Kova su Vėjo seksualumu II

Po pirmo bandymo kastruoti iš naujo mąsčiau, ar tikrai reikia šitos operacijos. Bet kadangi norėjau ateity jį apgyvendint kur nors pievoj, kitų arklių draugijoj, tai sumąsčiau, kad reikia.

Mano išrinktasis veterinaras po pirmo bandymo tik paprašė surasti vyrukų, kurie galėtų padėti palaikyti arklį, ir išvažiavo, pažadėjęs atvažiuoti rytoj. Visą vakarą ieškojau tokių vyrukų. Betgi kokia bėda - juk joja praktiškai vien tik merginos… Kur gaut vyrukų? Antra pusė? Hmm… abejojau… pabandžiau paprašyti… nesutiko padėti… tipo, baisu bus… taip ir galvojau. Kas dar? Ogi nėra kas. Bliamba. Aaaaaa! O Tadas? Kaip aš taip pamiršau Tadą? Tiesą pasakius, beveik neabejojau, kad sutiks padėti. Parašiau SMS. Sutiko.

Bet tada vėl bėda. Rytojaus dieną mano išrinktasis veterinaras nepasirodė. Ir porytojaus dieną nepasirodė. Ir į skambučius neatsakė.

Tada paskambinau kitam veterinarui. Telefonu prigąsdinau, kad čia pas mane eržilas panikierius, nepaguldomas, su pančiais pabėga, iš kamanų išsimauna… Veterinaras užtikrino, kad per 40 metų praktikos jam dar nėra pabėgęs nė vienas arklys, ir pagalvojęs dar pridūrė, kad atvažiuos ne vienas, o su pagalbininkais.

Sutartą dieną atvažiavo jie trise. Veterinaras ir dar du vyrai. Vėjui užmoviau ne kamanas, o kantarą - bent jau neišsimaus. Išvedžiau. Noriai išėjo iš arklidės, nieko nenujausdamas. Vetas subedė injekciją. Kol Vėjo galva sunkėjo vis žemyn ir žemyn, pagalbininkai raizgė jam aplinkui kojas virvę, visiškai taip pat, kaip tai darė pirmasis veterinaras. Nė kiek nepergyvendami. Aš pradėjau lement, kad aną kartą irgi viskas prasidėjo taip pat, bet jie kuo ramiausiai tęsė savo darbą, apipančioję kojas, dar užvėrė kilpą ant kūno, toliau apsuko aplink užpakalinę koją, vėl pervėrė per kilpą… viskas taip sudėtingai… Vėjas tuo tarpu stovėjo, nedarydamas nė žingsnio. Kai jis jau buvo apraizgytas iš visų pusių, veterinaras įtempė virvę ir pabandė Vėją pargriaut. Va čia Vėjas atsigavo - staigiai užvertė galvą į viršų, įsispyrė visom kojom, pabandė ištrūkt. Aš tik murmlenau, kad va vėl viskas taip pat, kaip aną kartą, bet trys vyrai nesnaudė. Vienas griebė Vėją už galvos, kitas už virvių, o veterinaras staigiai išsitraukė švirkštą ir subedė jam į kaklą, kaip supratau, dar vieną dozę… Vėjas vis tiek stovėjo atkakliai įsispyręs ir bandė ištrūkt, bet vyrai vis stipriau tempė virvę, o virvė užtraukė jo užpakalinę koją aukštyn ir arklys liko šokinėt ant trijų kojų, bandydamas atsilaikyti prieš tris vyrus. Galiausiai neatlaikė - paskutinį kartą šoktelėjo ir iš aukščio sunkiai žnektelėjo ant šono. Vyrai greitai-greitai prišoko, vienas atsisėdo apsižergęs jam kaklą, kitas subedė kuoliukus, trečias prie kuoliukų pritvirtino visus virvių galus. Vėjas gavosi ištampytas ant žolytės - gulintis ant kairio šono, abi priekinės ir kairė užpakalinė ištemptos žemyn, dešinė užpakalinė užkelta aukštyn.

