Policijos žirgų aukcionas I

Jump to Comments

Turėjau tik poros mėnesių jojimo stažą, kai forume perskaičiau skelbimą apie artėjantį policijos žirgų aukcioną, kuris turėjo būti rugsėjo 5 d. Visada svaigau apie nuosavą žirgą, be to, norėjau jau suaugusio, viską mokančio, gero arkliuko. Policijos žirgas, mano galva, tam buvo idealus – nebejaunas (nebedurnas), ramus, išmokytas nesibaidyti, klusnus. Visa bėda, kad mano jojimo stažas tebuvo du mėnesiai, ir pirkti nusavą žirgą, švelniai tariant, dar buvo ne laikas… Pirkimą planavau po kokių metų, kai turėsiu pakankamai įgūdžių… O čia še tau – rugsėjo 5, už savaitės. Bet nusprendžiau sudalyvauti, kad gautųsi a lia žvalgyba, ir kad po metų, kai jau tikrai pirksiu, kad žinočiau kaip ten kas.

Forumo skelbime buvo parašyta, kad parduodami penki žirgai. Trys ristūnai, vienas grynakraujis ir vienas hanoveris. Anot skelbimo autorės, hanoveris buvo tiesiog saldainis – labai sveikas, viską moka, yra net Šventą Jurgį bėgęs (kas tas Jurgis, aš tada nežinojau, bet niekam neprisipažinau). Hanoverio vardas buvo Avenas. Jo pradinė kaina – 1400 litų. Kitų žirgų kainos panašios – apie 1200-1400 Lt. Skelbimas ragino pirkti, nes žirgai geri, kainos nedidelės, o jei niekas nepirks, žirgus susirinks mėsininkai. Žirgą apsimoka pirkti už 1200 Lt (ir net gerokai daugiau) ir po to perparduoti mėsai.

Pirmiausia paskambinau ir užsiregistravau. Sužinojau, kad prieš aukcioną reikės sumokėti 5 Lt už dalyvavimą. Taip pat susitariau, kad kai būsiu Belmonto žirgyne, užsuksiu į policijos arklides pasižiūrėti parduodamų žirgų.

Taigi, kitą dieną buvau Belmonto žirgyne. Kartu buvo Aušra. Nutaikiusios progą, įlindom pas policininkų arklius. Mums parodė parduodamus žirgus, truputį papasakojo apie kiekvieną.
Avenas – jau minėtas talentingasis hanoveris. Didelis, bėras. Puiki sveikata.
Provansas – ristūnas. Apie jį pasakojo nedaug.
Badanas – taip pat ristūnas, ypatingas tuo, kad labai klusnus – pakanka užmest virvę ant kaklo ir jis eina paskui žmogų (taip mums pasakojo).
Paganelis – trečiasis ristūnas. Apie jį taip pat išgirdom nedaug.
Ir anglų grynakraujis, baltas gražus žirgas, vardu Brasletas.
Visi žirgai – po 17-19 metų. Senučiukai jau…
Visus žirgus norintieji galėjo išsibandyti, pajoti. Aš kadangi pirkti neketinau, tai tenorėjau pasižiūrėti, ir tiek….
Tą vakarą, po to, kai pamačiau žirgelius, jau nebebuvau įsitikinus, kad važiuosiu į aukcioną tik kaip į žvalgybą. Aš puikiai supratau, kad nusipirkti kurį nors būtų paskutinė kvailystė mano situacijoje, bet nebuvau įsitikinusi, kad tos kvailystės nepadarysiu.
Ne aš viena važiavau jų žiūrėti. Žirgus apžiūrėjo Aušros draugai, Eglė ir Marius. Aušra sakė, kad jie nusižiūrėjo tris žirgus. Na va, pagalvojau, gal ir gerai. Trys žirgai nužiūrėti, jau tikrai nepateks pas mėsininkus… Kažin, ar tarp jų yra Avenas? Aušra sako, ne, jie nusižiūrėjo ristūnus. Tuo geriau. Aveną tikrai kas nors paims, vadinasi jau keturi žirgai bus tvarkoj. Lieka Brasletas… baltas žirgelis, kurio likimas neaiškus.

