Klausimas Jums

Aš trumpai. Norėčiau klausimėlį užduoti. Ar istorija apie pasaulius (http://zezere.wordpress.com/2009/12/23/pasauliai-i/) panaši į tikrą, ar į išgalvotą?

Devuški metrostroja

Vėlų vėlų Kūčių vakarą, beveik jau vidurnaktį, parvairuoju iš Vilniaus ir sustoju prie arklidės. Tiksliau, beveik prie pat, nes bijau užsodinti savo mašinuką ant to apledėjusio sniego kalno, kuris prie pat arklidės durų. Išlipu į balą, nušlepsiu iki durų. Lempa, kuri turėtų užsidegti nuo judesio, neužsidega. Kol pasišviesdama mobiliaku krapštau šlapią spyną, nuo stogo varva man ant galvos.

Kai įeinu, arkliai sugugena, aš jiems išdalinu kibirus su avižom. Koridoriuj stovi poponais uždengtas kubilas, kuriame laikom vandenį, užkamšytą, kad neužšaltų. Pasižiūriu – dar yra vandens. Įpilu arkliams, arkliai išgeria jį beveik visą. Hmm, rytoj ryte reikėtų atvežti kelis kibirus vandens su mašinuku iš dvaro.

Bet kai, pasakius arkliams labanakt, ir nuvairavus iki posūkio, stabtelėjau, kad žibintų šviesoje įvertinčiau kelią, suabejojau, ar apskritai aš su savo mašinuku iki to dvaro pravažiuosiu. Bet, gerai įsibėgėjus, kodėl gi ir ne? Daug vietos įsibėgėti nėra, bet kažkur iki 30 km/h įmanoma, taikau kad būtų ne į duobes, bet ratai nuslysta nuo apledėjusių kraštų, mašinukas nusmunka į vėžes, sminga žemyn, į viršų pašoka fontanas ir aplieja priekinį stiklą, dugnas gauna smūgį, bet mašinukas tuojau pat iššoka iš duobių, ir, praradęs pusę greičio, nušokuoja per likusias mažesnes duobes iki dvaro. Man paaiškėja, kad jeigu rytoj su mašinuku vešiu kibirus vandens, kad ir puspilnius, tai aš liksiu šlapia nuo galvos iki kojų, o arkliai liks negėrę. Hm, reiktų kaip nors atšildyti užšalusius vamzdžius.

Sustoju, užgesinu variklį, išlipu į balą. Pirma nutįsiu iki kambario kuprinę su savo daiktais ir maišą su kūčiukais, tada vėl nusileidžiu iki mašinuko ir ištraukiu radiatorių. Radiatorių tai tempiu, tai stumiu (jis turi šiokius tokius ratukus), kai kur užnešu laiptais, ir galiausiai įvelku į vonios kambarį. Taip pat vonios kambaryje įjungiu šildomas grindis. Šita patalpa nedidelė, išlaikyti šilumą bus nesunku. O kai vonioje bus šilta, bus galima pakęsti ir plius devynis laipsnius kituose kambariuose.

Kambaryje po visiškai sudžiūvusia ir beveik visus spyglius numetusia eglute randu kvadratinę dėžutę, susuktą į žalią užuolaidos gabalą ir perrištą oranžine juostele. Tai man. Nuvynioju užuolaidą. Atpažįstu dėžutę – tai dėžutė nuo stalinio šviestuvo. Atidarau ją. Iš vidaus pabyra pjuvenos. Kyšo popieriaus kraštelis. Imu už to kraštelio, ištraukiu popierių, išlankstau. O jame didžiulėmis raidėmis parašyta:

DVORŽAKAS

Ir žemiau mažomis raidėmis – kad Aušra man dovanoja Dvoržaką, kad aš jo negalėsiu parduoti, bet galėsiu perdovanoti, ir Aušros parašas.

Akimirkai užmiršau plius devynis laipsnius, užšalusį arklidės vandenį ir šlapias kojas.

