Tikri tikri arkliai

Jump to Comments

Arkliškas serialas. 3. Viena treniruotė.

Kadangi šiandienos treniruotė buvo palyginti turtinga, tai apie ją ir parašysiu.

Atvažiavau į Belmontą pusę vienuolikos. Maniežo vaizdas nenudžiugino – ant stogo ropojo darbininkai. Kadangi vasarą lyjant lietui varvėdavo ant jojančių manieže, tai dabar stogą taiso – kloja naują dangą. Tai valio, kad kloja, bet stogas visas bilda, polietileno plėvelė šnara. Ir kaip reiks viduj jot? O kaip tik norėjau manieže. Praeitą kartą jojau lauke, treniruotė buvo sunki, abiejų kumelių galiausiai nesuvaldžiau. Manieže jos ramesnės. Todėl šį kartą dėjau viltis į maniežą, o čia dabar – statybininkai…
Užsukau į maniežo vidų. Ten radau Nadią (mano trenerė), ji prižiūrėjo savo mokinę, jojančią ant Giedros. Giedra į bildesį virš galvos nereagavo. Manieže buvo dar vienas žirgas, vardu Naglis, irgi ramus.

Nuėjau į arklidę valyti Kupolės. Nuvaliau ją visą su gremžtuku, paskui su šepečiu ir morališkai pasiruošiau išvalyti kanopas. Šitas reikalas visada būna sunkus, ji mėgsta žmogų nustumti ir atsukti užpakalį, bet jau išmokau susitvarkyti – atkakliai ją sukioju ir imu jos kanopas tol, kol jai atsibosta išsidirbinėti. Valydama kanopas, labai giriu. Tad paskutiniu metu lengviau, bet vis tiek įtampa yra.
Bet šiandien ji parodė naują fintą: vos pabandžius tiestis prie kanopų, atšoka, pradeda pasižvingaudama šokčioti nedideliais šuoliukais, ir žinoma, atkiša užpakalį. Hmmmm. Baisu. Bet dabar išbėgti iš gardo ir atsisakyt kanopų valymo būtų didelė klaida – kumelė tai atsimintų ir vėliau šitą triuką kartotų nuolat. Todėl vaidinu narsuolę, sugriežtinu balsą, apsuku kumelę, vėl tiesiu ranką prie kanopos. Vėl atsuktas užpakalis, energinas šokinėjimas. Taip aš kelis kartus ją apsukdavau, pastatydavau, o ji vėl mane gąsdindavo. Be to, vieną kartą ji bandė mane įtrinti į sieną, ir vieną kartą grasino užpakaline kanopa.
Pastovėjau, pagalvojau. Nuėjau, paėmiau glėbį šieno, numečiau garde. Kupolė iškart įkišo savo nosį į šieną. Pasilenkiau, patapšnojau koją. Padavė kanopą. Išvaliau. Pagyriau. Be nuotykių išvaliau ir kitas tris kanopas. Hmmmm….

Išvalius Kupolę, grįžau į maniežą. Ten vis dar jojo Nadios mokinukė ant Giedros ir Naglis su savo raitele. Stogas bildėjo ir šnarėjo, bet atmosfera buvo gana rami. Tai valio. O ir maniežas beveik tuščias, galėsiu netrukdomai risčiuoti. Mat sulig kiekvienu manieže esančiu arkliu didėja kumelių nenuspėjamumas, o ypač Kupolės.
Atsilapojo durys ir į maniežą įvedė dar vieną žirgą. Ant jo užsirioglino juokingai atrodantis dėdulė. Taip ir nesupratau, ar jis naujokas, ar jau mokantis. Apranga visa kaip reikiant – jojimo kelnės, batai su aulais, netgi šalmas! O po šalmu tamsinti akiniai ir smagūs žandukai. Bet matosi, kad sėdėti jam nepatogu. Dėdulė skundžiasi, kad balnas ne toks. Be to, jis pasimeta, kai užlipęs dar nespėja įsimauti antros balnakilpės, o žirgas jau pradeda žingsniuoti. Netrukus jis pradeda risčiuoti, atrodo truputį kaip bulvių maišas, na bet gal iš neįpratimo. Žiūriu ir nesuprantu, ar jis čia kilnojasi, ar ne. Gal tik bando. Ir tikrai, prajodamas pro vieną jojikę, jis klausia, kaip reikia kilnotis šitam balne. Jam pataria tiesiog sėdėti.

Užsiėmimas su Giedra baigėsi. Giedrą vedam į gardą, Kupolę kamanojam, balnojam, ir aš ją veduosi. Nadia lyg ir siūlo joti lauke, aš lyg ir duodu užuominą kad gal norėčiau manieže. Nadia susiraukusi žiūri į darbininkus ant stogo, gūžčioja pečiais, tada sako “nu gerai, bandom, gal kas nors gausis”.