Vienas pagalbininkas liko sėdėt Vėjui ant kaklo, aš priklaupiau prie galvos ir pasižiūrėjau, ar neprilindę šiaudų į kairę akį. Veterinaras su kitu pagalbininku ėmė ruoštis operacijai.

Toliau viskas vyko labai greitai. Vietinis nuskausminimas, dezinfekcija, užbintuota uodega, žnypliukės, skalpelis, viens du gatava. Vėjas visą tą laiką šnarpštė ir dūsavo, vartė pusiau primerktas akis. Aš vis klausinėjau ant jo kaklo sėdinčio pagalbininko, ar tikrai arklys nieko nejaučia, o jis vis tikino, kad tikrai tikrai nejaučia. O aš nežinojau kaip ir jaustis (blogai?), nežiūrėjau į operaciją, tik kvailai tupėjau prie galvos ir glostinėjau snukutį.

Po penkiolikos minučių veterinaras pakilo, susirinko instrumentus, pagalbininkai nulipo nuo Vėjo ir atlaisvino visas virves. Man susakė instruktažą - po pusvalandžio arklys turi atsigauti, atsistoti, šiandien jį pastatyti į gardą, nuo rytojaus dvi savaites kiekvieną dieną du kartus per dieną vaikyti pievose risčia po dvi valandas. Čia minimumas. Dar pridūrė, kad arklys kraujuos ir visaip tekės, ir kad taip turi būti, o jei nepakankamai vaikysiu ir netekės - tada ištins, o taip jau neturi būti. Uodegą bintuoti, dulkių vengti, pjuvenomis nekreikti. Išklausiau, atsiskaičiau, atsisveikinau.

Grįžau prie Vėjo. Jis gulėjo, šnarpštė ir giliai dūsavo. Po penkiolikos minučių pradėjo judinti uodegą vaikyti nuo savęs muses, karpyti ausimis. Dar šiek tiek vėliau pradėjo judinti kojas. Tada nuo šono persivertė pusiau ant pilvo, sulenkęs priekines kojas po savimi, bet galvos dar negalėjo nulaikyti pakeltos. Dar po kelių minučių nusprendė stotis, ištiesė priekines kojas priešais save, ir pabandė jomis pakelti savo priekinę kūno dalį. Pakėlė, bet kai reikėjo atsispirti užpakalinėmis ir atsistoti - garsiai sumykė “Mmmmmūūūūūūūū”, krito atgal ir įbedė nosį statmenai į žemę. O tada galva, su į tą patį tašką įbesta nosimi, ėmė pamažu svirti ant šono. Vėjas vis ją sugrąžindavo į statmeną poziciją, bet ji čia pat vėl pradėdavo svirti.

Pailsėjęs dar kelias minutes, Vėjas vėl pabandė stotis, ir šį kartą jam pavyko. Leidau dar pastovėti, parupšnoti žolės, o kai kojytės nustojo linkti, įvedžiau į gardą, pataisiau nusmukusį uodegos bintą, ir palikau stovėti.

Kitą dieną anksti ryte atvažiavau jo vaikyti. Pataisiau nusmukusį uodegos bintą ir išsivedžiau į pievas. Pakeliui dar kokius tris kartus pataisiau smunkantį bintą, kol galiausiai numojau ranka ir visai jį nuėmiau.

