Bandau pateikt tam tikrą nuotaiką

Trečia para vis iš tų pačių rytų pučia stiprus ir žvarbus vėjas. Važiuoju į dvarą, sėdžiu savo mašinuke ir šildausi pečiuku, visai gerai, tik gūsiai mano lengvutį mašinuką blaško po kelią, vis reik pataisyt vairu.

Kas kartą vis mažiau pastebiu, kad važiuoju ištisus 120 km. Išvažiuoju iš Vilniaus, susimąstau kokia nors tema (šį kartą galvojau apie psichoterapijos grupes), ir dar nebaigusi jos apmąstyti, atsiduriu jau palei ganyklą.

Prie ganyklos išlipau pasisveikinti su arkliais ir pasižiūrėti, ar visiems gerai laikosi gūnios, ar neatsisegė/nenuplyšo kur nors kas nors. Išlipu ir susigūžiu, įtraukiu rankas į rankoves, po kojom plakasi žalia žolė, guldoma prie žemės, vietom apšarmojusi. Man už nugaros plakasi mano šalikas. Pribėga arkliai, jie atrodo linksmi, akys ir kaklai blizga ryškioj saulėj, jų uodegos irgi plakasi jiems aplink kojas, gūnių kampai plėvesuoja. Vienas po kito jie kyšteli nosis į plastmasinį kubilą su vandeniu, bet tuoj pakelia galvas. Nueinu patikrinti, o ten ledas. Įkišu koją ir kulnu bandau jį pramušti. Jis neprasimuša, tik vos vos įsimina į kubilą, ir pro kraštus ištryškęs vanduo vos milimetriuku padengia ledą. Apsisuku, risčiuoju iki mašinos, plaukus užpučia ant akių, prieš nosį vejasi šalikas, įsmunku į mašiną, skubiai uždarau dureles, apsisuku keliu atgal, ir nuvažiuoju iki vietinės parduotuvėlės. Nuo mašinos skubu iki parduotuvės durų, prie parduotuvės stovi diedonas ir dviratis. Įsmunku į parduotuvę, lentynoj susirandu arbatinuką. Jis čia vienintelis. Imu jį, nešuosi prie kasininkės, sumoku 25 lt ir 42 ct, tada išlendu iš parduotuvės ir skubu iki mašinos, prie parduotuvės vis dar stovi dviratis ir diedonas. Važiuoju atgal, pravažiuoju ganyklą, privažiuoju prie arklidės. Vėl išlendu iš mašinos, arbatinukas po pažasčia, stingstančiais pirštais perrinkinėju raktus, randu reikiamą, kišu į spyną, o spyna, aišku, užšalusi, raktas nesisuka. Ištraukiu raktą, padaužau spyną, bandau dar kartą, raktas pasisuka, bet spyna neatšoka. Ištraukiu raktą, gerai trinkteliu per spyną, ir ji atšoka. Trukteliu duris į save, vėjo gūsis išplešia man jas iš rankų ir plačiai atlapoja. Viduje traukia skersvėjai, stogas barška. Arbatinuko pagrindą prijungiu prie ilgintuvo, arbatinuką pripilu vandens, pastatau ir įjungiu. Einu užmaišyt arkliam grūdų. Iš avižų aruodo skubiai išbėga pelė ir slepiasi plyšyje. Semiu avižas, pilu į tris kibirus. Ant viršaus užpilu kviečių sėlenų, miežių, pagalvojus visiem trim užpilu kumeliukų pašaro – vienas iš trijų kibirų atiteks kumelei su kumeliuku, o kitiems šitas pašaras bus kaip bonusas. Viską sumaišau, užpilu vandeniu (laimei, arklidėj jis vis dar neužšalo), dar kartą sumaišau. Dedu kibirus vieną ant kito, nešu visus tris į mašiną, pirštai tų kibirų jau nebejaučia. Dar spėju pripilt porą kibirų vandens, tada užverda arbatinukas, aš jį nuimu ir įspraudžiu mašinoj tarp kibirų, kad neapvirstų.

Sėdu ir važiuoju iki ganyklos. Ech, mano mažytė ištikimoji mašinytė, pagal sumanymą skirta važinėti mieste, iš kiemo į kiemą, o realybėje – tikra mano darbinė mašina, su kuria vežioju viską: pašarus, vandenį, kalkes, pjuvenas, šieną, veislinius katinus, bomžaujančius šunis, malkas, balnus, pobalnius… To pasekoje viduje pilna visko – smėlio, medžio dulkių, šapų, plaukų, kvapų, taip pat nuo sūpavimosi išsipila vanduo, pakeleiviai sėdasi ant drėgnų sėdynių, o ir patys sugeba bevalgydami išterlioti saloną įvairiausiais maisto produktais… Išorėje ne ką geriau – nudrėkstas rato diskas, vietomis aukšto slėgio prietaisu netyčiom nuskustas lakas, viskas aptaškyta purvu nuo balų.

Su teliūskuojančiais kibirais privažiuoju ganyklą, pirmiausia čiumpu arbatinuką ir nubėgus iki kubilo užpilu ant ledo. Viskas garuoja, palei kraštus ledas tirpsta. Atnešu abu kibirus vandens ir supilu. Paviršiuje lieka plūduriuoti neištirpęs ledo skritulys. Atbėga Vėjas, sudėtom lūpytėm spusteli skritulį, ledas panyra giliau, vėjas godžiai siurbia. Atšokuoja ir Fokusas, veja Vėją šalin, pripuola siurbti pats. Tada nueinu iki mašinos ir atnešu kibirus su grūdais.