===

Rytas. Kalėdos. Pusryčiams kūčiukai. Visur šlapia, dar šlapiau negu vakar, be to, lyja. Kelias iki arklidės pats šlapiausias pasaulyje, arklidės stogas tirpsta ir varva tiesiai man už apykaklės, kol krapštau šlapią spyną. Paduodu arkliams avižų (kai duodu kibirą Dvoržakui, patapšnoju jį ir informuoju, kad dabar jis yra mano), o vat vanduo kubile baigėsi, o iš kraniuko nebėga. Kaip ironiška – viskas aplinkui taip šlapia, o vandens arklidėje nėra! Bet aptvare yra milžiniška bala, arkliai iš jos atsigers… Paleidžiu arklius į aptvarą (vėl patapšnoju Dvoržaką), patikrinu ar el. piemuo veikia. Neveikia. Och kad jį kur… šlepsiu ir tikrinu visus kritinius taškus, visus sujungimus ir prijungimus, gal kažkur kažkas atsikabino. Ne, niekas niekur, o kas po žeme – nesimato. Reikėtų vietoj to laido, kuris eina po žeme palei arklidės sieną, nutiesti naują laidą. Nusprendžiu tą darbą padaryti po visų kitų. Pirmiausia valau visus gardus, užbarstau mėšlu tą vietą, kur užkastas vandens vamzdis, tada privežu šieno, tris kitkas, dar tris ir dar tris, prikamšau šieno maišus, sukabinu juos garduose, tada arbatinuku prisemiu vandens iš balos, užvirinu, nešu pro lauką į kitą arklidės galą, atkapstau vandens vamzdį, statau po juo kibirą, pilu į tą kibirą karštą vandenį, tada dar prisemiu iš balos ir užvirinu, vėl pilu į kibirą, ir dar vieną arbatinuką, ir dar vieną, kraniuką su kibiru uždangstau kad šiluma liktų viduj, tą patį kartoju su tuo kraniuku, kuris yra netoli arklių gardų. Aplinkui tiek daug vandens, kad aš praktiškai visą laiką mirkstu – ant manęs garuoja iš arbatinukų ir kibirų, pirštinės drėksta nuo kiekvieno prisilietimo prie bet kokio objekto, ant galvos lyja, striukė permirkus, rankogaliai šlapi, džinsai šlapi, kišenės šlapios (nes į jas dedu šlapius raktus ir šlapią mobiliaką, kuriuo pasišviečiu tamsiuose kampuose). Ir po striuke, jaučiu, kad esu šlapia nuo prakaito. Vienintelės kojos sausos, nes batus šiandien gerus apsiaviau.

Dar liko pataisyti el. piemenį. Susirenku reikiamus įrankius, išjungiu el. piemenį, ir nušlepsiu palei arklidės šoną. Štai jis, tasai sujungimas, kur laiduką reikia nukirpti, ir vietoj jo prijungti naują. Žiūriu į tą sujungimą, kuris yra prie pat arklidės sienos, ir dar žiūriu į vandenį, kuris lygiagrečiomis srovelėmis varva nuo stogo, kuriuo nuteka lietus ir tirpstantis sniegas. Susidaro tokios vandens grotelės, pusantros pėdos atstumu nuo sienos. Jeigu nepučia vėjas. O jei papučia, tos vandens grotelės plaikstosi ir laisto sieną. Hmmm…. gal geriau rytoj? Bet jei iki rytojaus arkliai iš aptvaro išeis?.. arba jei rytoj dar labiau lis?.. Susikaupiu ir palendu po stogo atbraila, prisiploju prie sienos kiek tik galiu, ir karpau tuos laidelius, nuvalau varinius siūliukus, suvynioju galiukus, žiebtuvėliu kaitinu plastikinį vamzdelį, kuris kaisdamas susitraukia, o ant žiebtuvėlio varva vanduo nuo stogo, ir ne tik ant žiebtuvėlio, bet ir man ant galvos, už apykaklės, ant nugaros, ant užpakalio ir kojų… Kai sutvarkau šičia, reikia visa tai pakartoti penkiasdešimčia metrų kairiau, analogiškomis sąlygomis. Bet po viso to el. piemuo pradeda veikti. Aleliuja!

Galiausiai grįžtu namo, kambariuose plius devyni, užtat vonioj kokie dvidešimt du. Išsimaudau, persirengiu, grįžtu į kambarį, prigriebiu kompą po pažasčia, kėdę į ranką, ir atgal į vonią. Vonios kambarys – beveik universali patalpa. Čia ir bevielis internetas pasiekia, ir kėdę va pasistačiau, yra ir kur arbatą pasidėti, taip pat yra visi kiti žmogui reikalingi daiktai, tokie kaip kriauklė, vonia, unitazas. Nebent pavalgyti į virtuvę reikia išeiti. Bet kadangi pietums – kūčiukai, tai jų maišelį galima atsinešti ir pasidėti vonioje, ant spintutės, greta arbatos.

Kai geriau pagalvoju, tai praktiškai kiekvieną savaitgalį jaučiuosi besanti kaip štai šita moteris:

Galiu iškasti duobę, užkasti griovį, sukalti vartus ir aruodą, sujungti laidus, išmėžti dvi tonas mėšlo, šakėmis nuo aukšto nukrauti šešias priekabas supelijusio šieno, o Aušra, be viso to paties, gali dar ir iškrauti priekabą pjuvenų ir po viso to dar prajoti tris arklius. Ir šiaip, Aušra turi pagrindo jaustis kaip šita moteris ne tik savaitgaliais, o praktiškai kiekvieną dieną.