Būtinybė vaikyti Vėją laukuose privertė mane persilaužti - prieš tai lauke vesdavau tik šalia, tvirtai paėmus už kamanų ir nuolat tampydama, kad jis manęs palauktų. Ir trumpiausiu keliu iki aikštės, kur galėdavau jį paleisti ir atsikvėpti. O vaikyti laukuose? Ant žolės? Kur nėra jokio aptvaro? Tik atviros pievos, kuriomis taip ir norisi lėkti į horizontą? Kaži ar aš jį išvis nulaikysiu? Bet kai aplinkybės priverčia, tai ir susidoroji. Ir nulaikiau, ir vaikiau… Tik didžiausia bėda buvo - nuobodybė ir vabzdžiai. Vaikydavau aš jį penkias minutes, dešimt. Penkias į kitą pusę, dešimt. Jau nuobodu. Dar penkias, dar penkias, jau ir musės apipuola. Dar dešimt, viena ranka laikau kordą, kita mušinėju uodus ant veido, traukiu mašalus iš akių, spjaudau iš burnos. Tada neištveriu, susivynioju kordą, botagą po pažasčia, ir bėgte į kitą vietą, nuo tų musių. Ten dar pavaikau penkias, dešimt minučių, vėl apspinta smulki skraidanti limpanti bjaurastis, vėl bėgte dar kitur… Ir taip reikia dvi valandas iš eilės. Mažiausiai….

Tai va. Beje, įspūdis po kastravimo operacijos liko slogus. Tas griovimas ir apraišiojimas - baisokas reikalas…

Intarpas.

Kaip žinia, visi žmonės turi po varikliuką, kuris vadinasi “daugintis”. Varikliuko “išgyventi” neišskiriu kaip atskiro, nes jis nėra savarankiškas, o tik sudėtinė “daugintis” dalis.

Nuo šito varikliuko priklauso žmogaus mintys ir veiksmai.

Taigi, žmogus su tokiu varikliuku nuspėjamas. Nes aiškus tikslas, ir bus pasirinktas optimalus (tiesa, individualus) kelias link jo.

Bet dar buvo minčių: o kas, jei varikliukas neveikia? Pavyzdžiui, atėjo amžius, kai daugintis nebeišeina. Ar tada jau prasideda kažkas įdomaus?

Sau atsakiau tuo, kad ir tada varikliukas vis tiek bent iš dalies veikia. Lieka veikti jo sudėtinė dalis “daugintis netiesiogiai, padedant plisti tiems, kurie turi tokių pačių genų, kaip nuosavi”.

Bet gal ir atsiranda kažkas. Su amžium vis daugiau minčių ir veiksmų, nedalyvaujančių evoliucijoje. Jei tik išvis gyvai būtybei įmanoma turėti bent kažką, kas nedalyvauja evoliucijoje. Nes jei nedalyvauja, tuomet mįslė, kaip tai a) atsirado ir b) išsivystė. Ne, atsiradimas ne mįslė: sumutavo, liko nepastebėta, nepadarė įtakos išgyvenimui, paplito recesyviniais genais. O va kaip išsivystė iki kažko sudėtingesnio - vis tiek mįslė. Juk žmogaus savybių vystymuisi jau reikalinga evoliucijos šlifuoklė (atranka), ir bet kuri savybė, praėjusi šitą atranką, jau bus laikoma kaip dalyvaujanti evoliucijoje -> padedanti daugintis -> nuspėjama.

Tai vat..

O senų žmonių dialogai kartais būna labai įdomūs. Kai atrodo, kad pro silpstantį variklio gausmą girdi gal jau ir kažką kitko.

Kova su Vėjo seksualumu I

Taigi, apsisprendžiau, kad Vėją reiktų kastruoti. Deja, taip jau yra, kad klausimas, ar kastruoti žirgą, ar ne, tolygus pasirinkimui - ar turėti širdies, ar galvos skausmą. Nusprendžiau sau nuimt galvos skausmą.

Iki šiol vienintelė patirtis su kastravimu - tai mano katinuko Tuko kastravimas. Buvo gan paprasta - atnešiau į kliniką, suplojau 70 litų, nuėjau pasivaikščioti, po poros valandų grįžau, pasiėmiau, parsinešiau namo. Į vakarą katukas atsigavo, ir toliau - viskas kaip po senovei.

