tikri arkliai mano gyvenime prasidejo vėlai ir labai po truputį.
Pirmas normalaus dydžio arklys buvo labai nėščia darbinė kumelė kaime.. ją atsivedė kaimo arklininkas, pas mus prisigėrė ir man pasiūlė ant jos užsėsti. Ji buvo be balno. girtutėlis arklininkas paėmė mane už kulkšnies ir pametėjo, kad galėčiau užsėsti, bet neapskaičiavo ir beveik permetė į kitą pusę. Kabaliavau žemyn galva, mosikavau kojomis… paskui išsitiesinau, atsisėdau, ir mes žingsniavom… tai buvo gal prieš kokius dešimt metų… ne taip jau ir daug! Bet atrodo tarsi būtų buvę seniai seniai… ničnieko daugiau neatsimenu, nei kokia buvo diena, nei koks oras, nei koks metų laikas, nei kas ten dar buvo su manimi.. dabar atrodo, kad daugiau nieko aplinkui nebuvo. balta dėmė. Bet kai ką atsimenu ryškiai ryškiai. priešais linguojantys rudi susivėlę karčiai, mano pirštai tuose karčiuose, siūbuojanti nugara, man ant jos buvo taip nestabilu, visa nugara judėjo, judėjo jos raumenys, neaišku kur atsiremti, kaip laikytis, visa nugara juda, ir aš kartu su ta nugara, slystu tai į kairį šoną, tai į dešinį, tai į kairį, tai į dešinį. Nugara tokia plati plati, kur jos vidurys – neaišku, kiekviename žingsnyje jis vis kitur.. stengiausi orientuotis pagal jos stuburą.
Tai buvo tikras stebuklas.
Paskui praėjo daug daug metų.
Tada buvo tamsi žemaitukė su juoda juosta per nugarą. Irgi rami kaip tankas. irgi tas stebuklingas jausmas, kad kažkas didelis po tavim eina, o tu tupi kaip musė ant nugaros ir nežinai ką dabar daryt.. jinai ėjo sau, o man to pakako iki pilnos laimės.. trenerė aiškino, įtempk pavadį, valdyk arklį, man buvo nesvarbu, pavadis buvo palaidas o aš atsargiai atsargiai perrinkinėjau jos juodus karčius prie gogo.
Paskui praėjo dar pusė metų.
Buvusi sportinė latvių jojamoji, dabar po traumos, tinanti tokiems kaip aš nešioti.. Stebuklingas jausmas… kuris dingo, kai pabandžiau parisčiuoti 
tai buvo panašu į daugelį smūgių iš apačios, tikriausiai šlumšėjau į balną kaip… bulvių maišas o gal šokinėjau kaip kamuoliukas… nežinau… tik tiek teparisčiavau, užteko.. tada grįžau į žinginę ir pabandžiau susigrąžinti stebuklingą pojūtį, bet kumelė buvo pasikeitusi, jinai veržėsi į priekį, purtė galvą.. paskui ji pati mane nunešė atgal į arklidę.. stovėjo savo garde, žiaumojo šieną. mačiau kad ji ant snukio turi daug daug į visas puses styrančių ūselių. anksčiau šitų ūselių niekad nepastebėdavau. o tada žaidžiau su jais, vedžiojau delną aplink jos lūpas, dviejų cm atstumu, pavieniai permatomi ūsplaukiai kuteno delnus. šalia stovėjo mergina, kuri mane ant šitos kumelės užsodino. aš klausinėjau, o ka daryti jei noriu arklį laikyti, o kiek kainuoja, o kur laikyti, o kas geriau kumelė ar kumelys, o kaip prižiūrėti.. jinai pasakojo kažką trivialaus, dabar netgi sakyčiau kad pasakojo labai mažai bet tada nežinojau nieko ir man atrodė daug ir svarbu..
po šitos kumelės užsibrėžiau išmokti joti.
praėjo dar pora mėnesių. pradėjau joti.