Tai štai tokios mes moterys.

Vis dažniau susimąstau, kad ne pro šalį man būtų koks nors vyriškis. Bet ne baltarankis kompiuterastas, o tvirtas normalus ūkininkas, kuris kartais galėtų prilaikyti mano kalamos lentos galą, paduoti kastuvą, palaikyti kompaniją nešiojant šieno kitkas. Idealu būtų, jeigu mokėtų vairuoti traktorių. Jeigu galėtų man paaiškinti, kodėl mano prijungiamos lempos kiekvieną kartą sudega. O dar jeigu mokėtų parvesti man arklį iš ganyklos, tai amžinai jam priklausyčiau! Galėčiau nors kartkartėmis, nors trupučiuką pasijausti moterimi! Bet, kai geriau pagalvoju, o ką aš pati šitam ūkininkui galėčiau duoti, nebūdama moterimi? Tai yra, būdama tokia moterimi, kaip šitam paveiksliuke? Galėčiau nebent kokią dėžę sukalti, kokį griovį iškasti? Skylę išgręžti? Leisti pajodinėti?.. Parodyti, kaip kompas įsijungia? Moteriški darbai, tokie kaip valgio gaminimas, grindų plovimas ir skalbimas, mane domina dar mažiau, negu griovių kasimas… Tai kam aš tada tam ūkininkui reikalinga? Ek… kaip apgailėtina…

Kaip viskas liūdna ir šlapia, šlapia ir liūdna, ir vienintelis dalykas, kuris mane per šias Kalėdas šildo, yra tos pabirusios ant stalo pjuvenos, tarp kurių guli popieriaus lapelis su užrašu:

DVORŽAKAS

Pasauliai I

Visada rašau tik gryną tiesą iš nuosavo gyvenimo, bet šį kartą – gabalėlis kūrybos.

==========================================

Prieš išsiskirstant miegoti, man kažkas pakibo tarp ausų, keistas ir nesuvokiamas. Nelabai to sureikšmindama, įlindau lovon, šviesa buvo užgesinta, degė tik lemputė, ten bei šen ryškiau apšviesdama kambario plotelius, aš ją mačiau pro savo plaukus, užkritusius ant akies. Raudoni plaukai supo lemputę, visa tai buvo panašu į paukščio galvą su akim-lempa… Mano mintys bėgiojo, zigzagu, ir aš savo akimis bandžiau sekti šias mintis, bėgiodama jomis tai kairėn, tai dešinėn, tai viršun, perbėgdavau kiekvieną apšviestą kambario plotelį, niekaip neapsispręsdama, ar tie ploteliai arti, ar toli.

Užsimerkiau, kad nieko nematyčiau. Ir prieš akis atgijo viskas, ką aš ką tik mačiau, ir, maža to, ėmė daugintis – vienas lempinis plaukų paukštis virto dešimčia tokių paukščių, vienas šviesos plotelis skilo į dešimt šviesos plotelių. Visa tai išsklido ir nuskrido, pažįstami ir neatpažinti objektai sukosi ir apaugdavo raštais.

Atsimerkiau. Viskas savo vietose: lemputė, lova, spinta, lubos, mano draugė eina miegoti. Man irgi reikėtų miegoti. Užsimerkiu ir laukiu raštuotų sapnų. Mintys tokios keistos – zigzagai tokie tankūs, net atrodo, kad čia kelios mintys bando save galvoti vienu metu – ir aš šokinėju tikrindama kiekvieną iš jų.

Tarsi ir miegu.

Ir čia prabundu su įsitikinimu, kad miegoti negalima, širdis daužosi, ima trūkti oro, kažkoks nerimas verčia lipt iš lovos, rengtis, eiti į vonią ir šaltu vandeniu šlakstytis veidą, ausis, kaklą. Nepadeda, širdis spurda, jaučiu poreikį kažką daryti, atsiranda bloga nuojauta. Pagal požymius panašu į panikos priepuolį.

Draugė pataria išeiti pakvėpuoti grynu oru, nuramina kad praeis.

Einu, tamsiu koridorium, kliūvu už daiktų, išeinu laukan uždarau už savęs duris atsiremiu į sieną. Naktis žvaigždės milijonai žvaigždžių, milijonai molekulių gryno skaidraus oro. Šalta, apima drebulys, sukasi galva, o širdis daužosi dar greičiau, ir aš išsigąstu, kad jei užsibūsiu čia per ilgai – nebesugebėsiu grįžti atgal. Man būtinai prireikia grįžti atgal, kur būtų šviesu ir kur būčiau ne viena, ieškau akimis durų, rankenos, laiptų, o laiptų daug, dešimt šimtas tūkstantis, jie kartojasi ir pinasi ir dauginasi.

