Jau daugmaž lygiai metai prabėgo nuo to momento, kai man nutiko gana graudi istorija, dėl kurios iš esmės kaltas treneris iš Portugalijos – Cezaris. Šitų metinių proga vis tik nusprendžiau šią istoriją papasakoti, gal kam nors ji bus pamokanti.
Taigi, DoDo iš Portugalijos atitįsė nerealiai charizmatišką jojimo trenerį. Aš truputį prisidėjau prie organizavimo, prie treniruočių tvarkaraščio sudarymo, aš Cezarį su jo žmona Graca vidurnaktį pasitikau oro uoste ir parvežiau iki tos vietos, kur jie turėjo nakvoti. Vežiau linksmai, plepėdama ir savo vairavimo stiliumi, o kelionės pabaigoje, tamsiam kieme, tuojau pat įvažiavau į asfalto nuolaužų krūvą, pasigirdo girgždesys ir pasipylė dūmai. Nuo to momento mano mašina nebeturi priekinio bamperio apsaugos dešinėje pusėje, o Cezaris namie mėgsta pasakoti apie “pamišusius lietuvius”.
Bet svarbiausia, kad nieko rimto mašinai nenutiko, defektas buvo kosmetinis, taigi toliau visą jų viešnagės laiką visur važinėjau kartu, žiūrėjau kaip jis dirba su žmonėm ir arkliais, ir pati ėmiau treniruotes tiek Vėjui, tiek sau pačiai. Tai vat apie tas treniruotes “sau” ir bus kalba.
Cezaris pas mus buvo savaitę. Vidury tos savaitės į tvarkaraštį įkišau treniruotę, skirtą “man”, tai yra, turėjau joti ant išsinuomoto arklio, o ne ant Vėjo. Mes su drauge išsinuomojom arklį per pusę, atseit, pusę treniruotės jos ji, kitą pusę aš, bet ji kaip pradėjo joti, taip ir nebenulipo. Laukiau, laukiau rymodama ant smėlio, kol sutemo, ir Cezaris užbaigė treniruotę, trumpai paaiškinęs, kad užteks, ir kad Zezerei ant šito arklio nereikia sėstis. Sunku ir apsakyt mano apmaudą.. kurį užgniaužiau kažkur gerklėj, ir tik pasidžiaugiau, kad jau tamsu – taip niekas nepamatė mano pajuodusio veido.
Kitą dieną susiorganizavau, kad trenerė Gailutė “paskolintų” man savo žirgelį Kazbeką, treniruotei su Cezariu. Čia jau būtų treniruotė, skirta ne arkliui, o būtent man. Sutartu laiku Kazbekas buvo paruoštas, atsivedžiau jį į maniežą, užsirioglinau. Apsidairiau ir supratau, kad kažkaip nefainai.. Nepaisant vėlaus vakaro, manieže siuvo geras keletas raitelių, ir visi repetavo schemą. Nes, pasirodo, rytoj bus varžybos. Nieko nėra blogiau už maniežą, kuris pilnas schemą repetuojančių raitelių. Belmonte tokia situacija garantuodavo, kad jei kam pasipainiosi kelyje, tave aprėks.. O jei nepasipainiosi, bet šiaip esi “prakatas”, tai vis tiek aprėks..
