Arkliškas serialas. 2 serija.
Kasmet į Vingio parką atvažiuodavo Lunaparkas. Spėkit, koks buvo mano mėgstamiausas atrakcionas…
Net nežinau, ar mano mėgstamiausas atrakcionas buvo Lunaparko dalis, ar egzistavo savarankiškai. Gali būti, kad tai vietiniai Vilniečiai atsivesdavo ponį šalia Lunaparko, kad galėtų pajodyti vaikučius. Nes kažin ar Lunaparkas vežiojosi su savim arklius…
Taigi, kasmet laukdavau Lunaparko, kad galėčiau pajodinėti. Mane pasodindavo ant ponio, įkišdavo kojas į kilpas, liepdavo laikytis už balno, ir vesdavo ponį ratuku. Ar vienas, ar du ratukai tai buvo. Tos pora minučių praeidavo taip greitai.. O po to reikėdavo visus metus laukti sekančio Lunaparko. Tada dar dvi minutės jojimo. Ir vėl metai laukimo.
Ir kasmet tas ponis atrodydavo vis mažesnis, ir mažesnis… balnakilpės – vis trumpesnės ir trumpesnės… Galiausiai atėjusių pasijodinėti vaikučių būryje aš buvau viena pačių didžiausių, o užsėdus ant ponio ir įstačius kojas į balnakilpes, atsidurdavau beveik lenktyninės sėdėsenos pozoje, kaip šioje nuotraukoje, atkreipkite dėmesį į jojiko kojų padėtį:
Tik, žinoma, žirgą po šiuo jojiku reiktų pakišti dvigubai mažesnį, kad vaizdas būtų panašus į maniškę situaciją.
Taigi, būdavo šiek tiek gėda, bet vis man vis tiek patikdavo. O ant aukštesnių žirgų manęs tada niekuomet nesodino.. Kodėl – tiksliai nepasakysiu. Gal ten didelių žirgų ir nebūdavo… Nors, tiesą sakant, vieną didelį tikrai atsimenu, nes jis man padarė didžiulį įspūdį. Aš tada sėdėjau ant ponio, ir šalimais pamačiau mergaitę, sėdinčią ant aukšto žirgo. Mergaitė ragino jį blauzdomis, o jis išdidžiai stovėjo it statula, išrietęs kaklą, ištempęs kūną, užpakalinėmis kojomis išsiskėtęs ir tvirtai įsispyręs į žemę, ir myžo. O bemyždamas dar priekine koja kapstė žemę, galingai užsimodamas. Dabar tą epizodą atsimenu aiškiai, ryškiai, spalvotai ir sulėtintame veiksme. Kaip aš pavydejau tai mergaitei!
Paskui pasikeitė laikai ir Lunaparkas baigėsi.
