Kaip mes važiavom žiūrėti Nuostabaus Ristūno

Jump to Comments

Vieną dieną gavau pasiūlymą išsinuomoti ristūną kuriam laikui. T.y., atsivežti į Vilnių, išlaikyti ir joti. Savininkė sakė, kad jos ristūnas Nuostabus, gero charakterio, kad ant jo gerai mokytis joti. Man, aišku, pasidarė įdomu ir nusprendžiau važiuoti pasižiūrėti. Pasiūliau Aušrai kartu nuvažiuot su autobusu, jinai sutiko iš karto.

2006.11.19, sekmadienį, su Aušra ryte įlipom į autobusą 9:35, Vilnius-Anykščiai, pro Širvintas ir Ukmergę.

Ukmergėje ir išlipom. Mūsų paimti su mašina atvažiavo tokia šustra mergička, pakeliui plepėjom apie Augustinų dvarą. Augustinų dvare auginami ir apmokomi ristūnai skandinavams (iš esmės Norvegams). Dvaro filosofija – natūralumas, t.y., ganyklos kiaurą parą kiaurus metus. Jos aptvertos elektriniu piemeniu, o ganyklose pristatyta tokių pastatėlių – trys pilnos sienos ir pusė ketvirtos, sukalti iš lentų, su stogu, viduje yra vandens, žiemą šildomo, kad neužšaltų, ir šieno. Žodžiu, arkliai gali pasislėpti nuo blogo oro. Štai taip kumeliukai išauga į žirgelius, yra apmokomi, ir už nelietuvišką kainą išvežami į skandinaviją. Mūsiškis kandidatas į nuomą irgi buvo tarp tokių, su gera kilme ir pažadėta ateitim, bet vaikystėj gavo spyrį, po kurio ilgai gydėsi, ir taip ir nepatapo tiesus. Dėl to jo risčia taip ir liko keista. Be to, žirgas ramus, t.y. be charakterio, t.y. šeimininkei nebeįdomus. Tai va…

Taip pat dvare yra ir privačių arklių, kuriuos čia atveža jų savininkai būti ir ganytis. Pavyzdžiui, tai yra žirgai su kvėpavimo problemomis. Pro ganyklas ėjom parsivesti to ristūno, kurio važiavom pažiūrėti. Pakeliui dairėmės. Kalvoti plotai, pievos, medžių kuokštai. Visur rūkas – kraštovaizdis pusiau permatomais persiklojančiais sluoksniais. Žirgai visi beveik vienodo kolorito – vyrauja ruda ir tamsiai ruda. Viena kumelė, žiūrim – kitokia. Kūnas šviesus, karčiai ir kojos juodi. Klausiam, kas čia? Atsako – darbiaška, nupirkta iš amžinatilsį Prospero žirgyno. Savininkas atvežė čia, ir va – ganosi. Priėjom, aš jai pakasiau kaklą, jinai mane pauostė. Mergička ir Aušra jau nuėjo, o aš dar stovėjau ir kasiau tą darbiašką. Patiko ji man – apvali tokia rubuilė Ir spalva man graži. Tada palikau ją ir nuėjau paskui mergas. Tik girdžiu už savęs – tap tap tap tap… Atsisuku – darbiaška seka paskui. Kaip miela..

Jei aš turėčiau nusenusį žirgelį, norėčiau jam užtaisyti va tokią va senatvę – tokiose ganyklose. Paklausiau, kiek čia kainuoja laikyt žirgą. Ogi, pasirodo, brangokai – 400Lt/mėn. Už tokią kainą ir Vilniuj galima žirgą laikyti. Tiesa, ne ganyklose… Mintyse dar smarkiau sukirbėjo žirgų pensionato idėja…

Suradom mūsų žirgelį. Bėras toks, kaip ir dauguma čia esančių. Mergička prisegė kordą. Vedamės. Žiūriu – vieną užpakalinę koją jis stato kreivai, į vidų. Klausiu mergičkos. Aha, taip, čia nuo to spyrio. Viena koja buvo sužeista, tai stovėjo ant kitos. Tai ta kita ir iškrypo. Nu bet rodos vaikšto. Klusnus, ramus, mielas.

Parsivedėm į arklidę, prisisegėm jį, iššukavom, išblizginom. Stovėjo kuo gražiausiai. Aušra, braukydama jį šepečiu, sakė, kad jei rinktųsi pagal kūno sudėjimą ir elgesį, tai norėtų kažko tokio kaip jisai… Kanopas, tiesa, teko iš jėgos pakelti. Pasikamanojom, pasibalnojom. Netoliese jo šeimininkė balnojo kitą savo žirgą, kuris jai buvo įdomus, t.y. su charakteriu. Tasai muistė galvą ir bandė nusispirti bintus nuo kojų – ištiesdavo užpakalinę koją į šoną ir spardydavo į orą. O jau gražus, baltas toksai…

Išsivedėm į levadą pasibandyti mūsų ristūno. Pirmoji užsilipo Aušra. Jiems besukant ratukus, mačiau, kad Aušra nori į vieną pusę, o jis į kitą. Tiesa, gal ir nenuostabu – žirgelis nuo pavasario (t.y. jau pusę metų) buvo jotas gal kokį kartelį. Negudru duoti išsibandymui neprajotą žirgą! Bet po truputį po truputį Aušra su juo tvarkėsi, ir jau eidavo bent jau daugmaž į tą pusę, kur reikėjo Aušrai. Tada pabandė išsiraginti jį į ristutę. Ne iš karto pavyko. Gal tik iš kažkelinto rato. Ir tik kai ji pasiėmė steką. Su steku kaipmat pradėjo bėgti. Bet… iš tiesų, keistoka ristutė. Galinės kojos tarsi velkasi, tiesioji koja kabinasi už kreivosios, užpakalį jis stato kreivai, kūnas atrodo susikaustęs, kietas, nugara nespyruokliuoja… Ir iš Aušros veido nepasakytum, kad jai patogu sėdėti. Jiems prajojant pro šalį, klausiu: „Nepatogi ristutė turbūt?“ Aušra man: „Labai!“. Tai va… Be to, jis klupo. Nuolat. Kol Aušra apsukdavo vieną ratą aplink levadą, jis suklupdavo bent kartą.

Tada ant jo užlipau aš. Iš n-tojo karto, nes jis pasitraukdavo į šalį, vos įkišus koją į balnakilpę. Užlipus, iš pradžių jis mane nešiojo kur norėjo. Nesu aš gera kovotoja su nešiojančiais žirgais… Na bet po truputį po truputį man pavyko jį išsitiesinti ir beveik tvarkingai nužingsniuoti palei levados sienelę. Pasinaudojom ta proga, kad pagaliau einam tiesiai, ir pabandžiau išsispaust jį į risčią. Blauzdos iš pradžių nepadėjo, tada paliečiau steku. Tik vos vos paliečiau – o jis visas net krūptelėjo, pagyvėjo, ir tada jau neužtruko išsiraginti į ristelę… Bet jau ristelė… Su kuo čia palygint… Kaip ant medinės kėdės per duobes! Tai va…

Paskui dar užsėdo savininkė, apsuko kelis ratus risčia ir zovada. Po savininke jis paklusnesnis, bet kūnas toks pats sukaustytas. Savininkė sakė, kad jis toks kietas todėl, kad seniai nejotas.

Namo važiavom stovėdamos pilname autobuse. Pusantros valandos. Sukūriau eilėraštuką:

Jo būdas auksinis,
kojelė kreiva,
ristutė medinė…
Vargšelis. Tai va…

4 Komentarai

Filed under arkliai