Aukcionas sparčiai artėjo, laiko apmąstyti situacijos nebuvo. Ką, jei aš vistik nusipirkčiau žirgą? Greičiausiai būtų taip: aš nežinočiau, kur jį laikyti, ką su juo daryti, neturėčiau laiko jo prižiūrėti, negalėčiau ant jo normaliai joti (juk nemoku dar), o ir šiaip, visi iš manęs juoktųsi ir niekas nesuprastų. Ką mano jojikai apie tokius ankstyvus pirkinius, nesunku sužinoti – pakanka užeiti į jojikų forumą ir susirasti bet kokią temą iš operos „aš naujokas, noriu žirgo, patarkit“. Ten bus pusė šiaip keismų, ir kita pusė argumentuotų patarimų, kodėl pirkti neverta. Na bet tai atskira didelė tema.

Bet mane džiugino tai, kad aukcionas buvo numatytas rugsėjo 5 dieną. Tą dieną vakare aš gausiu atlyginimą. O aukcionas – tos dienos ryte. Diena prieš atlyginimų gavimą, kaip žinia, pati skurdžiausia. Taigi ir kvailystės gal nepadarysiu. Taip susiklosčiusias aplinkybes aš supratau kaip ženklą, kad nereikia nieko pirkti. Ir še tau – netrukus sužinojau, kad aukcionas perkeltas į rugsėjo 6 dieną. T.y., rugsėjo 5 vakare gaunu pinigų ir su pilnom kišenėm kitą rytą einu į aukcioną. Negi ir tai aš turiu suprasti kaip ženklą?

Taigi, rugsėjo 6 d. nuvogiau nuo darbo laiko vieną valandą, ir su dviračiu numyniau į Belmontą. Viskas turėjo prasidėti 10 valandą. Dar buvo 20 minučių iki pradžios.
Susiradau kabinetą, kuriame reikėjo užsiregistruoti. Ten jau stovėjo kažkokia jauna chebrytė ir vienas akiniuotas dėdulė. Tos chebrytės aš tada nepažinojau, o dabar žinau visus: tai buvo Eglė su Marium, Saulė ir Tadas. Kabinete dar buvo kažkokia moteriškė, gal administratorė. Ji išeidama iš kabineto visiems mums mestelėjo:
„Tai susitarkit tarpusavyje, kas ką perka“.
Chebrytė susižvalgė su akiniuotu dėdule. Dėdulė paklausė, ar jie yra ką nusižiūrėję. Chebrytė atsakė:
„Mes imsim Provansą, Paganelį ir Badaną“.
Dėdulė sublizgėjo akiniais ir numetė:
„Oi, sunku jums bus… sunku…“
Chebrytė susinervavo. WTF? Kas jis toks? Pirma mintis, žinoma: MĖSININKAS. Chebrytė klausia jo, kam jam reikia žirgų? Gal mėsai? Dėdulė:
„Nuuuu… naaa…. na, mane domina jų sveikatos būklė…. jeigu pirkčiau mėsai, ji manęs nedomintų…“
Toliau derybų nebuvo, bet atmosfera buvo pagadinta. Aš atvažiavau ramia širdim, kad visi žirgai bus nupirkti gerų žmonių, o čia dabar… Nervinausi, vaikštinėjau šen ten… Registruotis dar negalėjom, trūko kažkokio žmogaus, tad išsiskirstėm laukti… Dėdulė vienur, chebrytė kitur, aš nupėdinau į maniežą ir atsisėdau ant suoliuko. Po kelių minučių prie manęs priėjo chebrytė ir paklausė, o ką gi aš pirksiu. Pasakiau, kad bandysiu nieko nepirkti. Išsiaiškinau, kaip jie pasiskirstė: Eglė su Marium ima Paganelį, Saulė Badaną, o Tadas Provansą.
Netrukus mus pakvietė registruotis. Sumokėjau 5 litus ir gavau A4 lapą su mano duomenim ir dideliu numeriu. Gaila, neatsimenu, koks tai buvo numeris. Gal 2.
10 valandą susirinkom visi manieže. Dalyvių buvo nedaug. Chebrytė (Eglė Marius Saulė Tadas), aš, akiniuotasis dėdulė, ir dar kažkoks nematytas vyrukas.
Chebrytė ir vyrukas susėdo pirmose eilėse, aš už jų, o akiniuotas dėdulė – už manęs.
Maniežo vidury jau stovėjo 5 žirgai. Tiesiai priešais suolų eiles ant tamsaus maniežo smėlio šviesiom pjuvenom buvo išbarstytas tuščiaviduris stačiakampis.
Atsistojo policininkas ir paaiškino taisykles: žirgai eilės tvarka įvedami į stačiakampį ir pristatomi – vardas, veislė, trūkumai, kaina. Norintieji pirkti kelia savo lapą su numeriu, tai reiškia, kad kaina padidinama 10-čia litų. Galima pakelti kainą ir daugiau nei 10 Lt, tada reikia pasakyti garsiai. Po trijų plaktuko dūžių žirgas atitenka didžiausią kainą pasiūliusiam žmogui.