Su arkliu, pasirodo, ne taip paprasta… kol ieškojau geriausio kastravimo būdo, prisiklausiau įvairiausių baisybių. Pas mus dauguma kastruojamus arklius guldo, tačiau užsienio forumuose šį būdą visaip juodina, argumentuodami tuo, kad guldomas arklys gauna dažniausiai psichinę, o kartais - ir fizinę traumą. O pasidomėjus stovinčio arklio kastravimu, išsiaiškinau, kad Lietuvoj tokio beveik niekas nedaro… Tiesa, radau porą pavyzdžių, kuomet taip buvo daryta ir Lietuvoje - vienu atveju arklys po to karščiavo, o kitu atveju narkozė suveikė per silpnai, operacijos metu arklys ištrūko ir prapjautu kiaušiniu dvi valandas lakstė aplinkui.

Žodžiu, nusprendžiau rinktis ne pagal kastravimo būdą, o pagal veterinarą, ir išsikviečiau geriausią, kokį čia Lietuvoj turim. Atvažiavo jis su viena padėjėja ir dairydamasis paklausė, ar nėra dar ko nors, kas padėtų arklį palaikyti. Aš nusistebėjau, kad reiks laikyti, bet jis paaiškino, kad nors ir bus suleista narkozė, bet gali truktelt koja, ar galva, ar dar kas nors. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip trukteli arklio koja ir parverčia veterinarą ant žemės. Jooo. Pasidairiau, kas galėtų padėt. Hm. Aplink vien moteriškės. Ir tokios užsiėmusios. O reik vyruko. Hm hm. Na, tiek to.

Padėjėja ruošė instrumentus, veterinaras pririnko švirkštą narkozės. Aš nuėjau į arklidę pas Vėją. Pasiėmiau kantarą, bet sudvejojau. Jeigu reiks tvirčiau laikyti, tai su kantaru nekas. Be to, Vėjas kaži kur nusibrūžino smakrą, kaip tik toje vietoje, kur liečiasi kantaras, dabar ta vieta buvo drėgna. Taigi, pakabinau kantarą atgal ir paėmiau kamanas. Nuėmiau kapsulę, kad netrintų sužeistos vietos. Uždėjau kamanas be kapsulės.

Veterinarui pasiūliau suleisti narkozę garde, mat lauke Vėjas gali ramiai ir nestovėti. Taip ir padarėm. Injekciją Vėjas priėmė gana ramiai. Tada iš karto jį išvedžiau, kol dar kojos nepradėjo pintis. Lauke pasivedėjau link žolės lopinėlio, arčiau veterinaro mašinos. Vėjas jau pradėjo truputį svyrinėti. Sustojo, prisimerkė. Galva sviro žemyn, žemyn, kol nosis bakstelėjo į žolę. Vėjas dar kiek pagalvojo ir matyt nusprendė, kad jei jau nosis žolėje, tai reikia valgyti. Iš lėto, tingiai apsižiojo vieną kuokštelį, atkando, tada antrą… truputį pakramtė, bet nenurijo. Taip ir stovėjo su žole burnoje. Aš kažkaip pagalvojau, kad gal negerai, kai arklys pilna burna - ar neužsprings vėliau ta žole, kai gulės? Truktelėjau už pavadžio, bet Vėjas nesiruošė galvos kelti. Arba jau tiesiog nebegalėjo. Pasilenkiau, paėmiau rankomis jo galvą ir pakėliau. O sunki! Supratau kad neišlaikysiu ir paleidau. Galva vėl nosim bakstelėjo į žemę ir pradėjo tingiai rauti žolę. Na, tiek to.

Veterinaras laukė. Po kurio laiko priėjęs petim stumtelėjo Vėją, matyt tikėdamasis kad tasai atsiguls. Bet Vėjas tik tvirčiau įsispyrė savo linkstančiom kojom. Veterinaras stumtelėjo iš vienos pusės, tada iš kitos, ir nusprendė jį guldyt su papildomom priemonėm. Atsinešė virvę. Ją per vidurį sulenkė aplinkui vieną priekinę koją, galus tarpusavyje susuko, kol susidarė delno ilgio susukimas, tada apsuko aplink antrą koją ir surišo. Gavosi toksai kaip ir pantis. Tada atsinešė dar vieną virvę. Kaip jis ją ketino panaudoti, aš taip ir nesužinojau. Vėjas nuo veterinaro žingtelėjo atgal, pantis jam sutrukdė žengti normalų žingsnį, jis kluptelėjo, susirūpino, pabandė žengti vėl, nesuprato, kas čia laiko jo priekines kojas, ir supanikavo. Galva šovė į viršų. Veterinaras tuo metu laikė pavadžius savo rankoje, bet kai Vėjo galva švystelėjo aukštyn, tai ir pavadžiai, ir visos kamanos liko kaboti jo rankoje, o Vėjas liko be nieko ant galvos…

