Kosakovskis

Dešimtą valandą vakaro išvažiavau iš Vilniaus. Dar buvo šviesu, tik prieky raudoni debesys. Pasidėjau koją ant pedalo ir nebejudinau. Koks greitis gavosi, toks gavosi, nuo kalniuko greičiau, į kalniuką lėčiau. Tegu lenkia kam reikia, aš tingiu judint koją. Jai dar gulėt ant pedalo pusantros valandos.

Žiopsojau į abi kelio puses. Pirmą kartą važiavau į dvarą be pakeleivių, tai, galima sakyti, pirmą kartą stebėjau, kas abipus kelio.

Įvažiavau į pakeliui esantį miestą ir pasukau prie degalinės. Prieš pat degalinę kelią perbėgo juoda katė, dar pusmetris ir būčiau ją pervažiavus. Įsukau į degalinę, sustojau. Nuėjau prie automato, įkišau kortelę, surinkau PIN kodą. Automatas pasakė, kad kažkas “neautorizuota” ir išspjovė kortelę atgal. Liepiau sau nepergyvent, sėdau į mašiną, pasižiūrėjau į žemėlapį, porą  kartų pasisukaliojus degalinėj išvairavau į kelią ir nuvažiavau. Turės būti posūkis į kairę. Važiavau, važiavau, o posūkio vis nėra ir nėra. Ir šiaip, kelias nematytas.

Temo, ir kuo labiau temo, tuo nejaukiau darėsi. Ypač jei kelias minutes nesusitikdavau nė vienos mašinos.

Sustojau pakelėj pažiūrėt į žemėlapį. Užsidegiau mašinos viduj švieselę, švieselė apakino, lauke nieko nebesimatė. Paskubom atsiverčiau žemėlapį, kol dar niekas neiššoko iš miško ir nepasibeldė į mašinos langą, pasižiūrėjau kur važiuoju. Aha, aišku kur. Truputį nepataikiau, bet nieko, tik lankas gaunasi, ir tiek.

Kad ją kur, tą juodą katę.

Važiavau toliau. Sutemo. Privažiavau miestą, pro kurį nebūčiau važiavus, jei nebūčiau nuklydus. Pasukau į dešinę. Pervažiavau geležinkelį. Pravažiavau pro bajobą. Bajobas – tai toks pastatas, tokio dydžio ir tokio pobūdžio, kad pro jį važiuojant šiurpas krato.

Toliau vingiuotas keliukas, nedaug kelio beliko.

O darosi vis baisiau ir baisiau, pagalvojau. Vat kaip pradedi galvot apie juodas kates visokias, po to ir nebesvarbu, kad netiki nesąmonėm, o vis tiek kažkaip. Kažkaip.. Kad būtų dar baisiau, sugalvojau ant kelio paeksperimentuot. Pavyzdžiui, imi ir išjungi mašinos šviesas, visai. Baisoka! Po poros sekundžių vėl įsijungi. Tada sugalvojau įdomiau – išjungiau šviesas ir padidinau greitį. Neblogai, bet kažkaip mašina nepakankamai traukia.. Tada pabandžiau pirma numesti greitį iki 50, tada išjungti šviesas, o tada su ketvirta pavara pagazuoti..

Taip ir privažiavau miestelį. Pravažiavau arklides, iš lėto. Kada nors čia stovės arkliai. O dabar dar tuščia. Pasukau iki dvaro. Apvažiavau jį iš kitos pusės. Visi langai buvo juodi. Nė švieselės parke. Sustojau, išjungiau variklį, užgesinau šviesas. Tylu ir tamsu. Langai juodi. Aplinkui nė vieno žmogaus. Gal. O gal slepiasi. Iš tikrųjų aš labai bijau tamsos, man visada atrodo, kad kažkas kažkur slepiasi. Tamsoj matau blogiau negu kiti žmonės, amžinai klupinėju. Einu skubėdama, prisifantazuoju vaiduoklių, ir man labai palengvėja, kai užsidegu šviesą.

Buvo be penkiolikos vidurnaktis.

