Suomiai III: ekstravertas

Tai istorija apie tą vienintelį suomį ekstravertą, gyvenantį Suomijos šiaurėje, už poliarinio rato (ne, aš nekalbu apie jokį Kalėdų Senelį). Pabaiga bus liūdnoka. Enjoy.

–

Vidurnaktį pabudau nuo šalčio. Šonas, kuris buvo viršuje, buvo labai sušalęs, o šonas, kuris gulėjo ant žemės, buvo visiškai sušalęs. Saulė jau buvo visai žemai, tik per sprindį virš miško, ir pūtė stiprus vėjas. Išrėpliojau iš miegmaišio.

Šv. Stepono gatvė I/II/III

Išėjau pro duris ir ėmiau leistis šv. Stepono gatve. Už keliolikos metrų…

Epizodas I

Pastebėjau ant sienos užrašą:

„Nėra nieko, išskyrus tai, ko nėra“

Nerealu! – pagalvojau, ir ėjau toliau. Ir tada, už keliolikos metrų…

Kerštas komforto zonoms

Perkėliau savo laptopą, antrą monitorių, pernešiau milijoną popierių ir dar milijoną išmečiau, perkrausčiau kojines, tapkes ir minkštus žaislus. Phew! Na štai, dabar sėdžiu prie kito darbo stalo. Persikrausčiau ne tik aš, bet ir visa komanda: dabar visi šeši (įskaitant ir mane) sėdi atskirame kambaryje.

Suomiai II: klonas

Jau ne pirmas kartas, kai aš pernelyg optimistiškai įvertinu savo fizines galimybes. Ir tada irgi pagalvojau: kaip nors! Naktį numigsiu autobuse, ryte iš autobuso tiesiai į darbą, iki pietų pabaigsiu prezentaciją, po pietų atskaitysiu pranešimuką, datempsiu iki darbo pabaigos, ir eisiu miegot. Kas, kad puikiai žinojau – autobuse Talinas-Vilnius man praktiškai niekada nepavyksta užmigti. Bet taip norėjau likti Helsinky dar bent vieną dieną, kad nusprendžiau grįžti ne su visais, mašinoj, o vėliau, naktiniu autobusu.

O autobuse radau kloną, kuris tapo viena iš keisčiausių mano gyvenime patirčių. Bet apie viską iš eilės.

Kaip Nerimi mano stogas nuplaukė

Apie pirmą nakties pradėjo lįsti mintys apie tai, kaip viskas netikra, nerealu ir išvis neegzistuoja. „Iš kur tokios mintys?“ – pagalvojau, ir staiga tapo nepaprastai aišku, kad man važiuoja stogas, kad mano psichika nestabili, ir tik lieka neaišku, ar taip yra tik šiuo momentu, kai nedamiegu ir dirbu naktim, ar ir šiaip.

Man nereikia jūsų kritikos

Kartą mano buvusi trenerė, pakviesta teisėjauti vieno žirgyno kieminėse varžybose, sumąstė inovaciją: visas varžybas nufilmuoti, o po varžybų kartu su visais dalyviais peržiūrėti įrašą, ir kiekvieną raitelį pakomentuoti: kokias jis daro klaidas ir ką jam reikėtų daryti kitaip. Na, varžybos kaip varžybos, o štai ta peržiūra ir komentavimas įsirėžė man į atmintį kaip aštrus žmogiškosios prigimties pavyzdys.

Tuojau papasakosiu.

Kokio chrieno aš į tą Suomiją važiavau

Viskas yra vienas, o visi yra kiekvienas. Bėgau nuo žmonių pas arklius, nuo arklių prie darbo, per darbą vėl į žmones ir per žmones į arklius. Bėgau bėgau ir atbėgau iš esmės ten pat. O kaip čia taip nutiko – galima paaiškinti Vėjo pavyzdžiu.

Buvo tokie laikai, kai Vėjas buvo jaunesnis ir pasiutesnis, ir buvo laikotarpis, kai daugiau jo joti nebuvo kur, tik į laukus. Taip ir išjodavau, aš, nepatyrusi raitelė, ant šviežio, nepravaikyto arklio.

Suomiai I

Tai istorija ne tiek apie Suomiją, kiek apie žmones ir save. Perspėju – ji ypač ilga.

==========================================================
PIRMA DALIS
==========================================================

Likus kiek daugiau nei parai iki Naujųjų Metų išvakarių (2009 gruodžio 30 d., 21:00) įlipau į autobusą, įsitaisiau priešpriešpaskutinėje eilėje ir nusistačiau žadintuvą 5:30.