—

Mano kambaryje irgi šalta. Ir virtuvėje taip pat. Susigūžus verdu sau makaronus. Kažkaip mes visada arklius šeriam geriau nei valgom pačios. Ir vitaminų arkliams perkam, o sau – niekada. Ir katinus maitinam neblogai – mėsytėm, kepenėlėm, žuvytėm. Stoviu ir žiūriu į puodą, kur vandenyje dar nuo vakar plaukioja trys žuvytės, visos kažkodėl be uodegų. Plaukioja ir žiūri. Katinai jas ėda, tada lipa ant kelių ir burzgia. O pelių negaudo. O pelių tai yra! Ir ne bet kur, o šaldytuve. Vakar išsiaiškinom, kad šaldytuve yra skylė, ir supratom, kodėl visos lentynėlės… apkakotos…

Dar kartą apie santykius

Dainava turi įprotį rujoti kas trys savaitės. Kartu su Dainava ganosi jos kumeliukas, Vėjas ir Fokusas. Nors Vėjas ir Fokusas – abu kastratai, bet kova dėl damos vis tiek vyksta… o kartais vyksta ir šis tas daugiau…

Iš esmės bandos “eržilas” dabar yra Vėjas. Fokuso prie kumelės jis neprileidžia. Kumeliuko prie Fokuso irgi neprileidžia. Ir Fokuso prie kumeliuko irgi. Žodžiu, Fokusai – tu va TEN, o mes su kumele ir kumeliuku va ČIA.

Ir vat prireikia man pajoti. Ir nueinu aš į ganyklą parsivesti savo “eržilo”, kai Dainava kaip tik rujoja. Prieinu prie arklių, einu prie Vėjo. Bet tuo momentu, kai aš jau prie pat, Vėjas pamato, kad Fokusas per arti kumelės! Jis jau sukasi nuo manęs ir eina duot Fokusui į dūdą, bet aš tik CAPT už kantaro! Prisegu virvę ir veduosi. Vėjas spiriasi, gręžiojasi atgal, sukasi ratu aplinkui mane, aš jį piktai apšaukiu, veduosi toliau. Prisivedžiau visą beplėvesuojantį ir bežvengiantį Vėją prie ganyklos vartų ir atsigręžiau atgal pažiūrėti. Ir žiūriu – ogi Fokusas jau užsirioglinęs ant kumelės ir ją dulkina.

Visą kelią iki arklidės Vėjas gailiai žvengė ir dairėsi atgal.

Kitą dieną Vėjas nusprendė šitos klaidos nebedaryti. Todėl kai atėjau jo paimti iš ganyklos, jis iš karto nuo manęs nusisuko, nubėgo ir pasislėpė už kumelės. Aš nuėjau iš paskos, Vėjas pavarė kumelę pirmyn ir nubėgo kartu su ja. Aš, aišku, iš paskos. Taip vaikiau aš juos geras penkiolika minučių, kol sugalvojau Vėją atskirt nuo kumelės. Privijus prie ganyklos šono, pavijau arklius taip, kad jiems teko išsilakstyt – visa banda kairėn, o Vėjas su jais nespėjo, ir nubėgo dešinėn. Valio! Dabar aš stovėjau prie kumelės ir ėjau aplink ją ratu, o Vėjas dideliu ratu bėgiojo aplinkui mus. Galiausiai sustojo tolėliau. Aš stovėjau prie kumelės. Fokusas irgi stovėjo prie kumelės. Labai arti prie kumelės. Kumelė pritūpė ir myžtelėjo. Fokusas pauostė ir sugugeno. Kumelė pakėlė uodegą. Čia Vėjas neištvėrė reginio – vėl pradėjo garsiausiai žvengti ir su nauju ryžtu puolė prie mūsų spiraline trajektorija. Aš ratuku bėgau aplink Dainavą ir Fokusą, bet galiausiai kažkaip nebesuspėjau, Vėjas keliais šuoliais aplenkė mane ir nusivarė Dainavą tolyn.

Tada sugalvojau kitą strategiją. Užspeičiau kumelę į kampą. Štai Dainava bando išbėgt pro dešinę pusę, bet aš žengiu į tą pusę ir iškeliu dešinę ranką. Vėjas spėtų išbėgt, bet Dainava, sena reumatinė griuvena, juda ne ką greičiau už mane. Taigi, aš iškeliu dešinę ranką, Dainava sustoja, Vėjas irgi įjungia stabdžius. Dainava sukasi į kairę pusę, bėga, Vėjas bėga kartu su ja, aplenkia ją ir išbėga iš kampo, bet čia aš pebėgėju kairėn, iškeliu kairę ranką, Dainava sustoja, Vėjas irgi staigiai stabdo ir grįžta pas kumelę. Kumelė bėga dešinėn, Vėjas ją aplenkia šuoliais, tuoj pabėgs – aš keliu dešinę ranką, Dainava sukasi atgal, Vėjas stabdo ir vėl grįžta. Taip keletą kartų į vieną pusę… keletą kartų į kitą… galiausiai Vėjas sustoja ir atsisuka veidu į mane… aš prieinu, paimu už kantaro, prisegu virvę.. patapšnoju per kaklą ir veduosi. Vėjas eina su manim. Eina ir neprieštarauja, galva žemai, antakiai stogeliu. Vis atsisuka, pažvengia, bet eina. Prie ganyklos vartų atsisuku ir aš: taip, Fokusas dulkina Dainavą.

Vat toks tas arkliškas gyvenimas. Ne, kodėl arkliškas? Toks pats ir žmogiškas…

Kai garde Vėją valiau ir pyniau, tai maniau, kad tokio “žvilgsnio į niekur” dar nesu mačiusi. Vėjas stovėjo nugalėtas ir apatiškas, tik į kumeliuko žvengimą kilsteldavo ausį.