Susirinkau daiktus iš mašinuko ir patraukiau į dvarą. Atsirakinau dureles pirmam aukšte, ir įkišus ranką tuoj pat susigraibiau jungiklį ir uždegiau lemputę, kuri apšvietė siaurą statybinėm atliekom apkrautą koridorių ir laiptus. Tada stovėjau ir galvojau. Man reikia į antrą aukštą, ten užsidegsiu kitą lemputę. Bet reiks išjungti šitą, tai yra, reikės leistis į pirmą aukštą, išjungti, o tada vis tiek tamsoj kilti iki antro aukšto. Negerai. Tada sugalvojau genialų sprendimą. Kai pakilsiu laiptais beveik iki antro aukšto, galėsiu ranka pasiekti lemputę, truputį ją išsuksiu, šviesa užges. Tada nereikės leistis žemyn. Super, nerealiai.

Pakilau iki antro aukšto, antrame aukšte koridoriuje užsidegiau lemputę, tada uždegiau lempą kambary ir pasidėjau savo daiktus. Tada grįžau iki laiptų, truputį nusileidau jais, pasiekiau lemputę, pasukau prieš laikrodžio rodyklę, ji užgeso. Grįžau, užgesinau lemputę antro aukšto koridoriuj ir įsitaisiau kambary.

Buvo be šešių minučių dvylika.

Kaži, gal dvyliktą valandą sugirgždės grindys ir ateis Kosakovskis?

Kažkas šmėkštelėjo juodame lange, aš net krūptelėjau. Baltas drugys…

Tada pagalvojau – ar aš užrakinau lauko duris pirmame aukšte? Blemba, turbūt ne. Reikia leistis užrakinti. Grįžau į antro aukšto koridorių, užsidegiau lemputę. Truputį nusileidau laiptais ir ėmiau tamsoj ranka ieškoti lemputės. Atrodė, kad tuoj apčiuopsiu ne lemputę, o ką nors kita. Pavyzdžiui, Kosakovskio ranką… Apčiuopiau lemputę. Pasukau laikrodžio rodyklės kryptim, ji užsidegė, apšvietė pirmo aukšto koridorių. Pagalvojau, reikia tikėtis, kad kol aš vaikščiojau antram aukšte, niekas neįsmuko į vidų. Ir dar pagalvojau, kad reikia paskubėti užrakinti. Nulėkiau laiptais žemyn, įkišau raktą į spyną, pasukau vieną kartą. Ir tada į duris kažkas pabeldė.

Juokauju. Niekas nepabeldė. Bet aš buvau įsitikinusi, kad pabels. Pasukau raktą antrą kartą. Grįžau iki laiptų, pasukau lemputę prieš laikrodžio rodyklę, antram aukšte išjungiau koridoriaus lemputę, grįžau į kambarį.

Kambary dega šviesa, visai jauku, jeigu ne tas baltas drugys už lango.

Sėdžiu, rašau, ir noriu į tualetą. Bet į tualetą reikia eiti per tris tamsius kambarius, ir aš nesiryžtu…

Ar yra legalus susidorojimo būdas?

Kilo man toks klausimas, ką aš galiu padaryti legaliai, jei kine man trukdo šalia sėdintis žiūrovas? Žinau, galiu gražiai paprašyti nutilti. Tai paprastai suveikia kokioms dvidešimčiai minučių, kai kuriems netgi ir ilgiau. Vėliau galiu dar kartą paprašyti. O jei nepadeda? Žinau, galiu paprašyti piktai. Suveiktų keturiasdešimčiai minučių. O jei ir tai nepadeda? Ką aš dar galiu padaryti įstatymo ribose? O gal keltis, brautis per eiles iš salės, ieškoti nesuinteresuoto apsauginio, liepti jam išvesti tą riebią kiaulę, kuri sėdi šalia manęs, nes ji nenustoja kalbėti telefonu? O pabaigusi kalbėti, pati kažkam paskambina ir kalba toliau, nepaisydama visų mano “atsiprašauuuuu….. gal galėėėėtumėėėėt….. ššššaaaaaaaaa…… šššaaa BLET….” Arba bent jau gal galėčiau susigrąžinti pinigus už kiną? Ar bent jau už tą dalį kino, kurią užgožė barškenimas, kažko ieškant ir niekaip nerandant rankinuko dugne? Ar reiktų įrodyti trukdymo faktą, atsitempus porą besipriešinančių liudininkų iš salės? O jei ir to nepakaktų, galbūt tektų rašyti straipsnį į laikraštį, agituojant už filmų siuntimąsi per e-mule ir nemokamą jų žiūrėjimą namų kino sąlygomis, tyloje ir ramybėje, kaip alternatyvą dešimt litų (su Kino Klubo kortele) kainuojančiam malonumui, kurį patiri, kai ta pati riebi… moteriškė, susikėlus koją ant kojos, sūpuojasi savo kėdėje taip, kad kartu su ja sūpuojasi visa eilė? Gal tada kino teatras atiduotų man mano dešimt litų, kad tik aš užsikiščiau?