Virtuvėj sėdu prie atdaro lango, giliai kvėpuoju, drebu nuo šalčio, širdis trankosi turbūt jau po 300 dūžių per sekundę, galvoje banguoja, man atrodo kad aš neatlaikysiu, širdis iššoks pro gerklę, kraujagyslės sprogs ir užpils smegenis.

Aš ieškau savo pulso ant riešo, atsuku delną į save, matau penkis pirštus, bet man kažkodėl atrodo, kad iš tikrųjų pirštų yra daug, daug daugiau. Randu pulsą nykščiu ir jaučiu kraujagyslę pulsuojant tokiu greičiu, kad net nespėju skaičiuoti. Man baisu, tada aš prašau draugės, kad pamatuotų. Jos ranka ima mano riešą, čiuopia pulsą, ir iš viršaus atsklinda balsas: “Tavo pulsas visiškai normalus. Gal kiek greitesnis negu paprastai. Pasėdėk, po pusvalandžio tau praeis.”

Normalus? Kaip tai? Įjungiu logiką, kuri šiaip jau niekur nedingo. Aš, akivaizdu, šiuo metu nesu adekvati. O draugės balsas – tikras, šitiek aš dar suprantu. Ir balsas sako viena, nors aš jaučiu visai ką kita. Vadinasi, aš jaučiu ne taip, kaip iš tikrųjų yra! Vadinasi, visa tai yra gliukas! Panika atslūgsta, man jau nebebaisu dėl savęs. Ir tada atlėgstančios baimės fone randu laiko nusistebėti gliuko stiprumu ir susižavėti tuo, kas vyksta. Jei vaizdus dar skiriu, kurie yra tikri, o kurie – mano nevaldomos vaizduotės vaisius, tai kūno pojūčiai tokie tikroviški, kad atskirti nebegaliu. Iš šalies klausausi, kaip širdies dūžiai toliau tankėja, kol susilieja į vientisą “trrrrrrr…..”. Net suabejoju, ar drebulys, purtantis visą mano kūną, yra tikras. Bet gal ir tikras – akys juk mato, kaip dreba mano rankos, sudėtos ant kelių. Ir iš tikrųjų – draugė uždaro langą ir užmeta ant manęs miegmaišį, kad būtų šilčiau.

Kažkas nutiko ir laikui. Laikas užstrigo, prieš tai buvusi sekundė atskilo ir nukrito, o sekanti sekundė niekaip neartėjo. Dabartinė sekundė išsiplėtė ir skilo į dar tūkstantį sekundžių, mano mintys pabiro tose sekundėse, po vieną kiekvienai iš jų. Apstulbusi dairiausi po kambarį. Štai žiūriu į langą, ir atrodo, kad jau žiūriu į jį be galo seniai ir žiūrėsiu amžinai. Pasuku galvą ir nuleidžiu akis į grindų plyteles. Ir atrodo, kad į tas grindų plyteles žiūriu be galo seniai, ir į kiekvieną plytelę žiūri vis kita mano asmenybė, kiekviena plytelė turi savo pasaulį, savo erdvę ir laiką.

Nuostabu!

Laukiu, kada praeis tas draugės žadėtas pusvalandis. Kažkokių fiziologinių manipuliacijų pagalba padarau taip, kad mano ranka su laikrodžio ciferblatu atsidurtų prieš akis. Po dvylikos penkios. Po dvylikos penkios buvo praeitam gyvenime. Naujam gyvenime galvoju, kad jei draugė taip sako, tai ja reikia tikėti, ir po pusvalandžio praeis. Tada prasideda dar vienas gyvenimas, ir atsiranda įkyrus įtarumas – o jei mano draugės balsas irgi tik gliukas? Jei mano draugė neegzistuoja? Tada niekas man nepraeis. Dar viename gyvenime pagaunu save nagrinėjant savo realybės suvokimo problematiką. Kažkuriame gyvenime randu po miegmaišiu savo ranką, ciferblatas prieš akis, po dvylikos dešimt. Realybė dauginasi, dabar per sekundę išjaučiu po dešimt tūkstančių realybių. Kiekviena realybė prasisuka prieš akis kaip filmas. Jeigu užsimerkiu, visos realybės skirtingos. Jeigu atsimerkiu, visos realybės panašios į tą patį kambarį, bet aš žinau, kad šitų kambarių yra dešimt tūkstančių, paralelinių vienas kitam.

Jau minėjau, kad mane nustebino gliuko stiprumas. Nustebino todėl, kad pagal “rekomendaciją” reikėjo DVIESE suvalgyti DVI dėžutes, ir tai BE GARANTIJOS, kad išvis bent kažką pajausim, o mes TRISE suvalgėm VIENĄ dėžutę. Nieko neturėjo nutikti. Ar bent jau nieko TOKIO. Bet mano draugėms viskas gerai. Gal tik aš taip reaguoju? Galų gale, pirmas kartas. Be to, aš daugiausiai suvalgiau.