Laiškas personalo vadovei

> Sveiki, kolegos,
> Renku atsiliepimus apie Juliją. Prašau parašykite savo nuomonę.
[...]
> ar laiku įvykdė užduotis? ar greitai dirba? ar nepalieka klaidų?
> Įvertinkite kolegos patikimumą balais:
> 3 – visiškai pasitikiu, 2 – kartais nepasitikiu, 1 – dažniausiai nepasitikiu
> Įvertinkite ją kaip komandos narę: Kaip sekasi bendrauti? Teigiamos/neigiamos savybės.
> Kita (galbūt norite ką nors papildomai paminėti arba palinkėti).

MANO ATSILIEPIMAS

Na štai jau darbai baigėsi ir visi išėjo namo. Ir Julija taip pat. Galiu ramiai prisėsti ir parašyti.

Kaltė

Vieną gražią dieną su žmogumi, kurį čia pavadinsiu INTJ, sugalvojom nuvažiuoti belenkur.

Mašinoj pavartę žemėlapį, per porą minučių apsisprendėm važiuoti į apendicito pavidalo Lietuvos iškyšulį – tą kur įsispraudęs į Baltarusijos žemes. Be tikslo. Grynai šiaip.

Po valandos, jau prie pat įvažiavimo į apendicitą, teko sustoti prie policijos posto, kur pareigūnas pavartė mūsų dokumentus, ir paklausė, ar mes važiuojam į Norviliškių pilį? Aš pavarčiau akis, sumykiau kad ne, ir jis mus paleido važiuot.

Pasauliai II

Visa tai bus gana nuobodu, ir kuo toliau – tuo nuobodžiau ir tuo asmeniškiau. Todėl, jei jūsų nedomina nei žmogaus-žirgo santykiai, anei mano asmenybė, galite neskaityti.

Klijai (LOGIN 2010)

Labas, skaitytojau.

Mano vardas Viktorija, aš penkias dienas per savaitę analizuoju ir projektuoju user experience, o tada važiuoju 120 km, kad galėčiau pabraidyti šūde (tiesiogine to žodžio prasme), prikalti nulūžusią lentą, pabendrauti su traktoristu, pernakvoti arktinėmis sąlygomis ir važiuoti atgal į Vilnių, į ofisą ir prie kompo, su paltu, vis dar apkibusiu šienu, ir pirštinėm, kvepiančiom arkliais. Ir purvinais batais (pirktais Jonavos ūkininkų turguje už 8 Lt) – jau seniai nebesivarginu jų šveisti.

Aš – kaip Vilnius, kur lūšna stovi palei dangoraižį.

Tada su įmonės nupirktu VIP’iniu bilietu kišenėje sėdu į taksi ir važiuoju į LOGIN 2010 konferenciją. Ten viską deduosi į galvą, atsirenku tai, kas man aktualu – kas džiugina arba liūdina, o tada tuos atrinktus gabalus mintyse volioju ir klijuoju prie savo gyvenimo.

Devuški metrostroja

Vėlų vėlų Kūčių vakarą, beveik jau vidurnaktį, parvairuoju iš Vilniaus ir sustoju prie arklidės. Tiksliau, beveik prie pat, nes bijau užsodinti savo mašinuką ant to apledėjusio sniego kalno, kuris prie pat arklidės durų. Išlipu į balą, nušlepsiu iki durų. Lempa, kuri turėtų užsidegti nuo judesio, neužsidega. Kol pasišviesdama mobiliaku krapštau šlapią spyną, nuo stogo varva man ant galvos.

Pasauliai I

Prieš išsiskirstant miegoti, man kažkas pakibo tarp ausų, keistas ir nesuvokiamas. Nelabai to sureikšmindama, įlindau lovon, šviesa buvo užgesinta, degė tik lemputė, ten bei šen ryškiau apšviesdama kambario plotelius, aš ją mačiau pro savo plaukus, užkritusius ant akies. Raudoni plaukai supo lemputę, visa tai buvo panašu į paukščio galvą su akim-lempa… Mano mintys bėgiojo, zigzagu, ir aš savo akimis bandžiau sekti šias mintis, bėgiodama jomis tai kairėn, tai dešinėn, tai viršun, perbėgdavau kiekvieną apšviestą kambario plotelį, niekaip neapsispręsdama, ar tie ploteliai arti, ar toli.

Bandau pateikt tam tikrą nuotaiką

Trečia para vis iš tų pačių rytų pučia stiprus ir žvarbus vėjas. Važiuoju į dvarą, sėdžiu savo mašinuke ir šildausi pečiuku, visai gerai, tik gūsiai mano lengvutį mašinuką blaško po kelią, vis reik pataisyt vairu.