Pradėjo vesti žirgus.

1. Provansas.
Tai buvo pirmasis. Provansas, vedamas į stačiakampį, atidžiai nužvelgė šviesias linijas, truputį paabejojo ir įžengė į vidų, virš linijų aukštai keldamas kojas. Policininkas pristatė Provansą – rusų ristūnas, tų ir tų metų gimimo, matomų trūkumų neturi, tarnybos negali eiti dėl amžiaus. Pradinė kaina 1200 Lt.
Provansą buvo nusižiūrėjęs Tadas, jis ir pakėlė savo numerį. Policininkas paantrino – „Numeris tas ir anas, tūkstantis du šimtai dešimt“. Nedidelė pauzė, ir lapą pakėlė nepažįstamasis vyrukas, kurio iki šiol nebuvom matę. „Numeris tas ir anas, tūkstantis du šimtai dvidešimt“. Dabar neatsimenu, po kiek jie ten kėlė ir iki kiek iškėlė kainą. Tik atsimenu, kad galutinė kaina siekė apie du su puse tūkstančio, ir kad jų keliami lapai drebėjo. Paskutinis pakėlė lapą nepažįstamasis. Tadui kaina buvo per didelė. Kaukšt kaukšt kaukšt, policininkas paskelbia, kad Provansas atitenka numeriui tokiam ir tokiam, už kainą tokią ir tokią.
Vėliau sklandė visokie gandai. Pavyzdžiui, kad anas vyrukas nieko neišmano, turi daug pinigų, ir nori „nešiotis“ ant žirgo. Tik tiek ir težinau, daugiau apie Provansą negirdėjau.

2. Brasletas.
Antrasis. Baltasis gražuolis. Vedamas sustojo prie stačiakampio, aukštai iškėlė galvą ir užsispyrė. Žmogus bandė jį įvesti, bet Brasletas visaip sukiojosi, traukėsi atgal. Nuo suoliuko kažkas pajuokavo, kad Brasletas nenori būti parduotas. Ir tikrai – kai jį pagaliau kreivai šleivai užvedė ant stačiakampio, ir išvardino trūkumus (turi melanomą ir yra nestabilios psichikos), jo niekas tiesiog neėmė. Brasletas pastovėjo, plaktukas tuščiai sukaukšėjo… Policininkas paskelbė, kad Brasletas neparduotas, ir bus parduodamas pakartotinai kitą savaitę.
Man jo labai pagailo.