Draugės balsas rekomenduoja eit pavemt. Klusniai leidžiuosi į vonios kambarį. Kelionė į vonios kambarį – kaip kelionė į kitą pasaulį. Po teisybei, kiekvienas žingsnis – naujas pasaulis. Ir kai einu link durų, imu suprasti Achilą, kuris niekaip negalėjo pasivyti vėžlio. Iki durų lieka vis mažesnis ir mažesnis atstumas. Ir dar mažesnis, ir dar truputį mažesnis. Ir dar, dar mažesnis. Jis mažėja, mažėja visą gyvenimą, jo mažėjimas artėja į begalybę.

Noriu, kad tai baigtųsi, bet kartu puikiai suprantu, kad tai nesibaigs niekada. Tiksliau, tai baigsis mano mirtimi reanimacijoje apie ketvirtą ryto, bet artėjimas į mirtį truks taip ilgai, kad, galima sakyti, ji neįvyks niekada.

Sėdžiu apsikabinus unitazą kaip draugą, ir laukiu. Vienu metu tarsi prabundu iš miego, mane prižadina dūzgimas, užpildantis visą erdvę aplinkui, per jį aš negirdžiu nieko, ir apskritai nesuprantu, iš kur šitas garsas. Kai atsibundu, dūzgimas prityla. Visą kūną bado adatom.

Kadangi visiškai nepykina, tenka savęs negailint susikišt pirštus į gerklę.

===

Liūdna sėdžiu tarp unitazo ir sienos, ir nesuprantu, kur dingo mano kūnas. Vizualiai – kažkas ten apačioj yra. Pagal jausmą – nėra nieko. Koja guli suraityta ant šaltų grindų, bet nejaučiu nei šalčio, nei grindų, nei kojos. Čiupinėju delnu, ir su delnu jaučiu savo koją, o su koja jaučiu savo delną. Kitaip tariant, jaučiu tą vietą, kur delnas ir koja susiliečia. Bet daugiau nieko nejaučiu. Susirūpinu, kad nepajausiu, kaip koja nutirps arba nušals, ir suvynioju ją į miegmaišio kampą. Tikiuosi, kad dabar jai bus šilčiau.

Girdžiu kaip atsidaro durys. Draugės balsas klausia, kaip sekėsi. Sakau, pavėmiau. Bet dar nepagerėjo. Dešimt tūkstančių unitazų, visi animaciniai.

Ciferblatas rodo, kad jau praėjo pusvalandis. Negerėja. Netgi, tiesą pasakius, blogėja. Pasauliai, kurių kraštus laikau sugriebusi rankomis, tolsta nuo manęs, aš jų nebepasiekiu, pirštai nuslysta nuo… unitazo krašto, ir tą akimirką kai pirštai nuslysta, unitazas tampa animaciniu, idėjiniu, abejotinu. Vėl keliu ranką, liečiu keramikinį kraštą, ir delno lytėjimo zonoje jis trumpam tampa įtikėtinu. Tas pats su visais kitais objektais – kol aš jų nepaliečiu, tol jais netikiu. Bet lytėjimo pojūtis kuo toliau, tuo labiau tirpsta. Draugė atsirėmusi į sieną žiūri į mane, galva palenkta, rankos kišenėse, megztukas žalias. Negi mano draugė NIEKO nejaučia? Ir čia jinai paprašo užleist unitazą.

Mano kūnas, kurio nebejaučiu, pasiramstydamas stojasi ir neša mane atgal į virtuvę. Akys mato, kaip nuo manęs smunka miegmaišis, rankos (mano?) jį pataiso. Nebejaučiu nei miegmaišio, nei jo teikiamos šilumos, bet ir šalčio nejaučiu. Po teisybei, nejaučiu išvis nieko. Akim randu animacinę kėdę ir užpakaliu (kurio nejaučiu) įtaikau ant jos atsisėsti (nors aš jos ir nejaučiu).

Draugė išeina iš vonios. Klausiu: “Kaip?”. Jinai atsako: “Tampo”.

Ir eina prižadinti trečiosios, kuri kartu su mumis valgė pyragą.

===

Apie pirmą nakties ne tik man nepagerėjo, bet ir jom abiem prasidėjo. Jos panikavo, o aš sėdėjau sau ant kėdutės, vienoje pozoje, susivyniojusi miegmaišyje, nukabinusi galvą, ir žvilgsniu tyrinėjau savo rankas, kelius, miegmaišį, grindų plyteles, palangę, karts nuo karto liepdavau savo smegenims nusiųsti signalą rankai, ir stebėdavau, kaip ranka tiesiasi link stiklinės vandens, kaip stiklinė it koks kosminis laivas artėja prie manęs, kyla prie lūpų, tada priimdavau dantų susilietimo su stiklu signalą, vandens tekėjimo gerkle signalą. Iš šalies stebėjau, kaip mano mintyse susipina įvairaus lygio problematika, nuo vandens naudos dabartinėje mano būsenoje abejotinumo, iki stiklinės, kaipo savarankiškos ir prasmingos egzistencijos, suvokimo, ir iki svarstymų, kaip čia dabar neišsipilti viso vandens sau ant kelių.