Dar kartą apie santykius

Dainava turi įprotį rujoti kas trys savaitės. Kartu su Dainava ganosi jos kumeliukas, Vėjas ir Fokusas. Nors Vėjas ir Fokusas – abu kastratai, bet kova dėl damos vis tiek vyksta… o kartais vyksta ir šis tas daugiau…

Treneris, kuris ėmė ir pasakė

Jau daugmaž lygiai metai prabėgo nuo to momento, kai man nutiko gana graudi istorija, dėl kurios iš esmės kaltas treneris iš Portugalijos – Cezaris. Šitų metinių proga vis tik nusprendžiau šią istoriją papasakoti, gal kam nors ji bus pamokanti.

153 km.

Ar žinote, kad vieno litro pakanka, kad pasaulis imtų suktis?
Ne, aš ne apie alkoholį… Nors, aišku, vieno litriuko alkoholio pilnai pakanka, kad pasaulis pradėtų ne tik suktis, bet ir stotis piestu, vanot per šonus, brozdint kelius ir delnus… Bet šį kartą aš apie kitą litriuką – tą, kuris po mašinos kapotu.

Kosakovskis

Dešimtą valandą vakaro išvažiavau iš Vilniaus. Dar buvo šviesu, tik prieky raudoni debesys. Pasidėjau koją ant pedalo ir nebejudinau. Koks greitis gavosi, toks gavosi, nuo kalniuko greičiau, į kalniuką lėčiau. Tegu lenkia kam reikia, aš tingiu judint koją. Jai dar gulėt ant pedalo pusantros valandos.

Kaip Vėjas Kairėnuose pūstelėjo (pačią pirmą dieną)

Šiaip iš tikrųjų tai buvo ne pati pirma, o antra diena, jei kaip pirmą dieną užskaitytume tą, kurią Vėjas buvo atvežtas į Kairėnus. Bet jis tik išlipo iš sunkvežimio, didžiai nustebęs apsidairė, ir buvo įvestas į savo naująjį gardą, kur ir prabuvo likusią dienos dalį. Todėl šita diena, mano manymu, buvo nevisavertė. O va kitą dieną….

Kaip vėjas į Kairėnus atpūtė

Aš jau turėjau planą.

Va: imu dviejų savaičių atostogas, tų atostogų pradžioje vežu Vėją į Kairėnus, ir ten kastruoju. Tada išnaudoju atostogas pooperaciniam Vėjo laikotarpiui – juk reiks vaikyt po du kartus per dieną, po porą valandų. Atostogų pradžią numačiau nuo atlyginimų gavimo dienos – kad turėčiau už ką veterinarui sumokėti… Nes po to, kai sumokėjau už Vėją, pinigų buvo likę apgailėtinai mažai.

Mano planas pradėjo klibėti nuo pat pradžios.

Kova su vėjo malūnais

Nors po tų dviejų kritimų Vėjas manęs daugiau nenumetė (bent jau kol jojau Riešėj), bet tiek to džiaugsmo ir tebuvo. O šiaip – Vėjas su manim nesiskaitė.

Prieš vėją nepapūsi II

Kaip žinia penktadienį Vėją išsinuomojau, šeštadienį jis nuo manęs pabėgo, o sekmadienį aš nuo jo nuskridau.

Sekanti treniruotė turėjo būti ketvirtadienį vakare, po darbo. Taip gavosi, kad Aušrelė nuvažiavo kartu, pasižiūrėti į treniruotę.

Aušrelė mus pafotografavo:

Ir mes visi trys nuėjom į maniežą. Iki trenerės atėjimo dar buvo laiko, taigi aš Vėją pavaikiau ant kordo. Kai ji atėjo, jau praktiškai galima buvo ant jo sėstis. Na, trenerė jį palaikė, aš užsėdau.

Prieš vėją nepapūsi

Kaip žinia, penktadienį išsinuomojau Vėją ir apturėjau šūdiną šeštadienį.

Na o sekmadienį buvau sutarus su trenere dėl treniruotės ant Vėjo. Taigi, sekmadienį vėl pasisėmiau optimizmo ir atvažiavau į žirgyną.

Gaudyk vėją laukuose

Taigis kaip žinia aš išsinuomojau Vėją. Tiksliau, Vėjo gardą. Ir parašu patvirtinau, kad prisiimu už Vėją pilną atsakomybę. Tai buvo penktadienis, berods.