Tada parvedžiau į arklidę ir Fokusą, kad Vėjui ramiau būtų

Tada pajojau Vėją. (Joti sekėsi neblogai).

Tada nuvedžiau Vėją atgal į ganyklą. Kai atidariau vartelius ir paleidau, Vėjas tuoj pat nubėgo prie kumelės, išrietė kaklą ir uostė jos snukį gugendamas žemu balsu. Dainava pakėlė uodegą. Vėjas pauostė jai po uodega ir…

… ir nuėjo tikrinti kibiro. Gal ten dar yra likę avižų?

Treneris, kuris ėmė ir pasakė

Jau daugmaž lygiai metai prabėgo nuo to momento, kai man nutiko gana graudi istorija, dėl kurios iš esmės kaltas treneris iš Portugalijos – Cezaris. Šitų metinių proga vis tik nusprendžiau šią istoriją papasakoti, gal kam nors ji bus pamokanti.

Taigi, DoDo iš Portugalijos atitįsė nerealiai charizmatišką jojimo trenerį. Aš truputį prisidėjau prie organizavimo, prie treniruočių tvarkaraščio sudarymo, aš Cezarį su jo žmona Graca vidurnaktį pasitikau oro uoste ir parvežiau iki tos vietos, kur jie turėjo nakvoti. Vežiau linksmai, plepėdama ir savo vairavimo stiliumi, o kelionės pabaigoje, tamsiam kieme, tuojau pat įvažiavau į asfalto nuolaužų krūvą, pasigirdo girgždesys ir pasipylė dūmai. Nuo to momento mano mašina nebeturi priekinio bamperio apsaugos dešinėje pusėje, o Cezaris namie mėgsta pasakoti apie “pamišusius lietuvius”.

Bet svarbiausia, kad nieko rimto mašinai nenutiko, defektas buvo kosmetinis, taigi toliau visą jų viešnagės laiką visur važinėjau kartu, žiūrėjau kaip jis dirba su žmonėm ir arkliais, ir pati ėmiau treniruotes tiek Vėjui, tiek sau pačiai. Tai vat apie tas treniruotes “sau” ir bus kalba.

Cezaris pas mus buvo savaitę. Vidury tos savaitės į tvarkaraštį įkišau treniruotę, skirtą “man”, tai yra, turėjau joti ant išsinuomoto arklio, o ne ant Vėjo. Mes su drauge išsinuomojom arklį per pusę, atseit, pusę treniruotės jos ji, kitą pusę aš, bet ji kaip pradėjo joti, taip ir nebenulipo. Laukiau, laukiau rymodama ant smėlio, kol sutemo, ir Cezaris užbaigė treniruotę, trumpai paaiškinęs, kad užteks, ir kad Zezerei ant šito arklio nereikia sėstis. Sunku ir apsakyt mano apmaudą.. kurį užgniaužiau kažkur gerklėj, ir tik pasidžiaugiau, kad jau tamsu – taip niekas nepamatė mano pajuodusio veido.

Kitą dieną susiorganizavau, kad trenerė Gailutė “paskolintų” man savo žirgelį Kazbeką, treniruotei su Cezariu. Čia jau būtų treniruotė, skirta ne arkliui, o būtent man. Sutartu laiku Kazbekas buvo paruoštas, atsivedžiau jį į maniežą, užsirioglinau. Apsidairiau ir supratau, kad kažkaip nefainai.. Nepaisant vėlaus vakaro, manieže siuvo geras keletas raitelių, ir visi repetavo schemą. Nes, pasirodo, rytoj bus varžybos. Nieko nėra blogiau už maniežą, kuris pilnas schemą repetuojančių raitelių. Belmonte tokia situacija garantuodavo, kad jei kam pasipainiosi kelyje, tave aprėks.. O jei nepasipainiosi, bet šiaip esi “prakatas”, tai vis tiek aprėks..

Cezaris liepė ištraukt kojas iš kilpų ir risčiuot aplinkui mokomąja. Taip ir padariau, ir tuojau pat supratau, kad turbūt nėra slidesnio balno už šitą, ir nėra slidesnių kelnyčių už manąsias.. ir kažin ar yra kratesnis arklys už Kazbeką… ir kad jau slystu ant šono.. o, kaip žinia, nėra nieko blogiau nei paleisti arklį manieže, pilname repetuojančių raitelių, kuriems rytoj varžybos… prisilaikiau už pavadžio, susistabdžiau, pasitaisiau. Cezaris liepė risčiuot. Bandžiau vėl, vėl slydau, vėl tiesinau save už pavadžio, vėl sustojau. Cezaris liepė nesustot, liepė risčiuot, ir laikyt rankas greta viena kitos. Aš vėl bandžiau, suglaudus rankas ir susigūžus. Cezaris liepė išsitiesti. Aš išsitiesiau ir išskėčiau rankas į šonus. Cezaris liepė rankas suglaust. Aš jas suglaudžiau ir susigūžiau. Aplinkui zujo kiti arkliai, kiti raiteliai, kartais net nelabai girdėdavau, ką Cezaris sako, tik karpiau ausim, akim, skėsčiojau rankom, kabinausi į slidų balną. Skundžiausi, kad čia visi trukdo, ir kad arklys labai kratus. Cezaris pareiškė, kad kiti raiteliai nesvarbu, svarbu treneris. Liepė man nulipti, pats užsėdo ant Kazbeko, aprisčiavo aplinkui be kilpų, sėdėdamas kuo gražiausiai, ir man sakydamas: “žiūrėk! juk tai labai minkštas arklys! Jis visai nekratus!” Aš vėl rioglinausi ant Kazbeko, vėl kračiausi ant jo pasislysčiodama, vėl viena ausim klausiausi Cezario, kita akim stebėjau aplinką, o širdis kulnuose. Kažkuriuo momentu pagaunu kampą, pavyksta išsėdėti, porą ratukų aprisčiuoju taip aplink Cezarį didžiai nušvitusiu veidu ir sudėjus į tuos ratukus visą savo entuziazmą, bet po to visiškai išsikvepiu ir vėl pametu pusiausvyrą, o Cezaris jau prašo didinti voltą. Didinu voltą, o kuo voltas didesnis, tuo arklys kratesnis, tuo ir balnas slidesnis ir šiaip kažkaip baisu.. aš sumažinu ratą atgal. Cezaris liepia didinti voltą, aš padidinu per metriuką ir sukuosi. Cezaris liepia joti penkių metrų atstumu nuo jo, aš nutolstu per kokius du metrus, tada per du su puse, o toliau aš nebenoriu, man atrodo, kad aš iškrisiu lauk..