Mano draugės persikraustė į miegamąjį, ir dviese susikabinusios sulindo į vieną lovą. Aš nuplaukiau joms iš paskos ir atsidūriau ant čiužinio greta tos lovos. Jos drebėjo taip, kaip aš drebėjau tada, sėdėdama prie atviro lango, nuo jų purtėsi visa lova. Jos bijojo užmigti.

Jos kalbėjosi, kad neužmigtų. Norėjo neleisti užmigti ir man. Jų skleidžiami garsai (kalbėjimas) buvo tas siūlas, kuris mane dar siejo su pasauliu, stengiausi šito siūlo laikytis, stengiausi girdėti ką jos kalba ir suprasti, ir kartais net bandydavau atsakyti taip, kaip aš joms atsakyčiau, jei pasaulis būtų realus.

Vienu momentu aš joms pasiskundžiau, kad “turiu realybės egzistavimo problemą”. Jos pratrūko juoku, juokas atsimušinėjo nuo sienų.

Man buvo nejuokinga.

===

Spiraline trajektorija smigau gilyn.

Laikas skrido stovėdamas. Ateitis neartėjo. Supratau, kad ateities nėra. Dabar yra amžinai. Šitas gliukas yra amžinai. Iki kol mirsim. Vaizduotė piešė greitąją su švyturėliais, lovas ant ratukų, vamzdelius lašelines žalius chalatus viskas kaip filmuose, visa tai prasisuka per dešimttūkstantąją sekundės dalį. Paklausiu savęs, o kaip į mano mirtį sureaguos mane pažįstantys žmonės? Ir per kitą dešimttūkstantąją sekundės dalį man prieš akis prasisuka visų žmonių, kurie kada nors mane pažinojo, gyvenimai.

Gyvenimai, gyvenimai po gyvenimų, visa banda gyvenimų nešėsi pro mano smegenis, trypė jas milijonais kanopyčių, ir aš fiziškai jaučiau, kaip jos nuo to sensta ir raukšlėjasi. Man buvo taip keista, kodėl aš nemirštu? Nugyvenus vieną gyvenimą, reikia mirti, o aš gyvenu jau milijoninį, ir vis senstu, senstu seniau negu įmanoma. Net jeigu gliukas baigsis ir aš atsibusiu, aš jau būsiu tokia sena, kad tuojau pat mirsiu nuo senatvės, ir mane ras negyvą.

Nugirdau balsą, sakantį: mums rytoj reikės joti. Trumpam išnirau iš bangos ir įkvėpiau. Atsakiau kažką tokio, ką sakyčiau, jei visa tai būtų realu. O tuo tarpu pagalvojau, kaip keista, kad yra jojimas ir arkliai. Kad žmonės turi pomėgius. Kad žmonės kažkur gyvena. Kad žmonės apskritai gyvena. Spėliojau, kas sugalvojo žmones ir žmonių gyvenimą, ir kodėl sugalvojo būtent taip. Kas sugalvojo sugalvoti arklius.

Mačiau daugybę nepažįstamų veidų, ir galvojau, kad va – tai yra žmonės. Prisiminiau, kad aš irgi žmogus. Tik negalėjau atsiminti, kaip atrodau ir kokios esu lyties. Tada spėliojau, kuris iš tų žmonių esu aš. Tikriausiai esu kiekvienas iš jų, nes gyvenu visų jų gyvenimus.

Kas tai yra žmogus, ir kaip jis gyvena? Atsiminiau, kad žmogus turi gyvenamąją vietą, o dieną važiuoja į kitą vietą dirbti. Bet nesupratau, kam taip sugalvota? Kam reikia važinėti iš vietos į vietą, jei abi tos vietos yra toje pačioje vietoje, tai yra, jų išvis nėra? Kam reikia apsimesti, kad valgai ir vaikštai? Kam apskritai rengtis neegzistuojantį kūną ir gyventi sugalvotą gyvenimą? Kurių galų mes visi įsikūnijome???

Kažkurią akimirką supratau, kad manęs neras negyvos, nes neegzistuoja nei tie, kurie turėtų rasti, nei tas kambarys, kuriame turėtų mane rasti. Nei mano kūnas, kurį turėtų rasti. Ir visiškai nustojau jaudintis dėl mirties ir kitų žmonių (kurie juk neegzistuoja) reakcijos į ją. Mirtis pasidarė nebeverta mano dėmesio. Jei girdėjau balsą, klausiantį, ar kviesti greitąją ir ar tau jau geriau, aš memlenau, kad geriau ir kad nereikia.

