogiška ir nesąžininga. Ir tai tęsiasi net kelis mėnesius, per kuriuos aš išvis pamirštu, kas tai yra šviesa, ir saulei sugrįžus dar ilgai skauda plačiau atsimerkti.
Šiandien tokį patį eilinį kartą po darbo važiavau į Kairėnų botanikos sodą, pas Tempą. Tačiau šiandien iškrito visiškai neeiliniai šiam gruodžiui krituliai – sniegas. Vietoje tamsios žolės visur buvo baltutėlė patalynė. Ji puikiai atspindėjo tą truputį šviesos nuo dangaus ir aš viską gerai mačiau.
Išvedžiau juodą arklį į baltą sniegą. Tempas pasakė: “Frrrrr, kas čia dabar? Kas čia tas baltas? Kas čia per nesąmonė?”
Nuvedžiau jį iki aikštelės ir sustojau. Tempas uostė sniegą ir abejojo: “Hmmm, būtų čia smėlis, tai išsivoliočiau. Būtų čia žolė, tai paėsčiau. O dabar nežinau, ką daryti.”
Stovėjau tol, kol jam dašilo. Priekinėm kanopom pakapstė sniegą, sulenkė kojas, nuvirto ant šono ir gerai pasivoliojo.
Paskui dar sukrovė gerą krūvą, apsisuko, pauostė ją ir su kanopa išdrabstė aplinkui, tuo pačiu įmindamas kordą (kurią neseniai skalbiau! rankomis!) į šūdus.
Tada aš jį šiek tiek pavaikiau ant kordos. Risčia ir šuoliais.
Ir nuvedžiau paganyti. Tempas vėl uostė sniegą ir sakė: “Voliotis aš jau voliojausi. Ką man dabar ant šito sniego dar nuveikti, aš nežinau.”
Aš jam sakiau: “Durneli, žolės šaldytos išsikask.”
Paskui Tempas atsitiktinai surado išlindusį kuokštelį žolės ir suprato, kad nosim nustūmus sniegą, galima jos rasti ir daugiau.
Kol jis ganėsi, aš spoksojau į jo nugarą ir eilinį kartą galvojau, kaip faina būtų dabar ant jo užsilipti. Seniai jau noriu pabandyti pajoti be balno. Bet, kaip visada, sugalvojau atmazkių: nugara snieguota, nėra ant ko pasilypėti, nėra kamanų…
Tada iš tamsos išniro Aušra ir davė šiltos arbatos iš termoso. Jinai pirmą kartą atėjo aplankyti manęs su Tempu ir puikiai papildė šiandienos neeiliškumą.
Tokia va diena.
8 Komentarai
2007 Vasaris 8 at 16:44
Mmm.. Man patinka. Kūryba, kūryba. Tiesiog. Gaila. Kad nelankau žirgyno. Kad ir diena pilka, bet kai kuriems yra dar blogiau ;].
2007 Vasaris 15 at 14:46
na gaila kad tau diena pastoviaj sviesi, o vakaras juodas ir tamsus….noreciau paklausti kiek tau metu zezere?
2007 Vasaris 15 at 21:15
25 metukai. Bet dabar, kai yra sniego, vakarai nebe juodi ir nebe tamsus…
2007 Balandis 5 at 20:01
o kartais tempas ne is Traku esancio zirgyno?
2007 Balandis 5 at 20:55
aha, anksciau buvo Trakuose.
2007 Balandis 6 at 11:40
blem fainas zirgas
daug palikuoniu paliko musu zirgyne
nuostabus tikrai
myliu ji
2007 Birželis 9 at 11:26
Sveika. O aš biški nesupratau. Tas Tadas nupirko Tempą? Ir jį tau “išnomavo”?
2007 Birželis 9 at 22:23
Jo, Tadas nupirko Tempą. O su manim susitarė, kad aš joju, nes jis užimtas ir negali jo reguliariai lankyti. O kadangi aš jojau ne nemokamai, tai manau, kad teisingiausia tai vadinti “nuoma”