Kažkuriam šito košmaro taške Cezaris nusprendė baigti treniruotę. Su palengvėjimu pažingsniavau Kazbeką ir pastačiau. Grižau į maniežą ir prisėdau tribūnose, o Cezaris tuo tarpu ruošėsi duoti kitą treniruotę kitai raitelei. Pamatęs, kad aš grįžau ir prisėdau, jis priėjo prie manęs. Ir atskaitė man pamokslą.

“zEzere! (kirtis ant pirmos E) Tu manęs NEklausei! Tu manęs negirdėjai! Tu užsiblokavai! Blokas! Aš negaliu treniruoti, nes yra blokas! Aš sakau, suglausk rankas ir išsitiesk. O tavo arba rankos atskirai ir tu tiesiai, arba suglaudi ir susirieti. Sakau tiesiai – tu rankas atskirai. Sakau rankas suglausk – tu susirieti. Tu manęs neklausai, nes tu žiūri į kitus raitelius. Kam? Tu ne jiems pinigus moki, tu moki man. Man visas dėmesys, MAN! Kiti nesvarbu, apjos aplinkui. Ir aš neturiu tau kartoti po dešimt kartų, ką tau daryti. Joks treneris neturi savo mokiniui kartoti daugiau negu tris kartus. Jeigu MANE treniruoja treneris, ir jeigu MAN pasako – Cezari, pasuk arklio galvą į sienelę, aš pasuku; jeigu jis antrą kartą pasako – daugiau pasuk, aš pasuku daugiau, bet jeigu jis trečią kartą sako ta patį – dar daugiau pasuk – aš apsuku visą arklį į kitą pusę. Jeigu treneris tą patį kartoja tris kartus, vadinasi, tu darai nepakankamai. Aš tau sakau – penki metrai, o tu sukiesi prie pat. Aš sakau – penki metrai, o tu vis dar čia. Tu manęs neklausai! Tu gali joti toliau, bet tu nejoji, nes tu nenori. Tu manim nepasitiki. Kaip aš galiu treniruoti, jeigu tu neklausai ir nepasitiki! Kokia iš to nauda! Tu sumokėsi krūvą pinigų, aš pakelsiu Vėjo lygį iki va čia, aš išvažiuosiu namo, tu vėl sėsi ant Vėjo, ir numuši jo lygį vėl iki va čia! Nes jeigu tu užsiblokuoji, tu nieko neišmoksi, ir vėliau bus tas pats!”

Atkapojęs litaniją, Cezaris trumpai pridūrė “OK, take it easy” ir nusisuko eiti, o aš tą pačią sekundę apsižliumbiau kaip fontanas, šalia sėdėjusi Gailutė ėmė mane guosti.

Kitą dieną važiavom į kitą žirgyną, tolokai nuo Vilniaus. Man nenusimatė jokia treniruotė, aš tik drybsojau mašinoj ant galinės sėdynės, neturėdama jėgų demonstruoti įprastinio linksmumo. Žirgyne mūsų laukė arabas ir šviesiaplaukis (nežinau, ar galiu pavadinti širmu, gal vis tik baltas) seno tipo žemaitukas, kurį aš dar iš praėjusio seminaro žinojau esant tokį truputį šyziką, kuris nešiojosi po visą maniežą nesustabdomai. Tiesa, šitame žirgyne žemaitukas buvo gana ramus, kadangi čia buvo jo namai, taigi jokio streso. Bet aš vis tiek pagalvojau, kad jau ant šito tai aš tikrai nelipčiau. Ir čia Cezaris atsisuko į mane ir pasakė: “zEzere! lipk ant šito arklio”. Aš suapvalinau akis ir instinktyviai sumojavau rankom: “ne ne!”. Cezaris nieko neatsakė. Aš kažkaip neužtikrintai priėjau prie žemaituko. Cezaris tylėdamas parodė lipt. Aš užlipau su mintim: “pochui. kas bus, tas.” Kilpos man stipriai per trumpos, siekiu jas pasireguliuot, ir girdžiu, kaip Cezaris kažką sako. Pirmas porą sekundžių šifruoju jo keistą anglų kalbą, tada suprantu kad liepia ištraukt kojas iš kilpų. Sumetu kilpas žemaitukui per kaklą. Tada Cezaris liepia: “pradėk iš lėto risčiuoti”. Aš pasiraginu į risčią, žemaitukas linksmai nurisčiuoja į levados pusę, kyla į zovadą ir bėga pas toje levadoje stovintį kitą arkliuką aiškintis santykių. Vos spėju nusukt, Cezaris šūkteli atsipalaiduot ir vienu pavadžiu sukt į šoną ratuką, ir dar mažesnį, ir dar mažesnį. Žemaitukas pereina į žingsnį, aš blyksteliu akim į Cezario pusę ir sakau: “taigi, lėta risčia”. Jisai, nuleidęs mano emociją pro ausis, liepia vėl risčiuot, ir dabar jau lėtai. Tą aš ir padarau, ir šį kartą visai sėkmingai ir be nuotykių.