Po to apskritai pamiršau, kas yra žmogus.

Mačiau žemės rutulį ir planetas, ir visa tai buvo akivaizdžiai netikra, kažkieno sugalvota. Visi kiti milijonai pasaulių irgi buvo kažkieno sugalvoti. Iki tol kankinęs realybės abejotinumas galutinai transformavosi į tvirtą įsitikinimą jos netikrumu. Prieš save laikiau tarsi knygą, ir verčiau jos puslapius, o kiekviename puslapyje gulėjo po vieną pasaulį. Ir tas maniškis pasaulis, iš kurio aš išlipau į va čia, kur dabar esu, – tai tik vienas puslapis iš milijono kitų. Ir tie kiti milijonai buvo nė kiek ne skurdesni už “mano” pasaulį, kiekvienas su savo peizažais, gyvybės formomis, savos kūrybos fizikos dėsniais ir taip toliau.

O tada pasaulių visuma susiliejo į vienį, o tas vienis – į nieką.

Mano EGO kabojo visiškoj tuštumoj.

Neliko ne tik mirties galimybės, bet ir mirties idėjos apskritai – mirtis yra perėjimas iš vieno į kitą, o kadangi nebeliko nei vieno, nei kito, tai neliko ir perėjimo. Aš iš niekur neatėjau ir niekur neinu, aš tiesiog esu. Daugiau nieko nėra. Nėra emocijų, nėra nei baimės, anei vienatvės.

Nieko.

===
===
===

Kai prabudau, mane nustebino tas faktas, kad aš prabudau. Kaip netikėta! Apžiūrėjau pasaulį, į kurį patekau. Atsiminiau, kad taip, vienas iš pasaulių buvo būtent toksai. Bet kodėl patekau į šitą? Kodėl ne į kitą?

Čiupinėjau daiktus – kokie jie realūs! Negi kiekvienas pasaulis toks pats realus?

Grįžtant atminčiai, su lengvu nusivylimu pripažinau šitą pasaulį tuo “tikruoju”, kuriame dabar teks (vėl) gyventi.

Kūno vis dar nejaučiau. Laikas irgi trūkinėjo. Kelionė iki virtuvės vis dar buvo ilga. Beeinant, nuolat tikrindavausi: ar aš einu į virtuvę? Taip, aš einu. Nieko sau. Aš vis dar einu. Aš ką tik ėjau, ir dabar irgi einu. Ir dar eisiu. Geras. Ir vis dar einu. Žiūrėk tu man!

===

Dar kitą dieną laikas atgavo tęstinumą ir pradėjau jausti savo kūną kaip vientisą. Bet pasaulį jau mačiau kitaip.

==========================================

O šis naujas pasaulio (pasaulių?) supratimas palaipsniui susiliejo su ta mano patirtimi ir tomis mintimis, kurias per keletą metų manyje išprovokavo arkliai ir jojimas. Apie tai dar pratęsiu

Bandau pateikt tam tikrą nuotaiką

Trečia para vis iš tų pačių rytų pučia stiprus ir žvarbus vėjas. Važiuoju į dvarą, sėdžiu savo mašinuke ir šildausi pečiuku, visai gerai, tik gūsiai mano lengvutį mašinuką blaško po kelią, vis reik pataisyt vairu.

Kas kartą vis mažiau pastebiu, kad važiuoju ištisus 120 km. Išvažiuoju iš Vilniaus, susimąstau kokia nors tema (šį kartą galvojau apie psichoterapijos grupes), ir dar nebaigusi jos apmąstyti, atsiduriu jau palei ganyklą.