Nu gerai, bandom. Manieže belikęs tik tas juokingas dėdulė. Daugiau nieko nėra. Dar nespėju užsilipt ant Kupolės, o jau matau, kokia ji nervuota. Užsirioglinu, pradedu žingsniuoti. Virš galvos subilda, Kupolė prisėda ant užpakalinių kojų, pastato ausis. Bet matyt nežino į kurią pusę bėgti, nes triukšmas tai virš galvos. Stengiuosi ją nuraminti balsu, ramia laikysena. Kol nėra to bildėjimo, tol viskas normaliai. Tik subilda stogas, tuoj visa susitraukia, kartais ir šokteli į šoną. O kartais ima energingai eiti, beveik risčia bėgti. Hmmmm. Paprastai su ja reikia pavargti, kol išsikeli į risčią. Bet matyt ne šiandien.

Taip žingsniuojam, žingsniuojam, o Kupolė vis nerimsta. Nadia man sako – “tai gal parisčiuosi?” Nu jo, jau lyg ir laikas. Sakau: “Aha”. Nadia: “Be balnakilpių”. Nusiimu balnakilpes, užmetu Kupai ant kaklo. Valio. Maža kad ji dabar baidysis, tai aš dar ir be balnakilpių. Na kas bus, tas. Pasiraginu, Kupolė pradeda bėgt. Nelygiai, neritmingai. Ir netiesiai. Nadia žiūri, kritikuoja mano sėdėseną.

Pradedam priprast prie garsų ant stogo, bet staiga kažkas subilda už maniežo tribūnų (ten yra išėjimas iš maniežo). Mes kaip tik netoli ten ir jojam. Kupolė staigiai apsisuka ir rauna laukine zovada į maniežo galą. Aš įsikabinu kojom kaip replėm į jos šonus, ir matau, kad tiesiai prieš mus ramiai žingsniuoja dėdulė. Nusisukęs nuo mūsų. Tai yra, jis mūsų nemato. Mes lekiam tiesiai į jo žirgo užpakalį.
Aš atsilošiu, bandau stabdyt, ir į taktą šuoliams švokščiu dėdulei: “ATS…ARG…IAI!” Dėdulė atsisuka pasižiūrėti, nustemba, matau, kad jo arklys susinervuoja. Jau įsivaizdavau būsimą mūsų susidūrimą, kai likus 2 metrams iki jų, Kupolė davė šuolį į kairę. Aš praradau pusiausvyrą ir palinkau į dešinę. Kupa metė antrą šuolį, aš nuslinkau jai ant šono. Ir supratau, kad po trečio šuolio nulėksiu. Ir jau žinojau, kokia trajektorija lėksiu ir kokioj vietoj nusileisiu. Bet Kupa trečio šuolio nepadarė. Sustojo.
Dėdulė paklausė, kas atsitiko. Aš tuo metu kabėjau Kupai ant šono. Ropšdamasi atgal į balną, paaiškinau, kad kumelė pasibaidė.

Dėdulė netrukus pasišalino iš maniežo.

Dar truputį pažingsniavom. Na bet kadangi maniežas dabar buvo visiškai tuščias, buvo labai gera proga toliau risčiuot, ir aš vėl ją išsiraginau.
Risčiavom normaliai, bet čia į maniežą įvedė jauną neprajodinėtą juodį. Mes turėjom prajoti pro šalį, gana toli nuo jų, bet Kupolė suskliaudė ausis, pasisuko į juodį ir davė gazo. Teko sustabdyt ir pabart. O man vėl akmuo ant širdies užgulė. Jaunas žirgas, nors ir vaikomas maniežo gale ratuku ant kordo, mums ramybės neduos. Jis šėlios, zovaduos, o Kupolė į tokius dalykus reaguoja. Toliau vėl jojom kaip ant adatų – rodos Kupa ramiai risnoja, bet anam gale vis pasigirsta tai botago šmaukštelėjimas, tai laukinis kanopų bildesys, tai žvingtelėjimas. Kupolė krūpčioja, pritupia ant užpakalinių kojų, mėtosi į šonus. Na, tiesiog – viskas susideda, ir tas stogas, ir kiti dirgikliai. Jau kai Kupolė susinervuoja, paskui sunkiai nusiramina. Vienu momentu vėlgi jos neišlaikiau, ji metėsi zovada. Laimė, šį sykį nebėgom į niekieno užpakalį, tad pribėgom maniežo galą ir nusiraminom.