Kai važiuojam atgal į Vilnių, pusę kelionės pramedituoju ant galinės sėdynės, o tada kažkaip topteli mintis dar pašnekint Cezarį. Ir aš jo klausiu, koks turi būti geras mokinys. Čia Cezaris iš karto užsiveda: “Geras mokinys šimtu procentų pasitiki savo treneriu. Geras mokinys neabejoja, ir jeigu jam liepia kažką daryti, jis tuoj pat daro. Ir tuoj pat, o ne po penkių sekundžių. Jei liepiau mesti kilpas – meti tuojau pat, nelauki. Geras treneris geriau už mokinį žino jo galimybes, be to, geras treneris geriau žino, ką arklys darys, ir ko ne. Jei treneris prašo kažką padaryti, jis tam turi priežastį. Geras mokinys niekada nesako treneriui “ne”. Aš tau šiandien sakiau lipti ant arklio, o tu bandei atsisakyti. Nereikėjo. Aš geriau žinau, ant kokio arklio tau galima sėstis, ir ant kokio ne. Be to, geras mokinys į treniruotę žiūri rimtai. Jis nesišaipo – haha, lėta risčia. Jis nejuokauja treniruotės metu. Treniruotė yra rimta, paversti ją juokais – tai paversti juokais trenerio darbą. Reikia ne šaipytis, o sudėti visas savo jėgas, padaryti viską, ką gali, ir pasiimti iš treniruotės maksimumą. Bet taupyk jėgas. Vakar ant Kazbeko tu porą ratų jojai gerai, pratryškai entuziazmu, ir tuo viskas baigėsi. Nesiblaškyk. Dėmesį reikia išlaikyti per visą treniruotę.”

Aš į tai komentarų neturiu. Tik pasakau “aaa, aha.” Ir iki Vilniaus tylomis.

Trečia diena. Kairėnai. Susiorganizuoju taip: išsinuomoju iš Kairėnų darbiašką lėtapėdę Brisą, atsinešu savo neslidų balną, apsimaunu savo neslidžias kelnytes su oda per visą šikną, ir užsirezervuoju Cezario treniruotę. Cezariui bebaiginėjant treniruoti kitą žirgą, aš jau stoviu aikštelėje su Brisa ir laukiu savo eilės. Ant Brisos mano kamanos ir mano balnas. Balnas jai visiškai netinka. Kaip visada, Brisa seilėjasi taip, kad žolėta seilė velkasi žeme. Ir stovi visiškai nejudriai, tik vis riečiasi į mane kasytis galvos, o tada seilė taikosi prilipti prie mano brangiųjų kelnyčių. Cezario žmona sako: “nu tu čia turi gana dramblotą arkliuką…” Cezarį toks vaizdas, berods, irgi pralinksmina, jis prieina toks gerai nusiteikęs, o aš numirėlio veidu lipu ant Brisos, paklusniai išimu kojas iš kilpų ir išsistumiu Brisą į žingsnį. “Na”, – klausia Cezaris, – “ar zEzere pasiruošus treniruotei?”. Ir aš visiškai nuoširdžiai atsakau: “nežinau”. Cezaris ir vėl, savo pamokslaujančiu tonu: “Mokinys visada turi būti pasiruošęs treniruotei! Mokinys turi ateiti tam morališkai nusiteikęs! Jeigu mokinys nenusiteikęs, treniruotė nebus gera! Nu ką, pradedam?”

Ir pradėjom. Ir… viskas buvo gerai. Aišku, kas gi bus blogai ant tokios Brisos, su tokiu balnu ir su tokiom kelnytėm. Tik išsiraginti ją buvo ypač sunku, tada Cezaris priėjo ir užmovė man ant batų savo pentinus. Reikalai iš karto pasitaisė.

Treniruotė buvo gera. Naudinga. Labai paprasti dalykai, bet kaip tik tie, kurių man niekas nepaaiškino iki tol.

Tik jojau aš visą laiką tokia akmenine išraiška, kad Ilona net pajuokavo: “ko tu tokia rimta? nusišypsok!” Jodama pro Iloną, nusišypsojau, bet į Cezarį atsisukau jau pačiu rimčiausiu pasaulyje veidu.

Už poros dienų Cezaris su Graca išvažiavo namo.

O aš nuo tada pradėjau kitaip žiūrėti į trenerius, į visus, ir jojimo, ir kitokio sporto. Anksčiau atrodydavo, kad va, treneris gauna pinigus, treneris stengiasi būti malonus, viską gerai paaiškinti, ir tai yra norma. O dabar paaiškėjo, kad treneris turi savo reikalavimų, kad jam irgi gali būti visai nefaina dirbti su kai kuriais mokiniais, kad treniruotės rezultatas priklauso ne tik nuo trenerio, bet nuo abiejų po lygiai. Ir kad trenerio nemotyvuoja mokinys, nerodantis jokio rezultato, o dar blogiau – ir nenorintis jo parodyti. Po to jau būdavo kažkaip gaila stebėti, kai matydavau, kad treniruotės metu tai-či treneris, rodydamas judesiuką, sudeda į jį visą savo širdį, o vaikinai skaldo bajerius, merginos flirtuoja. Pavargsta – nebedaro, kažkas nesigauna – tiek jau to. Klausimų po treniruotės neturi niekas, nes niekam nėra taip jau baisiai įdomu. Taip, visi sumokėjo pinigėlį, bet iš tikrųjų atėjo tiesiog maloniai praleisti laiko. Jeigu treniruotė pasidarytų nebemaloni, mokiniai nebegrįžtų. Ir treneris nieko nesako… Cezaris buvo pirmasis treneris, tiesiog ėmęs ir pasakęs…

=========================
Daugiau apie Cezarį Eglės bloge:
http://eglerind.wordpress.com/2008/03/05/turizmas-lusitano-forever-2/
http://eglerind.wordpress.com/2008/03/09/lusitano-forever-3/
http://eglerind.wordpress.com/2009/06/14/when-life-turns-back-into-a-dream/

153 km.