Norėčiau sužinoti būtent legalų ir veiksmingą būdą, tokį, kuris dvidešimties metrų spinduliu aplinkui nutildytų ne tik riebias…, bet ir visus krykštaujančius paauglius su pilnais glėbiais traškančio maisto ir siurbčiojamų gėrimų, niekaip nesuprantančių, kodėl taip ilgai trunka šitas dialogas ir apie ką čia iš viso šneka… tokį, nuo kurio nuščiūtų burkuojančios porelės ir tetulytės, kurių viena kitai verčia lietuviškus subtitrus į rusų kalbą… arba tiesiog garsiai skaito titrus, nes ana trumparegė… nusivylusios mokinės, maniusios, kad eina į komediją, o čia kažkoks lėtas filmas, todėl reikia pasakoti anekdotus, kad nebūtų liūdna…

Apie ką aš ten… Taip, norėčiau legalaus būdo. Nelegaliai aš galiu, bet kas iš to. Galiu atimti telefoną ir išjungti pokalbį. Galiu atimti rankinuką, vis tiek jinai neras to daikto tamsoje. Jei daug kalba – galiu uždėti maišelį ant galvos. Polietileninį. Ir privynioti jį lipnia juosta prie galvos, o ją pačią privynioti prie kėdės (kad nesisūpuotų!). Apkamšyti pagalvėmis, kad neprasimuštų joks garsas, arba panaudoti elektrošoką, kad būtų visiškai tylu.

Bet… Juk vis tiek teks praleisti bent kelias minutes filmo! O man filmas įdomus.. skirtingai nei jai – jai, panašu, šitas filmas žiauriai nuobodus, toks nuobodus, kad jinai tiesiog nežino, kur jai dėti savo galūnes ir todėl maskatuoja visom keturiom kojom į visas puses. Taigi, jai nepamatyti filmo pabaigos bus anoks nuostolis. Kaip tik atvirkščiai – nuotykis, o gal net ir piniginę kompensaciją iš manęs išsireikalautų. Už fizinį sužalojimą. O pinigų man už praleistą filmo pabaigą, spėju, vis tiek niekas negrąžintų

Kova su Vėjo seksualumu II

Po pirmo bandymo kastruoti iš naujo mąsčiau, ar tikrai reikia šitos operacijos. Bet kadangi norėjau ateity jį apgyvendint kur nors pievoj, kitų arklių draugijoj, tai sumąsčiau, kad reikia.

Mano išrinktasis veterinaras po pirmo bandymo tik paprašė surasti vyrukų, kurie galėtų padėti palaikyti arklį, ir išvažiavo, pažadėjęs atvažiuoti rytoj. Visą vakarą ieškojau tokių vyrukų. Betgi kokia bėda – juk joja praktiškai vien tik merginos… Kur gaut vyrukų? Antra pusė? Hmm… abejojau… pabandžiau paprašyti… nesutiko padėti… tipo, baisu bus… taip ir galvojau. Kas dar? Ogi nėra kas. Bliamba. Aaaaaa! O Tadas? Kaip aš taip pamiršau Tadą? Tiesą pasakius, beveik neabejojau, kad sutiks padėti. Parašiau SMS. Sutiko.

Bet tada vėl bėda. Rytojaus dieną mano išrinktasis veterinaras nepasirodė. Ir porytojaus dieną nepasirodė. Ir į skambučius neatsakė.

Tada paskambinau kitam veterinarui. Telefonu prigąsdinau, kad čia pas mane eržilas panikierius, nepaguldomas, su pančiais pabėga, iš kamanų išsimauna… Veterinaras užtikrino, kad per 40 metų praktikos jam dar nėra pabėgęs nė vienas arklys, ir pagalvojęs dar pridūrė, kad atvažiuos ne vienas, o su pagalbininkais.