3. Badanas.
Tai buvo trečiasis, Saulės nusižiūrėtas žirgas. Į stačiakampį jis įėjo taip pat gražiai ir aukštai keldamas kojas. Policininkas paskelbė, kad tai rusų ristūnas, matomų trūkumų neturi, tarnybos negali eiti dėl amžiaus, pradinė kaina 1200 Lt.
Saulė pakėlė drebantį lapą, policininkas apskelbė 1210 litų. Ir štai čia policininkas pasižiūrėjo kažkur už manęs, ir paskelbė 1220 litų. Akiniuotasis dėdulė! Vėl pakilo dar labiau drebantis Saulės lapas: plius dešimt litų. Vėl dėdulė, ir kelia jau ne po 10, o iškart visu šimtu. Vėl Saulė, plius dešimt litų. Vėl dėdulė, plius šimtas, ryžtingu balsu. Galiausiai, kažkur ties 1700 litų, drebantis lapas su Saulės numeriu nebepakyla.
O aš sėdėjau ir nervingai glamžiau savo numerį. Suma man buvo nedidelė. Badanas man atrodė nuostabus. Pykau ant akiniuotojo. Tarp plaktuko kaukštelėjimų buvo vos po kelias sekundes, bet per jas spėjau išgalvoti tūkstantį minčių. Bet.. tai buvo tik padrikos mintys, atviri klausimai, bet ne išvados ir ne sprendimai. Plaktukas kaukšėjo, o aš glamžiau lapą ir galvojau, ką aš su Badanu daryčiau.. Atiduočiau Saulei? Aš jos nepažįstu. Pasilikčiau sau? Aš dar net joti nemoku. Kas tas akiniuotasis dėdulė? Gal jis normalus žmogus? Gal Badanui pas jį bus gerai? Žodžiu, plaktukas kaukštelėjo ir trečią kartą, o aš taip ir likau sėdėti su suglamžytu lapu. Badanas atiteko akiniuotajam, už 1700 litų.
Vėliau, pasibaigus aukcionui, po kelių valandų, dėdulė skambino Saulei ir siūlė nusipirkti Badaną, tik jau už 2100 Lt. Bet Saulė nesutiko. Saulė atsakė, kad tegul jis paspringsta savo Badanu, o ji pirks Brasletą.
Na ir aišku buvo girdėti gandų, kad dėdulė Badaną pirko prakatui, kad dabar Badanas bus visokeriopai išnaudojamas. Kaip iš tikrųjų yra, aš nežinau. Badano nebemačiau.

4. Avenas.
Ketvirtas, nuostabusis išgirtasis saldainiukas. Beje, į stačiakampį jis įeiti atsisakė, kaip ir Brasletas. Kėlė galvą, spyrėsi. Kai šiaip ne taip buvo įvestas, policininkas jį pristatė: hanoveris, sveikas, tarnybos negali eiti dėl amžiaus ir nestabilios psichikos. Pradinė kaina 1400 Lt.
Ir…. niekas nepasiūlė 1410 Lt. Plaktukas sukaukšėjo tris kartus, kiekvieną kartą Avenas išsigandęs krūpteldavo ir pasitraukdavo į šalį. Po trečio kaukštelėjimo jau buvo beveik išlipęs iš stačiakampio.
Avenas liko neparduotas, o aš likau išsižiojusi.

5. Paganelis.
Penktasis, kurį išsirinko Eglė su Marium. Paganelis yra ristūnas, kažkada jam trūko vienos šlaunies raumuo, o šiaip sveikas. Jis, kaip ir kiti ristūnai, į stačiakampį žengė žavingai keldamas kojas. Buvo paskelbta jo pradinė kaina – 1200 Lt, Eglė pasiūlė plius 10 Lt (taip, keliamas lapas irgi drebėjo), ir… konkurentų neatsirado… Tai, matyt, buvo pirmas ir vienintelis džiaugsmingas momentas nuo pat tada, kai atvažiavau.

Aukcionas buvo baigtas. Trys žirgai parduoti, du neparduoti. Tie du bus pardavinėjami po savaitės, pakartotiniame aukcione. Saulė (iš kurios akiniuotasis nukonkuravo Badaną) puolė klausinėti – gal ir dabar galima pirkti Brasletą? Gal nereikia laukti savaitės? Na bet, tvarka yra tvarka. Brasletas, kaip ir Avenas, bus parduodamas po savaitės.

Užsisėdau dviratį ir numyniau į darbą. Kolegas nuraminau, kad arklio nenusipirkau. Bet tai dar ne pabaiga – bus pakartotinis aukcionas. Tačiau nusprendžiau, kad nors antrojoj daly pasižiūrėsiu, kaip viskas vyks, bet į ją nesiregistruosiu. Jei neturėsiu lapo su numeriu, nereiks nieko glamžyti nervuojantis ir negalint apsispręsti, ką daryti…

Iki šiol dar akyse stovi tas vaizdas, kaip jie peržengia liniją, aukštai aukštai keldami kojas..

8 Komentarai

Filed under arkliai