Cezaris liepė ištraukt kojas iš kilpų ir risčiuot aplinkui mokomąja. Taip ir padariau, ir tuojau pat supratau, kad turbūt nėra slidesnio balno už šitą, ir nėra slidesnių kelnyčių už manąsias.. ir kažin ar yra kratesnis arklys už Kazbeką… ir kad jau slystu ant šono.. o, kaip žinia, nėra nieko blogiau nei paleisti arklį manieže, pilname repetuojančių raitelių, kuriems rytoj varžybos… prisilaikiau už pavadžio, susistabdžiau, pasitaisiau. Cezaris liepė risčiuot. Bandžiau vėl, vėl slydau, vėl tiesinau save už pavadžio, vėl sustojau. Cezaris liepė nesustot, liepė risčiuot, ir laikyt rankas greta viena kitos. Aš vėl bandžiau, suglaudus rankas ir susigūžus. Cezaris liepė išsitiesti. Aš išsitiesiau ir išskėčiau rankas į šonus. Cezaris liepė rankas suglaust. Aš jas suglaudžiau ir susigūžiau. Aplinkui zujo kiti arkliai, kiti raiteliai, kartais net nelabai girdėdavau, ką Cezaris sako, tik karpiau ausim, akim, skėsčiojau rankom, kabinausi į slidų balną. Skundžiausi, kad čia visi trukdo, ir kad arklys labai kratus. Cezaris pareiškė, kad kiti raiteliai nesvarbu, svarbu treneris. Liepė man nulipti, pats užsėdo ant Kazbeko, aprisčiavo aplinkui be kilpų, sėdėdamas kuo gražiausiai, ir man sakydamas: “žiūrėk! juk tai labai minkštas arklys! Jis visai nekratus!” Aš vėl rioglinausi ant Kazbeko, vėl kračiausi ant jo pasislysčiodama, vėl viena ausim klausiausi Cezario, kita akim stebėjau aplinką, o širdis kulnuose. Kažkuriuo momentu pagaunu kampą, pavyksta išsėdėti, porą ratukų aprisčiuoju taip aplink Cezarį didžiai nušvitusiu veidu ir sudėjus į tuos ratukus visą savo entuziazmą, bet po to visiškai išsikvepiu ir vėl pametu pusiausvyrą, o Cezaris jau prašo didinti voltą. Didinu voltą, o kuo voltas didesnis, tuo arklys kratesnis, tuo ir balnas slidesnis ir šiaip kažkaip baisu.. aš sumažinu ratą atgal. Cezaris liepia didinti voltą, aš padidinu per metriuką ir sukuosi. Cezaris liepia joti penkių metrų atstumu nuo jo, aš nutolstu per kokius du metrus, tada per du su puse, o toliau aš nebenoriu, man atrodo, kad aš iškrisiu lauk..
Kažkuriam šito košmaro taške Cezaris nusprendė baigti treniruotę. Su palengvėjimu pažingsniavau Kazbeką ir pastačiau. Grižau į maniežą ir prisėdau tribūnose, o Cezaris tuo tarpu ruošėsi duoti kitą treniruotę kitai raitelei. Pamatęs, kad aš grįžau ir prisėdau, jis priėjo prie manęs. Ir atskaitė man pamokslą.
“zEzere! (kirtis ant pirmos E) Tu manęs NEklausei! Tu manęs negirdėjai! Tu užsiblokavai! Blokas! Aš negaliu treniruoti, nes yra blokas! Aš sakau, suglausk rankas ir išsitiesk. O tavo arba rankos atskirai ir tu tiesiai, arba suglaudi ir susirieti. Sakau tiesiai – tu rankas atskirai. Sakau rankas suglausk – tu susirieti. Tu manęs neklausai, nes tu žiūri į kitus raitelius. Kam? Tu ne jiems pinigus moki, tu moki man. Man visas dėmesys, MAN! Kiti nesvarbu, apjos aplinkui. Ir aš neturiu tau kartoti po dešimt kartų, ką tau daryti. Joks treneris neturi savo mokiniui kartoti daugiau negu tris kartus. Jeigu MANE treniruoja treneris, ir jeigu MAN pasako – Cezari, pasuk arklio galvą į sienelę, aš pasuku; jeigu jis antrą kartą pasako – daugiau pasuk, aš pasuku daugiau, bet jeigu jis trečią kartą sako ta patį – dar daugiau pasuk – aš apsuku visą arklį į kitą pusę. Jeigu treneris tą patį kartoja tris kartus, vadinasi, tu darai nepakankamai. Aš tau sakau – penki metrai, o tu sukiesi prie pat. Aš sakau – penki metrai, o tu vis dar čia. Tu manęs neklausai! Tu gali joti toliau, bet tu nejoji, nes tu nenori. Tu manim nepasitiki. Kaip aš galiu treniruoti, jeigu tu neklausai ir nepasitiki! Kokia iš to nauda! Tu sumokėsi krūvą pinigų, aš pakelsiu Vėjo lygį iki va čia, aš išvažiuosiu namo, tu vėl sėsi ant Vėjo, ir numuši jo lygį vėl iki va čia! Nes jeigu tu užsiblokuoji, tu nieko neišmoksi, ir vėliau bus tas pats!”