Sutartą dieną atvažiavo jie trise. Veterinaras ir dar du vyrai. Vėjui užmoviau ne kamanas, o kantarą – bent jau neišsimaus. Išvedžiau. Noriai išėjo iš arklidės, nieko nenujausdamas. Vetas subedė injekciją. Kol Vėjo galva sunkėjo vis žemyn ir žemyn, pagalbininkai raizgė jam aplinkui kojas virvę, visiškai taip pat, kaip tai darė pirmasis veterinaras. Nė kiek nepergyvendami. Aš pradėjau lement, kad aną kartą irgi viskas prasidėjo taip pat, bet jie kuo ramiausiai tęsė savo darbą, apipančioję kojas, dar užvėrė kilpą ant kūno, toliau apsuko aplink užpakalinę koją, vėl pervėrė per kilpą… viskas taip sudėtingai… Vėjas tuo tarpu stovėjo, nedarydamas nė žingsnio. Kai jis jau buvo apraizgytas iš visų pusių, veterinaras įtempė virvę ir pabandė Vėją pargriaut. Va čia Vėjas atsigavo – staigiai užvertė galvą į viršų, įsispyrė visom kojom, pabandė ištrūkt. Aš tik murmlenau, kad va vėl viskas taip pat, kaip aną kartą, bet trys vyrai nesnaudė. Vienas griebė Vėją už galvos, kitas už virvių, o veterinaras staigiai išsitraukė švirkštą ir subedė jam į kaklą, kaip supratau, dar vieną dozę… Vėjas vis tiek stovėjo atkakliai įsispyręs ir bandė ištrūkt, bet vyrai vis stipriau tempė virvę, o virvė užtraukė jo užpakalinę koją aukštyn ir arklys liko šokinėt ant trijų kojų, bandydamas atsilaikyti prieš tris vyrus. Galiausiai neatlaikė – paskutinį kartą šoktelėjo ir iš aukščio sunkiai žnektelėjo ant šono. Vyrai greitai-greitai prišoko, vienas atsisėdo apsižergęs jam kaklą, kitas subedė kuoliukus, trečias prie kuoliukų pritvirtino visus virvių galus. Vėjas gavosi ištampytas ant žolytės – gulintis ant kairio šono, abi priekinės ir kairė užpakalinė ištemptos žemyn, dešinė užpakalinė užkelta aukštyn.

Vienas pagalbininkas liko sėdėt Vėjui ant kaklo, aš priklaupiau prie galvos ir pasižiūrėjau, ar neprilindę šiaudų į kairę akį. Veterinaras su kitu pagalbininku ėmė ruoštis operacijai.

Toliau viskas vyko labai greitai. Vietinis nuskausminimas, dezinfekcija, užbintuota uodega, žnypliukės, skalpelis, viens du gatava. Vėjas visą tą laiką šnarpštė ir dūsavo, vartė pusiau primerktas akis. Aš vis klausinėjau ant jo kaklo sėdinčio pagalbininko, ar tikrai arklys nieko nejaučia, o jis vis tikino, kad tikrai tikrai nejaučia. O aš nežinojau kaip ir jaustis (blogai?), nežiūrėjau į operaciją, tik kvailai tupėjau prie galvos ir glostinėjau snukutį.

Po penkiolikos minučių veterinaras pakilo, susirinko instrumentus, pagalbininkai nulipo nuo Vėjo ir atlaisvino visas virves. Man susakė instruktažą – po pusvalandžio arklys turi atsigauti, atsistoti, šiandien jį pastatyti į gardą, nuo rytojaus dvi savaites kiekvieną dieną du kartus per dieną vaikyti pievose risčia po dvi valandas. Čia minimumas. Dar pridūrė, kad arklys kraujuos ir visaip tekės, ir kad taip turi būti, o jei nepakankamai vaikysiu ir netekės – tada ištins, o taip jau neturi būti. Uodegą bintuoti, dulkių vengti, pjuvenomis nekreikti. Išklausiau, atsiskaičiau, atsisveikinau.

Grįžau prie Vėjo. Jis gulėjo, šnarpštė ir giliai dūsavo. Po penkiolikos minučių pradėjo judinti uodegą vaikyti nuo savęs muses, karpyti ausimis. Dar šiek tiek vėliau pradėjo judinti kojas. Tada nuo šono persivertė pusiau ant pilvo, sulenkęs priekines kojas po savimi, bet galvos dar negalėjo nulaikyti pakeltos. Dar po kelių minučių nusprendė stotis, ištiesė priekines kojas priešais save, ir pabandė jomis pakelti savo priekinę kūno dalį. Pakėlė, bet kai reikėjo atsispirti užpakalinėmis ir atsistoti – garsiai sumykė “Mmmmmūūūūūūūū”, krito atgal ir įbedė nosį statmenai į žemę. O tada galva, su į tą patį tašką įbesta nosimi, ėmė pamažu svirti ant šono. Vėjas vis ją sugrąžindavo į statmeną poziciją, bet ji čia pat vėl pradėdavo svirti.