Prie ganyklos išlipau pasisveikinti su arkliais ir pasižiūrėti, ar visiems gerai laikosi gūnios, ar neatsisegė/nenuplyšo kur nors kas nors. Išlipu ir susigūžiu, įtraukiu rankas į rankoves, po kojom plakasi žalia žolė, guldoma prie žemės, vietom apšarmojusi. Man už nugaros plakasi mano šalikas. Pribėga arkliai, jie atrodo linksmi, akys ir kaklai blizga ryškioj saulėj, jų uodegos irgi plakasi jiems aplink kojas, gūnių kampai plėvesuoja. Vienas po kito jie kyšteli nosis į plastmasinį kubilą su vandeniu, bet tuoj pakelia galvas. Nueinu patikrinti, o ten ledas. Įkišu koją ir kulnu bandau jį pramušti. Jis neprasimuša, tik vos vos įsimina į kubilą, ir pro kraštus ištryškęs vanduo vos milimetriuku padengia ledą. Apsisuku, risčiuoju iki mašinos, plaukus užpučia ant akių, prieš nosį vejasi šalikas, įsmunku į mašiną, skubiai uždarau dureles, apsisuku keliu atgal, ir nuvažiuoju iki vietinės parduotuvėlės. Nuo mašinos skubu iki parduotuvės durų, prie parduotuvės stovi diedonas ir dviratis. Įsmunku į parduotuvę, lentynoj susirandu arbatinuką. Jis čia vienintelis. Imu jį, nešuosi prie kasininkės, sumoku 25 lt ir 42 ct, tada išlendu iš parduotuvės ir skubu iki mašinos, prie parduotuvės vis dar stovi dviratis ir diedonas. Važiuoju atgal, pravažiuoju ganyklą, privažiuoju prie arklidės. Vėl išlendu iš mašinos, arbatinukas po pažasčia, stingstančiais pirštais perrinkinėju raktus, randu reikiamą, kišu į spyną, o spyna, aišku, užšalusi, raktas nesisuka. Ištraukiu raktą, padaužau spyną, bandau dar kartą, raktas pasisuka, bet spyna neatšoka. Ištraukiu raktą, gerai trinkteliu per spyną, ir ji atšoka. Trukteliu duris į save, vėjo gūsis išplešia man jas iš rankų ir plačiai atlapoja. Viduje traukia skersvėjai, stogas barška. Arbatinuko pagrindą prijungiu prie ilgintuvo, arbatinuką pripilu vandens, pastatau ir įjungiu. Einu užmaišyt arkliam grūdų. Iš avižų aruodo skubiai išbėga pelė ir slepiasi plyšyje. Semiu avižas, pilu į tris kibirus. Ant viršaus užpilu kviečių sėlenų, miežių, pagalvojus visiem trim užpilu kumeliukų pašaro – vienas iš trijų kibirų atiteks kumelei su kumeliuku, o kitiems šitas pašaras bus kaip bonusas. Viską sumaišau, užpilu vandeniu (laimei, arklidėj jis vis dar neužšalo), dar kartą sumaišau. Dedu kibirus vieną ant kito, nešu visus tris į mašiną, pirštai tų kibirų jau nebejaučia. Dar spėju pripilt porą kibirų vandens, tada užverda arbatinukas, aš jį nuimu ir įspraudžiu mašinoj tarp kibirų, kad neapvirstų.

Sėdu ir važiuoju iki ganyklos. Ech, mano mažytė ištikimoji mašinytė, pagal sumanymą skirta važinėti mieste, iš kiemo į kiemą, o realybėje – tikra mano darbinė mašina, su kuria vežioju viską: pašarus, vandenį, kalkes, pjuvenas, šieną, veislinius katinus, bomžaujančius šunis, malkas, balnus, pobalnius… To pasekoje viduje pilna visko – smėlio, medžio dulkių, šapų, plaukų, kvapų, taip pat nuo sūpavimosi išsipila vanduo, pakeleiviai sėdasi ant drėgnų sėdynių, o ir patys sugeba bevalgydami išterlioti saloną įvairiausiais maisto produktais… Išorėje ne ką geriau – nudrėkstas rato diskas, vietomis aukšto slėgio prietaisu netyčiom nuskustas lakas, viskas aptaškyta purvu nuo balų.

Su teliūskuojančiais kibirais privažiuoju ganyklą, pirmiausia čiumpu arbatinuką ir nubėgus iki kubilo užpilu ant ledo. Viskas garuoja, palei kraštus ledas tirpsta. Atnešu abu kibirus vandens ir supilu. Paviršiuje lieka plūduriuoti neištirpęs ledo skritulys. Atbėga Vėjas, sudėtom lūpytėm spusteli skritulį, ledas panyra giliau, vėjas godžiai siurbia. Atšokuoja ir Fokusas, veja Vėją šalin, pripuola siurbti pats. Tada nueinu iki mašinos ir atnešu kibirus su grūdais.

—

Mano kambaryje irgi šalta. Ir virtuvėje taip pat. Susigūžus verdu sau makaronus. Kažkaip mes visada arklius šeriam geriau nei valgom pačios. Ir vitaminų arkliams perkam, o sau – niekada. Ir katinus maitinam neblogai – mėsytėm, kepenėlėm, žuvytėm. Stoviu ir žiūriu į puodą, kur vandenyje dar nuo vakar plaukioja trys žuvytės, visos kažkodėl be uodegų. Plaukioja ir žiūri. Katinai jas ėda, tada lipa ant kelių ir burzgia. O pelių negaudo. O pelių tai yra! Ir ne bet kur, o šaldytuve. Vakar išsiaiškinom, kad šaldytuve yra skylė, ir supratom, kodėl visos lentynėlės… apkakotos…