Ar žinote, kad vieno litro pakanka, kad pasaulis imtų suktis?
Ne, aš ne apie alkoholį… Nors, aišku, vieno litriuko alkoholio pilnai pakanka, kad pasaulis pradėtų ne tik suktis, bet ir stotis piestu, vanot per šonus, brozdint kelius ir delnus… Bet šį kartą aš apie kitą litriuką – tą, kuris po mašinos kapotu.

Kadangi, kai važiuoju lygiu keliu ir pastoviu greičiu, savo judėjimo fiziškai aš nebesuvokiu. Yra tik vibracija ir sūpavimas, bet kol manęs neprispaudžia prie sėdynės gazuojant arba kol nepakimbu ant diržo stabdant, tol greičio nejaučiu. Tik mano akys man pasako, kad vaizdas aplinkui keičiasi. O logika randa paaiškinimą – vaizdas keičiasi todėl, kad aš judu erdvėje. Bet jei po sunkios dienos pavargusią logiką atjungiu ir besąlygiškai priimu tai, ką sako akys – o akys sako, kad erdvė juda aplinkui mane – tai pasijaučiu kaip pasaulio centras. Sėdžiu sau, atsilošus, ir lengvai mygu pedalą, o litrinis varikliukas suka du priekinius ratus, o du priekiniai ratai suka po manim Žemę. Mygu labiau – suka Žemę greičiau. Mygu mažiau – suka Žemę lėčiau. Taip pat lengva, kaip su pelyte skrolinti ilgą tekstą.

Šitaip ir skrolinasi po manim Žemė, ir skrolinsis dar ilgai, nes kelias tolimas. Daugelis nesupranta, kurių galų aš tiek daug savo laiko gaištu kelyje. Jau nekalbant apie kuro kainą. Kadangi kelias buvo tolimas ir veikti nebuvo ką, pasiskaičiavau tą kuro kainą. Šimtui kilometrų aš nuperku apie penkis su puse litro (kuro). Tai apie 20 litų. Vadinasi, vienam kilometrui išleidžiu 20 centų. Vadinasi, kas penkiasdešimt metrų sudega vienas centas. Apibus kelio kaip tik susmaigstyti stulpiukai su atšvaitais, kas penkiasdešimt metrų. Taigi, kiekvienas pravažiuotas stulpiukas man pažymi vieną išleistą centą. O stulpiukai pro šalį bėga greitai – pukšt (centas) — pukšt (centas) — pukšt (centas) —
Taip vat suku aš Žemę ir skaičiuoju, kiek pinigų prarandu. Bet vis tiek man tai kažkodėl patinka. Daug pro šalį bėgančio vaizdo man stimuliuoja kažkokius centrus smegenyse, kurie išskiria kažkokias chemines medžiagas, nuo jų aš patiriu malonumą, o ir šiaip gyvenimas atrodo (bet tik atrodo) prasmingas.

Tiesa, važiavau (sukau Žemę) aš beveik naktį. Kai dangus už nugaros jau juodas, o prieky dar tamsiai mėlynas. O priekyje tarp dangaus ir žemės horizontali juoda juostelė, kuri platėja, auga vis aukščiau, jos viršutinis kraštas išsikraipo, tįsta kaip minia rankų ir čiuptuvų aukštyn į dangų, rankos šakojasi, didėja, ir wuoba – ant manęs užvažiuoja miškas, čiuptuvai praryja dangų iš kairės ir dešinės, ir palieka tik vertikalią juostą, siaurą tiesiai priešais mane, ir platėjančią į viršų. Tos juostos kraštais aukštyn braukia medžių šakos, ir man atrodo, kad aš niekur nevažiuoju, stoviu vienoj vietoj, tik mašinos sėdynė spyruokliuoja, o aplinkui stovi juoduma, o toj juodumoj, iš taško, esančio tiesiai priešais mane, aukštyn kyla tamsiai mėlynų dūmų stulpas ornamentuotais kraštais, kyla ir platėja, platėja ir tamsėja, kol pakyla virš galvos ir dingsta už mašinos stogo. Nežinau, ar pavyksta nusakyti tą įspūdį…