Pailsėjęs dar kelias minutes, Vėjas vėl pabandė stotis, ir šį kartą jam pavyko. Leidau dar pastovėti, parupšnoti žolės, o kai kojytės nustojo linkti, įvedžiau į gardą, pataisiau nusmukusį uodegos bintą, ir palikau stovėti.

Kitą dieną anksti ryte atvažiavau jo vaikyti. Pataisiau nusmukusį uodegos bintą ir išsivedžiau į pievas. Pakeliui dar kokius tris kartus pataisiau smunkantį bintą, kol galiausiai numojau ranka ir visai jį nuėmiau.

Būtinybė vaikyti Vėją laukuose privertė mane persilaužti – prieš tai lauke vesdavau tik šalia, tvirtai paėmus už kamanų ir nuolat tampydama, kad jis manęs palauktų. Ir trumpiausiu keliu iki aikštės, kur galėdavau jį paleisti ir atsikvėpti. O vaikyti laukuose? Ant žolės? Kur nėra jokio aptvaro? Tik atviros pievos, kuriomis taip ir norisi lėkti į horizontą? Kaži ar aš jį išvis nulaikysiu? Bet kai aplinkybės priverčia, tai ir susidoroji. Ir nulaikiau, ir vaikiau… Tik didžiausia bėda buvo – nuobodybė ir vabzdžiai. Vaikydavau aš jį penkias minutes, dešimt. Penkias į kitą pusę, dešimt. Jau nuobodu. Dar penkias, dar penkias, jau ir musės apipuola. Dar dešimt, viena ranka laikau kordą, kita mušinėju uodus ant veido, traukiu mašalus iš akių, spjaudau iš burnos. Tada neištveriu, susivynioju kordą, botagą po pažasčia, ir bėgte į kitą vietą, nuo tų musių. Ten dar pavaikau penkias, dešimt minučių, vėl apspinta smulki skraidanti limpanti bjaurastis, vėl bėgte dar kitur… Ir taip reikia dvi valandas iš eilės. Mažiausiai….

Tai va. Beje, įspūdis po kastravimo operacijos liko slogus. Tas griovimas ir apraišiojimas – baisokas reikalas…

Intarpas.

Kaip žinia, visi žmonės turi po varikliuką, kuris vadinasi “daugintis”. Varikliuko “išgyventi” neišskiriu kaip atskiro, nes jis nėra savarankiškas, o tik sudėtinė “daugintis” dalis.

Nuo šito varikliuko priklauso žmogaus mintys ir veiksmai.

Taigi, žmogus su tokiu varikliuku nuspėjamas. Nes aiškus tikslas, ir bus pasirinktas optimalus (tiesa, individualus) kelias link jo.

Bet dar buvo minčių: o kas, jei varikliukas neveikia? Pavyzdžiui, atėjo amžius, kai daugintis nebeišeina. Ar tada jau prasideda kažkas įdomaus?

Sau atsakiau tuo, kad ir tada varikliukas vis tiek bent iš dalies veikia. Lieka veikti jo sudėtinė dalis “daugintis netiesiogiai, padedant plisti tiems, kurie turi tokių pačių genų, kaip nuosavi”.

Bet gal ir atsiranda kažkas. Su amžium vis daugiau minčių ir veiksmų, nedalyvaujančių evoliucijoje. Jei tik išvis gyvai būtybei įmanoma turėti bent kažką, kas nedalyvauja evoliucijoje. Nes jei nedalyvauja, tuomet mįslė, kaip tai a) atsirado ir b) išsivystė. Ne, atsiradimas ne mįslė: sumutavo, liko nepastebėta, nepadarė įtakos išgyvenimui, paplito recesyviniais genais. O va kaip išsivystė iki kažko sudėtingesnio – vis tiek mįslė. Juk žmogaus savybių vystymuisi jau reikalinga evoliucijos šlifuoklė (atranka), ir bet kuri savybė, praėjusi šitą atranką, jau bus laikoma kaip dalyvaujanti evoliucijoje -> padedanti daugintis -> nuspėjama.

Tai vat..

O senų žmonių dialogai kartais būna labai įdomūs. Kai atrodo, kad pro silpstantį variklio gausmą girdi gal jau ir kažką kitko.