Arkliškas serialas. 1 serija.
Vaikystėje mąstymas būna keistai įdomus…
Kad ir gyvūnų klasifikacija. Mano požiūriu, visi gyvūnai priklausė dviems grupėms – tie, ant kurių galima užsilipti, ir – ant kurių negalima. Į pirmą kategoriją, žinoma, pateko arkliai. Visi kiti gyvūnai priklausė antrajai.
Ir negalima sakyti, kad kategorijos buvo dvi – arkliai ir ne arkliai. Nea. Buvo – tie, ant kurių jojama, ir ant kurių ne.
Pirmajai grupei visą vaikystę atkakliai ieškojau priežasčių priskirti ir daugiau gyvūnų, ne tik arklius. Stebėjau šunis. Ant didesnių šunų galima buvo užsilipti, tačiau taip atrodė tik tol, kol buvau visai maža. Kuo labiau augau, tuo labiau mažėjo šunys, todėl šunys man po truputį tapo beprasmiai.
Pas močiutę buvo kiaulių ir ožių. Ožiukai irgi buvo per maži, nors tiesą sakant kai niekas nematydavo, tvarte bandydavau užsisėsti kokią ožką.
Stambesnių gyvūnų nei vieni seneliai nelaikė, taigi ožka ir buvo rimčiausias bandymas…
Žaisliukai.
Dar SSRS tada buvo. Žaisliukai sovietiniai. Užveždavo daug vienodų žaislų ir sumesdavo į vieną didelę krūvą. Užveždavo retai.. Dabar neatsimenu, kokių žaisliukų užveždavo, tik atsimenu, kad tai paprastai buvo tie gyvūnai, kurie manęs nedomino – šuniukai, kačiukai, paukščiukai, meškiukai… O kartą, kai nuėjom kaip įprasta nusipirkti būtiniausių maisto produktų, pamačiau didelę krūvą plastmasinių arkliukų. Aš pasigriebiau vieną, ir apibėgau daug daug ratų aplink tėtį, mojuodama tuo arkliuku ir kvykdama, kol jis man jį nupirko. Toks oranžinis, reljefiškai obuolmušis, lenkta nugara, riestu kaklu. Ant jo buvo patogu sodinti plastilininius raitelius, ant galvos patogu mauti kamanas iš mamos siūlų.
Taip pat pas mane buvo ir dar vienas plastmasinis arkliukas, raudonas, mažesnis. Irgi su tokia pat lenkta nugara, patogia mažesniems plastilininiams raiteliams.
Ir dar buvo naminių gyvūnų komplektukas. Ten buvo guminė karvė, guminė ožka, guminė kiaulė, guminis šuo, dar krūva guminių kažko, ir, žinoma, guminis arklys. Juk jei ne guminis arklys, aš nebūčiau prašiusi, kad tėvai man tą komplektą nupirktų..
Tai ir viskas. Tiek teturėjau žaislinių arkliukų tais laikais.
Žaisliukai darželyje (ar – darželiuose).
Lankiau tris skirtingus darželius. Berods, kiekviename buvo koks nors arkliukas. Hm, paprastai tik vienas. Dėl to vieno tekdavo kovoti. Taigi, kol mergaitės krapštėsi su lėlėmis, aš atiminėjau iš berniukų tą vienintelį arkliuką.
Viename iš darželių arkliukas buvo advanced – medinis “supamasis”, ant kurio buvo galima sėstis ir kočiotis pirmyn atgal. Bet tai buvo trečiasis darželis, kai man jau buvo 4 ar 5 metukai, ir arkliukas buvo kiek per mažas, o ir šiaip – labiausiai advanced žaislas nuolat atitekdavo mūsų auklėtojos vaikui…
Pirmoje klasėje taip pat dar žaisdavom su žaislais per pertraukas. Aš (ir ne tik aš) paprastai stengdavausi atsisėsti tame klasės gale, nuo kurio arčiausiai buvo spintos su žaislais. Iškart po skambučio kaip sprinteriai šaudavom prie žaislų, kad pirmi galėtume pagriebti savo mėgstamiausią. Jei pirmas savo žaislo nepagriebei, tai viskas – visą pertrauką su juo negausi pažaisti. Taigi arkliukas man atitekdavo ne visada.
Žmonės.
Gana greitai atradau, kad ant žmonių irgi galima joti. Tėtis skaitydavo knygą, lovoje gulėdamas ant pilvo, pasirėmęs ant alkūnių. Aš jį užsisėsdavau kaip arklį ir įkalbinėdavau atsistoti ant visų keturių ir mane panešioti. Aktyviai ragindavau kojomis. Na, bet tai buvo vienas iš tų “tingių arklių”, kurių niekaip negali išraginti net ir į žinginę…
Dar buvo galima priversti savo pusbrolius mane panešioti (keturiomis, man sėdint jiems ant nugaros). Bet irgi retai sulaukdavau pritarimo…
Užtat daug dažniau pavykdavo kitokie žaidimai – kai aš būdavau arklys ir vaikščiodavau keturiomis, o kuris nors pusbrolis sėdėdavo man ant nugaros. Man tikrai būdavo labai smagu! Tačiau mūsų tėvai to nesuprasdavo… Atsimenu, kaip mama man pakėlė skandalą, kai Palangoje, poilsio namuose, pažvelgusi pro langą, pamatė mane ant žolės keturpėsčią žingsniuojančią su kažkokiu vietiniu palangiečiu ant nugaros. Mama galvojo, kad jis iš manęs tyčiojasi, ir nesuprato, kodėl aš tai leidžiu…
Taip pat nemažai buvau “arkliu” ir kaime, kur nematė tėvai, o seneliams nerūpėjo, o mano pusbroliui ta idėja irgi patiko… Sukdavau ratus per senelių daržus. Tik keturiomis būtų buvę nepatogu – žemė išpurenta, augalų visokių priaugę.. Tad nešiojau eidama dviem kojomis, užsikrovusi jį ant kupros, laikydama jį už kojų. Jis tada buvo dar gana mažas, taigi nebuvo sunku, nepaisant to, kad jis mane gerai prismaugdavo (nes rankomis laikydavosi apsivijęs mano kaklą).
Net ir dabar, kai vėl atgimė mano aistra arkliams, vis tiek jau nebesuprantu to ankstesniojo savo fanatizmo…