Jeigu įsijungiu tolimąsias, aplink staiga pasimato minios kamienų, o akis pradeda badyt eilės atšvaitų ant stulpiukų, todėl graži fantazija su mėlynu dūmų stulpu nebedaro įspūdžio. Naktį tie stulpeliai – geriausi mano draugai. Kai jų nėra arba yra nedaug, aš jaučiuosi nesaugiai. Kiekvienas stulpelis turi atšvaitą. Kairėje kelio pusėje atšvaitai balti, dešinėje – oranžiniai, ir tai labai svarbu, vingiuotame kelyje reikia tai turėti omenyje. Kartą aš, kol dar neturėjau to omenyje, kaip visada, taikiau važiuoti tarp dviejų stulpiukų, o abu stulpiukai buvo balti, kadangi priekyje buvo staigus posūkis į dešinę, todėl aš ir mačiau du kairės pusės stulpiukus. Viskas baigėsi gerai, likau kelyje, bet dabar žiūriu ir į spalvas. Netoli Molėtų kelią papuošia dar viena gera mano draugė – tokia ilga ir punktyrinė. Kadangi iki tol važiavau tiksliai kelio viduriu, tai dabar punktyrinė juosta įlenda tiesiai mano mašinukui tarp priekinių ratų, pasijaučiu taip, tarsi jinai būtų pralindus man tarp kojų. Šitai man sužadina vieną danišką prisiminimą. Kažkada dviračiu važinėjau po Daniją. Teko važiuoti ir debesuotą naktį, miške, kai buvo tamsu kaip šiknoj. Aš, kadangi žinau, kaip prastai matau tamsoj, pasiėmiau tris žibintus, bet vienas neveikė, kitas irgi, o trečią aš su koja numušiau nuo dviračio ir sudaužiau. Likau tamsoj nors į akį durk, važiuot – reikia, kur kelkraštis – nematau, ir apskritai kur kelias – nematau. Viskas, ką dar šiek tiek mačiau, tai buvo baltoji punktyrinė draugė. Taip ir važiavau, ratais tiesiai per tą juostą.

Kelias nuo Pabradės iki Molėtų labai siaurutis, kalvotas ir vingiuotas. Jausmas – kaip plaukti jūra ant bangų. Važiuoji žemyn žemyn, greitėji, tada pradedi kilt į viršų, ir kadangi nesimato, į kurią pusę suks kelias už šitos bangos – kiek prilėtini, artėjant prie bangos viršaus iš už kalvelės pukšt – pukšt – išlenda du mano draugai, kairėje baltas, dešinėje oranžinis, čia aš įtaikau vairą tarp jų ir duodu gazo žemyn nuo kalvelės, iki kitos bangos. Viena viršūnė pasitaiko labai labai aukštai, ir kai aš ant jos užkylu, kai mašinos priekis nusileidžia ir žibintai apšviečia pusę Žemės rutulio – siela ima ploti delniukais: prieky kelias labai kalvotas, bet visiškai tiesus. Tada jau laikau vairą tiesiai ir spaudžiu kiek negaila. Tikslas – patirti nesvarumo būklę ir prisigaminti adrenalino. Adrenalinas gaminasi prieš kiekvieną viršūnę, kai greitis iki 100 km/h, o matomumas – trys metrai į priekį, ir tik atmintis sako, kad priešais kelias tiesus ir kliūčių jame lygtai nebuvo. Po kažkurios viršūnės atsibunda logika ir pasako, kad kliūtys kartais atsiranda visai netikėtai, pavyzdžiui, išbėga į kelią. Sumažinu greitį, ir iš tikrųjų, už eilinės viršūnės mašinuko priekis persiverčia žemyn, ir žibintai iš šešėlio išplėšia gabalą kelio su dviem kiaunėm. Kiaunės nespėja net susistresuoti, kaip aš jas apvažiuoju. Dar už kelių kilometrų kelią perbėga triušis. Po to žemai žemai praskrenda paukštis. Kai iki Molėtų lieka jau ne per toliausiai, kelią perbėga šuo. Pagalvoju, kad kažkoks čia rekordinis gyvūnų kiekis. Ir čia tiesiai priešais žiūriu – skersai kelio klibinkščiuoja stirna. Man tenka pristabdyt, nes stirna greičiau nesuskuba, ir kai aš važiuoju pro šalį, matau, kaip jinai pasislepia krūmuose. Jooo, galvoju, čia tai jau kulminacija. Ko dar laukti? Ir tada į kelią iš krūmų naglai iššoka lapė, ir nusileidžia prieš mane, už keliolikos metrų. Lygtai puola bėgt į kitą kelio pusę, bet po akimirkos lygtai mauna atgal, ir vėl sustoja, prisiploja prie žemės ir žiūri į mane. Aš, kaip ir lapė, neapsisprendžiu į kurią pusę man dabar sukt, kad ją apvažiuot, aš staigiai užmygu stabdžius, ir tik likus porai metrų lapė apsisprendžia grįžt iš kur atėjo ir skačkėm mauna atgal į krūmus. Toliau važiuoju, ir galvoju, ko dar trūksta šitam kely? Gal tik kokio bomžo vidury kelio. Ir čia many susižadina latviškas prisiminimas…

Naujųjų metų naktį, apie trečią valandą nakties, važiavau aš nuo Rygos į vakarus, pajūriu. Kadangi prieš tai, sausio 31 dieną, buvau atidirbus aštuonias darbo valandas, o po to atvairavus nuo Vilniaus iki Rygos tris valandas, o po to palikus mašiną ir slankiojus po Rygą pėsčiom dar penkias valandas, tai galva jau sviro, o akys merkėsi. Bet aš dar važiavau, nes norėjau privažiuoti nuošalesnę aikštelę kokiam miške, kad galėčiau mašinoj pernakvoti. Ir čia mane iš priekio ėmė akinti kažkieno tolimosios šviesos. Tokiais atvejais aš kiek prilėtinu ir vairuoju taip, kad pataikyčiau šiek tiek dešiniau nuo šviesų, o kai jos lieka už manęs – prieky vėl pradedu matyti kelią. Taip taikiausi ir šį kartą. Bet likus iki tos mašinos kokiam šimtui metrų, tolimosios šviesos išsijungė, ir aplinkui atsirado vaizdas toksai: pasirodo, toji mašina priešais – ne važiavo, o tiesiog stovėjo ant kelio. O dešiniau tos mašinos, tiesiai man ant kelio, kažkas baltavo ir judėjo. Sustabdyt nebelabai spėjau, bet spėjau pralįsti tarp stovinčios mašinos ir to balto daikto. Važiuodama pro pat baltąjį objektą, supratau, kad tai keturpėsčia girtutėlė moteriškė. Būtų susiklostę truputėlį kitaip, galbūt būčiau leidus naujametę naktį latviškoj areštinėj.