Atkapojęs litaniją, Cezaris trumpai pridūrė “OK, take it easy” ir nusisuko eiti, o aš tą pačią sekundę apsižliumbiau kaip fontanas, šalia sėdėjusi Gailutė ėmė mane guosti.
Kitą dieną važiavom į kitą žirgyną, tolokai nuo Vilniaus. Man nenusimatė jokia treniruotė, aš tik drybsojau mašinoj ant galinės sėdynės, neturėdama jėgų demonstruoti įprastinio linksmumo. Žirgyne mūsų laukė arabas ir šviesiaplaukis (nežinau, ar galiu pavadinti širmu, gal vis tik baltas) seno tipo žemaitukas, kurį aš dar iš praėjusio seminaro žinojau esant tokį truputį šyziką, kuris nešiojosi po visą maniežą nesustabdomai. Tiesa, šitame žirgyne žemaitukas buvo gana ramus, kadangi čia buvo jo namai, taigi jokio streso. Bet aš vis tiek pagalvojau, kad jau ant šito tai aš tikrai nelipčiau. Ir čia Cezaris atsisuko į mane ir pasakė: “zEzere! lipk ant šito arklio”. Aš suapvalinau akis ir instinktyviai sumojavau rankom: “ne ne!”. Cezaris nieko neatsakė. Aš kažkaip neužtikrintai priėjau prie žemaituko. Cezaris tylėdamas parodė lipt. Aš užlipau su mintim: “pochui. kas bus, tas.” Kilpos man stipriai per trumpos, siekiu jas pasireguliuot, ir girdžiu, kaip Cezaris kažką sako. Pirmas porą sekundžių šifruoju jo keistą anglų kalbą, tada suprantu kad liepia ištraukt kojas iš kilpų. Sumetu kilpas žemaitukui per kaklą. Tada Cezaris liepia: “pradėk iš lėto risčiuoti”. Aš pasiraginu į risčią, žemaitukas linksmai nurisčiuoja į levados pusę, kyla į zovadą ir bėga pas toje levadoje stovintį kitą arkliuką aiškintis santykių. Vos spėju nusukt, Cezaris šūkteli atsipalaiduot ir vienu pavadžiu sukt į šoną ratuką, ir dar mažesnį, ir dar mažesnį. Žemaitukas pereina į žingsnį, aš blyksteliu akim į Cezario pusę ir sakau: “taigi, lėta risčia”. Jisai, nuleidęs mano emociją pro ausis, liepia vėl risčiuot, ir dabar jau lėtai. Tą aš ir padarau, ir šį kartą visai sėkmingai ir be nuotykių.
Kai važiuojam atgal į Vilnių, pusę kelionės pramedituoju ant galinės sėdynės, o tada kažkaip topteli mintis dar pašnekint Cezarį. Ir aš jo klausiu, koks turi būti geras mokinys. Čia Cezaris iš karto užsiveda: “Geras mokinys šimtu procentų pasitiki savo treneriu. Geras mokinys neabejoja, ir jeigu jam liepia kažką daryti, jis tuoj pat daro. Ir tuoj pat, o ne po penkių sekundžių. Jei liepiau mesti kilpas – meti tuojau pat, nelauki. Geras treneris geriau už mokinį žino jo galimybes, be to, geras treneris geriau žino, ką arklys darys, ir ko ne. Jei treneris prašo kažką padaryti, jis tam turi priežastį. Geras mokinys niekada nesako treneriui “ne”. Aš tau šiandien sakiau lipti ant arklio, o tu bandei atsisakyti. Nereikėjo. Aš geriau žinau, ant kokio arklio tau galima sėstis, ir ant kokio ne. Be to, geras mokinys į treniruotę žiūri rimtai. Jis nesišaipo – haha, lėta risčia. Jis nejuokauja treniruotės metu. Treniruotė yra rimta, paversti ją juokais – tai paversti juokais trenerio darbą. Reikia ne šaipytis, o sudėti visas savo jėgas, padaryti viską, ką gali, ir pasiimti iš treniruotės maksimumą. Bet taupyk jėgas. Vakar ant Kazbeko tu porą ratų jojai gerai, pratryškai entuziazmu, ir tuo viskas baigėsi. Nesiblaškyk. Dėmesį reikia išlaikyti per visą treniruotę.”
Aš į tai komentarų neturiu. Tik pasakau “aaa, aha.” Ir iki Vilniaus tylomis.