Kaip žinia, arklidėlė stovi botanikos sodo teritorijoje. Ir visai šalia arklidės yra gražus kalnelis, nuo kurio akmenukais čiurlena upeliukas, o aplinkui apsodinta žavingais dekoratyviniais krūmais, kuriuos karts nuo karto botanikos sode visaip puoselėja kažkokia simpatiška moterytė su skrybėlaite, kuri į mane ir kitus raitelius nekreipia jokio dėmesio. Matyt, dekoratyviniai krūmukai jai svarbiau už viską. Tai va, Vėjas apsisuko 180 laipsnių kampu ir movė tiesiai į tuos dekoratyvinius krūmukus. Pusgirtis nuo narkozės, nesuprasdamas, kodėl negali normaliai eiti priekinėmis kojomis, kreivai šleivai strakaliojo aukštyn į kalną, per augalus, per akmenis, visur kliūdamas ir klupdamas. Aš puoliau iš paskos, nors nežinau kurių galų - vis tiek nebuvo už ko jo paimti ir sulaikyti. Kamanos juk liko veterinaro rankoj.. Vėjas, užstrakaliojęs į kalno viršūnę, parkrito ant sulenktų priekinių kojų, ir, rodos, kuriam laikui užsimeditavo. Priėjau prie pat jo. Ką daryt? Kaip jį iš čia išvest? O gal nuimt pančius? O gal kaip tik nereikia? Kol galvojau, Vėjas vėl pašoko ant kojų, nustrakaliojo žemyn nuo kalno ir palei arklidę. Šalia priešingo arklidės kampo sustojo ir liko stovėti, o aš tuo tarpu nubėgau į arklidę pasiimti kantaro. Kai išėjau į lauką, veterinaras stovėjo prie Vėjo ir nuiminėjo pančius. Uždėjau kantarą ant visiškai ramiai stovinčio arklio. Veterinaras paaiškino, kad dabar, po tokio adrenalino antplūdžio, nebeišeina nieko daryti - nei guldyti ir operuoti, nei leisti dar narkozę. Geriau pabandyti dar kartą - pavyzdžiui, rytoj. Geriau - jei būtų kokių nors vyrukų padėjėjų. Ir padavė man Vėjo kamanas. Aš jas apžiūrėjau - buvau įsitikinus, kad taip lengvai nusmukti nuo galvos jos negalėjo, turėjo kur nors plyšti. Bet ne, kamanos buvo sveikutėlės. Vadinasi nusmuko. Įdomu - gyvenime mačiau šitiek arklių, už kamanų traukiamų pirmyn ir einančių atbulom, ir nei vienam kamanos nėra nusmukusios. O čia - viens du ir viskas. Gal jos smunka tik tiems arkliams, kuriems suleista narkozė? Pvz., dėl atpalaiduotų ausų?

Veterinaras atsisveikino iki kito karto, nepaėmęs pinigų. O aš savo arklį, vis dar eržilą, pastačiau atgal į gardą…

Kaip baigėsi kaimiškai aristokratiška meilė

Pareinu šiandien vėlai vakare namo. Onutės nebėra. Pasirodo, mūsų giminaičiai pasiėmė ją sau į namus.

Dar sužinojau, kad Tukas, pamatęs išnešamą pro duris Onutę, lyg ir gailiai miauktelėjo. Tačiau kai aš grįžau namo, jis jau vaikštinėjo visai patenkintas gyvenimu.