Už Molėtų žvėriukai baigiasi ir adrenalinas nebesigamina, kelias išsitiesina ir pasidaro visai nuobodus, dangus juoduoja ir vienodėja, mane ima žiovulys, aš plačiai žiojuos ir stengiuos neužsimerkti, žiojuos ir žiūriu į priekį, kur lygiai taip pat žiojasi naktinis peizažas, kelias kaip liežuvis, iš abiejų pusių balkšvi dantukai su blizgučiais, kairėje baltais, dešinėje oranžiniais, dangus kaip gomurys, o aš smengu gilyn į gerklę šitai nakčiai. Gilyn, žemyn, juodyn, dantukai tokie ritmiški, pukšt pukšt pukšt, kelio nelygumai švelniai sūpuoja, tamsa glosto – taip vat braukia minkštai per veidą, o pirštais kaip mirštančiam užmerkia akis, aš jas iš paskutinių jėgų bandau laikyt išplėstas, nors jau nebežinau, ar dar kažką matau? Matau baltus ir oranžinius draugus, matau baltus drugelius, kurie plakasi į stiklą, matau ir spalvotus drugelius, spalvotą lietų ir vaivorykštę, ir ratilus kaip ant vandens. Atrodo labai gražu… O tada susiprantu, kad viso šito iš tikrųjų nėra – aš jau sapnuoju atmerktom akim. Akimirką išsigąstu, vaivorykštės išlaksto, lieka vien tik žibintų apšviestas asfaltas ir vis tie patys kelio draugai… O tada vėl imu žiotis, merktis ir haliucinuotis…

Kelio pabaiga labai sunki. Bet pagaliau įvažiuoju į tas žemes, kur pievos numelioruotos, o žmonės nukolūkinti.. Nesakau, kad kitur nenukolūkinti, bet ten – ypač… Doc. dr. Stanislovas Sinkevičius taip apibūdina šiuos kraštus: “Nukėlus 115 tūkst. vienkiemių, sunaikinus daug sodybų ir laukų želdinių, naujai ir pakartotinai nusausinus apie 80 proc. šalies teritorijos, įsivyravo 20–50 kv. km melioruotos plynės su retomis miškų ar kitų želdinių salomis, susidarė palankios sąlygos dirvų degradacijai (…) Vandens telkiniai ėmė greitai seklėti, suaktyvėjo jų krantų ardymo ir erozijos procesai. (…) 1955–1986 metais natūraliosios daugiametės augalijos plotai Lietuvoje sumažėjo nuo 50 iki 39 proc. (…) Kalvotose aukštumose atlikta didelių pertvarkymų (melioracija, šlaitų arimas ar dirbtinis nuolydžių lyginimas, papildymas dirvožemiu ir kt.) (…) Buvo pakeistas senasis gyvenviečių tinklas – vietoj jo sukurtos stambios, kontrastuojančios silikatinių plytų kolūkių gyvenvietės, o greta jų – netradicinių formų, tūrių ir medžiagų gamybiniai kompleksai, energetinės sistemos, gausūs (reikalingi ir nelabai) melioracijos bei irigacijos įrenginiai. (…) Miestuose išaugo tipinių daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalai. Pramoniniai kompleksai, augančių miestų komunalinis ūkis, nekontroliuojamų atliekų sąvartynai tapo stambiais atmosferos, dirvožemio, požemio ir paviršinių vandenų taršos židiniais. Neleistinai buvo užteršta daugiau nei trečdalis šalies teritorijos.”

Taigi, įvažiuoju ten, kur būdama, aš visiškai suprantu doc. dr. Stanislovą Sinkevičių. Lygumos su retomis miškų salelėmis, kanalai, pačių įdomiausių tūrių kompleksai, įspūdingi šiukšlynai ir pramoniniai bajobai.. Tik naktis dabar viską užtemdžius, beveik nieko nebesimato. Bet man ir matyt nereikia – akyse stovi visa ta agrarinė sovietinė didybė, pavyzdžiui, Alpių dydžio sąvartynas prie Kėdainių, arba šešiagubas bajobas prie Jonavos, taip pat negaliu pamiršt nukolūkinto diedono, kuris šliaužė į važiuojamąją kelio dalį, tiesdamas į mano mašiną ranką, ir dar daugybės kitų, panašių į jį – kas keturpėsčias ropoja, kas dviračiu sinusoides paišo, ir visi beveik be išimties atsisuka ir žiūri, kaip tu pravažiuoji/praeini pro šalį, ir žiūri ne tik jie, bet ir kiti vietiniai, o pažiūrėję paleidžia gandus, kurie, apsukę tris ratus miestelyje, užkliudo ir mano ausies kraštelį.

O tada privažiuoju savo kelio tikslą. Pravažiuoju ganyklą, kuri jau nebetuščia, jau stovi kumelė ir kumeliukas. Ir privažiuoju dvarą, kuris vėlgi yra visai kitokia erdvė, į jo teritoriją įvažiuoji kaip į dar vieną pasaulį, dar labiau šyzinį negu visa tai, kas yra aplinkui.

O tada užvelku save ir savo šmutkes į antrą aukštą, perlipu per Aušrelę, apsivožiu veidu į pagalvę ir prarandu sąmonę – - -