O tada į maniežą (tribūnose, už tvorelės) prigužėjo kažkokių žmonių. Kupolė kažkodėl ir jų pradėjo baidytis. Atsidūrėm tarp dviejų ugnių – vienam maniežo gale juodis ant kordo, kitam gale žmonės. Pro kurį galą bebėgtume, visur turim priežasčių baidytis ir mėtytis.

Tada matau, kaip Nadia ima kordą ir šaukia man: “Eikš čia, pazovaduosim”.
Aš mintyse galvoju: “Kąąąą??? PAZOVADUOSIM? DABAR??? Nadia, na ar tau jau visai?”
O garsiai sakau: “Eeeee…. nuuuuu…. davai, pabandom”. Vis tiek ant kordo būsiu, pagalvojau, niekur nenuneš. Nors Kupa ir ant kordo sugeba tokia zovada pavaryt, kad mažai neatrodo. O dar tokiom aplinkybėm.

Nadia prisegė Kupai kordą. Bėgt ratu turėjom prie pat tų žmonių. Planas toks – išsiraginu iš pradžių į ramią ristutę, ir jei viskas gerai, keliu į zovadą. Dėl visa ko pavadžius paėmiau viena ranka, o kita įsikibau į balną. Pradedu ragint į ristutę, o Kupa kad papurtys galvą, kad pašoks šuoliais. Ne, ačiū, tokie greičiai netinka mokomajai zovadai! Kelis ratus apibėgam, kol sustabdau. Žingsniuojam. Ir vėl nežinia kodėl – galopas. Nelygus, su galvos purtymais, su pasišokinėjimais į viršų. Susistabdau, vėl žingsnis. Raginu į risčią. Šį kartą pradeda risčiuot tvarkingai, bet vis greičiau, vis greičiau, ir vėl zovada. Stabdau, ima bėgt risčia, ir vėl kažkodėl zovada! Aš visiškai nesuprantu, kas jai yra. Nadia paaiškina, kad ji vakar Kupolę “paauklėjo”, nes ji piktybiškai ir dažnai sustodavo, kai reikėjo eiti.
Žodžiu, taip ir sukamės ant kordo, su pasišokinėjimais. Vienu metu Kupa bėga zovada, bet jau ramiau, ir aš pagalvoju, kad dabar visai gerai. Norėjom zovados – štai ir normali zovada. Bet netrukus vėl prisideda greičio ir vėl tenka stabdyt.
Dabar Nadia man duoda tokią užduotį: “išlaužti ramią ristutę”. Hmmmmm. Nu ką, pabandau, aišku rezultatai nesikeičia. Jojam tiesiog isteriškai. Mano kojos šiandien jau tiek kartų mėšlungiškai suspaudžia kumelei šonus, kai stengiuosi nenusiristi, kad imu jausti raumenis kaip pertemptas virves.
O dar tie žmonės stovi ir žiūri. Jie gal čia atėjo pasižiūrėti į arkliukus, galbūt pasijodinėti. O mes čia tokį rodeo rodom. Kažin ar kas iš jų to norėtų. Po kurio laiko jie kažkur išėjo.

Ir štai pagaliau treniruotė pasibaigė. Kai nušokau nuo Kupos, mano kojos sulinko ir aš vos neatsisėdau. Taip dar nebuvo nei po vienos treniruotės.

Tada susimąsčiau apie tai, kad aš nekrentu. Tik pačioje pradžioje esu vieną kartą kritus, o daugiau – nė karto. Anksčiau laikiau tai savo sugebėjimu, bet dabar pagalvojau, kad šiandien buvo krūva tokių momentų, kai Kupai tereikėjo padaryti dar vieną papildomą šuoliuką, ir būtų manęs atsikračius. Bet tada ji sustodavo ir palaukdavo, kol užsiropšiu atgal. Gal vietoj to, kad galvot kaip aš krūtai laikausi, reiktų pradėt galvot apie tai, kad Kupa neleidžia man nukristi? O ir tą patį pirmą kartą aš kritau ne nuo Kupolės. O nuo Giedros. Giedra šiek tiek kitokia, ji ir ant kojų dažnai užlipa. O Kupa – ne.

O Nadią aš užsisodinau ant dviračio bagažinės ir nuvežiau iki stotelės Vienoj protingoj knygoj skaičiau, kad žirgas su nesubalansuotu raiteliu jaučiasi taip, kaip dviratininkas su keleiviu ant bagažinės. Ir iš tiesų, nekoks jausmas. Nešioja į šonus.

O šiaip… Lyginant su jojimu, visi kiti mano darbai, užsiėmimai ir pomėgiai yra bespalviai.

1 komentaras

Filed under arkliai