Trečia diena. Kairėnai. Susiorganizuoju taip: išsinuomoju iš Kairėnų darbiašką lėtapėdę Brisą, atsinešu savo neslidų balną, apsimaunu savo neslidžias kelnytes su oda per visą šikną, ir užsirezervuoju Cezario treniruotę. Cezariui bebaiginėjant treniruoti kitą žirgą, aš jau stoviu aikštelėje su Brisa ir laukiu savo eilės. Ant Brisos mano kamanos ir mano balnas. Balnas jai visiškai netinka. Kaip visada, Brisa seilėjasi taip, kad žolėta seilė velkasi žeme. Ir stovi visiškai nejudriai, tik vis riečiasi į mane kasytis galvos, o tada seilė taikosi prilipti prie mano brangiųjų kelnyčių. Cezario žmona sako: “nu tu čia turi gana dramblotą arkliuką…” Cezarį toks vaizdas, berods, irgi pralinksmina, jis prieina toks gerai nusiteikęs, o aš numirėlio veidu lipu ant Brisos, paklusniai išimu kojas iš kilpų ir išsistumiu Brisą į žingsnį. “Na”, – klausia Cezaris, – “ar zEzere pasiruošus treniruotei?”. Ir aš visiškai nuoširdžiai atsakau: “nežinau”. Cezaris ir vėl, savo pamokslaujančiu tonu: “Mokinys visada turi būti pasiruošęs treniruotei! Mokinys turi ateiti tam morališkai nusiteikęs! Jeigu mokinys nenusiteikęs, treniruotė nebus gera! Nu ką, pradedam?”
Ir pradėjom. Ir… viskas buvo gerai. Aišku, kas gi bus blogai ant tokios Brisos, su tokiu balnu ir su tokiom kelnytėm. Tik išsiraginti ją buvo ypač sunku, tada Cezaris priėjo ir užmovė man ant batų savo pentinus. Reikalai iš karto pasitaisė.
Treniruotė buvo gera. Naudinga. Labai paprasti dalykai, bet kaip tik tie, kurių man niekas nepaaiškino iki tol.
Tik jojau aš visą laiką tokia akmenine išraiška, kad Ilona net pajuokavo: “ko tu tokia rimta? nusišypsok!” Jodama pro Iloną, nusišypsojau, bet į Cezarį atsisukau jau pačiu rimčiausiu pasaulyje veidu.
Už poros dienų Cezaris su Graca išvažiavo namo.
O aš nuo tada pradėjau kitaip žiūrėti į trenerius, į visus, ir jojimo, ir kitokio sporto. Anksčiau atrodydavo, kad va, treneris gauna pinigus, treneris stengiasi būti malonus, viską gerai paaiškinti, ir tai yra norma. O dabar paaiškėjo, kad treneris turi savo reikalavimų, kad jam irgi gali būti visai nefaina dirbti su kai kuriais mokiniais, kad treniruotės rezultatas priklauso ne tik nuo trenerio, bet nuo abiejų po lygiai. Ir kad trenerio nemotyvuoja mokinys, nerodantis jokio rezultato, o dar blogiau – ir nenorintis jo parodyti. Po to jau būdavo kažkaip gaila stebėti, kai matydavau, kad treniruotės metu tai-či treneris, rodydamas judesiuką, sudeda į jį visą savo širdį, o vaikinai skaldo bajerius, merginos flirtuoja. Pavargsta – nebedaro, kažkas nesigauna – tiek jau to. Klausimų po treniruotės neturi niekas, nes niekam nėra taip jau baisiai įdomu. Taip, visi sumokėjo pinigėlį, bet iš tikrųjų atėjo tiesiog maloniai praleisti laiko. Jeigu treniruotė pasidarytų nebemaloni, mokiniai nebegrįžtų. Ir treneris nieko nesako… Cezaris buvo pirmasis treneris, tiesiog ėmęs ir pasakęs…
=========================
Daugiau apie Cezarį Eglės bloge:
http://eglerind.wordpress.com/2008/03/05/turizmas-lusitano-forever-2/
http://eglerind.wordpress.com/2008/03/09/lusitano-forever-3/
http://eglerind.wordpress.com/2009/06/14/when-life-turns-back-into-a-dream/